BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Krevetės, kaip vaistas nuo cerebr(al)inio sekso

Dar kartą apie seksą. Kodėl gi ne? Yra seksas vaginalinis, visi puikiai apie jį žinome. Yra oralinis, visiems jis patinka, ar ne? Yra seksas analinis, spėju, nedaugelis įsivaizduoja kas tas yr. Bet dažniausiai pasaulyje praktikuojamas cerebralinis seksas, kai patneriai pisa vienas kito smegenis. Ir nebūtinai lytiniais organais. Aš nežinau, kodėl jis taip patinka žmonėms – juk jis veda į santykių krizę, barnius, skyrybas, stresą ir kitas nelaimes. Kaip jo išvengti? Pradžiai, apsimauname ant galvos kelnaites… gerai, juokauju. Pradžiai, puoselėkime tradicinį seksą… Bet čia pats sau paprieštarausiu: šiais lygių galimybių laikais nebemadinga rūpintis kaip patenkinti moterį – tegul savo orgazmu rūpinasi kiekvienas pats. Kas pasakys, kad aš neteisus, tegul pirmas meta į mane akmenį.

Gana apie seksą, pakalbam apie šios dienos patiekalą, kuris, beje, veikia kaip afrodiziakas, atveria čiakras ir veikia profilaktiškai prieš cerebrinį seksą.

Mums prireiks:

  • keleto saujų lukštentų virtų krevečių;
  • poros sultingų kvapnių pomidorų;
  • jaunų pupelių ankščių;
  • svogūno;
  • česnako;
  • druskos, juodųjų grūstų pipirų, aliejaus.

Apkepiname smulkiai pjaustytą svogūną, dedam pjaustytas ankštis.

Kiek vėliau nuluptus ir sukapotus pomidorus.

Troškiname 10-15 minučių, pasūdome, dedame krevetes.

Išjungiame viryklę, pabarstome pipirais. Patiekiame su virtais ryžiais. Ir namuose užaugintu chalapeniu. Vienas:

Du:

Ir jei dar po to trūksta energijos – jums padės… jums padės…

watch?v=c5M3chPv4v0

Skanaus ir nepiskite vieni kitiems proto.

Rodyk draugams

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

  • cukinijos;
  • trupučio brokolio;
  • trupučio žiedinio kopūsto;
  • gabalo saliero;
  • petražolės šaknies;
  • poros trijų morkų;
  • svogūno;
  • sultinio;
  • druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
  • ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Rodyk draugams

Šitas steikas vadinasi veršis, ir man patinka šitas keistas judesys

Kai turguje randu geros šviežios mėsos, dažnai nepagailiu pinigų, spjaunu į pasninką ir pasiduodu raudonžandės pardavėjos vilionėms. Taip ir šį savaitgalį nusipirkau veršienos, su  kaulu nuo nugarinės dalies. Tokią mėsą sunku sugadinti – ji puiki bet kaip paruošta, bet aš renkuosi itin nesudėtingą ir jokių priedų nereikalaujantį metodą. Na gerai, šiek tiek priedų. Be steikų dar reikės:

  • citrinos;
  • medaus;
  • rozmarino;
  • juodųjų pipirų;
  • alyvuogių aliejaus;
  • farfalle arba pene sistemos makaronų garnyrui;
  • cukinijos – karštoms daržovėms;
  • kvapnaus pomidoro, šaloto, čiliako, kumino, citrinos, raudonėlio, druskos  salsai.

Steikus nuplaunam, nusausinam popieriniu rankšluosčiu ir pabarstom trupučiu grūstų juodųjų pipirų. Atidedame ir gaminamės užpilą mėsai: sumaišome keletą šaukštų aliejaus, beveik visos citrinos sultis, mažą žiupsnį druskos ir šaukštą medaus ir smulkintas rozmarino šakeles.

Atidedame į šalį. Įjungiame orkaitę 200ﹾC. Kol kaista orkaitė, įkaitiname ant viryklės keptuvę su trupučiu aliejaus ir apkepiname steikus po pora minučių iš abiejų pusių, kad užsivertų raumenų poros.

