BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nemunėlis, alus ir avinėlio karis

Visų pirma - apie alų. Jau minėjau apie lietuviško alaus parduotuvę, kur galima rasti keletą rūšių gyvo lietuviško alaus. Bet dar džiugesnė žinia - užsienietiško alaus parduotuvė su neregėto dydžio asortimentu. Apsilankiau ten šiandien, akys raibo nuo čekiško, vokiško, angliško, ispaniško ir t.t. alaus rūšių įvairovės. Maža to, bene 15 rūšių yra pilstomos iš statinės!
Skųstis dėl to, kad Vilniuje nebėra gero alaus, turėtų būti gėda.
Na o šios dienos įrašas skirtas žygiui baidare Nemunėlio upe.

Šis žygis įdomus tuo, kad vyko dar tuo metu, kai Lietuva nebuvo Šengeno erdvėje, o sienos su Latvija kirtimas buvo rimtas išbandymas. Prieš plaukiant turėjome gauti specialų leidimą iš pasieniečių. Laimei, Biržų užkardos pareigūnai maloniai sutiko padėti dviems vandeninikams, tad leidimą gavome be vargo. Užsipirkome atsargų ir leidomės kelionei iš Kvetkų link Nemunėlio Radviliškio.

Kelionė prasidėjo puikiais vaizdais, mišku ir…

tragiškai užžėlusia Nemunėlio vaga.

Plaukėme beveik tris paras, ir visą kelią keikėmės traukdami baidarę per sąžalynus.

Be to, kad brovėmės per mangroves, dar turėjome saugotis, kad nenuplauktume į Latvijos teritorinius vandenis, nes lietuvių pasieniečiai ne juokais pagrasino, kad latviai į pažeidėjus šaudo be įspejimo.

Keletą kartų bandėme pažeisti sieną, bet nedrąsiai, užtat ant savo šalies varyt nebaudžiami galėjome nuolat.

Pakeliui sutikome latvišką dinozaurą:

Gėrėjomės gipsiniu Nemunėlio dugnu:

Prabangiai nakvojome ties pasienio stulpeliu:

O kelionę baigėme per nelemtas žoles taip ir nepasiekę Radviliškio. Teko pakuotis Dauguvietynėje.

O pričiom čia avinėlio karis, paklaus smalsus skaitytojas? Ai, vakar gaminau, bet neaprašinėjau, tik galutines fotkes parodysiu, jei bus pageidavimų - parašysiu receptą.

Ir tradiciškai - silpnaregiams

Rodyk draugams

Musė: pusės metų kelionė

Kaip jau žadėjome, papasakosime apie tai, kaip ne baidarė tave plukdo, o tu ją. Viskas teisinga, pasaulyje turi būti pusiausvyra: anksčiau ar vėliau reikia atsilyginti baidarei už tarnystę. Po sėkmingo plaukimo nuo Bartkuškio iki Musninkų, tikėjomės dar daugiau džiaugsmo ir nuo Musninkų iki Čiobiškio. Pradžia buvo daug žadanti:

O tai buvo 2008 metų ruduo, vandens lygis smarkiai kritęs. Paplaukėme kelis šimtus metrų ir prasidėjo…

braidymas, baidarių stumdymas, tampymas, vėl braidymas.

Tikėjomės lengvo pasivaikščiojimo, bet, dar neišplaukę iš Musninkų, spjovėme į šį reikalą ir atidėjome kelionę iki pavasario.

Grįžome 2009 metų pavasarį kupini vilčių įveikti Musę. Vandens radome daugiau nei rudenį.

Atsižymėję ant Musninkų tilto, puolėme ieškoti nuotykių.

O jų ilgai laukti nereikėjo: ant kranto pamatėme keistą lyno galą, einantį į upės gelmes. Smalsumas nugalėjo atsargumą - ėmėme traukti trosą į krantą. Ir ką, ištraukėme pašvinkusį bebrą spąstuose.

