BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tuščiažodžiavimo praktika arba porų pyragas

Kalbėsiu ne apie poras, bet apie porus. Poras - tai ne tik gėjų vyrų duetas, bet ir žalia daržovė, svogūno puseserė. Žinau, yra žmonių, valgančių svogūnus kaip obuolius, o porus - kaip margaspalvius atlaidų saldainius iš cukraus pudros lipdomus ne itin švarių babyčių rankyčių. O, apie rankas, gerai, kad prisiminiau. Tai gi apie pyragą kalbama, nes vienų porų, kad ir virtų, valgyti negalėčiau. Na ir darau juos, “apvoliotus tešloje”. Geriausias daržovių pyragas - iš sluoksniuotos tešlos. Oi, prisikankinau su ta tešla. Mat, kamuoja mane penio sindromas (kas žiūrėjo k.f. Irina Palm, supras apie ką aš kalbu), o minkyti oi kaip daug reikia.

Kaip daryti sluoksniuotą tešlą? Reikia paimti:

  • 300 g sijotų kvietinių miltų;
  • 150 g sviesto;
  • 150 ml šalto vandens;
  • 50 ml aliejaus (geriau lydyto sviesto, bet tingėjau terliotis);
  • druskos.

Viską, išskyrus sviestą sumaišome, kočiojame, formuojame rutulį, įpjaunam va taip:

Dedame į maišelį arba vyniojame į plėvelę ir slepiame šaldytuve pusvalandžiui. Po pusvalandžio išimam, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiojame stačiakampį iš šito lotoso žiedo, braukiam prakaitą, pjaustome plonai šaltą sviestą ir tolygiai išdėliojame ant tešlos stačiakampio. Lenkiame po 1/4 lakšto iš abiejų pusių į vidų, kaip knygos aplankalą, tada - tą “knygą” užverčiame. Dedam dar pusvalandžiui į šaldytuvą (maišelyje).

Po pusvalandžio kočiojame iš “knygos” stačiakampę ploną tešlą. Vėl lenkiame tešlos lakštą kaip pirmąjame epizode. Vėl pusvalandžiui į šaldytuvą. Taip galima kartoti iki pasaulio pabaigos - nuo to tešla bus tik geresnė, bet man pakako trijų epizodų.

Ačiū Dievui, tešla paruošta, dedu ją į formą. Beje, tarpe tarp kočiojimo pasiruošiu įdarą pyragui:

  • 6-7 porus;
  • 300 g rakletės sūrio;
  • gerą saują garstyčių sėklų;
  • juodųjų maltų pipirų, džiovinto raudonėlio;
  • 1 kiaušinį.

Įkaitinu orkaitę iki 230. Porus supjaustau, nuplaunu, blanširuoju pasūdytame vandenyje, nusausinu popieriniais rankšluosčiais; sūrį sutarkuoju, garstyčias pakepinu iki riešutų aromato ant sausos keptuvės, sugrūdu. Dedu porus ant tešlos (hehe, jis pasakė dedu)

Apibarstau raudonėliais, grūstais pipirais ir garstyčių sėklomis (hehe, jis pasakė sėklomis).

Viską uždengiu tarkuotos rakletės sluoksniu.

Išplaku kiaušinio trynį, aptepu tešlos kraštus. Šaunu į orkaitę ir laikau ten pyragą pusvalandį arba kol tešla taps auksinė, o sūris gražiai apsilydys.

Valgau kol dar karštas. Su tamsiu alum arba su gira - daug geriau.

Nerandantiems akinių

Skanaus.

Rodyk draugams

Karšta vištienos užkanda (ir prie alaus)

Kuo paprastai užkandam, gerdami alų? Nekalbame čia apie čipsus ar sintetinius riešutus. Kepta duona? Nusibodo, ypač ta, su sūriu. Žirniais su kailės koja? Čia jau ne užkanda, o visas patiekalas. Rūkyta ar vytinta žuvimi? Variantas. Mmmm, prisiminiau, dar yra kepti svogūno žiedai alaus tešloje, būtinai kada papostinsiu receptą. Na o vakar prie alaus pageidavau kažko lengvo, karšto ir prašmatnaus. Patiekalui reikės:

  • 0,5 kg vištienos filė;
  • jos marinatui - šaukšto alvuogių aliejaus, vienos citrinos žievės, žiupsnio juodųjų pipirų, žiupsnio čiobrelių;
  • cukinijos, saldžios paprikos; pusęs svogūno;
  • kvapnaus, gerai besilydančio sūrio - aš naudojau rokletę;
  • žiupsnelio maltos kalendros, druskos, aliejaus, sviesto;
  • keliolika riekelių juodos duonos;
  • alaus, ясен пень.