Dėmesio! Jokios druskos. Apkepintą mėsą dedame ant skardos ar grotelių ir pašaunam į orkaitę. Norintiems rare steiko, t.y. su krauju, pakaks 7 minučių. Aš kepiau 12, jau gavosi medium, t.y. vidus rožinis, šiek tiek sušilęs.

Svarbu įsidėmėti, kad kuo ilgiau kepsime mėsą, tuo ji bus kietesnė, aha. Dabar dar vienas svarbus niuansas: iš orkaitės išimtą mėsą uždengiame folija arba metaliniu dangčiu dešimčiai minučių. Antraip xyz kas gausis.

Kol mėsa kepė orkaitėje, pasiruošėme pomidorų salsą ir išsivirėme makaronų, o dabar, toje pačioje keptuvėje pakepiname kokių nors lengvų daržovių: smidrų, špinatų, morkų arba, kaip mano atveju – cukinijos.

Patiekiame labai negudraudami, mėsą užpilame rozmarinų-medaus padažu.

Ir silpnaregiams, kad įsitikintumėte, kokia švelni minkšta mėsa:

Skanaus. Ir pabaigai – truputis lietuviškojo fenomeno.

Nesu jo fanas ar gerbėjas, bet šitas albumas kala į klyną. Nežinau kuris gabalas geresnis: anas ar šitas:

Rodyk draugams

Kai trūksta žalumos - žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

  • cukiniją;
  • brokolį;
  • papriką;
  • džiovinto baziliko;
  • pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
  • virtų krevečių;
  • apelsiną;
  • nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta darytistrir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums - skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata

Rodyk draugams

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio blyneliai

Sveiki, pagaliau. Pradėsiu nuo to, kad susilaukiau pastabų dėl savo blogo turinio, esą, jame per daug dėmesio skiriama seksui, seksizmui ir, spėjama, kad, greičiausiai, turiu problemų su seksu. Na ką aš galiu pasakyti: o kas jų neturi? Kaip bebūtų, stengsiuosi kuo mažiau kalbėti apie seksą ir krūtis, kad šį blogą galėtų skaityti ir vaikai. Štai nuo šio posto ir pradedu nebeužsiminti apie aną galą.

Kaip jau supratote, kalbėsime šiadnien apie tokį nekaltą dalyką, kaip blyneliai. Tai, ko gero, mano pirmas savarankiškai pagamintas patiekalas. Ir nutiko tai, kaip jau galima spėti, maždaug XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tada pasaulyje tarpo ne tik mano blyneliai, bet ir daug kitų nuostabių dalykų: atsirado kompiuteriniai žaidimai, vyko šaltojo karo įkarštis, o svarbiausia – pop scenoje karaliavo JI – mano svajonių moteris, kurios negaliu pamiršti net po 30-ies metų. Kažkas svaigo nuo Samanthos Fox, kažkas – nuo CC Catch, o aš tyrai ir nekaltai svajojau apie Debę Hari.

Labiausiai myliu Debę ne už tai, kad ji buvo kieta moteris, skandalistė ir poxuistė, ne tiek už moteriškumą ir žavesį, kiek už novatoriškumą to meto muzikoje. Būtent ji pirmoji ėmė repuoti į televizijos kameras. Taigi, repas ėmė populiarėti nuo baltaodės blondinės dainos, o ne afroamerikiečių pastangomis.

A, grįžkime prie blynelių. Kaip spėju, visi juos moka kepti. Bet kaip kepdavo anais laikais? Va taip. Pasiimam:

  • stiklinę miltų;
  • pora stiklinių pieno;
  • šaukštą cukraus;
  • žiupsnį druskos;
  • alyvuogių aliejaus;
  • įdarui: rakletės sūrio, pankolį, brokolį, svogūną.

A kūr keuvšynis? jau girdžiu rėkiant. Nereikia čia jo nafig, be jo blyneliai metamorfizuojasi į krepus. Traškius, aksominius…

Plakam miltus, pieną, cukrų, druską. Netingėdami, nuoširdžiai. Tešla turi būti skysta, kaip pigi grietinė. Pilam keletą šaukštų aliejaus.

