BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Suporuotos desertinės Calzone su rikota

Po vakarykščio akibrokšto nusprendžiau nebežaisti su likimu, netampyti liūto už ūsų ir nebegroti veganų nervais. Nepuolu dar į kraštutinumus ir negaminsiu šiandien totoriško kepsnio, tačiau veganai šios dienos patiekalo tikrai nevalgytų – jame bus pieno produktų, be to – mielių. O štai mielus vegetarus – prašau prie stalo. Tik, palaukite, pradžiai užkąsiu: kumpis + gorgoncola beigi grilinti baklažanai + humusas.

Dar kartą noriu atkreipti dėmesį: nuotraukos klikabilinės, nesivaržykite, spauskite, užuot naudoję lupas.

Taigi, kaloconės - perlenktos picos su įdaru. Galima daryti ir su mėsa, bet tiek to, pavarom laktovegetarinį variantą. Reikės:

  • picos tešlos pagal klasikinį receptą;
  • 0,5 kg rikotos arba itin liesos varškės;
  • geros kakavos;
  • kelių datulių;
  • poros šaukštų cukriūko;
  • prieskonių: cinamono, kardamono, gvazdikėlių;
  • vakar pagimdyto pienių sirupo (bet geriau Cointreau arba Maraschino likerio);
  • kadangi nei to, nei ano neturiu, naudoju savo atsargas – Vana Tallinn.

Taigi, minkome elementarią mielinę picos tešlą, kol ji kyla – maigoms rikotą šakute, dalinam į dvi dalis. Vieną maišom su kakava, cukrum ir pienių sirupu, antrą – su maltais prieskoniais, pjaustytom datulėm, likeriu.

Kočiojame tešlą į gražius apvalius blynus, dedame ant kiekvieno po įdarą.

Perlenkiame, stengdamiesi išlaužti pusmėnulį, nu xule, neišėjo, tai neišėjo. Šakute užspaudžiame kraštus. Šauname į 200ﹾC įkaitintą orkaitę 15-20 minučių, tiksliau, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Pjaustom, kol dar karštos ir valgom, kol dar karštos. Na kad ir su pienu.

Skanaus, neapsideginkite. Ir kad viskas būtų poromis. Pora akių, pora rankų, pora kiaušų, pora krūtų, Jūs su pora ir pora vaikų.

Rodyk draugams

Cannelloni su rikota, bešamelio padažu ir trumais

Ok, everybody lie down on the floor and keep calm.

Kad nė krust, kol gaminsiu šį patiekalą, nes bus nežmoniškai sunku ir jokios garantijos, kad pavyks.

Visų pirma, apie trumą. Arba triufelį. Kas kaip norit. Žinoma, iš kur man nabagui paimt tą trumą Lietuvoje. Ir už kokius pinigus? Laimei, turiu gerų supratingų draugų. Ačiū tau, Kristino.

Va kaip atrodo trumas iš arti:

O štai taip – jo pjūvis:

(dar kartą primenu silpnaregiams: spustelėkite pele ant paveikslėlio – jis padidės)

Na ką, trumas, kaip trumas, kvepia riešutais, žeme po lietaus ir… šokoladiniais triufeliais. Normalūs žmonės trumus naudoja po truputį, tausoja juos, stengiasi išspausti iš jų kuo daugiau aromato. Kadangi aš nelabai normalus, pabandysiu suvartoti jį jei ne vienu ypu, tai kuo greičiau, nes rekomenduojama jį suvalgyti per 7 dienas. O taip. Pradžiai – italo-prancūziškas fjūženas: pasta su bešameliu ir jau minėtais trumais.

  • tsakant, pasta – keliolika cannelloni vamzdelių (arba lazanjos lakštų);
  • 50 g špinatų lapų;
  • 400 g rikotos;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g miltų;
  • 300 ml pieno;
  • druskos, pipirų – ir viskas, daugiau jokių prieskonių, nes esminis akcentas – trumas.

Pradedam nuo to, kad sušinkuojam špinatus.

ir sumaišom sumaigom su rikota.

O jau tada prasideda tikras vargas: kemšam šitą masę į kanelonių vamzdelius. Kaip tai padarysite – Jūsų problemos, aš kišau desertinio šaukštelio rankena.

