BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ieškant žuvies: lydekos su daržovėm

Jau ne pirmą ir ne paskutinį kartą eskaluoju žuvies temą. Su jūrine žuvimi Lietuvoje situacija tragiška. Laimei, dabar kiek pagerėjo situacija Vilniaus turguose su gėlavandenėmis žuvimis: vis dažniau pavyksta nusipirkti šviežių kuojų, karosų, ešerių. O štai šiadnien gaminsime šviežiai sužvejotas gražuoles lydekas.

Išskrodžiam, nuskutam žvynus, išlupam žiaunas, paliekam ikrus ir galvas. Pagalvojau, kad geriausia troškinti lydekas, tad papildomai pasiimam:

  • morkų;
  • saliero;
  • porą;
  • pusę citrinos;
  • petražolių, pipirų, druskos.

Patiesiam foliją, guldom lydekas, pabarstom druska, pipirais, pašlakstom citrinos sultimis,  šalia dedam morkų ir poro gabalėlius.

Pridedam šiaudeliais pjaustyto saliero, petražolės šakelių.

Viską kruopščiai suvyniojame į foliją ir dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Troškiname pusvalandį, tada nuimam višutinį folijos sluoksnį, kad žuvis truputį apskrustų. Viskas, daugiau nieko nereikia daryti. Nebent išsivirti bulvių su gelsve, atsidaryti tamsaus alaus butelį ir susirasti šaukštą krienų.

Skanaus. Pradedame nuo galvos – ten skaniausia mėsa.

Rodyk draugams

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

  • salierą;
  • pastarnoką;
  • morkų;
  • pankolį*;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • džiovintų slyvų;
  • kumpio gabalą;
  • pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.

Rodyk draugams

Kimči + kiauliena su šalaviju

Šiandien ruošiame grande pietus: daug mėsos, bulvės, daržovės. Bet viskas prasidėjo gerokai seniau, prieš kokias 5 dienas. Nusupirkau Pekino kopūstą. Be jo dar paėmiau: česnaką, ryšulį svogūno laiškų, ketvirtį stiklinės druskos, keletą šaukštų čili miltelių.

Druską ištirpinau stiklinėje šilto vandens ir sūrymu užpyliau nuplautą ir pusiau išilgai perpjautą kopūstą. Palaikiau kopūsto puseles pora valandų sūryme, tada perploviau keletą kartų šaltu vandeniu, kruopščiai įtryniau čili milteliais, kad patektų ir tarp lapų, pridėjau stambiai kapoto česnako ir svogūno laiškų.

Indą su daržovėm sandariai uždarau ir pastatau kur virtuvės kamputyje, kad nesimaišytų, bo neatidarinėsiu indo 5 dienas.

Po 5 dienų nusiperku gabalą kiaulienos, ryšulėlį šalavijo. Pridedu tris skilteles česnako, truputį grūstų juodųjų pipirų.

Mėsą subadau siauru peiliu, o į skyles prikemšu stambiai kapoto česnako gabalėlių, pabarstau pipirais, apdėlioju šalaviju (jokios druskos!)

Suvynioju į foliją ir dedu į orkaitę, įkaitintą iki 200°C kokiai valandai. Ant skardos prieš pabaigą dar pabarstau bulvių lazdelių su pagardintų kmynais ir druska.

O kol ten viskas kepa, pažiūriu kas gavosi iš Pekino kopūsto per tas 5 dienas. Obana

Supjaustau kopūsto puses smulkiau. Atsargiai ragauju… Jėėėė, kimči, korėjiečių virtuvės kertinis akmuo, pavyko! Be abejo, 5 dienos mažokai, kad gerai surūgtų, reikėtų bent keleto savaičių, bet kantrybės nėra.

Tiekiu kiaulieną su bulvėm, burokėliais, pagardindamas bruknių ir kriaušių uogiene. Užgeriu nebrangiu, gana stirpiu, bet kokybišku jaunu kabernė.

Atleisk man, Viešpatie, kad apsirijau penktadienį.

Kimči iš arčiau:

Ir dar silpnaregiams:

Jei gaminsite patys – skanaus.

Rodyk draugams

Rudens gėrybės: kepti baravykai ir cukinijų žiedai

Atėjo auksinis ruduo su visomis savo dovanomis ir malonumais. Apie malonumus: vakar atidariau kepsnių lauke sezoną. Apie ėriuko pautų šašlyką papasakosiu artimiausiuose reportažuose, bo per žioplumą nepasiėmiau fotiko ir teko prašyti prašalaičių pagalbos, tad nuotraukų teks palaukti. Apie rudens gėrybes: eime į mišką rinkti baravykų, o į daržą – paskutinių cukinijų ar aguročių žiedų.

