BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pienas ir kraujas

Dar motinos įsčiose būdamas ėmiau spardytis. Neapsikentusi, ji suskubo mane gimdyti. Išspaudė mane pro savo kraujuojančią žaizdą į šį sušiktą gyvenimą. Na, aš kaip spjūvis atlėkiau į šio pasaulio veidą, kapanotis su kitais, laukiančiais savo eilės tapti komposto krūva.

Ne, mes nesame niekuo ypatingi, niekas nėra už ką nors gudresnis, gražesnis ar, juo labiau, turtingesnis. Pagaliau laikas visiems suprasti, kad mes vieną dieną mirsime. Be savo giminių krūvos, be savo dviejų automobilių, be buto Perkūnkiemyje, be IKEA baldų, be 5 kreditinių kortelių, kurių, tiesą sakant, mums net nereikia, kaip ir tų 5 vartojamųjų paskolų ir vienos būsto. Mirsime, ir mums nebereikės nei ISM, nei MRU, nei MIT diplomų, kuriuos taip stengėmės gauti. Pamiršime aikido įgūdžius, įgytus kruvinų ir brangių treniruočių metu, norvegų ir baskų kalbas, išmoktas atostogų metu, besistengiant surinkti pinigus pirminiam įnašui jau nebereikalingam būstui. Ir porcelianinė dantų apdaila bei rudmėsinis įdegis nueis šuniui ant uodegos. Kol viso to nesuvoksime – mes pasmerkti. Aš dar kartą sakau: įsikalkime į galvą, mes – jokios asmenybės, mes – šūdo gabalai. Tik praradę viską, mes sužinosime ką reiškia turėti kažką.

Kaip supratote iš įžangos, šiandien kalbėsime apie tikrą pieną ir netikrą kraują. Šiaip, kraujas čia niekuo dėtas, kaip ir sperma. Pademonstruosiu du pieno fermentavimo būdus.

Šiaip, grynas karvės pienas yra ne tik, kad nenaudingas, bet net ir kenksmingas žmogaus organizmui. Palikime jį veršeliams, o patys pulkime prie moterų krūtų… Juokauju, mes juk ne gyvuliai, kad krūtis maigytume dėl pieno, ar ne?

Taigi, karvės pieną mes galime fermentuoti, tokiu būdu maksimaliai pagerindami jo savybes. Na, galim banaliai surauginti jį, palikę šiltoje vietoje ir turėsime rūgpienį. Bet aš žengsiu kiek sudėtingesniu keliu. Būdas pirmas. Macunas arba Airanas. Armėnų ir gruzinų gėrimas. Jam pasigaminti prireiks:

  • litro pieno;
  • 50 ml raugo (airano, macuno ar paprasrto jogurto, galų gale);
  • termoso.

Pašildome pieną iki 50-60ﹾC temperatūros. Sumaišome su raugu.

Termosą užplikome verdančiu vandeniu, kad būtų nešaltas, supilame pieno mišinį ir paliekame 4-5 valandoms. Galiausiai turime puikų gaivų macuną. Galima palaikyti dar ilgiau – macunas užsigazuoja.

Receptas numero duo – Riaženka. Čia, brol, tik vardan eksperimento, nes riaženka namų sąlygom miestiečiui įgyja aukso vertę. Bepigu rusams, ukrainiečiams ar gudams ją kasdien maukt, kai turi prašmatnias duonkepes krosnis, kur riaženka buvo brandinama kaip šalutinis produktas.

Šįkart prireiks tik litro pieno ir poros šaukštų jogurto

Pieną užvirinam, supilam į molinį ąsotį ar kokį kitą karščiui atsparų indą, uždengiam ir dedam į iki 75ﹾC įkaitintą orkaitę ar jauvėstančią aukščiau minėtą duonkepę… aha, 4-5 valandoms. Per tą laiką pienas patiria tikrą evoliuciją, jis įgauna pikantišką saldų skonį ir gražią kreminę spalvą (panašus yra prekybos centruose tokiuose žaliuose pakuose su užrašu “sumažintas laktozės kiekis”, spėju ir šiuo atveju, sumažėja laktozės piene).

