BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

(Čili) pipirai su sūriu – kodėl aš esu alkoholikas

Sveiki, aš Igelis, aš esu alkoholikas.

Ne, aš  dar ne degradas, bet sistemingai einu link to, kad juo tapčiau. Ne, visai nesąmoningai ir netikslingai. Bet būkime realistai: ilgainiui aš prasigersiu. Kaip ir daugelis iš mūsų – nedaugelis iš mūsų negeria. Kodėl taip yra? Man atrodo, kad susideda daugybė faktorių: mūsų sistemos suluošinti tėvai, valdžia, kurią išsirinkome, mokykla – niekas žmoniškai nepaaiškino, kad gerti yra mirtinai pavojinga. Ir dabartinė, kitokia, bet vis dėlto sistema, mus sėkmingai luošina. Aš jau nebesipriešinu, nors ir suvokiu einąs į pražūtį, nes gerti – gera. Daugelis mano pažįstamų nežino ar nenori žinot, kad jie – alchašai. Aš viliuosi, kad kažkas iš Jūsų dar turi jėgų ir noro mesti gerti.

Ir štai, Jūsų dėmesiui, patiekalas, kurio nedera valgyti be alaus. Tarp kitko, begamindamas šį patiekalą patyriau milžinišką stresą, ko pasekoje prisigėriau labiau nei bet kada. Kodėl? Pamatytumėte kaip Maximoje pjausto pančetą: kaip Zbišeko ir Malgožatos vestuvėms Kalesninkų kaime. Į prašymą, kad supjaustytų ploniau, gaunu atsakymą, kad sugedo pjaustyklė, ir man teks pačiam susipjautyti. Ką gi, teks. Be kita ko, nusivariau nuo kojų Vilniuje ieškodamas šviežių chalapenių. Spėkite ar radau. Belieka interpretuoti, xule. Imam:

  • 10 chalapenių. Ablomas, tad, sukandę dantis, keičiam paprastais čiliakais arba žaliąja paprika;
  • 300-400 g brinzos, fetos ar kokio kreminio sūrio a la Philadelphia;
  • labai plonai pjaustytos pančetos ar šiaip vytintos šoninės (grieždami dantimis ir keikdami Maximą imam delno storumo gabalėlius);
  • papildomai, bet nebūtinai – truputį čorizo ar kitos aštrios rūkytos dėšros, jei naudojam saldžias paprikas.

Viskas, daugiau nieko. Valom čiliakų sėklas, stengdamiesi kuo mažiau juos pažeisti. Jei naudojam paprikas – pjaunam per pusę arba, dar geriau – ketvirčiuojam.

Kemšam į pipirus pamaigytą sūrį.

Ir įvyniojame, jei pavyks, į šoninę. Jei šoninė plona – problemų nebus.

Aš, kaip matote, problemų turiu. Be to, panaudoju čorizo dešros truputį, dėl aštrumo. Dedam pipirus į įkaitintą iki 180ﹾC orkaitę (ar pastebėjote, kad vietoj laipsnio simbolio naudoju kažkokį arabišką ženklą?) 20-30 minučių. Nors, chalapenius, manau, būtų galima išimti anksčiau.

O ja,  das ist fantastisch! Prie alaus geresnio zakusono nebūna.

Su saldžiom paprikom šiaip sau, dar be to, jos storapadės, tad manau, jas reikėjo prieš kemšant sūriu dar palaikyti ant grilio 15 minučių.

Susinervinęs dėl to, kad Lietuva yra pasaulio šiknaskylė, užsisakiau iš internetų chalapenių sėklų. Bandysiu auginti ant palangės. O jei atsiras geraširdžių lietuvių Tex-Mex regione – maldauju, siųskite chalapenius ir čipotlius man. Ačiū.

Negerkite, broliai ir seserys. Geriau mylėkitės.

Rodyk draugams

(Pseudo)Cezario salotos. (Pseudo)striptizas

Dar kartą N-18.