Įjungiame orkaitę 150ﹾC temperatūrai. Kol kaista, ruošiame bešamel… bešamelmučiooooo! Oi, apie ką čia aš? A, va: storapadyje puode ant vidutinės ugnies išlydome sviestą ir beriame miltus.

Toliau nefotkinau, nes reikėjo suktis it vijurkui, kad padažas neprisviltų ir nesusidarytų miltų gumulėlių. Tad, dėmesio: šluotele intensyviai maišome miltų-sviesto masę. Kai tik ji ims švelniai gelsti, pamažu, plona srovele pilame pašildytą pieną ir nesustojame plakti šluotele. Darbuojamės, kol padažas pasidarys maloniai tirštas ir homogeniškas, kaip tešla lietiniams. Akimirkoje tarp plakimo, beriame žiupsnį druskos ir truputį grūstų juodųjų pipirų.

Kanelonius suguldome į karščiui atsparų indą ir užpilame bešameliu. Tiesiog taip.

Ir slepiame orkaitėje 20-čiai minučių, šiukštu, ne ilgiau. Ką mes turime po 20-ies minučių?

Patiekiame, pasibartydami trumu, papjaustyto itin plonomis plokštelėmis. Galima ir truputį raudonėlio.

Nu ir iš arčiau:

Skanaus.

Vietoje epilogo: bešamelį galima pakeisti konservuotais pomidorais savo sultyse, sudrožtais smulkintuve.

Rodyk draugams

Dviprasmiai migdoliniai morengai

Hola, po vakar pas mus liko 5 kiaušinio baltymai. Negi išmesim? Aišku ne. Panaudosime, kad netektų raudonuoti prieš moteris, kurioms išdalinome širšių medų. Be baltymų, che che, prireiks:

  • pusės stiklinės cukraus pudros;
  • rieškučių migdolų;
  • žiupsnio cinamono;
  • stipraus riešo, kad pavyktų tinkamai išplakti baltymus.

Gal ir pasikartosiu: norint gerai išplakti baltymus, juos reikia atvėsinti. Tad baltymus dedame į šaldyuvą, o indą, kuriame plaksime – į šaldiklį. O tuo tarpu, nuplikome migdolus verdančiu vandeniu – bus lengviau atsmaukti jų odeles. Kai jau atsmaukėme – truputį apkepiname juos ant sausos keptuvės.

Kai atvės – negailestingai suvarome smulkintuvu. Jei liks stambesnių gabalėlių – valio.

Kas dar? Aaa, sumaišome migdolus, cukraus pudrą, cinamoną.

Na o toliau – mano mylimiausias užsiėmimas: standžių putų plakimas rankiniu būdu. Trunka kokių 15 minučių, nors, aš galiu ir greičiau. Oi, nepatikėsite, kaip greitai aš galiu. Greitai tai aš moku!

Suplaktus baltymus atsargiai po truputį sumaišome su migdolų-cukraus mišiniu.

Po šaukštą dedame ant kepimo popieriumi užklotos skardos. Tikiuosi, kad jau įkaitinome orkaitę iki 150ﹾC? Puiku, kepame morengus bent 25 minutes. O tada – tadam!

Ne ne, dar negriebiam ryti, o palaukiame, kol atvės, tada atsargiai nulupame nuo popieriaus. Va dabar, skanaus.

Garantijos, kad pavyks, kad morengai bus traškūs – jokios. Linkiu sėkmės. Susitiksime kitą kartą su master class patiekalu.

Rodyk draugams

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška dokumentika “Barzakh”.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

  • 4-5 sultingų apelsinų;
  • pankolio šaknies;
  • askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
  • šakelės rozmarino;
  • šlakelio alyvuogių aliejaus;
  • kelių lašų vyno acto;
  • druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjaustymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį”.

Rodyk draugams

Cassata Siciliana – mylimiausiems

Žadu pagaliau tapti populiariu, kiek gi galima vilktis blogosferos marginalų uodegoje, a? O tam reikės pasikeisti: pradėti dėvėti kostiumą, liautis keiktis ir tauzyti niekus (apie seksą tame tarpe), susikurti akauntą supermamų portale, pagarbiai šnekėti apie vyresniuosius beigi vaikus. Savo meilę žmonijai, savo filantropijos užuomazgas atskleisiu pagamindamas praštmatnų sicilietišką tortą cassata.