Gautą pieną atvėsiname ir užraugiame jogurtu.

Paliekame šiltai kokiai parai. O jau tada…

Kažkas iš mano vaikystės. Kai dar nebuvau sugadintas.

Skanaus ir gražios vasaros.

Rodyk draugams

Patriotiška Stroganovo jautiena

Mes kalbėjome kada apie patriotizmą? Ką gero ar blogo galime apie jį pasakyti? Ar aš esu patriotas? Iš esmės – taip. Bet kas yra esmė? Xujita, štai kas. Kažkada mano dievinamas pedikas Oskaras Vaildas pasakė, kad “patriotizmas – pašlemėkų dorybė” (pažodžiui “patriotism is the virtue of the vicious“). Ir negaliu nesutikti. Bet ir argumentų neturiu, kodėl sutinku. Štai turime taurų/ plikagalvį gražuolį (the bold/ bald and the beautiful) Lietuvos patriotą Algį Greitai. Konservatorių, jajibu. O iš esmės – jis tik paprastas padugnė. Ir visai ne dėl Radioshow, ne dėl blevyzgų, ne dėl peliuko vaidmens. Ne, jis sumautas menkysta, lakantis iki žemės graibymo, kovojantis donkichotas su neegzistuojančių solomonų malūnais. Arba va kitas patriotas – Buškevičius, tviskantis kalėjimo paniatkėmis.

Ne, nemyliu aš Lietuvos, bet ne dėl ekonominės ar socialinės įtampos, tvyrančios mūsuose. Tiesiog nemyliu, kaip sakė profesorius Preobraženskis, proletariato. Nemyliu karingųjų patriotų. Man būna baisiai gėda (ar žinote tą jausmą, kai gėda už kitus?), kai patriotiškai kas nors aiškina užsieniečiams apie mūsų valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Arba koks nivjibenas lietuviškas krepšinis.

Žinote ką, dėjau ant žalvarinių žiedų, ant sutartinių ir gintarinių dantų protezų. Gaminsiu šiandien kažką rusiško, oba. Reikės:

  • ~0,5 kg jautienos kumpio;
  • dviejų svogūnų;
  • 200 g grietinės;
  • šaukšto pomidorų pastos;
  • saujos miltų;
  • druskos, pipirų;
  • žalumynų.

Pradedam nuo mėsos. Jautiena – privaloma. Kumpis tinka idealiausiai, bet galima ir nugarinę, jei negaila jos troškinti. Mėsą supjaustome skersai raumenų skaidulų delno didumo gabalais. Tada juos gerai sudubasinam. Plaktuku, kirvuku arba kaip aš – kumščiais.

Po susidorojimo, pjaustom mėsą plonomis juostelėmis. Maždaug taip:

Toliau, gerai įkaitiname aliejų keptuvėje, apvoliojame jautienos gabalėlius miltuose ir kepame juos 2-3 minutes, kad užsidarytų mėsos poros. Nedrįskite kepti ilgiau – turėsite kramtyti padangas.

Mėsą išimame į pašildytą lėkštę, o riebaluose kepiname plonais pusžiedžiais pjaustytus svogūnus.

Po poros minučių grąžiname mėsą į keptuvę, dedame grietinę, truputį pomidorų pastos.

Sumažiname ugnį iki minimumo, išmaišome, truputį pasūdome, papipiriname, uždengiame dangčiu ir troškiname 20-30 minučių.

Kol jautiena troškinasi, kepame bulves. Orkaitėje, keptuvėje, lauže ar net fritiūrinėje – kaip kam patinka. Po pusvalandžio patiekiame troškintą jautieną su keptomis bulvėmis, raugintais agurkais ir šviežiais pomidorais. Būtinai pasibarstome šviežiomis petražolėmis.