Be šių gėrybių dar pasiimame sviesto, kiaušinį, čiobrelių, druskos, pipirų.

Viskas labai paprasta: baravykus pjaustom, dedam į keptuvėje įkaitintą sviestą, kepam ant silpnos ugnies keletą minučių, pabarstydami rupia druska, piprais, čiobreliais.

Pirmas zachodas – su juoda duona. Geriau nebūna, patikėkit. Dar ir 50 g neblogai prie užkandos.

Likusius (jei dar liko) keptus baravykus dedam šiltai. Ir plakame kiaušinį su trupučiu juodo alaus. Dedam saują miltų, truputį piprų. Maišom skystą tešlą. Mirkom joje cukinijos žiedus, dedam į įkaitintą aliejų.

Kepam minutę, apverčiam, kepam dar minutę. Tiekiam prie baravykų.

Afigienai. Bet su juoda duona ir šnapsu – skaniausia.

Skanaus, nepatingėkim nueiti į mišką. Ar bent iki turgaus. Verta.

Rodyk draugams

Ėriuko kepenėlės su bulvių koše

Kad mylimi skaitytojai nepagalvotų, kad esu išpindėjęs pižonas, valgantis tik egzotinius patiekalus, laikas pademonstruoti, jog moku paruošti ir kasdienius patiekalus. O krizės akivaizdoje dargi pasitreniruosiu ruošti subproduktus bei artimųjų daržuose ant komposto užaugintas daržoves. Ėriuko kepenys, kaip keista bebūtų, turguje gerokai pigesnės nei veršelio, nors žymiai skanesnės, švelnesnės, o gal net vertingesnės. Čia tarp kitko. Imam:

  • puskilogramį ėriuko kepenėlių;
  • dvi nedideles ar vieną didesnę cukiniją;
  • papriką;
  • morką;
  • svogūną;
  • tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį kalendros – ji, bene, geriausiai dera su ėriena ir aviena;
  • sviesto kepimui ir košei pagardinti;
  • bulvių košei.

Supjaustome viską taip kaip norime arba kaip aš rekomenduoju. Užkaičiame bulves. Keptuvėje išlydome sviestą ir apkepiname kepenėlių gabalėlius vos keletą minučių ant vidutinės ugnies pabarstydami pipirais. Stengiamės neperkepti.

Dedame daržoves ir lėtai troškiname, švelniai pamaišydami.

Nežinau kaip Jūs, o aš mėgstu bulvių košę sutrintą su sviestu ir su kokiu nors priedu. Šiandien kartu su bulvėm išverdu morką ir viską sutrinu.

Tiekiame be jokio papildomo garnyro. Nebent juodo lengvo alaus, che che.

Skanaus. Artėja bobų vasara, tikėkimės, kepsnių ant laužo laikotarpis.

Rodyk draugams

Daržovių užkepėlė. Apie poeziją

Ar kas skaito poeziją? Dažnas juokiasi iš jos. Be to, egzistuoja toks žmonių tipas, kurie įsitikinę, kad biezdariaus Andriaus Mamontovo dainų tekstai yra poezija. Nė velnio, poeziją dainoms rašė tik du poetai – Džimis Morisonas ir Nikas Keivas.

Prisipažinsiu, bet aš skeptiškai žiūriu į “namudines” eiles. Dar skeptiškiau – į romantinę lietuviškąją poeziją. Kaip beje, ir į lietuvišką virtuvę. Nemėgstu ir rusiškos romantikos, ypač jesenščinos, dvelkiančios paniatkėmis. Užtat nuo jaunų dienų esu pametęs galvą dėl prancūzų. Ir nesvarbu kas tai bebūtų: demoniškasis Šarlis Bodleras, egzaltuotasis Oskaras Milašius (kažkas tuoj leptels, kad jis lietuvis… bet rašė – prancūziškai), švytintis kilnusis Polis Eliuaras ar laisvamaniškas Artiuras Rembo. Be to, kad poezija yra gražu, ji dar lavina atmintį ir atitolina Alzaimerio grėsmę.

Eilės eilėmis, o jau išalkau.