Kitu atveju būtume skubiai pranešę gamtosaugininkams, bet įgimta baidarininko neapykanta bebrams nugalėjo - palikome jį, nesitikėdami, kad atsigaus. Taip taip, kiekvieno baidarininko šūkis - užmušk bebrą, išgelbėsi medį, išvengsi užvartos.

Nuotykiai tuo nesibaigė. Pavakariop pasivijome nepilnametes baidarinininkes plastike. Prisipažino, kad girtos ir, kad priklauso kažkokiai gamtosauginei sektai, a la Žalieji turistai ar panašiai. Juokingiausia buvo tai, kad prie baidarės jos buvo prisirišusios milžinišką kelmą, kuris vilkosi iš paskos ir vis, kliūdamas už užvartų bei taikydamas apversti baidarę ir prigirdyti nevykusias turistes. Mūsų įspėtos apie pavojų gyvybei, nevykėlės įsikėlė kelmą į baidarę, esą “jis pravers ūkyje”.

Palikome paaugles likimo valiai ir nuplaukėme tolyn. Ties Lapelių kaimu buvome priversti nutraukti kelionę, nes reikėjo gelbėti kitą paauglių-sektantų ekipažą. Porelė nuo tėvų pasprukusių vaikų buvo tokie girti, kad įgrūdo savo baidarę po rąstu, spaudžiamu stiprios srovės. Baidarės nei jie, nei mes nesugebėjome ištraukti. Vaikai kiaurai peršlapo, oro temperatūra neviršijo 10 laipsnių. Galiausiai paskolinom jiems savo drabužius ir iškvietėm gelbėtojus. Taigi, iki Čiobiškio mes tą kartą nenupkaukėme. Lauksime geros progos.

Tuomkart, iki naujausių receptų. Ir atminkite: vartodami alkoholį už baidarės irklo, Jūs rizikuojate savo gyvybe, šeimos gerove, aplinkinių nervais.

Rodyk draugams

Musė šiltuoju metų laiku + improvizuotas plovas

Upė Musė - velnio pusė. Arti Vilniaus, bet svarbu pataikyti ant gero vandens, antraip reikės baidarę po pažastimi neštis (apie tai - artimiausiu metu). Didelis Musės minusas - ji teka per dirbamus laukus, miško beveik nėra pakeliui, tad nakvoti gali tekti pievoje arba ant arimų.

įrodymas

įrodymas

Pirmoji pažintis su Muse buvo gana vykusi, 2008 metų vasarą, kai pievos kvepėjo, žiogai svirpė, žvaigždės danguje mirgėjo. Plaukėme atkarpą nuo Bartkuškio užtvankos (aukščiau jos - varginantis tvenkinys, apaugęs meldais) iki Musninkų. Standartištkai, užtrukome apie dvi dienas su dviem nakvynėm.

Plaukimą pradėjome pavakare ir jau po kelių valandų temstant priplaukėme keistą struktūrą, kurioje pasijutome kaip Luizianos pelkėse.

Negalėdami prasibrauti pro iš vandens kyšančias šakas, nusprendėm apsistoti nakvynei. Tai ką pamatėme dienos šviesoje tikrai suglumino.

Ten buvo suvirtę keli medžiai, kai kurie dar net su visais lapais. Teko baidares neštis kokius 50 m krantu.

Tai buvo įspūdingiausia užvarta per visą mūsų plaukiojimų istoriją.

Apskiritai, Musėje labai daug užvartų, nuolat tenka plušėti, apsinešinėti. Maža to, dar ir pati upė sekli - neįgudęs vandenininkas net prie aukšto vandens braidžioja.

tradicinis bendrakeleivės pasibraidžiojimas

tradicinis bendrakeleivės pasibraidžiojimas

Arba taip myli savo baidarę, kad net neišlipęs iš vandens atlieka jai blowjobą.

N18

N18

Ir truputį apie maistą. Toje kelionėje gaminomės plovą a la Fergana. Žinoma, žygio sąlygomis, niekas griežtai recepto nesilaikė. Kada nors pateiksiu tikslų receptą, o dabar - santrauka.