Vėl plakame taip, kad aliejus difunduotų į tešlą, tiksliau į koloidinį tirpalą (aš tikiuosi Jūs suprantate, kad aš nerimtai?).

Kol vienoje keptuvėje vienas po kito liejami lietiniai, kitoje truputyje alyvuogių aliejaus apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną, brokolio žiedelius ir pankolio juosteles.

Kepame neilgai, kad brokoliai nebūtų kieti, bet ir netežtų. Dedame rakletės juostelę ant blyno, apklojame daržovėmis.

Susukame į vamzdelį. Pasidarome keletą tokių ir pašildome ant sausos keptuvės, maždaug 3-4 minutes, kad rakletė išsilydytų.

O taip, arba su medumi ir grietinėle, pušų pumpurų sirupu ar klevų sirupu.

Šitokį blynelių receptą “šlifavau” bene 30 metų, kol radau tą aukso vidurį. Ar yra kur tobulėti dar?

Skanių sekmadienio pusryčių. Su puero arbata.

Ir kaip neįsimylėti jos:

Rodyk draugams

Seksualumo pyragas. Šokoladas, figos, mėtos. N-18

Pastebėjau, kad seksualumo, o ypač sekso, tema blogosferoje, švelniai tariant, beveik negvildenama. Juk šiam reikalui aptarti, jei nesate paauglys ar beviltiškas infantilas, didelio išsimokslinimo nereikia, ar ne? Pabandysiu pažvelgti į seksualumą neatsitraukdamas nuo viryklės. Užbėgdamas už akių davatkoms ir visokiems tomams viluckams, pacituosiu popiežių Joną Paulių II-ąjį: “Seksualumas – didžiausia Dievo dovana žmogui”. Nu ar tipo panašiai. Taip kad, davatkos, prašom nekelti furoro komentaruose. Ačiū.

Maistas gali būti seksualus ir žadinti aistras, nieko naujo čia nepasakysiu. Tačiau kiekvienas turi skirtingas asociacijas. Štai, tarkim, man nėra nieko seksualiau už single malt viskio aromatą: kai geriu jį, jaučiuosiu tarsi bučiuočiau goslias moters lūpas. Arba labai kokybiška kakava su kakavos sviestu: palaikius šį mišinį pirštuose, kad truputį sušiltų, pirštai ima kvepėti… na kaip subtiliai lietus mylimą moterį. Panašiai kvepia šviežias alyvuogių aliejus – ką tik nupjauta žole. Apie tešlos minkymą mes jau diskutavome.

Šiandien gaminame labai sunkų, kaloringą ir nežmoniškai saldų pyragą, prifarširuotą afrodiziakų: šokolado, figų ir mėtų. Beje, nuolat mane glumina liaudyje sklandantis mitas, esą mėtos silpnina seksualumą ar net, neva, sukelia impotenciją. Briedas totalus, jei taip būtų, visi Magribo vyrai vaikščiotų su “puse šešių”. Bet kiek girdėjau, Vakarų Europos, o Rytų taip pat, damos veržte veržiasi į tunisus-marokus visai ne apelsinų žiedų aromatu mėgautis. Mėtose gausu eterinių aliejų, kurie atvirkščiai – žadina aistras. Taip pat norėčiau apginti ir kmynų garbę.

Imame:

  • 300 g šokolado;
  • pusę stiklinės miltų;
  • pusę stiklinės grietinėlės;
  • 50 g sviesto;
  • kiaušinį;
  • žiupsnį kepimo miltelių;
  • šaukštą geros kakavos;
  • keletą figų;

  • mėtų.

Pradedame nuo tešlos: greitai maišome miltus, smulkintą sviestą, kepimo miltelius, kiaušinį, šaukštą ledinio vandens, suvyniojame į plėvelę ir pusvalandžiui paslepiame šaldytuve. Tada kočiojame ploną padą, planuodami pjaustyti vėliau jį į 3 lygias dalis. Dedame ant kepimo popieriaus, uždengiame kitu popieriaus lapu ir užberiame kilogramą pupelių.