Pradžioje marinuojame vištieną: įtrinam aliejumi, suberiam pipirus, čiobrelius, įtarkuojame citrinos žievelės, gerai išmaišome. Jokios druskos, nes mėsa bus sausa, pabarstysime rupia druska prieš valgant.

Vištieną marinuojame pusvalandį, tada dedam ant folijos ir pašaunam į 180 įkaitintą orkaitę. Kepame kokias 20 minučių, kol apskrus (o nesudegs, kaip kai kurie mėgsta) vieną kartą apversdami. Išimame, supjaustome porcijiniais gabalėliais.

Kol vištiena kepė arba marinavosi, galima drąsiai užsiimti kitais darbais. Pvz, plonais šiaudeliais supjaustyti daržoves bei sūrį, svogūną - itin plonais pusžiedžiais. Tada keliuose lašuose aliejaus ant keptuvės, ant labai nedidelės ugnies pakepiname svogūną, vos vos, kad tik suminkštėtų, pridedame papriką, pabarstom druska, kepiname švelniai, kad tik išsiskirtų truputis sulčių ir sumikštėtų. Išimame ir ten pat pakepiname cukiniją, irgi labai švelniai ir rūpestingai, pabarstę trupučiu druskos ir kelendros sėklomis. Išimame.

Kai kurie badaujantys Somalio vaikai neištveria ir valgo tiesiog taip:

Irgi variantas, bet galima žymiai skaniau. Keptuvėje ant sviesto apkepiname duonos riekeles, išimam, tada ant jų dedame vištienos gabalėlius, daržovių, uždedam smulkiai pjaustyto sūrio ir kišam į dar neatvėsusią orkaitę. Žinoma, teks palaukti dar 10 minučių, bet vertėjo. Vualia, valgyti karštą, užgeriant lageriu arba juodu alumi.

Skanaus. Nesirkite.

Rodyk draugams

Apelsinų pyragas: žiūrovų pageidavimu, daug foto, su klaidom

Ką tik pusę jo suvalgiau. Ir dėjau, kad padariau klaidą jį kepdamas. Normaliai.

Pradedam. Reikės:

  • 300 g sijotų (būtinai) miltų;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g kiaulės taukų; gerai būtų, bet neturiu, tad galima naudoti paprastą bekvapį aliejų;
  • geros stiklinės cukraus;
  • 2 apelsinų;
  • 2 kiaušinių.

Pradžioje ruošiame smėlinę tešlą. Nieko čia baisaus: į sijotus miltus smulkiai įpjaustom sviestą, supilam aliejų ir pirštų galais, švelniai sukedenam, būtent sukedenam, nes kito žodžio šiam procesui nežinau. Darom tai greitai, kad sviestas nepradėtų lydytis nuo šilumos. Gaunam va ką:

Įpilame kelis šaukštus ledinio vandens ir suminkę tešlą, suvyniojame į plėvelę ir padedam į šaldytuvą pusvalandžiui. Tuo tarpu, sutarkuojam ar kitu žinomu būdu susmulkinam apelsinus su visa žievele, sumaišom su 2/3 viso cukraus.

Išimam tešlą iš šaldytuvo ir košiojame blyną tokios formos, kokios turime kepimo formą (kaip šis lingvistinis kalambūras vadinasi?), dedame į ją, subadome šakute, užklojame kepimo popieriumi ir užberiame pupelėmis.

Kam pupelės? Kad kepdama tešla nesipūstų, kad padas būtų lygus. Taigi, šią zagatofkę dedam į nesmarkiai (iki 170) įkaitintą orkaitę kokiai 20 minučių. Tada nuimam popierių su pupelėm (galim išmest, ko gero) ir padą dar paskrudinam kokias 10 minučių. Paliekam atvėsti formoje.

Toliau, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius truputį paplakam ir jais ištepame tešlos padą. Baltymus atvėsiname šaldiklyje apie 10 minučių, tada supilame likusį cukrų, įlašiname kelis lašus acto ir žžostkai plakame iki standžių putų <madrių>.

Ką gi, dariau tai rankomis, ačiū Dievui, treniruotomis. Gal kas susimils ir padovanos plaktuvą?

