BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Crème brûlée – kai galva tuščia

Galva tuščia būna tada, kai pilnas pilvas. Tik badaujantis poetas rašo gražiausius sonetus, o alkstantis dailininkas tapo neįkainojamus šedevrus. Na ir, sako, gražiausios manekenės – tos kur vemia užvalgiusios. Bet čia gal greičiau išimtis iš taisyklės, visi vyrai man pritars. Manekenės patinka tik gėjams dizaineriams, nes jas jie gali barškinti (juk jų kaulai barška, ar aš klystu?), įsivaizduojant, kad tai – siauraklubiai berniukai.

Vienok, nuklydome į lankas. Kalba eina apie krembriulė. Kai aš buvau vaikas, mano mylimiausi ledai buvo krembriulė, po 17 kapeikų. Tik nežinau, ką bendro tie ledai turėjo su tirkuoju desertu, kurį pagamint neikainuoja jokių pastangų. Jis tinka tada, kai norite nustebinti netikėtus svečius, laiko turi ne marias, o daugiau nieko negalite gudriau sugalvoti. Reikės:

  • 400 ml grietinėlės (neesmė kokios, bet riebesnė – geriau);
  • 6-7 kiaušinių trynių;
  • 2-3 šaukštų vanilinio cukraus;
  • galima truputį tarkuotos citrinos žievelės aromatui.

(oii, išsileido vienas trynys, dovanokit).

Dar prireiks spirito arba va tokio divaiso.

Tai yra mini litavimo lempa. Galima naudoti ir maxi, tą, kuria kiaulės svilinamos.

Pradžioje lėtai užviriname grietinėlę ir paliekame atvėsti truputį. Kol ten ką, kiaušinių trynius maišome su cukrumi. Tik, šiukštu, neplakame, pakanka, kad būtų vienalytė masė.

Tada užkaičiame orkaitę 120ﹾC. Kol įkais, į cukraus-trynių masę pamažu, nuolat maišant šluotele, pilame kiek atvėsintą, bet dar karštą grietinėlę.

Išpilstome šią masę į formeles, statome į aukštą skardą, į skardą pilame karštą, bet ne verdantį vandenį, kad apsemtų bent pusę indelio aukščio.

Skardą pašauname į orkaitę 30-40 minučių. Patikrinti, ar gatava, galima stalo peiliu smeigus į kremą, jei peilis beveik neaplipo kremu, drąsiai galima traukti iš orkaitės (šiaip, rekomenduočiau ir kiek anksčiau).

Atvėsiname kremą iki kambario temperatūros ir dedame į šaldytuvą bent valandai, o geriau kokioms trims.

Tada pabarstome kremo paviršių cukrumi, nedaug, žiupsneliu.

Yra du būdai tą cukrų karamelizuoti. Numero Uno: pašlakstyti spiritu, konjaku ar kokiu kitu stipriu alkoholiu, svarbu degančiu, čirkšt degtuku ir tegul dega.

Šis būdas gana brangus, nes alkoholis dega ne itin aukštoje temperatūroje, cukrus vangiai karamelizuojasi, reikia vis šliūkštelt alkoholio. Tačiau plutelė gaunasi prašmatni.

Darom “tuk-tuk-tuk” šaukšteliu, pralaužiame ją ir… aaaa, kaip skanu!!!

Variantas numero Duo: pasinaudojame aukščiau pavaizduotu įnagiu ir padeginame cukrų gerokai greičiau ir efektyviau.

Irgi super. Gal pabandykite suderiti abu karamelizavimo metodus?

Skanaus.

Rodyk draugams

Klasikinis prancūziškas omletas pagal Giedrių V.

Ir vėl kiaušiniai. Ir žinote ką? Atradau skaniausią patiekalą Visatoje. Ir ganėtinai paprastą. Ir už tai dėkoju beuodegiui miškiniui katinui. Ai, kartais paskaitau vienintelį skaitytiną žurnalą Lietuvoje (che che, preved, Ashtroka!). Beuodegis katinas ten kartais rašo apie kiaušinių patiekalus. Ir ne tik. Štai ir pagavau kablį kepti omletą.

Žinoma, galėčiau šiandien paporinti Jums kokių įdomių istorijų prieš receptą, bet, kaip žmogus nukankintas narzano… tfu, apsvaigęs nuo 2008 m. Yali gran reserva širazo, netempsiu gumos, juoba, kad receptas perdėm paprastas. Važiuojam. Dviems valgytojams prireiks:

  • 6 kiaušinių;
  • 50 g sviesto;
  • druskos, pipirų;
  • pagardai – opcionaliai; mano atveju – be abejo, trumas, bet galima naudoti: petražoles, laiškinį česnaką, gražgarstę, nusėklintus ir nuluptus pomidorus, gerą sūrį ir t.t. ir pan.