Dedame į iki 200°C įkaitintą orkaitę 10-15 minučių, po to nuimame pupeles ir viršutinį popieriaus lapą ir dar paskrudiname padą iki tokios būsenos:

Supjaustome į tris dalis ir paliekame atvėsti. Tada imamės šokolado: tirpiname jį inde ant karšto vandens vonelės, po truputį pildami grietinėlę.

Kai ištirps, įmaišome kakavą.

Į pasirinktą patogią formą dedame pirmąjį tešlos pado sluoksnį, tepame šokolado mase, barstome delnuose sutrintomis džiovintomis arba smulkiai pjaustytomis šviežiomis mėtomis.

Dedame antrą tešlos sluoksnį, barstome smulintom figom.

Užpilame dar šokoladinės masės. Dedame dar tešlos ir dar vieną šokolado sluoksnį su mėtomis. Uždengiame plėvele ir paslepiame šaldytuve bent iki ryto. Arba geriau parai. Jei išvėrėme, štai rezultatas:

Neskaičiuokite kalorijų, verčiau sudeginkite jas mylėdamiesi. Skanaus.

Ir jūs, mano brangūs silpnaregiai, nusipelnote meilės ir sekso:


Be jokios abejonės, aš dar eskaluosiu šią temą. Ir neapvilkite velionio Švetojo Tėvo – nešvaistykite Dievo dovanos veltui.

Rodyk draugams

Mažas šokoladinis stebuklas

Iš kur aš traukiu receptus? Na jau tikrai aš jų nesapnuoju ir nekuriu ilgais žiemos vakarais. Taip, daug ką plagijuoju, skolinuosi ar tiesiog vagiu, be abejonės, ir pridėdamas kažką savo. Nemanau, kad ir J.O. viską pats sugalvoja.

Beveik visada kulinarinės išminties semiuosi internetuose, dažniausiai nelietuviškuose. Ir turiu tokį kumyrą, kulinarijos guru, kuriuo sekdamas labai daug ko išmokau. Žinau tik tiek, kad jis gydytojas, vardu Andrejus ir yra rusas, blogosferoje besivadinantis Хрундель. Prieš pora dienų jis paskelbė nerealų šokoladinių keksų receptą. Aš nesusiturėjau ir pabandžiau pasigaminti tą desertą pats. Taigi, gaunasi, kad receptas vogtas, na bent jau nuotraukos mano.

Reikės:

  • 100 g sviesto;
  • plytelės juodojo šokolado;
  • 4 kiaušinių;
  • po 2 šaukštus vanilės cukraus ir geros kakavos;
  • prieskonių: kardamono arba cinamono.

Puode ištirpiname sviestą, o jame – šokoladą.

Vos tik ištirpsta – nuimam nuo viryklės ir leidžiam atvėsti, beriame prieskonius. Mano atveju – grūstas kardamono sėklas.

Kol šokoladas vėsta, imamės kiaušinių. Ne savo! O vištos. Ir atskiriame trynius nuo baltymų. Baltymus gerai išplakame su vanilės (ne vaniliniu!) cukrumi iki standžių putų. Tada pridedame trynius ir vėl plakame iki putų. Pridedame kakavos.

Išplakame ir sumaišome su atvėsusia šokolado mase.

Kepimo formą ištepame sviestu ir pabarstome cukrumi.

Pilame tešlą į formą ir kišam į iki 220°C įkaitintą orkaitę 10 minučių.

Įdėmiai stebime kepimo proceso, kad nepražiopsotume momento, kai paviršius ims tamsėti – traukiam tučtuojau, antraip sudegs.

Oba, valgom karštą, kol plutelė traški, o viduje trykšta skysta šokolado masė.

Skanaus.