Gerai, baigiam plakti, ant tešlos pado dedame apelsinų džemą (čia ir buvo esminė klaida - mano forma šiek tiek per maža, todėl džemo sluoksnis gavosi labai storas, jis nesustingo; ta pati bėda su baltymu)

o ant jo - plaktus baltymus ir šaunam į nelabai karštą (apie 150) orkaitę.

Kepam kokia 20 minučių, kol paviršius pradės rusti, fomuosis plutelė. Maždaug tokia:

Geriausia valgyti karštą.

Skanaus. Ir nedarykite storo apelsinų sluoksnio.

Rodyk draugams

Grūda: II dalis - žemupis (su foto ir jaučio uodegos receptu)

Trūksta sniego Lietuvoj, be jo depresūcha gali užeiti. Trūksta pusnių, pūgų, šalčio -20, užšalusių tvenkinių ir ežerų. Net mandarinų ar imbierinių sausainių kvapas ne toks ryškus, kai sniego nėra už lango. Belieka prisimint vasarą, nes sniegingos žiemos negeprisimenu - taip seniai ji buvo.

Tęsiame pažintį su Dzūkijos deimantu - Grūda. Šį kartą pasakojimas apie labai trumpą Grūdos atkarpą nuo Marcinkonių-Merkinės kelio iki žiočių Puvočiuose. Plaukėme tą atkarpą vieną parą 2009 metų liepą.

Ši Grūdos atkarpa žymiai vaizdingesnė ir smagesnė visais atžvilgiais už vidurupį. Slėnis ištisai apaugęs mišku: eglynais arba lapuočiais, vietos gana sausos, patiogios išlipti, dugnas smėlėtas.
Iki Kašėtų kaimo pasitaiko užvartų ir smėlio seklumų, bet jos pakenčiamos ir nesunkiai įveikiamos.
Kiek varginanti atkarpa palei Kašėtas, maždaug keletas kilometrų, kai tenka brautis per krūmynus. Žemiau Kašėtų Grūda įgauna greičio, dugnas akmenuotas, vietomis dažnai kliūnama už akmenų. Krantai ištisai apaugę lapuočiais, bet vietos sustoti tikrai puikios.
Paplaukę pusdienį, nusprendžiame, kad nėra reikalo draskytis, juoba, kad mūsų laukė itin atsakinga užduotis - paruošti patiekalą iš jaučio uodegos. Štai ji:
Jaučio uodega - itin sotus ir prašmatnus patiekalas. Be pačios uodegos, maždau 1 kg svorio, dar reikia:

  • didelės saliero šaknies;
  • svogūno;
  • česnako;
  • 200 ml balto sauso vyno;
  • marinuotų pomidorų;
  • druskos, pipirų, žalumynų.

Deja, neusisprotėjome nufotkinti gamybos proceso, tad trumpai aprašysiu: uodegą supjaustom per narelius, apkepiname ant aliejaus, gausiai pabarstę pipirais, kol apskrus, tada ant mėsos sudedam pjautytą svogūną ir salierą, truputį pakepinam, kol suminkštės, įdedam visą česnaką, įpilam vyną, palaukiam kol beveik užvirs ir supilam visą stiklainį marinuotų pomidorų su visu rasalu, sumažinam ugnį po katiliuku, uždengiame jį ir troškiname pora valandų. Prieš pabaigą galima truputį pasūdyti. Nuimam nuo ugnies ir pabarstom kapotom petražolėm, krapais, bazilikais. Skanaus. Net išpindėjusios kiaunės, prieš tai vapėjusios, kad “bueee, šlykštu” ir pan., valgė, gyrė, kad net ausys lapsėjo. Gal kolega Pupkis turi galutinio produkto foto - aš radau tik tokią:

Lauže keptos bulvės irgi nieko kartais

Kitą dieną nusprendėm pasiekti Merkinę, vadinasi, reikėjo įveikti likusią Grūdos dalį ir Merkio žemupį nuo Puvočių. Prasidėjo smarkus lietus. Kurį laiką padėjo neperšlampami kostiumai, bet ilgainiui net jie neatlaikė vis stiprėjančio lietaus. Paskutiniai Grūdos kilometrai buvo tikrai smagūs, nepaisant to, kad vietomis strigom ant akmenų. Pasiekę Merkį supratome, koks jis nykus.
Šioje kelionėje suvokėme vieną esminę tiesą: niekada neimkite į tokią kelionę jaunesnių nei 30 metų kiaunių. Ypač girtuoklių ir pamišėlių, nes nauda abejotina, o nuostoliai - akivaizdūs. Sėkmės.