Skanaus, mano mielieji. Minkštesnės ir sultingesnės jautienos valgėte nebent Argentinoje. Aprasojęs degtinės stiklelis būtinas prie patiekalo. Nes kaip sakė jau minėtas profesorius Preobraženskis, “холодными закусками и супом закусывают только недорезанные большевиками помещики. Мало-мальски уважающий себя человек оперирует с закусками горячими

Rodyk draugams

Soliankos fenomenas lietuvių kalboje: šiupininė

Sveiki, mažučiai Jūs mano. Va ir priėjome tą lemtingą vietą, kur skubiai turime sugalvoti naujadarą. Juk turime rizotui pavadinti daugiaryžį? O cepelinui - didžkukulį? Turim. O kaimynų kulinarijos šedevrui – neturim. Na kaip lietuviškai solianka, a? Įsivaizduoju, tūlas kalbininkas tuoj nusivalys snargliną panosę ir drėbtels, esą, galima būtų pavadinti šiupinine… Gerai, gyvuly, atrėžčiau, gal ir tiks, bet aš labai tuo abejoju. Mat, šiupinys man asocijuojasi su jovalu, gaminamu iš to, kas liko po daugiadienių arba iš to, kas liko žmogaus be fantazijos šaldytuve keletą dienų iki atlyginimo. Jei žvelgtume į kulinarinį Lietuvos paveldą, pastebėtume, kad šiupiniuose vyrauja kiauliena, pupos, kruopos beigi ropės. Tuo tarpu soliankoje, nors produktai ir varijuoja, pastebima ryški raugintų ir marinuotų gėrybių bei jautienos dominantė. Gerai čia aš… Kita vertus, solianka gali būti ir be jautienos, o iš žuvies, bet čia kita istorija. Ai, pakaks čia tų semantinių blevyzgų, gaminame solianką iš mėsos (iš žuvies gaminsim, kai kas nors pagaus man eršketą ar bent jau starkį).

Reikės:

  • gero stipraus jautienos sultinio (normalūs žmonės verdasi iš anksto ir laiko šaldiklyje bent keletą litrų);
  • saujos perlinių kruopų užmerktų prieš 12 valandų;
  • rūkyto kumpelio; galima pamaišyti su rūkyta šonine ir rūkyta dešra;
  • saujos džiovintų baravykų; turintiems sūdytų (nemarinuotų, jibytute) pasisekė labiau;
  • svogūno;
  • česnako;
  • raugintų agurkų su trupučiu rasalo;
  • saujos kaparėlių;
  • saujos alyvuogių;
  • keleto marinuotų chalapenių gabalėlių;
  • geros pomidorų pastos (ne kečupo) arba poros pomidorų savose sultyse;
  • citrinos;
  • prieskonių: lauro lapų, kvapiųjų pipirų; jei turime – krapų, petražolių.
  • grietinės – būtinai.

Sultinį užkaičiame su lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai užvirs, metame džiovintus grybus ir mirkytas kruopas, pasūdome vos vos. Tegul kunkuliuoja pamažu. Tuo tarpu pjaustome kumpelį ir visas kitas rūkytas gerybes ir pakepiname aromatingame nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje.

Aš pjaustau stambiai, bet plonai – man taip patinka. Kiekvienas pjausto kaip mėgsta.

Apskrudusią mėsą metame į sultinį. Smulkiai pjaustome svogūną, kepame tuose pat riebaluose, kur kepė kumpis. Pjaustome raugintus agurkus. Labai nesmulkinam.

Metame pas svogūną draugijai. Kepame ant silpnos ugnies keletą minučių. Dedame pomidorus/ pastą.

Pakepiname dar keletą minučių, dedame viską į puodą su sultiniu. Ten pat pilame stiklinę raugintų agurkų arba raugintų kopūstų rasalo. Verdame ant silpnos ugnies dar keletą minučių, išjungiame viryklę, dedame perplautus kaparėlius ir alyvuoges ir, jei turime – žalumynų. Leidžiame sriubai pailsėti 20 minučių. Patiekiame su kapotu česnaku, kapotais chalapeniais, citrina, grietine, juoda rugine duona ir stikleliu atšaldytos šnabės.

Mmmmm, šiais metais dar nesu nieko skaniau valgęs. Pažiūrėkite, niam niam

Dabar lauksiu eršketo.