O štai ORIGINALAS

Rodyk draugams

Pavasarinis desertas – (pa)tiks ir anoreksikėms

Daugybė anoreksikių, bulimikių ir, šiaip, moterų nuolat dejuoja, kad negali sau leisti valgyti apskritai, jau nekalbant apie desertus. Nieko nuostabaus, kai desertai, klastingai siūlomi damoms, dažnai būna perpildyti sunkiųjų angliavandenių, t.y. su miltiniu/ tešliniu pagrindu. Bet štai užuot valgius tų greitųjų kolorijų bombas, gal pabandykime valgyti vaisius? Žinoma, su cukrumi, antraip tai būtų jau ne desertas.

Po vakarykščio aštraus adrenalininio patiekalo pajutau stiprų cukraus trūkumą, tad gaminuosi desertą. Imu:

  • kokius 8 obuolius; renkuosi “Auksį”, bet koks “Bogatyr” geriau;
  • 200 ml 35% riebumo grietinėlės;
  • 50 g sviesto;
  • keletą šaukštų cukraus sirupo aka dirbtinio medaus;
  • prieskonių: kelias kardamono dėžutes, keletą gvazdikėlių, a.š. cinamono;
  • vanilinio cukraus.

Vanilinį cukrų “gaminuosi” pats: stiklainyje su cukrumi laikau keletą prapjautų vanilės ankščių.

Nuplautus obuolius dedu į skardą ir pašaunu dvidešimčiai minučių į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Kol obuoliai kepa, plaku grietinėlę su keletu šaukštų vanilinio cukraus. Gerai išplakta grietinėlė turi būti balta ir standi kaip jaunamartės krūtys, saldi ir lengva kaip ištekėjusios moters bučiniai.

Obuoliai iškepė? Visai nebaisu, jei kai kurie susprogo – skoniui tas įtakos neturi.

Na o dabar greitai ruošiu karamelinį padažą – tai užtruks neilgiau nei keletą minučių. Ištirpinu keptuvėje nedidelį gabalėlį sviesto (anoreksikėms to daryti nebūtina), dedu dirbtinį medų bei prieskonius.

Karamelizuoju ant vidutinės ugnies, kol padažas taps tąsus, kartkartėmis pamaišydamas.

Viskas, apipilu padažu obuolį ir valgau kol karštas su plakta grietinėle. Gerai dar būtų stiklelis saldaus Pedro Ximenez chereso. Skanaus.

Ir tradiciškai – silpnaregiams:

Džiaukitės atėjusiu pavasariu.

Rodyk draugams

Nusivylusio namų šeimininko vakarienė

Atsidarau šaldytuvą - tuščia. Spintelę su saldumynais - nieko nėra. Valgyti norisi. Greitai ir be vargo. Pasakysite, kad visada taip? Nu ne, kartais  norisi glamūro, norisi kruštis prie puodų valandų valandas, kurti, atrasti, perspjauti mEtrus. Bet tik ne šiandien. Norisi tik pasidaryti saldaus Earl Gėjaus be pieno ir, susisukus į pledą stebėti rungtynes Jebipetas - Kameronas. Sergu už Samuelį Это. Neišėjo į pusfinalį, svolačius. Reikia pavalgyti. Susirandu:

  • stiklinę žalių lęšių;
  • gabalą geros rūkytos šoninės;
  • svogūną;
  • nepiktą čiliaką;
  • morką;
  • bulvę;
  • kelias skilteles česnako;

  • prieskonių: ciberžolės, maltos kalnedros, kumino.

Svogūnus ir šoninę apkepinu ant silpnos ugnies be fanatizmo, pridedu supjaustytą čili ir kuminą.

dar truputį pakepu, dedu supjaustytą morką bei bulvę, dar truputį apkepinu, beriu perplautus lęšius, pabarstau ciberžole ir kalendra.

Išmaišau, pilu verdančio vandens, kad košę iki pusės apsemtų, sumažinu ugnį iki minimumo, uždengiu ir palieku 30 minučių.

Jei reikia - pasūdau, dedu į dubenėlį, pasibarstau žalumynais, jei turiu, pašlakstau citrinos sultimis. Atsigaunu. Skanaus.

Labai skanu su jogurtu arba grietine. Trumparegiai irgi nusipelno:

Skanaus. Užgeriame juodąja arbata su bergamote.

Rodyk draugams