Papildiukas nuo Pupkio

Kiaunių geriausia išvis neimti, nebent Sigą, bet ir tai tik tokiu mėnulio paros metu, kai jai nekyla ranka alaus skardinės atidarinėti konservų atkryvačke.

Grįžtant prie temos - galutinio produkto vaizdų neturiu, bet galiu pasidalinti priešprocesine nuotrauka. O produktą, ypač šitą, reikia gamintis ir valgyti, blin, o ne žiūrėti alkano kaubojaus žvilgsniu.

Rodyk draugams

Troškinta veršiena greituoju būdu (+foto)

Šaštadienį nuėjau į Kalvarijų turgų. Finansinė situacija nulėmė tai, kad esu priverstas pirkti tik būtiniausius produktus. Bet šviežios mėsos paviljone dirba toks Aidas, mėsininkas, kuris neleidžia ramia sąžine praeiti pro šalį, ko nors nenusipirkus iš jo. O parduoda jis, dažniausiai brangią veršieną arba avieną, kurias aš žiauriai mėgstu. Dar jis kartais turi ypatingų subproduktų, kurių paruošimo receptus kada nors pateiksiu (mokantys rusiškai, mano receptą gali rasti čia (kepenėlės ir pautukai) arba čia (inkstai).

Vakar buvau priverstas nusipirkti veršelio nugarinės dalies su kauliukais. Brangoka, bet užtat gaminama labai greitai, paprastai, o rezultatas - superinis. Taigi, be dviejų gabalėlių švelnios veršienos, dar imu:

  • du didelius svogūnus;
  • pusę saliero šaknies;
  • porą morkų;
  • petražolės šaknelę;
  • visą didelį česnaką.

Iš prieskonių paėmiau:

  • juodųjų ir žaliųjų pipirų (pastarieji - būtent veršienos prieskoniai);
  • kumino;
  • jūros druskos;
  • džiovintą guajillo čili pipirą - štai jis

Šis čili pasižymi vidutinišku aštrumu (panašus į visiems gerai žinomą jalapeno), ryškiu vaisišku aromatu, šiek tiek dvelkia džiovitom slyvom. Jei neturite ko nors panašaus (čili ancho, pasilla), tuomet papildomai jokių čili neverta dėti, ypač šviežių ar milteliais - jie tik pakenks patieklaui.

Mėsą užmarinuoju iš vakaro, įtrynęs grūstais pipirais.

Šiaip, gerą veršieną pakaktų tik gerai žostkai pakepti pora minučių. Bet šiuo atveju ji su dalimi stuburo, tad griekas būtų prarasti kaulų syvus. Todėl ne tik pakepu mėsą ant smarkiai įkaitinto aliejaus,

bet ir patroškinu su daržovėmis truputyje daržovių sultinio. Gaunasi afigienas padažas. Beje, apie daržoves: stambiais pusžiedžiais pjaustytą svogūną apkepinu ten pat, kur kepė mėsa, pridedu stambiais griežinėliais pjaustytas morkas, smulkiais - petražolę, šiaudeliais pjaustytą salierą, vėliau - visą česnaką (tik nulupęs viršutinę žievę) ir guajillo, prieš tai, išėmęs sėklas (dėl viso pikto, hyhyhy), įpilu stiklinę prieš tai virto daržovių sultinio ir patroškinu daržoves, kol morkos bus aldente būklės. Tuomet uždedu prieš tai gerai apskrudintus mėsos gabalėlius ant daržovių ir užvožiu dangčiu, kad lengvai troškintųsi. Kadangi mėsa jau iškepusi, troškinu labai trumpai, kad tik kaulų sultys pereitų į padažą - maždaug 20 minučių, jokiu būdu neilgiau. Viskas, vualia.

Mėsa gavosi dieviškai švelni, daržovės minkštos ir kvapnios, čenakas išsitroškinęs savo kiaute, permirkęs padažu, niam niam niam. Na o čili geriausia dorot taip: išvynioti kaip pergamentą ir stalo peiliu nugremžti minkštimą nuo kietos odelės. Tyrelę naudoti kaip pagardą mėsai. Skanaus.

PS: recepto tikrai negaliu priskirti kokiai nors tautinei virtuvei. Belieka fusion.

Rodyk draugams