BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Grūda: I dalis - vidurupis (su foto)

Yra viena upė Dzūkijoje, kur vargiai sutiksi turistų ar šiaip ufonautų net karštą vasaros dieną. Kažkodėl jos vengia dauguma masinių turistų. Nu ir ačiū Dievui. Tuo tarpu, kai Merkyje liepos mėnesį neįmanoma prasilenkti su čainikais, leidimai plaukti Ūla išpirkti šešiems metams į priekį, Grūdoje ramu.

Grūda irgi teka per Dzūkijos nacionalinio parko miškus, vos keliose vietose antropogenizuota. Būtent todėl, ji - viena mylimiausių mano upių, juolab, kad vandens lygis joje ištisus metus pakankamai aukštas, plaukiant kliūčių yra, bet jos maloniai įveikiamos. Be kita ko, išlipus galima prisigrybauti ir prisiuogauti. Skirtingai nei Merkyje, Grūdoje galima ir žvejoti.

Dėl nuolatinio laiko stokos ir savo besaikio tingumo, ėmėme Grūdą per du kartus. Pirmajį ir pateikiu dabar.

Tai buvo 2008 m. Joninės ar kažkas panašaus. Pradėjome kelionę nuo Darželių kaimo ties Marcinkonių-Druskininkų plentu. Šioje dalyje upė sureguliuota, t.y., vaga kažkada buvo išlyginta. Tačiau realiai to nesijaučia, krantai jau apardyti, apaugę meldais. Vaga vietomis susiaurėja va taip:

Labai daug vingių, vietomis kilpos būna kone 360 laipsnių. Įdomu tai, kad nors aplink pušynai, pats slėnis apaugęs visokiais drėgnamėgiais augalais, ir vietų sausai išlipti ar apsistoti beveik nebuvo iki Šaudzyklos kalno.

Užvartų pasitaikė vos keletas, po jomis ar virš jų lengva pralįsti, tačiau mūsų kompanijoje buvusi įžymi Lietuvos vandenininkė vis tiek sugebėjo įgriūti į vandenį.

Priartėjus prie Marcinkonių esančio Šaudzyklos kalno, Grūdos slėnis kiek pasikeičia: krantai tampa smėlėti, aukšti, statūs.

Grūdos kilpos nuo Šaudzyklos kalno

Grūdos kilpos nuo Šaudzyklos kalno

Grūdos slėnis - drėgnos pievos

Grūdos slėnis - drėgnos pievos

Šiose vietose ir apsistojame nakčiai. Kitą dieną belieka įveikti nedidelę atkarpą iki Marcinkonių-Merkinės kelio, kur mus turi pasiimti draugai. Pačią maloniausią Grūdos atkarpą pasiliekame kitam kartui, kaip vėliau atsitiko - kitiems metams.

PS: Per pusantros paros, nuo Darželių iki Kašėtų nesutikome nei vieno žmogaus. Joninės, visi gėrė.

Dzūkų sukultūrinta daržovė

Dzūkų sukultūrinta daržovė

Įrodymas

Įrodymas

Rodyk draugams

Vilnia

Labas vakaras,

trumpai papasakosiu apie plaukimą Vilnios (Vilnelės) upe. Tai pati geriausia upė vilniečiams:

  • teka per miestą, tuo pačiu mišku,
  • įdomiausioji dalis įveikiama per 3 valandas neirkluojant,
  • yra krioklys, o kam baisu šokti - prabangus apiplaukimas, neštis nereikia,
  • didžioji baseino dalis pasiekiama viešuoju transportu,
  • upė pakankamai srauni visus metus.

Praktiškai nėra prasmės plaukti Vilnele aukščiau Naujosios Vilnios - srovė menka, vietos smarkiai apgyvendintos ir, be abejonės, apšiktos. Bet spotinio intereso vardan galima pabandyti. Taip ir padarysime, kai nebebus kur plaukti daugiau Lietuvoje. Na o šiaip, geriausia vieta pradėti karštą vasaros popietę arba ką tik išėjus iš darbo tvankioje kontoroje ir netgi pavasario ledonešį nuo Naujosios Vilnios užtvankos.

Drąsiai pasiimam six-packą alaus ir judam.

Pirmuosius kelis kilometrus srovė smagiai neša baidarę iki S. Batoro gatvės tilto. Čia, beje, irgi nebloga vieta pradėti plaukimą. Na o toliau patenkame į vaizdingąjį Pavilnių regioninį parką. Bet užuot žvalgęsi, stengiamės neužkliūti už virtuolių. Keliose vietose gali tekti pernešti baidarę per nuvirtusį alksnį. Įveikę trečdalį kelio iki Neries, pasiekiame Belmontą.

Paprastai, visais metų laikais čia stovi minios žioplių, spėju, laukiančių, kad kokie pamišę baidarininkai šoks nuo pagrindinio krioklio. Ėėeee, ne, su Taimeniu nešokame, o nudardam upėtakių lataku. Bet ir čia sugebame  pradurti dugne pingpongo kamuoliuko dydžio skylę. Ją užkišame, pradžioje nuorūka, vėliau akmeniu.

Iškart už krioklių prasideda bene nemaloniausias Vilnios etapas: maždaug puskilometrį tęsiasi seklumos, kurios ir šiaip nervina, o dar prisideda fekalijų kvapas iš Belmonto komplekso. Pasibaigus seklumoms, ramiai galima plūduriuoti iki Markučių devynaukščių barakų kvartalo. Čia srovė smarkiai stiprėja ir lieka tokia beveik iki Neries. Maža to, nuolat reikia laviruoti tarp akmenų, padangų ir armatūros.

Dar viena nemaloni vieta - Paupio gatvės tiltas ir jo apylinkės. Ten paprastai mėgsta rinktis bachūrai išgerti ir šiaip, kam nors išaiškinti gyvenimo vertybių sampratą. Kai mes plaukėme, mums pasisekė - buvome tik apmėtyti akmenimis ir tuščiais buteliais. Laimei, pavyko prarvaco.

Nuo Užupio tilto prasideda puikūs Senamiesčio vaizdai, menininkų akibrokštai ir šiek tiek seklumos ties Jaunimparkiu.

PS: Vilnią priskiriu prie Dzūkijos - bent jau geografiškai ir etnografiškai, kiek žinau, kairysis Neries krantas dar Dzūkija.

Rodyk draugams