Metu visas dvasines masturbacijas į šalį – juk dabar aš galvoju apie kitus – ir bėgu per Vilniaus parduotuves, ieškodamas šių produktų:

  • 500 g rikotos sūrio (nepakeičiamas šiame recepte), galima ir daugiau;
  • 300-400 g gražių džiovintų vaisių bei/ arba cukatų;
  • 150 g juodojo šokolado (jei būčiau tapęs geru žmogumi kiek anksčiau, sakyčiau, tiktų ir “Karūna”, bet ne, visi nulaužyti blogio spygliai kužda, kad netiks, todėl renkuosi “Meškėno” produkciją);
  • 50 g migdolų arba nesūdytų pistacijų;
  • stiklinės cukraus;
  • pusės stiklinės miltų;
  • vienos citrinos žievelės;
  • 4 kiaušinių;
  • 50 ml Maraskino ar šiaip kokio vyšnių likerio;
  • 200 ml riebios grietinėlės;
  • keleto šaukštų vanilinio cukraus.

Džiovintus vaisius renkuosi spalvingesnius: papajas, greipfrutus, melionus, kriaušes.

Pradedu nuo biskvito. Kažkas gali pasinaudoti prekybos centruose parduodamomis zagatofkėmis, bet tik ne aš – juk tampu populiariu. Todėl atskiriu kiaušinių baltymus nuo tryniu. Plaku baltymus taip standžiai, kad šluotele suformuota banga nesukrenta.

Po truputį, atsargiai beriu miltus, trečdalį stiklinės cukraus, tarkuotą citrinos žievelę, žiupsnį druskos, įmaišau trynius.

Įkaitinu orkaitę iki 180ﹾC, tešlą dedu į torto formą, išklotą kepimo popieriumi, pašaunu į orkaitę. Kepu biskvitą 40 minučių. Išimu, truputį atvėsinu.

Dideliu peiliu padalinu biskvito skritulį į tris dalis. Labai sunkus ir kruopštumo reikalaujantis darbas.

Kol turiu laisvą minutę, supjaustau stambiai riešutus, o vaisius smulkiais – kubeliais. Beje, dalį gražiausių vaisių palieku, jų dar prireiks.

Sutarkuoju šokoladą.

Tada verdu sirupą nedideliame puode iš 2/3 stiklinės cukraus ir 100 ml vandens. Labai svarbu virti ant silpnos ugnies, antraip gausis ne sirupas, o ledinukai.

Sirupas turi gautis gražios gintarinės spalvos. Maišau jame taurelę likerio.

Galiausiai darau kremą pertepimui: dubenyje sutrinu rikotą, pilu šiek tiek atvėsintą sirupą, beriu riešutus, vaisių gabalėlius, šokoladą. Viską kruopščiai išmaišau. Dedu pirmą biskvito skritulį, ant jo tepu pusę kremo.

Dedu antrą “blyną” užtepu likusį kremą, dedu paskutinį biskvito gabalą. Visa tai galima daryti formoje, bet man labiau patinka laisvė didelėje lėkštėje.

Visas šias operacijas atlikinėjau vėlyvą vakarą, tad tortą nešu į balkoną (galima ir į šaldytuvą) ir palieku nakčiai (minimum 3 val.), laimei temperatūra labai palanki. Einu miegoti tyrų minčių apniktas.

Ryte plaku grietinėlę su trupučiu vanilinio cukraus.

Plakta grietinėle aptepu tortą.

Belieka papuošti tortą vaisiais. Nesu dizaineris, ką jau čia, ir šiaip, rankos ne iš tos vietos auga, tad labai nesmerkite – aš pasitaisysiu, būsiu geras ir malonus.

Ei, meilės visiems.