Ant aliejaus apkepiname avienos kauliukus su kuminu. Rrrraz

Išimam kauliukus, dedam daug pjautytų svogūnų ir morkų, užpilam vandeniu, pasūdom. Dvvvva

Grąžinam avieną, pridedam nuplautą česnako galvutę (neardytą, nevalytą), čiliakų, troškinam zirvaką (taip vadinasi plovo sultinys) 40 min. Trrrryyy

Išimam česnaką, čiliakus, beriam praplautus ryžius, sumažinam ugnį, glostom ryžius šaukštu, pabarstom kuminu. Quattro

aštrusis natiurmortas

aštrusis natiurmortas

Kai ryžiai bus išsitroškinę ir sugėrę zirvaką, užkasame juose česnaką ir čiliakus. Laidžiam plovui subręsti dar bent 20 minučių. Valgom su šviežiais pomidorais, perplautais svogūnų žiedais, pašlakstytais actu, pabarstytais čili ir kalendros lapais. Dangiška.

O čia - visoms moterims, kurios mane skaito.

Grožis išgelbės pasaulį (c)

Rodyk draugams

Merkys: III dalis - vidurupis

Per visus tuos kulinarinius eksperimentus apleidome baidarių reikalus. Pratęskime pažintį su Merkiu, pamažu leisdamiesi iš aukštupio žemyn upe.

Šį kartą - apie kelionę nuo Slidžiūnų iki Rūdininkų, įvykusią per nežmoniškus karščius 2008 m. vasarą po nevykusio B2G festivalio. Upėje užtrukome dvi dienas, bet būtent buvimas upėje ir išgelbėjo mus nuo karščio bangos. Tuo metu, kai oro temperatūra Vilniuje svyravo apie 30 laipsnių, Merkio vandens temperatūra siekė kokius 14.

Plūdurai laineriams, žymintys seklumas

Plūdurai laineriams, žymintys seklumas

Ką gi, ši Merkio atkarpa niekuo neypatinga: užvartų nėra, seklumų nedaug, krantai puikūs - vienas malonumas plūduriuoti, gerti šaltą alų, maudytis. Tik reikia pasistengti, kad neužkluptum kokios bebro maitos:

pats geriausias bebras - supuvęs bebras

pats geriausias bebras - supuvęs bebras

Beje, jaunieji natūralistai (junatai, hehe), ten irgi ras daug veiklos.

F18 on USS Enterprise

F18 onboard USS Enterprise

Vienišiai irgi neprapuls: štai aš susiradau ten gyvenimo meilę ir būsimą žmoną:

Igelio arba Pupkio žmona

Igelio arba Pupkio žmona

Beje, baigę kelionę, sėdėjome autobusų stotelėje netoli Rūdininkų, laukdami transporto, kai pro šalį ėjo užsikačialinęs savanoris. Buvome maloniai nustebinti, kai jis pats priėjo ir paklausė ar mums nereikia pagalbos, be to, pasiūlė mus nuvežti iki Vilniaus. Va, pasirodo ir Lietuvoje yra taurių žmonių.

Gražus gestas, bet aš iš baimės сходил под себя.

Rodyk draugams

Merkys: II dalis - vis dar aukštupys

Off-top, truputį. Vėl stebiu, kad mano blogas.lt administravimo puslapį rodo kreivai. Ir vėl nesuderinamumas su naršyklėmis. Kaip kokia lrt.lt, bliamba, veikia tik su IE ir su FF. Jau minėjau, kad Epiphany nerodo, dabar pabandžiau pereiti prie Chromium naršyklės - tas pats. Gaila.

Gerai, tęskime kelionę Merkiu. Praėjusią savaitę papasakojau apie patį Merkio aukštupį Lietuvos teritorijoje. Šiandien plaukiam dar keliolika kilometrų žemyn upe nuo Pavlovo respublikos griuvėsių link Jašiūnų.