Kiaušinius įmušam į dubenėlį, pabarstome druska ir šviežiai grūstais pipirais.

Šakute nesmarkiai ir gana atsainiai paplakame keletą minučių, labai nepersistengiame.

Dabar, achtung! Čia yra dvi porcijos, tad kepsime per du kartus, aha. Kol plakėme, ant viryklės normaliai įkaitiname keptuvę ir išlydome pusę sviesto.

Išsilydžius sviestui, sumažiname ugnį iki vidutinės ir pilame vieną kiaušinių porciją į keptuvę. Dabar vėl – achtung! Nuolat stumdom keptuvę pirmyn-atgal, nenukeldami jos nuo viryklės, tuo pačiu dirbam šakute, geriau medine, makaluodami kiaušinius (ne savo, jomajo, o keptuvėje, dievaži, kaip maži vaikai!). Tokiu būdu kepame labai trumpai, kad tik susiformuotų tipo blynas.

Pabarstome pasirinktu įdaru, pakeliame keptuvės rankeną 45ﹾ kampu, stumiame blyną į priešingą kraštą, besiveržiantį iš keptuvęs trečdalį blyno užlenkiame.

Nuimame keptuvę nuo viryklės ir, užlenkę antrą blyno pusę, iškrečiame omletą į lėkštę. Voila!

Skubam valgyto kol karštas. Nerealu, kai omletas švelnus it šilkas. Skanaus.

Labai svarbu, kad neperkeptumėm, nes vos tik omleto apačia ima ruduoti – skonis radikaliai keičiasi.

Recepto originalą galite nusipirkti čia.

Rodyk draugams

Cannelloni su rikota, bešamelio padažu ir trumais

Ok, everybody lie down on the floor and keep calm.

Kad nė krust, kol gaminsiu šį patiekalą, nes bus nežmoniškai sunku ir jokios garantijos, kad pavyks.

Visų pirma, apie trumą. Arba triufelį. Kas kaip norit. Žinoma, iš kur man nabagui paimt tą trumą Lietuvoje. Ir už kokius pinigus? Laimei, turiu gerų supratingų draugų. Ačiū tau, Kristino.

Va kaip atrodo trumas iš arti:

O štai taip – jo pjūvis:

(dar kartą primenu silpnaregiams: spustelėkite pele ant paveikslėlio – jis padidės)

Na ką, trumas, kaip trumas, kvepia riešutais, žeme po lietaus ir… šokoladiniais triufeliais. Normalūs žmonės trumus naudoja po truputį, tausoja juos, stengiasi išspausti iš jų kuo daugiau aromato. Kadangi aš nelabai normalus, pabandysiu suvartoti jį jei ne vienu ypu, tai kuo greičiau, nes rekomenduojama jį suvalgyti per 7 dienas. O taip. Pradžiai – italo-prancūziškas fjūženas: pasta su bešameliu ir jau minėtais trumais.

  • tsakant, pasta – keliolika cannelloni vamzdelių (arba lazanjos lakštų);
  • 50 g špinatų lapų;
  • 400 g rikotos;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g miltų;
  • 300 ml pieno;
  • druskos, pipirų – ir viskas, daugiau jokių prieskonių, nes esminis akcentas – trumas.

Pradedam nuo to, kad sušinkuojam špinatus.

ir sumaišom sumaigom su rikota.

O jau tada prasideda tikras vargas: kemšam šitą masę į kanelonių vamzdelius. Kaip tai padarysite – Jūsų problemos, aš kišau desertinio šaukštelio rankena.

Įjungiame orkaitę 150ﹾC temperatūrai. Kol kaista, ruošiame bešamel… bešamelmučiooooo! Oi, apie ką čia aš? A, va: storapadyje puode ant vidutinės ugnies išlydome sviestą ir beriame miltus.

Toliau nefotkinau, nes reikėjo suktis it vijurkui, kad padažas neprisviltų ir nesusidarytų miltų gumulėlių. Tad, dėmesio: šluotele intensyviai maišome miltų-sviesto masę. Kai tik ji ims švelniai gelsti, pamažu, plona srovele pilame pašildytą pieną ir nesustojame plakti šluotele. Darbuojamės, kol padažas pasidarys maloniai tirštas ir homogeniškas, kaip tešla lietiniams. Akimirkoje tarp plakimo, beriame žiupsnį druskos ir truputį grūstų juodųjų pipirų.