Išgirdau darbe pageidavimą. Pagaminti Cezario salotų. Niekada jomis nesižavėjau, nesižaviu ir po to, kai pagaminau. Ne, skanu, kas be ko, bet toli gražu, ne ką tik nušienautos žolės kvapas (būdingas moterims) ar brie sūris (būdingas vyrams). Maža to, originalios Cezario salotos, gaminamos su žaliu kiaušinio tryniu, mūsų klimato sąlygomis, tiesiausias kelias į salmoneliozę. Mums to reikia? Aš irgi taip manau. Todėl pradedu improvizuoti. Kas pakeis žalią kiaušinį? Teisingai, imame:

  • Savojos arba Aisbergo salotų;
  • keletą pomidorų;
  • citriną;
  • rūkytos šoninės (papilvė gerai, o dar geriau – pančeta);
  • Parmos sūrio (kitas čia netiks, galite net nemėginti);
  • česnako;
  • duonos skrudinimui;
  • ančiuvių (radau ančiuvių suktinukų su kaparėliais – triskart pigiau nei paprasti ančiuviai, o skonis – toks pat);
  • alyvuogių aliejaus, pipirų.

Gerai išgaląstu peiliu pjaustome šoninę plonomis juostelėmis ir dedame 15 minučių į įkaitintą orkaitę kokioje nors formoje.

Kai tik gabalėliai traškiai apskrus – išimame,

o jų vieton ant tų pačių riebalų dedame kubeliais supjaustytą duoną (pluteles geriau nupjaustyti). Nuolat pavartydami, skrudiname iki gražios auksinės spalvos.

Kol šoninė ir skrebučiai vėsta, presu spaudžiame keletą skiltelių česnako.

Pilame ant jo 100-150 ml alyvuogių aliejaus ir spaudžiame vienos citrinos sultis.

Tai – pats elementariausas padažas salotoms.

Tada smulkiai kapojame ančiuvius (jie čia atstos kiaušinio trynį).

Na, štai, patiekalas beveik paruoštas, beliko keli akcentai: nuplauti salotų lapus, jei norim – plėšom ir dedam ant didelės plačios lėkštės, kad užklotų dugną. Išimame pomidorų sėklas, o minkštimą supjaustome griežinėliais ir dedame lėkštės pakraščiuose. Tada salotų lapus apibarstome smulkintais ančiuviais, keptos šoninės gabalėliais, skrebučiais, plomomis sūrio juostelėmis (bulvių skustuku labai gerai gaunasi), maltais pipirais.

Pašlakstome viską padažu. Su baltu atšaldytu sausu, o gel net saldžiu vynu iš rūsio – idealu.

Skanaus, nepersivalgykite, gana sūru.

Kiek žinau, Cezario salotos atsirado Meksikoje italų išeivio restorane. Kad jau prakalbome apie Meksiką, Jūsų dėmesiui – lengvas erotinis šou. Andai, kai buvau jaunas, svaigau nuo šios scenos.

Rodyk draugams

Are you Mexican or Mexican’t? Trinta baklažanų sriuba

Pakaks blevyzgoti, noriu valgyti tai, ką valgo meksikiečiai: vyrai su kiaušiais ir moterys su ūsais. Sako, kad tie, kas nemėgsta aštriai, vangiai mylisi. Ne aš tai sugalvojau. Bet, kad nenukentėtų mano reputacija, visgi panaudosiu žemiau pateikiamame recepte čili. Kitavertus, idant nebūčiau apkaltintas seksizmu, tas čili bus ne pats aštriausias, vos 3000 balų pagal Skovilio skalę. Tai – čili Mulato, vienas iš meksikiečių virtuvės “šventosios trijulės” (kiti du Pasilla ir jau mūsų apkalbėtas čipotlis)

Laikas virti sriubą. Pasiimame:

  • du baklažanus;
  • paprastą ir raudoną svogūną;
  • pusę galvutės jauno česnako;
  • morką;
  • keletą pomidorų;
  • minėto čili Mulato – kiek tik patinka;
  • gerą žiupsnį čiobrelių;
  • litrą sultinio;
  • nu ten druskos, aliejaus, maltų juodųjų pipirų, grietinės, kalendros…

Kaip elgtis su baklažanais jau pasakojau čia, bet dėl viso pikto priminsiu: nuplaunam, subadom šakute ir patepam aliejumi. Svogūnus ir česnaką nulupam, svogūnus perpjaunam, patepam aliejum. Morką nuskutam, patepam aliejum. Jei pomidorai švieži – perpjaunam per pusę, patepam aliejum. Darom tokį natiurmortą ant orkaitės grotelių:

(Kadangi mano pomidorai šaldyti, aš su jais pasielgsiu kitaip). Dedam skardą į įkaitintą iki 200°C orkaitę, o geriau – virš žarijų. Pirmiausiai apskrus česnakas, išimame jį kai tik užuosite. Tada svogūnai – irgi neleidžiame sudegti. Ilgiausiai kepa baklažanas ir morka.