  • bulvės;
  • morkos;
  • saliero stiebai;
  • cukinija;
  • poras;
  • svogūnas;
  • česnakas;
  • sūris a la rakletė;
  • žalumynai, lauro lapai, druska, piprai, saulėgrąžų aliejus.

Štai ko man reikia. Viską gražiai supjaustau, išskyrus česnaką. Oba:

ir dar:

tada dar

Ten ne kraujas, o nuo vakarykščio patiekalo likusios pomidorų sultys. Neturite jų, tiks ir sultinys, labai nedaug.

Tada dar bulvės:

Pabarstom druska, pipirais, pašlakstome nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi ir kišam į orkaitę. Po 30-40 minučių išjungiame orkaitę, jei bulvės iškepusios.

Apdėliojame sūriu ir grąžiname į vėstančią orkaitę penkioms minutėms.

Valgom keikdamiesi, kad užgerti turime tik vandens.

Skanaus. Ir nepamirškite išmokti bent vieną eilėraštį. Na kad ir šitą:

Rodyk draugams

Širvinta – upė tingiavimui, nebent susiruošėte troškinti karką

Karštis užvaldė mūsų kraštus, kūnus ir sielas. Vieni ieško vėsos šaldytuvuose, kiti – vėsina santykius, treti – atsiduoda karščiui. O štai mes kovojame su juo vandeniu. Važiuojame 40 km į šiaurę nuo Vilniaus, kur termometrų stulpeliai nenumaldomai muša 35°C rekordus. Štai čia:

Keletas kilometrų nuo autostrados Naujųjų Viesų kaimas. Tikslas – ramiai pasimaudyti, neskubant nuplaukti kiek duos Dievas, o vakare išsitroškinti kiaulės karką ir keletą uodegų su žirniais.

Derėtų pripžinti, kad Širvinta ne itin tinka normaliam plaukimui baidare. Nepatyrėme jokių nuotykių: nei užvartų, nei rėvų, srovė pastovi, rami, net norėdami, nesugebėjome apsiversti. O be to, ir gamta neypatinga – aplink vien dirbami laukai arba pievos. Užtat norintiems tiesiog ramiai pasimaudyti – ideali vieta net su vaikais. Nepaisant to, kad vanduo gana drumstas (spėju nuo molio), dugnas visur puikus, kietas priemolis. O ko dar reikia tinginiams?

Pūūūūkšt

Na, dar galima atsišaldyti aplinkai draugiškame CFC-free šaldytuve gaiviųjų gėrimų.

Ir ramiai, stebint lėtai pro baidarės bortus praplaukiančius skardžius,

laukti pensijos. Na ar bent vakaro vėsos, kai gulėsi po atviru dangumi, skaičiuosi žvaigždes ir užmigsi kūdikio miegu žolėje. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo karka. Prireiks:

  • karkos itself;
  • poros kiaulių uodegėlių (nebūtinai);
  • svogūno;
  • morkų;
  • česnako;
  • čiliako;
  • bulvių;
  • poros saujų skaldytų žirnių;
  • prieskonių: lauro lapų, juodųjų, kvapiųjų pipirų žirnelių, kadagio uogų bla bla bla, vienu žodžiu, to, kas Jums prie širdies ar kelioniniame krepšyje.

Karką, uodegas, svogūną, česnaką verdame, nugraibydami putas, kokią valandą. Dedame prieskonius.

Uždengiame ir lėtai troškiname dar valandą, o geriau 2. Per tą laiką snaudžiame arba ragauname alų.

Tada sudedame supjaustytas bulves, morkas, o ant viršaus užberiame perrinktus ir perplautus žirnius. Troškiname lėtai dar valandą.

Žiūrim ką turim: mėsa bei oda nuo karkos turi kristi vos palietus šaukštu, žirniai turi būti perkandami. Jei taip, pasibarstome šviežia kalendra. Pirmyn, tiek laukta, kad negalima delsti. Alus dera, be abejo.

Ryte vėl laukia sunkus triūsas: maudynės, plūduriavimas, lietaus laukimas, aklių spiečiai ir nieko įdomaus pačioje upėje. Baigiame kelionę Liukonyse.

Vos įsėdome į automobilį, prapliupo liūtis su škvalu. Kelyje tarp Kernavės ir Dūkštų vėjas nuvertė didžiulį medį skersai plento.

Gerai, kad mes jau nebebaidarėje, pamaniau, o tuo tarpu vairuotoja spaudė gazą iki 60 mylių per valandą.