Kanelonius suguldome į karščiui atsparų indą ir užpilame bešameliu. Tiesiog taip.

Ir slepiame orkaitėje 20-čiai minučių, šiukštu, ne ilgiau. Ką mes turime po 20-ies minučių?

Patiekiame, pasibartydami trumu, papjaustyto itin plonomis plokštelėmis. Galima ir truputį raudonėlio.

Nu ir iš arčiau:

Skanaus.

Vietoje epilogo: bešamelį galima pakeisti konservuotais pomidorais savo sultyse, sudrožtais smulkintuve.

Rodyk draugams

Leche Flan aka Crème caramel ir mintys apie mirtį

Ruduo įsibėgėja, dienos trumpėja ir vis niūresnės. Reikia saldumynų, kad neužkluptų depresija, stresas ir kitos blogybės… Aaaj, jau per vėlu. Apsidairome ir suvokiame, kad nieko įdomaus nebevyksta, viskas blanku, nyku ir užpisa. Piešta saulė ant aplyto lango nebegelbsti. Nuo nesaikingo šokolado vartojimo atsiranda spuogai. Moterys susisupusios į maišelines kelnes primena lervas. Tik viltis, kad tos lervos pavasarį virs drugeliais dar neleidžia, kaip tikram katalikui, galvoti apie mirtį. Ir jei kada numirčiau, kuo labai abejoju, mano laidotuvėse galėtų pagroti Stephen Jones.

(tarp kitko, klipą režisavo ir gitara grojo Johnny’s Deppas)

Kad nebūtų niūru, pasisaldinam gyvenimą. Tam reikės:

  • 4 kiaušinių;
  • 200 ml grietinėlės;
  • 200 ml pieno;
  • 0,5 stiklinės vanilinio cukraus (hmm, esu pakankamai gudrus, todėl tokiems atvejams laikau puskilį cukraus stiklainyje su vanilės ankštimis);
  • apelsino ir citrinos.

Gaminsim paprastą kremą, labai populiarų Prancūzijoje, bet dar populiaresnį Filipinuose. Pirmu atveju jis vadinamas kremu su karamele, antru – leče flan (pieniškas kremas). Šiam desertui labai artimas mano nuo vaikystės dievinamas krembriule. Apie krembriule kada nors kitą kartą, o dabar puode užkaičiame stiklinę vandens ir supilame cukrų, palikdami tik kokius 2 šaukštus. Kai vanduo užvirs ir cukrus ištirps, išspaudžiame pusės citrinos sultis, sumažiname ugnį ir paliekame lengvai kunkuliuoti. Kol verda sirupas, kurio, beje, net maišyti nereikia, plakame kiaušinius su likusiu cukrumi ir pusės apelsino sultimis. Tada užviriname grietinėlę su pienu, truputį atvėsiname, pamažu maišydami supilame į kiaušinio masę ir dar plakame.

Plakam, netingim arba pasinaudojame virtuvės kombainu. Aha, maždaug po 40 minučių, ne, ne plakimo, o sirupo virimo, jis įgauna auksinę spalvą.

Tad pasiimame formelių, indelių ir pan. ir pilame po keletą šaukštų sirupo ir paskleidžiame jį ant sienelių.

Pilame po samtelį kitą plakto kremo, o indelius statome į šilto vandens vonelę. Vonelei geriausiai tiks gili skarda.

Visą turinį grūdam į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepam maždaug pusvalandį, kol kremo paviršius gražiai parus.

Nė nežinau koks šis desertas skanesnis: šiltas ar šaltas. Bet kokiu atveju, palaukime kol truputį atvės, tada uždengiame indelį lėkštele, staigiu judesiu apverčiame ir… Vualia!

Kremas švelnus, karamelė saldi. Vienas kitą papildo. Skanaus.

Ir nebijokite mirties, bet nelaukite jos.

