BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daržovės ant grilio – duoklė Mažųjų Broliukų ordinui

Jei būčiau labai religingas – tapčiau vienuoliu, o kadangi labai myliu gyvenimą, stočiau į pranciškonų vienuolyną. Vien tai, kad mažiesiems broliukams andai priklausė Petrarka ir Rablė, leidžia daryti prielaidą, kad pranciškonams nesvetimas gyvenimo šventės pojūtis. Gal kas nežino, bet yra trys pranciškonų šakos: pranciškonai konventualai (ačiū jiems už suteiktą vieną iš sakramentų Jūsų nuolankiam tarnui), pranciškonai kapucinai (duokit man krapučino! aš esu didysis Kornholjo!) ir bernardinai (įdomu, čia jie įkūrė vieną kvailiausių naujienų portalų Lietuvoje?). Kodėl miniu pranciškonus? Buvau savaitgalį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.  Kas patiko? Laidojimo rūsiai (no photos), vitražai,

vieta už altoriaus, kur melsdavosi broliai,

vaizdai nuo PR bokšto ir nuo stogo, ypač į Šv. Onos bažnyčią iš dar neregėto kampo,

vaizdai iš choro,

vaikų egzorcizmas.

Aš neveltui paminėjau tris Mažųjų Broliukų ordino atšakas. Šiandien pietums sumaniau pasigaminti trijų panašių daržovių kepsnelius ant grotelių. Kažkaip man atrodo, kad taip pietauja ir vienuoliai. Ypač penktadieniais.

Pasiruošiam:

  • daržovių trejybę: baklažaną, cukiniją, agurotį;
  • svogūną;
  • 3-4 skilteles česnako;
  • stiklinę ryžių;
  • pusę stiklinės alyvuogių aliejaus;
  • pusę citrinos;
  • čiobrelių, rupios druskos, čili miltelių.

Užkaičiame perplautus ryžius. Užkuriame laužą arba įsijungiame orkaitę grilio režimu. Kol ten kaista, susipjaustome daržoves šaibomis, maždau 1-2 cm storio.

Aptepame tas šaibas alyvuogių aliejumi, tik labai negausiai, pabarstome čiobreliais ir truputį druska.

Dedame ant grotelių ir šauname į gerai įkaitintą orkaitę, o geriau – virš gerai įkaitintų anglių.

Kepame 10-15 minučių, kol gražiai apskrus, tada apverčiame ir dar 10 minučių kepame. Tuo tarpu, ruošiame padažą: sumaišome pusę stiklinės aliejaus, pusės citrinos sulčių, spaustą česnaką ir smulkintus čiobrelius.

Prieš baigiant kepti daržovėms, dedame ant jų plonais žiedais pjaustytą svogūną. Kai tik bus gatava, dedame viską į plačią lėkštę ir gausiai palaistome padažu.

Kol ten ką, galime iškepti dar ne vieną partiją, neabejoju, to prireiks, nes skanu шопездец. Patiekiame su ryžiais, pasibarstome čili ar bent paprikos milteliais.

Jei dar nežinojote – geriausi baklažanų, cukinijų ir aguročių draugai: česnakas, citrina, čili. Keliu šalto putojančio vyno, praskiesto apelsinų sultimis ir ledukais, taurę už OFM – Mažųjų Broliukų Ordiną.

Skanaus. Dievas su Jumis.

Rodyk draugams

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

  • salotų lapus;
  • pomidorus;
  • raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
  • gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
  • puikias dideles alyvuoges;
  • citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Rodyk draugams

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

  • keletą agurkų;
  • keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
  • keletą skiltelių jauno česnako;
  • po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
  • truputį citrinos sulčių;
  • šaukštą alyvuogių aliejaus;
  • druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai sukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogurtą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.

Rodyk draugams