Rodyk draugams

Žalias vynas – ne vanduo. Paprastumo tobulumas

Jaučiu, kad vasaros savaitgaliai – pats nedėkingiausas metas publikuoti savo rašliavą. Gali atsitikti taip, kad niekas jos ir neperskaitys. Nesigraužiu dėl to, tik nusiperku butelį “žaliojo vyno” – Vinho Verde.

Šis vynas toks paprastas, kuklus ir jaunas, kad net kažkuo artimas kilniems putojantiems vynams. Ir net putoja truputį, vos atidarytas. Jis nepaprastai gaivus, kvepia žole, tik reikia jį gerai atšaldyti, iki kokių 6°C. Galima gerti kaip aperityvą ypač šiomis šuniško karščio dienomis, juoba, kad jis labai lengvas – vos 9% alkoholio. Tik aš vieno jo negersiu, o pasigaminsiu tobulai paprastą žuvies patiekalą.

Nukeliavau į Kalvarijų turgaus žuvies skyrelį. Dažniausiai vasaros mėnesiais ten neperku. Tačiau atėjęs šiandien, buvau maloniai nustebintas: šviežutėliai lynai ir šviežutėlės seliavos. Sunku patikėti, bet panašu, kad šios žuvys buvo pagautos šįryt: į mane žvitriai žvelgė skaidrios, dar neapsiblaususios akytės, o nuo prekystalio dvelkė ne žuvimi, o ežero vandeniu. Pardavėjai maloniai leidus, aš net patikrinau žiaunas – ryškiai raudonos. Tereikėjo pasirinkti: seliava ar lynas. Pasirinkau lyną, vildamasis, kad turėsiu mažiau vargo darinėdamas. Tikiuosi rasti šviežių seliavų kitą savaitgalį.

Ir štai aš stoviu prie virtuvinės kriauklės, nuo galvos iki kojų aplipęs smulkiais žvynais. Nepasididžiuoju ir kruopščiai išdarinėju žuvį, išpjaunu žiaunas. Beliko įtrinti žuvį trupučiu rupios druskos ir pradėti kepti. Be žuvies dar pasiruošiu:

  • keletą mažų šviežių bulvyčių;
  • nedidelę šviežią morką;
  • svogūno laiškų;
  • prabangių kvapnių pomidorų;
  • šviežių žalumynų (mano atveju – kalendros, bet petražolės, gelsvė, raudonėliai ar net krapai – puikus pasirinkimas);
  • truputėlį grūstų juodųjų pipirų.

Visiškai nieko mandro nedarau, na, nebent žuvį truputį pabarstau džiūvėsėliais, prieš tai aštriu peiliu padaręs keletą įstrižų įpjovų ties stuburu.

Užkaičiu virti bulves su morka, o tuo tarpu dedu žuvį į vidutiniškai įkaitintą aliejų. Smarkiai kaitinti nėra prasmės, nes lyno mėselė švelni, specifinio skonio, kurio nevalia užmušti, ir beveik be ašakų.

Kepu po kokias 7-8 minutes abi puses. Pasižiūriu į vidų, jei reikia, mediniu šaukštu pilu po truputį karštų riebalų iš tos pačios keptuvės, kad neliktų termiškai neapdorotų vietų. Štai ir bulvės išvirė. Galima dėti į lėkštę, atsidaryti žalio vyno, atsipalaiduoti ir, mėgaujantis trivialiais, bet nepakartojamais pietumis, stebėti, kaip Gabrielis Kečupas Heinze muša golą į Nigerijos vartus.

Žiūrim pakartojimą:

Goooool! Viva la Albiceleste!

Rodyk draugams

Receptas, įkvėptas dainos: avino pautai

Buvo laikai, kai postindavau savo apgailėtinus receptus į prestižinį rusų kulinarinį saitą. Ir kas keisčiausia – juos publikuodavo, nepaisant nuotraukų baisumo, kreivų rankų ir nepamatuotų pretenzijų. Visgi, būtų nuodėmė neišversti kai kurių receptų į lietuvių kalbą ir neįdėti į savo blogą. Juoba, kad kai kurie jų – skonio ir glamūro viršūnė. Pavyzdžiui – avinėlio pautukai. Jau girdžiu miesčionių “bueeee, kokia nesąmonė“. Ką gi, nieko ten tokio bueeee tikrai nėra, skonis fantastinis ir, jei turėčiau galimybę, pirkčiau pautus kiekvieną savaitę, bo tai – delikatesas numero uno.