Pavlovo dvaro vartų griuvėsiai

Pavlovo dvaro vartų griuvėsiai

Plaukėme šią atkarpą 2009 rugpjūčio mėnesį, per pačias Žolines. Vėlgi, visi kaimiečiai gėrė. Baidarininkų matėme tik pora ekipažų, girtų šeimynų, nesuvaldančių baidarių, ariančių krantus ir staugiančių vienų ant kitų, tipo, “asile, kodėl nevairuoji”, “ne, lachūdra, tau p***, kai grįšim namo”.

Malūno liekanos

Malūno liekanos

Skirtingai nuo pirmosios atkarpos, šioje Merkio dalyje nematėme absoliučiai jokių žolių vagoje. Na taip, buvo tradicinių užvartų - rąstų, bebrų užtvankų, senų malūnų, įvairiausių tiltų, bet tai - norma.

Lieptas ties Jašiūnų meteorologine stotimi

Lieptas ties Jašiūnų meteorologine stotimi

Beje, eilinį kartą įsitikinome, kad neverta aklai pasitikėti maps.lt žemėlapiais: dažnai juose vaizduojami tiltai, kurių realybėje nerasdavome, geriausiu atveju - brastą. Ir šiaip, maps.lt duomenų bazė jau penkių metų senumo (faktas), kur ji bus korektiškanax.

Gelžkelio tiltas ties Jašiūnais

Gelžkelio tiltas ties Jašiūnais

Su nakvyne truputį problematiška, bet radome kažkokį nedidelį miškelį. Užtat smagios maudynės Merkyje garantuotos. Bet tik aukščiau Jašiūnų miestelio, nes žemiau jo keletą kilometrų vanduo gana nešvarus.

Dviejų dienų kelionę baigėme ties Slidžiūnų gyvenviete. Štai kaip atrodo baidarė po plaukimo - it sutinusi sena vagina:

Artificial vagina (extra-large size)

Artificial vagina (extra-large size)

Artimiausiu metu papasakosime apie kelionę nuo Slidžiūnų žemyn Merkiu. Ačiū už dėmesį, čia buvo:

Country cousins

Country cousins

Rodyk draugams

Merkys: I dalis - aukštupys

Merkys. Tame žodyje slypi tiek daug abiturientų-išleistuvininkų vilčių, korporatyvinės iškylos pagundų, patyrusių vandeninikų paniekos, nutrūkusių nuo lenciūgo šeimos galvų triukšmo, laimingų šeimų klegesio. Taip, Merkys atitenka tiems, kuriems nepavyko gauti laimingo bilieto plaukimui Ūla. Kiekvienas vidurinės grandies menedžeris, kiekviena VĮ sekretorė, jauna mokytoja ar pliktelėjęs akademikas, bent laikęs irklą rankoje ar matęs paveikslėlyje, žino, kad plaukti Merkiu zjbs arba, atvirkščiai - visiška xujnia. Vienok, didžioji tautos dalis kalba apie Merkio žemupį ar bent jau tą jo dalį, kuri prasideda nuo Vilniaus-Varėnos plento. O kas aukščiau prieš srovę? Apie tai - mūsų fotoreportažų ciklas.

Taip, Merkys ilga upė, vienu ypu ar yriu neįveiksi. Be to, kam plėšytis? Galima pažymėti, kad ši upė keičiasi kas kelis kilometrus: slėnis, vaga, dugnas, kraštovaizdis. Pradėsime nuo aukštupio.

Tabariškės - vieta, kur aukščiausiai galima pamatyti Merkį, aukščiau - Baltarusija. Tad, vykdami į Tabariškes plaukioti baidarėmis, dėl viso pikto, pasiimkite ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą - pasienio ruožas, jei ką.

Mes suplanavome savo kelionę parai, tad neskubėdami buvome pasiryžę įveikti atkarpą iki Merkinės (ne, ne tos, kur piramidė) kaimo ties Turgeliais. Buvo tai 2009 metų rugsėjo pradžia.

Taigi, pradžia žadėjo lengvą pasivaikščiojimą: srovė vidutiniška, vandens pakanka, užvartų nesimato.