Gal anksčiau ir minėjau, bet pasikartosiu: pasikeiskite savo DNS serverius, bo Lietuvos interneto paslaugų tiekėjai mala šūdą ir nesirūpina savo klientais. Jei rūpinatės savo kompiuterio saugumu, savo vaikais ir Jums aktualus naršymo greitis – pasinaudokite mano patarimu. Windows vartotojai Internet Protocol Properties prie “Preferred DNS server” rašo 208.67.222.222, prie “Alternate DNS server” – 208.67.220.220. Linuxistai terminale rašo:

$ sudo cp /etc/resolv.conf /etc/resolv.conf.auto

$ gksudo gedit /etc/dhcp3/dhclient.conf

prideda eilutę

prepend domain-name-servers 208.67.222.222,208.67.220.220;

išsaugo, išeina.

$ sudo ifdown eth0 && sudo ifup eth0

(eth0 – Jūsų tinklo kortos vardas, kuris nebūtinai yra eth0).

Plačiau

Rodyk draugams

Pyragėliai su raugintais kopūstais nesisveikinatiems kaimynams

Per savo gyvenimą pakeičiau daugybę būstų: pradedant sukežusia troba Vilniaus pakrašty, baigiant jachta Stokholmo šergorde. Ir beveik visada turėjau kaimynų, su kuriais kaip minimum sveikindavausi. Dabar turiu garbės gyventi viename padoriame daugiabutyje, padoriame Vilniaus rajone, apgyvendintame padorių buržujų. Na, bent taip turėtų būti. Tiek to, aš pro pirštus žiūriu į ant šaligatvio parkuojamus Lexusus – garažui babkių po paskolos neužtenka, šunų sudergtas pieveles – taigi fpadlu rinkt savo šuns š… Kaip bebūtų, visi mes antra karta nuo žagrės, tad staipykimės kiek norim, aršiai neapkęskime kaimiečių, švaistykimės babkėmis ar girkimės dviem aukštaisiais – vis vien mes mužikai. Tik va, mužikai paprastai sveikinasi vieni su kitais.

O man bėda: mano kaimynai su manim nesisveikina. Ne visi, bet dauguma. Jie kaip užsispyrę įnirtingai nereaguoja į mano pabrėžtinai garsų “laba diena”, apsimesdami, kad jiems pasigirdo. Ir tai kartojasi kasdien: aš jiems “labas”, o jie nudelbia akis į grindis ir sprunka iš susidūrimo zonos kuo toliau. Ir aš pamaniau, kad gal reikėtų kitaip prisijaukinti tuos bradiagas (Verslovai, preved!):  pavaišinsiu juos maistu, sukelsiančiu jiems malonių reminescencijų. Ką gi aš turiu pamažu senkančiuose savo aruoduose?

  • litrą raugintų kopūstų iš Vilniaus rajono babyčių;
  • puskilį miltų;
  • porą stiklinių pieno;
  • porą kiaušinių;
  • pusę pakelio sviesto;
  • pakelį sausų mielių;
  • šlakelį nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • cukraus, druskos.

Pradedam nuo tešlos. Iki kokių 30°C pašildom truputį pieno.

Užpilam mieles ir šaukštą cukraus, ištirpinam ir paliekam pusvalandžiui, kad suburbuliuotų.

Į didesnį indą smulkiai supjaustome sviestą ir sijojame miltus. Būtinai sijojame.

Ten pat pilame mielių mišinį, likusį pašildytą pieną, mušame kiaušinius, beriame žiupsnelį druskos.

Viską sumaišome ir minkome. Siūlau miltų iš pradžių berti mažiau ir minkymo eigoje vis pabarstyti. Dėmesio! Tešla turi šiek tiek lipti prie rankų, antraip pyragėliai bus tinkami tik kaimynams žudyti, o ne vaišinti.

Tešlą uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje valandai. O tuo tarpu troškiname kopūstus: pilame su visu skysčiu į keptuvę su pakaitintu saulėgrąžų aliejumi.

Uždengiame dangčiu ir, retkarčiais pamaišydami, paliekame ant nestiprios ugnies, kol nugaruose drėgmė – nieko įmantraus.