Nulupam baklažanų odelę, o vidų supjaustome stambiais gabalais. Mūsų daržovės įgavo pikantišką dūmo aromatą, To mums ir reikėjo.

Toliau, jei pomidorai šaldyti, kaip mano atveju, arba konservuoti, puode įkaitiname keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, beriame čiobrelius, čili Mulato, dedame supjaustytus pomidorus ir žiupsnį jūros druskos. Patroškiname kelias minutes, kad nugaruotų vanduo, tada dedame apkeptas orkaitėje daržoves. Truputį patroškiname ir pilame karštą, iš anksto išvirtą sultinį. Dar patroškiname keletą minučių. Po to, truputį atvėsintą sriubą pertriname.

Vėl pašildome iki norimos temperatūros, pilame į dubenėlius, pagardiname grietine, laimo sultimis ar jogurtu, juodaisiais pipirais, kapota šviežia kalendra. Valgom su čiabata, užgeriam puikiu čigonišku cheresu.

Na o toliau – tik joder porfavor. Silpnaregiai, sutinkate su manim?

Jei maža Meksikos – štai tikroji Meksika.

Traeme Paz

Rodyk draugams

Šokoladinė molė ar šokoladinis molis?

Kiek daug interpretacijų gali kilti, ar ne? Galėjau žodį “molė” parašyti iš didžiosios - būtų dar daugiau. Na ką gi, nuliūdinsiu jaunuosius statybinikus - pasakosiu Jums ne apie molį, tamsiaodžių kreolių iš Anglijos kolonijų mylėtojams irgi teks nusivilti. Ligi šiol nesu tikras ar nahuatlių kalbos žodis mole vartotinas lietuvių kalboje ir, jei vartotinas, kokios jis giminės. Gal kas pasakys?

Taigi, legendinis meksikietiškas patiekalas - mole negra su kalakutiena. Variacijų milijonai, kiekvienoje Meksikos provincijoje gaminama vis kitaip, prieksonių rinkiniai skirtingi, tad pateiksiu lietuviškam pilvui priimtiną variantą.

Imame:

  • puskilogramį kalakutės papų;
  • 400 ml gerų pomidorų savo sultyse (arba šviežių, jei gyvenate Pietų pusrutulyje);
  • raudoną svogūną arba keletą šalotų;
  • keletą skiltelių česnako;
  • 1-5 šviežius arba džiovintus čili;
  • 50 g karčiojo šokolado (geriau nesaldaus);
  • saują džiovintų slyvų ir abrikosų;
  • 50 g sezamo sėklų;
  • bananą (prisipažinsiu, nelabai jis buvo reikalingas, geriau nedėti);
  • druskos;
  • kukurūzų aliejaus;

  • prieskonių: kumino, raudonėlio, kalendros;

  • čipotlio.

Čipotlis (chipotle) - rūkytas jalapeno pipiras. Nerealus daiktas. Lietuvoje jau galima kai kur įsigyti, bet neapsimoka, geriau atsisiųsti iš kokio Londono. Jei neturite, galima pakeisti, į padažą įdėjus daugiau džiovintų slyvų ir paprastų čili miltelių.

Pradedam. Kubeliais supjaustome kalakutieną ir apkepame be fanatizmo.

Kol kepa, susipjaustome svogūną, česnaką, čili.

Kai tik mėsa truputį apskrus, išimame ją, padedame šiltai. Ant nedidelės ugnies kepame pjaustytas daržoves. Kai suminkštės, dedame pomidorus.

Troškiname 5 minutes. Taip atrodo mole roja, bet mes tęsiame toliau:

Dedame nuplikytus ir susmulkintus džiovintus vaisius.

Jei sugalvojome - ir bananą, bet jau sakiau, kad jis čia - лишний.

Dabar sumažiname ugnį iki minimumo. Galima uždengti. Tuo tarpu piestoje arba smulkintuve sutriname sezamą.

Sezamas sutirštins padažą ir suteiks skonio.

Dabar dedame į padažą kalakutieną, padruskiname, suberiame prieskonius ir keletą šaukštų čipotlio drožlių arba miltelių. Truputį pamaišę patroškiname ir suberiame tarkuotą šokoladą. Uždengiame ir troškiname dar 15-20 minučių. Patiekiame su ryžiais, tortijomis ar net keptomis bulvėmis.

Fone - naminis Pupkio alus, be jo šis patiekalas būtų kaip partitūra be smuiko rakto. Skanaus.

Ir dar - silpnaregiams:

Joder por favor, senoritas

Rodyk draugams