Country cousins came here for your river

Country cousins came here for your river

Nu ką, upe mėgavomės kokius 2 km. Va tada ir prasidėjo:

Visa vaga buvo užžėlusi. Juodai. Baidarė vos juda žolių paviršiumi ir tai, tik irkluojant iš visų jėgų. Ir taip - visą kelionę! Užduokime sau klausimą: kodėl taip? Aplink Tabariškes ir Turgelius vien dirbami laukai, tik per stebuklą radome tinkamą miškelį nakvynei. O mūsų ūkininkai labai intensyviai tręšia žemę, kad pašertų jus, miesto veltėdžiai. Ir px, kad trąšos neužsilaiko dirvožemyje, o lietaus išplaunamos į upes. Jos taip ir keliautų su srove žemyn, bet gamta sukūrusi savireguliacijos mechanizmą - trąšų perteklių suvartoja masiškai augantys vandens augalai. Jo, Merkio vaga visiškai švari, neapaugusi nuo Merkinės kaimo (apie tai kitą kartą) vien dėl to, kad visos trąšos nusėda aukštupyje. Beje, neaišku kaip su tuo kovoti, pavyzdžiui, pasiturintys ponai, nusipirkę gabalą Merkio pakrantės (taip taip, tie, su “privati valda”), samdosi vietines storablauzdes baltakrūtes mergiotes, kad tos su dalgiais nušienautų dugną ties jų valdomis. Ir px, kad žolės nuplaukia 100 metrų pasroviui ir užkemša vagą aklinai.

Šienaujančios undinės (gaila, nesimato dalgių)

Šienaujančios undinės (gaila, nesimato dalgių)

Vienintelis geras įspūdis iš šios kelionės - daugybė įdomios konstrukcijos tiltelių per Merkį: iš padangų, geležinių lovų, betoninių žiedų.

Tiltas iš geležinių lovų

Tiltas iš geležinių lovų

Be kita ko, pakeliui nemažai piliakalnių, šauniai atrodo Turgelių bažnyčios bokštai, Merkiui juosiant miestelį puslankiu. O šiaip, labai rekomenduojame aplankyti Merkinės kaimą ir jame esančius griuvėsius. Deja, jokių nuorodų, teks patiem susirasti. Beje, apie tai - kitame reportaže.

Bus daugiau

Rodyk draugams

Mera - baidarininko-hedonisto siaubas

Eilinį kartą nemaloniai stebina blogas.lt serverių darbas. Iš kur ta milžiniška apkrova, kad negalima prisijungti? Ar ddos atakos? Ir beje, visą tinklapį kreivai rodo po Ubuntu 9.10, nors su Baltix 4 buvo gerai.

Istorija apie Merą prasidėjo tada, kai perskaitėme Kiaunės (iš didžiosios K, tos pačios gamtos mylėtojos, kuri apmovė maximos maišelius skulptūroms ant galvų, aha) straipsnį apie puikiąją Meros upę, tekančią per girią netoli Pabradės. Beveik įveikėme tą upę per vieną dieną, bet nuo to laiko, Mera mūsų kalboje tapo keiksmažodžiu.

Pradėjome mūsų kelionę iš vakaro, sutemus. Pernakvojome netoli kelio Pabradė-Švenčionys ties stačiu posūkiu, kur vyksta daug avarijų, nakčia klausydami spiegiančių stabdžių melodijų. Plaukimą pradėjome iš pat ryto nuo tilto.

Kaip minėjau, Mera teka per gūdžią girią, netoli Pabradės ir ties Pažeimenės stotele įteka į Žeimeną.