Aha, po valandos pasižiūrime kaip laikosi tešla. Jei nenužudėm mielių ir pakako šilumos, tešlos kiekis turėjo padvigubėt.

Beje, šįkart, jos konsistencija neturi būti kaip jaunamartės krūtų, gal greičiau kaip geraširdės senmergės ar supermamos.

Ką gi, imamės, mano galva, bjauriausios darbo dalies – formuoti pyragėlius. Nepatikėsite, bet tai daugiausiai laiko ir nervų kainuojantis užsiėmimas. Atgnybam nedidelę saują tešlos, kočiojame ant miltais pabarstyto stalo blynelį, dedame kopūstų įdarą, užlankstom.

Sudedam ant kepimo popieriumi užtiestos skardos ir šaunam į įkaitintą iki 180°C orkaitę. Kepam, kol pyragėliai įgaus skanią auksinę spalvą.

Formą kiekvienas pasirenka pagal estetinius poreikius.

Dabar galima pasiimti porą litrų alaus, pyragėlius ir keliauti pas kaimynus užkariauti jų širdžių.

Grįžtame po penkių minučių namo – nei vienas kaimynas per visus penkis aukštus nesiteikė įsileisti. Va taip, blia. Dabar teks vienam sudoroti 50 pyragėlių su kopūstais. Miegosiu prie atviro lango, ką jau čia.

Skanaus, sakau sau. Bet neprarandu vilties, kad kada nors kaimynai sveikinsis su manim. Arba aš kažką ne taip darau?

Rodyk draugams

Receptas, įkvėptas dainos: avino pautai

Buvo laikai, kai postindavau savo apgailėtinus receptus į prestižinį rusų kulinarinį saitą. Ir kas keisčiausia – juos publikuodavo, nepaisant nuotraukų baisumo, kreivų rankų ir nepamatuotų pretenzijų. Visgi, būtų nuodėmė neišversti kai kurių receptų į lietuvių kalbą ir neįdėti į savo blogą. Juoba, kad kai kurie jų – skonio ir glamūro viršūnė. Pavyzdžiui – avinėlio pautukai. Jau girdžiu miesčionių “bueeee, kokia nesąmonė“. Ką gi, nieko ten tokio bueeee tikrai nėra, skonis fantastinis ir, jei turėčiau galimybę, pirkčiau pautus kiekvieną savaitę, bo tai – delikatesas numero uno.

Taigi, atsuku laikrodį du metus atgal. Prašau dovanoti už nuotraukų kokybę – fotikas kainavo lygiai 0 lt.

Perku šiuos produktus:

  • du šviežiai nurėžtus avino pautus (iš jau minėto mėsininko Aido);
  • papriką;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • kumino – būtinai, be jo patiekalas tikrai nepavyks;
  • Kajeno beigi juodųjų pipirų, maltos kalendros, Provanso žolelių.

Pautus kruopščiai nuplaunu ir nulupu kietą nevalgomą odą. Šiaip, pats švelnus valgomas akytkūnis lengvai spaudžiamas išlenda pats pro pjūvį. Štai šita dalis yra valgoma:

Šiuos du pričendalus metu į verdantį vandenį ir paverdu kokias 10 minučių. Išimu ir supjaustau nedideliais kubeliais. Toliau – ruošiu daržoves: supjaustau papriką, svogūną, česnaką ir lengvai apkepinu aliejuje, pabarstydamas Provanso žolelėmis, Kajeno pipirais ir kalendros sėklomis. Po to sudedu pautukų gabalėlius ir, pabarstęs kuminu, kepinu dar kokias 15 minučių, nuolat maišydamas. Prieš pabaigą pabarstau grūstais juodaisiais pipirais.

Skanu dieviškai, nebijau šito banalaus nuvalkioti epiteto, tai vienas skaniausių dalykų, kokį esu kada valgęs. Mano galva, prie šio patiekalo geriausiai tiktų geras Pinot Noire vynas.

Recepto originalas.

O kokia daina gali įkvėpti tokiam patiekalui, paklausite? Paklauskite Šnūro.

Rodyk draugams