Rodyk draugams

Kaip teisingai suvalgyti smegenis (beždžionės virsmas žmogumi)

Antropologai jau seniai ginčijasi dėl priežasties, paskatinusios mūsų protėvius iš beždžionių tapti kažkuo panašiu į žmones. Yra daugybė teorijų ir hipotezių, tačiau man labiausiai įstrigo viena, teigianti, kad žmonėmis tapo tos beždžionės, kurios ėdė smegenis ir kaulų čiulpus – energetines bombas ir baltymų užtaisus. Būtent, smegenų ėdimas (o ne pisimas, kaip daugelis šiais laikais mano esant žmogiškumo požymiu) leido mūsų protėviams, užuot nuolat ieškojus šaknelių beigi ūglių, vienu ypu gerai pasisotinti ir užsiimti kūryba. Va ir aš, suėdžiau keletą pusrutulių ir ramiai galiu kurti kreatyvą.

Kad tapčiau žmogumi, turiu eiti į Kalvarijų turgų pas mėsininką Aidą, kuris vienintelis ten pardavinėja subproduktus. Paimu iš jo gerus du svarus rinktinių veršelio smegenėlių. Taip jos atrodo out-of-box (geras juokelis, che che).

Nekelia apetito, ar ne? Ką gi man, kvailai beždžionei daryti? O gi, perplauti jas tekančiu vandeniu ir bent valandą palaikyti šalto vandens ir citrinos sulčių mišinyje, o tada švelniai nuimti smegenų plėvę bei kraujagysles. Atsargiai, smegenys labai trapios!

Na, dabar gal kiek geresnis vaizdelis. Galima ir paderinti kitus produktus. Beždžionė ima:

  • saują džiūvėsėlių arba miltų;
  • gerą ryšulį petražolių;
  • keletą skiltelių česnako;
  • gabalėlį sviesto;
  • kaparių garnyrui;
  • nu ten visokių druskų, pipirų, citrinos sulčių.

Smegenis labai atsargiai nuplikome verdančiu vandeniu. Galima palaikyti kokią minutę verdančiame vandenyje. Tada nusausiname, pabarstome druska ir juodaisiais pipirais, apvoliojome džiūvėsėliuose ir dedam į keptuvę su įkaitintu sviestu.

Kepame po keletą minučių abi puses ant vidutiniškos ugnies. Išimame į šiltą lėkštę ir greitai toje pat keptuvėje minutę kepiname stambiai kapotą česnaką ir petražoles.

Padažiuką dedame ant smegenėlių, pašlakstome citrinos sultimis, patiekiame su kapariais bei lengvu baltu Ronos slėnio vynu.

Vegetarai piktinasi, veganai apalpsta, silpnaregiai džiūgauja.

Skanaus. Taip aš tapau žmogumi. Jei kas imsitės šio patiekalo, nerekomenduoju piktnaudžiauti juo: pasisotinti pakanka vieno dviejų šaukštų šio delikateso. Vartokite saikingai.

Rodyk draugams

Tarte Tatin – tortas ketaus keptuvėje

Sužinojau apie šį pyragą visiškai atsitiktinai, naršydamas vikipedijoje, ir pamilau jį nuo pat pirmo kąsnio, vos tik pasigaminau. Kurį laiką – tai bus mano mylimiausias desertas, kol nesurasiu mylimesnio. Ar galite patikėti, kad šiam pyragui/ tortui iškepti reikia ne daugiau 4 pagrindinių  ingredientų ir 45 minučių Jūsų brangaus laiko?! Žinoma, ingredientais galima varijuoti, laiką ištemti iki 24 valandų (tešlos atvėsinimui), bet rezultatas bus nežymiai geresnis.

Pradedam. Reikės:

  • 8-10 kietų obuolių (Golden, Bogatyr ar net Antaninių);
  • 200 g miltų;
  • 50+50 g sviesto;
  • 100 g cukraus;
  • papildomai – cinamono.

Pradžioje ruošiam tešlą: sumaišom smulkiai supjautytą kambario temperatūros sviestą (50 g) su miltais ir keletu šaukštų ledinio vandens ir iškočiojame blyną, šiek tiek didesnį nei forma, kurioje kepsime pyragą.

Atsargiai suvyniojame į plėvelę ir dedame į šaldiklį, jei pusvalandžiui, arba į šaldytuvą, jei parai. Žinia – kuo ilgiau, tuo geriau, bet ar mes pižonai?

Kol tešla, tiksliau – gliutenas, esantis kvietiniuose miltuose, vėsta, užsiimame obuoliais: ketvirčiuojame juos, nužieviname, išpjauname sėklides, che che. Tada dedame formą, kurioje kepsime pyragą ant viryklės, lydom sviestą (50 g) ir suberiame cukrų. Aš prabangiai naudojau ketaus keptuvę.