Kelionės pradžia nieko ypatingo nežadėjo - paprasta neidelė upelė

Plaukiant gilyn į mišką gausėjo užvartų, iš pradžių tokių

po to - tokių

Galiausiai priplaukėme kelių kilometrų atkarpą, kur kas pora metrų medžiai upėje gulėjo suvirtę krūvomis

Laimei, buvo šilta vasaros diena, tad drąsiai galėjome braidyti nuogais užpakaliais ir kilnoti baidarę per rąstus. Tačiau kalbos apie atsipalaidavimą, alaus gėrimą, maisto ruošimą negalėjo būti - reikėjo rūpintis baidarės išlikimu

Baidarės protektoriai nusilupo nafig

Baidarės protektoriai nusilupo nafig

Maža to, kad sudrapalinom baidą, išmaudėm mobiliaką

ir stebuklingu būdu praradom irklą (jei kas nors plaukė Mera ir rado aliumininį Taimenio irklą, žinokite - jis mūsų, būtume labai dėkongi, jei grąžintumėte).

Kai prarandi mylimą irklą - belieka dirbti pagaliu

Kai prarandi mylimą irklą - belieka dirbti pagaliu

Vienoje vietoje praplaukėme kaimą, kur buvo visai neblogų slenkstukų ir seklumų, keletas apgriuvusių tiltų su styrančia armatūra bei konfederatų laivas

Šiaip, mes nepasiekėme Žeimenos, nes jau ėmė temti, tad beliko išsikviesti gelbėjimo tarnybą prie tilto per kažkokį miško keliuką. Reziumuojant: kamuoja neviltis dėl neįveiktos upės, širdgėla dėl prarasto irklo, skausmas dėl sudraskytos baidarės ir prostatos peršalimas braidant per ledinį vandenį.

PS: Vis gi, Merą priskiriu prie Dzūkijos, nebent kas pageidautų, kad tema būtų Lenkija - juk tai maršalo Pilsudskio vaikystės vietos.

Rodyk draugams

Lakaja: per Labanoro girią

Plaukiodami Lietuvos upėmis pastebėjome, kad jų pakrantės pastaraisiais metas intensyviai apgyvendinamos. Na ką gi, ir pats bevelyčiau gyventi ant nedidelio upelio kranto, jei įstengčiau įsigyti sklypą, pasistatyti namą, suskalti lentą ir ant jos prikeverzoti “Privati Valda”. Ir aš nenorėčiau, kad nepraustburniai baidarininkai apdergtų mano pakrantę, todėl skubiai apsitverčiau viską spygliuota viela, pajungčiau 220V ir paleisčiau šunį-balamutą-laiką-haskį, kad ne tik baidarininkus, bet ir atsitiktinius meškinus sudraskytų nafig, ibo nexuj.

O yra dar gudročių, kurie per upę pasistato tiltelį, nuo kurio medžioja laikos, taikydamos įšokti į praplaukiančią baidarę.

Apskritai, Lakaja jau gana smarkiai apgyvendinta, pakrantėse nuolat šmėžuoja sodybos su patrankom

liepteliai, tiltukai

vietiniai čiuvakai

Bet šiaip, pats žemupis mažiau apgyvendintas, todėl praplaukti Lakaja būtina. Geriausia pradėti ties Lakajos kaimu, užteks dviejų nakvynių nuplaukti iki Žeimenos stotelės ir grįžti į Vilnių traukiniu. Mes taip ir padarėme 2007 metų gegužės mėnesį. Pirmoji nakvynė buvo nuostabiausia per visą mūsų plaukiojimo istoriją: turėjo trumpą ir siaurą kinietišką palapinę iš Senukų ar mAximos itin laidžią vandeniui. Prasidėjo lietus, tad teko miegoti baloje. Visą likusią kelionę džiovinom daiktus ant baidarės bortų.

Maždaug pusiaukelėje buvo du ežeriukai - Aldikis ir Lakaja. Kad ir kaip nemėgstame stovinčio vandens, įveikėm juos nesunkiai. Beje, kad nereikėtų klaidžioti ežero rankovėse, gerieji vandenininkai (nustebčiau, jei parko direkcija) paliko ženklą:

Keliose vietose aptikome stovyklavietes. Visai neblogos, aptvarkytos, su vaizdu

Gana nemažai užvartų Lakajoje, pasitaiko tikrai nemalonių rąstų, per kuriuos reikia perkėlinti baidarę arba nešti krantu. Bet mes neieškome lengvo kelio.