Rodyk draugams

Nesėkmių ruožas arba Pakelk mane

Labas vakaras visiems, laukiantiems sumautos komercializutos Valentino dienos. Kaip jau supratote, man ši prekybininkų sugalvota šventė visai nereikalinga. Ir ne todėl, kad esu Ebanyzeris Gudas, ne todėl, kad nieko nemyliu ar manęs niekas nemyli. Ne, pats faktas, kad meilė demonstruojama kartą metuose širdučių dovanojimo būdu, man atrodo apgailėtinas. Užuot tai darę kartą metuose, mylėkimės kasdien, aha. Ir dovanokime mylimosioms ne Kinijoj pagamintą pliušinį meškiuką ar Aleksote išpilstytus kvepalus, o gerą žžostką joderą. Kasdien. Bet, kad tai mums pavyktų, reikia atitinkamai maitintis, o kaip gi kitaip.

Ir štai, man šovė mintis papostinti receptą pyrago, kurio net pavadinimas byloja apie erekciją: tiramisu. Jo sudėtyje, paprastai tik rinktiniai afrodiaziakai: šokoladas, kava, maskarponė, žali kiaušiniai, alkoholis, vanilė, kartais – braškės. Būsiu banalus ir paminėsiu ką reiškia tiramisu, bet gal kas nežino: pakelk mane. Kaip bent kiek mąstantis skaitytojas, tuojau pat sumojate, ką tas “pakelk mane” reiškia. Tikrai ne prašymo pažadinti į darbą ir, juoba, ne girtuoklio maldavimo ištraukt iš alkoholizmo liūno (apie tai – artimiausiuose mano postuose). Mano naiviu spėjimu, šis desertas kažkada vadinosi tira mio cazzo su, bet ilgainiui katalikų bažnyčia paprašė tikinčiųjų nesišvaistyti skambiais žodžiais, tad liko tik nekaltas tiramisu.

Sumaniau tą nelemtą desertą, ir staiga, mane užklupo virtinė nesėkmių. Aš, žinoma, kaip inteligentas, visose šiose situacijose stengiuosi įžvelgti gerąsias puses, bet štai šią akimirką man nuo to nelengviau. Visų pirma, užsilenkė mano kompiuteris, dabar esu priverstas naudotis sena beveik neveikiančia gelda. Tada, apieškojęs pusę Vilniaus, niekur neradau Savojos sausainukų, būtinų tiramisu gaminimui. Teko pirkti kažkokius šūdinus prancūziškus biskvitus. Be to, baigėsi geroji kakava, kurios irgi neradau jokiose šokolado parduotuvėse (tik šiandien, jau kai tiramisu vėso balkone, buvau nudžiugintas meistrų). Be to, nebeturiu marsalos vyno. Galiausiai, užbėgdamas už akių, pasiguosiu, kad pusė mano pagaminto tiramisu buvo gėdingai išdrėbta ant grindų. Dar beliko pasigauti salmoneliozę nuo žalių kiaušinių.

Pats procesas nėra sudėtingas, tik reikalauja kiek kruopštumo ir meilės. Reikės:

  • 250 g Savojos sausainukų (savojardžių);
  • 250 g maskarponės sūrio;
  • 2 kiaušinių;
  • 4 šaukštų vanilinio cukraus pudros;
  • puodelio stiprios kavos;
  • 30 ml marsalos, brendžio ar romo;
  • keleto šaukštų kakavos.

Pradžiai išsiverdame kavą ir atvėsiname, sumaišome su alkoholiu. Tada atskiriame kaiušinių baltymus nuo trynių. Trynius išplakame su cukraus pudra.

Maišome su maskarpone ir kruopščiai išplakame, kad būtų gražus vienalytis kremas. Tada plakame baltymus iki standžių putų. Dedame po šaukštą šių putų į maskarponės-trynių kremą ir švelniai maišome.

Pusę savojardžių pamirkome kavos-alkoholio kokteilyje ir dedame į formą.

Apklojame juos puse švelniojo kremo. Dedame antrą pamirkytų savojardžių sluoksnį,vėl dedam sluoksnį kremo. Galiausiai gausiai pabarstome kakava.

Ką gi, šį gėrį reikia palaikyti šaltai bent 4 valandas, o geriausia – per naktį. Galima šaldytuve. Na o tada…

ir kitu kampu:

Ir smagios Jums meilės.