Taigi, atsuku laikrodį du metus atgal. Prašau dovanoti už nuotraukų kokybę – fotikas kainavo lygiai 0 lt.

Perku šiuos produktus:

  • du šviežiai nurėžtus avino pautus (iš jau minėto mėsininko Aido);
  • papriką;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • kumino – būtinai, be jo patiekalas tikrai nepavyks;
  • Kajeno beigi juodųjų pipirų, maltos kalendros, Provanso žolelių.

Pautus kruopščiai nuplaunu ir nulupu kietą nevalgomą odą. Šiaip, pats švelnus valgomas akytkūnis lengvai spaudžiamas išlenda pats pro pjūvį. Štai šita dalis yra valgoma:

Šiuos du pričendalus metu į verdantį vandenį ir paverdu kokias 10 minučių. Išimu ir supjaustau nedideliais kubeliais. Toliau – ruošiu daržoves: supjaustau papriką, svogūną, česnaką ir lengvai apkepinu aliejuje, pabarstydamas Provanso žolelėmis, Kajeno pipirais ir kalendros sėklomis. Po to sudedu pautukų gabalėlius ir, pabarstęs kuminu, kepinu dar kokias 15 minučių, nuolat maišydamas. Prieš pabaigą pabarstau grūstais juodaisiais pipirais.

Skanu dieviškai, nebijau šito banalaus nuvalkioti epiteto, tai vienas skaniausių dalykų, kokį esu kada valgęs. Mano galva, prie šio patiekalo geriausiai tiktų geras Pinot Noire vynas.

Recepto originalas.

O kokia daina gali įkvėpti tokiam patiekalui, paklausite? Paklauskite Šnūro.

Rodyk draugams

Pavasarinė žolelių fiesta: sultingi vištos papai

Tiek turguje, tiek ant palangės prasidėjo žolių sezonas: užderėjo kalendra, bazilikas, krapai, petražolės, rozmarinas, tarchūnas estragonas peletrūnas ir kiti virtuvėje reikalingi augalai. Kaip tyčia, vakar iš pačio ryto užsukau į Kalvarijų turgų ir nusipirkau ne tik pusę veršelio galvos sultiniui, kvapnių lenkiškų pomidorų, jauno česnako, bet ir keletą ryšulėlių žolių. Tačiau vakarop po visų oficialių darbų, užsimanęs valgyti tučtuojau ar bent po pusvalandžio, supratau, kad nieko greito iš to nepavyks pasigaminti, tad teko pėdinti į PC ir pirkti anabolinių vištų papus.

Kadangi kažkada gaminau traškius, tai dabar, balanso vardan, nusprendžiau pasigaminti sultingus. Pasiruošiau:

  • du vištos papus;
  • alyvuogių aliejaus;
  • citriną;
  • po ryšulėlį baziliko, kalendros ir peletrūno;
  • cukiniją;
  • keletą pomidorų;
  • nu ten jūros druskos, grūstų juodųjų pipirų, malto čiliako, cukraus…
  • kepimo folijos.

ir dar

Vištieną marinuoju 15-20 minučių alyvuogių aliejaus, pusės citrinos sulčių, juodųjų pipirų, jūros druskos ir peletrūno marinade. Beje, dėl peletrūno – tai šimtaprocentė avienos, ypač kojos, žolė. Naudojau vištienai tik todėl, kad dar šviežias, o kol mano virtuvėje atsiras avino koja, tai tikrai sudžius ir nebus kaifo.

Kol vištiena marinuojasi, pasigaminu kuklias salotas iš baziliko, kalendros, stambiai pjaustytų pomidorų, jūros druskos, cukraus, šlakelio alyvuogių aliejaus, malto čili. Citrina čia ne itin tinka, laimas geriau, bet neturėjau.

Pasimarinavusius vištos papus dedu ant folijos lapo ir apdėlioju šaibom pjaustyta cukinija.

Suvynioju visa tai į foliją ir dedu ant grotelių ir – į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Laikau ten kokias 20 minučių, tada išimu, išvynioju foliją ir vėl grąžinu į orkaitę, sumažinęs kaitrą, dar kokioms 10 minučių.

Viskas, prašau prie stalo.

Atleiskite, neturiu kuo užgerti. Tačiau, bet kokiu atveju, susitiksime rytoj Vyno Dienose. Ten ir užsigersime, aha.

Skanaus. Ir truputį iš arčiau, kad silpnaregiai nesiskųstų, esą juos diskriminuoju.

In Vino Veritas!

Rodyk draugams