Nuo Lakajos ir Žeimenos santakos paplaukus kokį pusvalandį, priplaukiam Žeimenos geležinkelio stotelę, su viršgarsiniais ekspresais Turmantas-Vilnius. Ten puiki pieva išsidžiovinti daiktus ir baidarę saulės atokaitoje.

Deja, kažkodėl vietiniai verslininkai nesusivokia pastatyti alaus kiosko prie stotelės. Bent jau šulinys yra.

Rodyk draugams

Grūda: II dalis - žemupis (su foto ir jaučio uodegos receptu)

Trūksta sniego Lietuvoj, be jo depresūcha gali užeiti. Trūksta pusnių, pūgų, šalčio -20, užšalusių tvenkinių ir ežerų. Net mandarinų ar imbierinių sausainių kvapas ne toks ryškus, kai sniego nėra už lango. Belieka prisimint vasarą, nes sniegingos žiemos negeprisimenu - taip seniai ji buvo.

Tęsiame pažintį su Dzūkijos deimantu - Grūda. Šį kartą pasakojimas apie labai trumpą Grūdos atkarpą nuo Marcinkonių-Merkinės kelio iki žiočių Puvočiuose. Plaukėme tą atkarpą vieną parą 2009 metų liepą.

Ši Grūdos atkarpa žymiai vaizdingesnė ir smagesnė visais atžvilgiais už vidurupį. Slėnis ištisai apaugęs mišku: eglynais arba lapuočiais, vietos gana sausos, patiogios išlipti, dugnas smėlėtas.
Iki Kašėtų kaimo pasitaiko užvartų ir smėlio seklumų, bet jos pakenčiamos ir nesunkiai įveikiamos.
Kiek varginanti atkarpa palei Kašėtas, maždaug keletas kilometrų, kai tenka brautis per krūmynus. Žemiau Kašėtų Grūda įgauna greičio, dugnas akmenuotas, vietomis dažnai kliūnama už akmenų. Krantai ištisai apaugę lapuočiais, bet vietos sustoti tikrai puikios.
Paplaukę pusdienį, nusprendžiame, kad nėra reikalo draskytis, juoba, kad mūsų laukė itin atsakinga užduotis - paruošti patiekalą iš jaučio uodegos. Štai ji:
Jaučio uodega - itin sotus ir prašmatnus patiekalas. Be pačios uodegos, maždau 1 kg svorio, dar reikia:

  • didelės saliero šaknies;
  • svogūno;
  • česnako;
  • 200 ml balto sauso vyno;
  • marinuotų pomidorų;
  • druskos, pipirų, žalumynų.

Deja, neusisprotėjome nufotkinti gamybos proceso, tad trumpai aprašysiu: uodegą supjaustom per narelius, apkepiname ant aliejaus, gausiai pabarstę pipirais, kol apskrus, tada ant mėsos sudedam pjautytą svogūną ir salierą, truputį pakepinam, kol suminkštės, įdedam visą česnaką, įpilam vyną, palaukiam kol beveik užvirs ir supilam visą stiklainį marinuotų pomidorų su visu rasalu, sumažinam ugnį po katiliuku, uždengiame jį ir troškiname pora valandų. Prieš pabaigą galima truputį pasūdyti. Nuimam nuo ugnies ir pabarstom kapotom petražolėm, krapais, bazilikais. Skanaus. Net išpindėjusios kiaunės, prieš tai vapėjusios, kad “bueee, šlykštu” ir pan., valgė, gyrė, kad net ausys lapsėjo. Gal kolega Pupkis turi galutinio produkto foto - aš radau tik tokią:

Lauže keptos bulvės irgi nieko kartais

Kitą dieną nusprendėm pasiekti Merkinę, vadinasi, reikėjo įveikti likusią Grūdos dalį ir Merkio žemupį nuo Puvočių. Prasidėjo smarkus lietus. Kurį laiką padėjo neperšlampami kostiumai, bet ilgainiui net jie neatlaikė vis stiprėjančio lietaus. Paskutiniai Grūdos kilometrai buvo tikrai smagūs, nepaisant to, kad vietomis strigom ant akmenų. Pasiekę Merkį supratome, koks jis nykus.
Šioje kelionėje suvokėme vieną esminę tiesą: niekada neimkite į tokią kelionę jaunesnių nei 30 metų kiaunių. Ypač girtuoklių ir pamišėlių, nes nauda abejotina, o nuostoliai - akivaizdūs. Sėkmės.