PS. Savaitgalį, t.y. vasario 19-20 dienomis Oze nusimato superduper paroda apie prieskonius ir maistą. Visi laukiami. Nesu involved, bet būsiu ten. Jei ką, susitiksim.

http://www.paragaukpasaulio.lt/

Rodyk draugams

Flanas su gorgoncola

Vėl atsidūriau lingvistinėje aklavietėje. Ir kaip taisyklingai įvardinti šį patiekalą? Kremas? Kiaušinienė? Pasirinkau flanas, nors nesu tikras ar toks žodis yra lietuvių kalboje. Kažkada gaminau saldų flaną. Šį kartą, Jūsų dėmesiui, flanas, atsiduodantis kilniaisiais pelėsiais.

Reikės:

  • gabalo šviežio arba šaldyto moliūgo;
  • stiklinės grietinėlės;
  • 1-5 kiaušinių (radau tik vieną, bet kuo daugiau – tuo skaniau, galima naudoti vien tik trynius);
  • gabalas prašmatnios gorgoncolos sūrio.

Grietinėlę, kiaušinius ir moliūgo kubelius su trupučiu druskos metam į trintuvę.

Homogenizuojam. Nesmarkiai taip, kad būtų vienalytė masė, bet su savo tekstūra. Užkaičiame orkaitę iki kokių 160ﹾC. Moliūgo masę išpilstom į formeles, pabarstome grūstais pipirais.

Patrupiname gorgoncolos.

Formeles statome į gilesnę skardą, pripildytą verdančio vandens. Pašaunam į orkaitę.

Kepame maždaug 20 minučių. Flanas bus iškepęs, kai nebekibs ant įsmeigto peilio. Man tai reikėjo šviežios čiabatos ir rizlingo. Deja, čiabatos nesulaukiau, kol iškeps, o rizlingo nebuvo.

Nesitikėjau, kad bus taip skanu.

Lygiagrečiai gaminau desertą iš kaštainių.

Prisipažinsiu – nepavyko. Apgailėtinai atrodo ir apgailėtino skonio. Na, gal kiek gelbėjo plakta grietinėlė.

Skanaus.

Man dar kilo klausimas, šiaip, retorinis: ar atsirastų norinčių pietauti pas mane?

Rodyk draugams

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

  • 100 g džiovintų figų;
  • 100 g džiovintų kriaušių;
  • 50 g džiovintų slyvų;
  • 50 g džiovintų abrikosų;
  • 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

  • 200 g stambių razinų;
  • 200 g migdolų;
  • 50 g anakardžių;
  • 50 g džiovintų vyšnių;
  • stiklinės cukraus arba medaus;
  • poros stiklinių miltų;
  • gabalėlio sviesto;
  • prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.

Rodyk draugams

Pene su mangoldais ir šviežiu sūriu

Kas yra pene? Dar viena makaronų rūšis, vamzdelio formos. Lietuviškai daugiskaita būtų peniai, bet skamba labai jau dviprasmiškai: peniai su šviežiu sūriu. Ar ne? Kas yra šviežias sūris? Nebūtinai nesugedęs su nepasibaigusiu galiojimo laiku. Mano galva – tai nebrandintas sūris: rikota, brinza, feta… Kas yra mangoldas? Ne, ne žydiška pavardė, o paprasta lapinė daržovė, buroko ar runkelio giminaitė (kokios asociacijos: runkelis – žydo giminaitis, che che). Šiam patiekalui, be minėtų produktų dar reikės česnako ir alyvuogių aliejaus.

Užkaičiame makaronus kaip visada, verdame iki al dente. Kol verda, nesmarkiai įkaitiname keptuvę, pilame aliejaus, dedame keletą kapotų česnako skiltelių ir supjaustytus mangoldų lapus.

Kepame labai trumpai, kad tik suminkštėtų mangoldų lapkočiai ir sumaišome su pasirinktu sūriu. Manau, labiausiai čia tiktų rikota.

Na o toliau – elementaru, tereikia suvalgyti.

Čia šiaip, kai nėra daugiau ko valgyti ar nėra laiko gaminti ką rimčiau. Skanaus.

Rodyk draugams