Karamelizuojame cukrų ir sviestą ant vidutinės ugnies. Dėmesio! Būkite itin atsargūs su lydytu cukrumi – nusiplikę verdančia karamele, turėsite niekada negyjančias žaizdas. Tai pavojingiau nei apsiplikyti vandeniu, riebalais ar net apsideginti H2SO4. Tad patariu smarkiai nekaitinti karamelės ir nuimti keptuvę nuo viryklės, vos įgaus gražią auksinę spalvą.

Vos tik karamelė truputį atvės, dedame į ją obuolių ketvirčius, stengdamiesi, kad liktų kuo mažiau tarpų tarp skiltelių. Užgrūdam visą kepimo formą ir pabarstom cinamonu.

Dedam visą šį gėrį į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Kuriam laikui? Priklauso nuo obuolių dydžio, rūšies ir kitų faktorių, tad kartkartėm pabaksnojam obuolius peiliu. Išimam iš orkaitės tuomet, kai siauras aštrus peilis sminga į obuolį nuo savo paties svorio.

Orkaitės dar neišjungiame, o ant obuolių pagrindo dedame tešlą taip, kad jos kraštai užeitų už formos kraštų ir juos būtų galima užlipdyti. Vėl grąžiname pyragą į orkaitę, šį sykį kol iškeps tešla. Mano atveju pakako 15 minučių.

Tešlai apskrudus, išjungiam orkaitę ir išimame pyragą, kad atvėstų. Sic! tai svarbu, kad nejudintumėm pyrago bent 15 minučių, antraip ištekės nesustingusi karamelė. Po to, kai jis truputį subrendo, uždedam didelę lėkštę ant viršaus ir staigiu judesiu apverčiame: visas turinys turi legvai išslysti iš formos ant lėkštės. Va taip:

Ir silpnaregiams:

Vis pamirštu pasakyti, kad nebijotumėte spustelėti pele ant nuotraukų, jos padidėja iki padoraus 800×600 pikselių dydžio – bus maloniau analizuoti.

Na o pyragą valgome būtinai su vaniliniais ledais arba plakta grietinėle – vienas jis per saldus.

Na va, pagaliau šiluma išvijo sijonus į gatves.

Rodyk draugams

Trinta sriuba su mėlynuoju sūriu – paprasčiau nebūna

Nuo besaikio lojimo ir burnojimo kažkas pasidarė mano liežuviui. Sako, keiktis daug negalima. Nuėjau į Ambulatorinį dienos epizodo skyrių ir supjaustė mano ližę nafig. Ir net ne vienoje vietoje. Ir net ne ten, kur reikėjo. Nu bet aptarnavimo kultūra likau patenkintas. Jei kada sumanysiu apsipjaustyti – kreipsiuosi ten: dėl malonaus aptarnavimo negaila ir per trumpai nurėžto koto.

Aš apie tai, kad nebegalėsiu kurį laiką normaliai maitintis. Todėl gaminuosi trintą daržovių sriubą. Kad ji nebūtų labai nuobodi, imu šiuos produktus:

  • morką;
  • porą;
  • brokolį;
  • sūrio gabalą su mėlynuoju pelėsiu;
  • šventąją žolelių trejybę: baziliką, raudonėlį, čiobrelį;
  • pusantro litro lengvo sultinio.

Daržoves galima imti bet kokias, bet kokiomis proporcijomis. Sūriai? Tiks net senas geras Stiltonas, bet aš renkuosi prancūzišką kažkokį Valmont Bleu d’Auvergne.

Užsikaičiu iš anksto išvirto triušienos ir petražolių sultinio, kai užverda, dedu stambiai pjaustytas daržoves: morkas, po dešimties minučių porą, po penkių minučių – brokolius.

Paverdu dešimt minučių, nuimu nuo viryklės ir padirbu smulkintuvu, kad gautųsi vientisa masė. Galima šliūkštelėti grietinėlės, bet aš susilaikau. Beriu žoleles, dar palaikau sriubą uždengtame puode keletą minučių ant vėstančios viryklės. Pilu į dubenėlį ir prisikraunu daug trupinto sūrio.

Leidžiu sūriui ištirpti. Mmmmm, bliamba, jaučiu kaip gyja kūno ir sielos žaizdos. Mirkau sriuboje bagetės minkštimą (kieno liežuvis sveikas – užkanda traškia bagetės plutele). Užgerti galima kad ir kokiu šabliumi.

Skanaus, mieli silpnaregiai:

Saugokite save, nesikeikite ir nekiškite liežuvio kur nereikia.

Rodyk draugams