Papildiukas nuo Pupkio

Kiaunių geriausia išvis neimti, nebent Sigą, bet ir tai tik tokiu mėnulio paros metu, kai jai nekyla ranka alaus skardinės atidarinėti konservų atkryvačke.

Grįžtant prie temos - galutinio produkto vaizdų neturiu, bet galiu pasidalinti priešprocesine nuotrauka. O produktą, ypač šitą, reikia gamintis ir valgyti, blin, o ne žiūrėti alkano kaubojaus žvilgsniu.

Rodyk draugams

Grūda: I dalis - vidurupis (su foto)

Yra viena upė Dzūkijoje, kur vargiai sutiksi turistų ar šiaip ufonautų net karštą vasaros dieną. Kažkodėl jos vengia dauguma masinių turistų. Nu ir ačiū Dievui. Tuo tarpu, kai Merkyje liepos mėnesį neįmanoma prasilenkti su čainikais, leidimai plaukti Ūla išpirkti šešiems metams į priekį, Grūdoje ramu.

Grūda irgi teka per Dzūkijos nacionalinio parko miškus, vos keliose vietose antropogenizuota. Būtent todėl, ji - viena mylimiausių mano upių, juolab, kad vandens lygis joje ištisus metus pakankamai aukštas, plaukiant kliūčių yra, bet jos maloniai įveikiamos. Be kita ko, išlipus galima prisigrybauti ir prisiuogauti. Skirtingai nei Merkyje, Grūdoje galima ir žvejoti.

Dėl nuolatinio laiko stokos ir savo besaikio tingumo, ėmėme Grūdą per du kartus. Pirmajį ir pateikiu dabar.

Tai buvo 2008 m. Joninės ar kažkas panašaus. Pradėjome kelionę nuo Darželių kaimo ties Marcinkonių-Druskininkų plentu. Šioje dalyje upė sureguliuota, t.y., vaga kažkada buvo išlyginta. Tačiau realiai to nesijaučia, krantai jau apardyti, apaugę meldais. Vaga vietomis susiaurėja va taip:

Labai daug vingių, vietomis kilpos būna kone 360 laipsnių. Įdomu tai, kad nors aplink pušynai, pats slėnis apaugęs visokiais drėgnamėgiais augalais, ir vietų sausai išlipti ar apsistoti beveik nebuvo iki Šaudzyklos kalno.

Užvartų pasitaikė vos keletas, po jomis ar virš jų lengva pralįsti, tačiau mūsų kompanijoje buvusi įžymi Lietuvos vandenininkė vis tiek sugebėjo įgriūti į vandenį.

Priartėjus prie Marcinkonių esančio Šaudzyklos kalno, Grūdos slėnis kiek pasikeičia: krantai tampa smėlėti, aukšti, statūs.

Grūdos kilpos nuo Šaudzyklos kalno

Grūdos kilpos nuo Šaudzyklos kalno

Grūdos slėnis - drėgnos pievos

Grūdos slėnis - drėgnos pievos

Šiose vietose ir apsistojame nakčiai. Kitą dieną belieka įveikti nedidelę atkarpą iki Marcinkonių-Merkinės kelio, kur mus turi pasiimti draugai. Pačią maloniausią Grūdos atkarpą pasiliekame kitam kartui, kaip vėliau atsitiko - kitiems metams.

PS: Per pusantros paros, nuo Darželių iki Kašėtų nesutikome nei vieno žmogaus. Joninės, visi gėrė.

Dzūkų sukultūrinta daržovė

Dzūkų sukultūrinta daržovė

Įrodymas

Įrodymas

Rodyk draugams