BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Geriausia Lietuvos upė – Visinčia

Baisiuosius karščius leidžiame ant vandens. Ir ne tik ant vandens, bet ir jame bei po juo. Savaitgalį plaukėme nepažinta Visinčios atkarpa nuo Šalčininkėlių iki Gudelių, kurią įveikėme per parą, nors realiai galėjome ir per keletą valandų, tik nenorėjome, nes taip tegul plaukioja Sondra Jonceva ir Maikonas (ne brazilų futbolininkas). Važiuodami bijojome, kad vidurvasario karščiai bus išsekinę upę. Laimei, upė labai šaltiniuota, maitinama požeminiais vandenimis, tad vandens pakako. Manau, galima drąsiai plaukti šia upe visus metus su bet kokiu laivu, siauresniu nei 2 m.

Upė tikrai labai smagi ir įdomi tiek patyrusiems vandenininkams, tiek linkusiems tiesiog atsipalaiduoti. Maždaug kilometrą nuo Šalčininkėlių upė gana sekli, tačiau kuo toliau, tuo ji siauresnė ir gilesnė. Buvo sietuvų, kur besimaudydami negalėjome pasiekti dugno, nors upės plotis nesiekė ir 2 metrų. Beje, negliose vietose matėme itin retą upių gyvūną, pimpalu ariantį dugną. Nežinia kodėl jis taip elgiasi, jei mūsų mieli skaitytojai parašytų, būtume labai dėkingi.

Maždaug ties geležinkelio Vilnius – Stasylos tiltu, Visinčia ima labai smarkiai vingiuoti per plačią užliejamą pievą. Čia, ko gero, buvo smagiausia plaukimo dalis, nes pasijutome kaip kokie Okovango deltos tyrinėtojai, ieškantys krokodilų papirusų sąžalynuose. Iš pradžių upės vaga buvo tokia:

Po staiga tapo vos praplaukiama:

Džiūgavome su kolega Pupkiu, kai vorai ir vikšrai ėmė byrėti mums į kelnes, burnas ir už apykaklių. Neskubriai brovėmės tarp nendrių maždaug valandą, kol pasiekėme gelžkelio tiltą. Va kaip visa pieva atrodo nuo jo:

Aha, o žolėse slepiasi keliasdešimt Visinčios meandrų. Vaizdas po tiltu:

Ir ant jo:

Stovyklavietę pasidarėme praktiškai pačiame Gudelių kaime, kur mūsų laukė vasariška vakarienė. Gamybos procesas aprašytas čia, tik šiuo atveju skonį gerokai pagerino tikras laužo dūmas.

Ankstyvo ryto kava, virta ant laužo ir maudynės su trečiais gaidžiais Visinčios sietuvoje paliko neišdildomą įspūdį. Vienbalsiai nusprendėme, kad Visinčia – geriausia Lietuvos upė. Tiek country cousin Pupkis

Tiek Jūsų nuolankus tarnas

Pasiūlysite ką geriau? Abejoju, nes kitur nepamatysite įmetėjusių topless lenkių.

Rodyk draugams

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai”.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…”

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..

Rodyk draugams

Eurovizinis plaukimas Merkiu + klasikinis tarybinis šašlykas

Netikėtai šį savaitgalį užklupus gražiems orams, nieko kito nebeliko kaip susipakuoti mantą, baidarę, keletą mėsgalių, porą litrų juodojo Malvazo, porą litrų Czeck-in lagerio ir leistis į nesudėtingą plaukimą. Po neilgų svarstymų su kolega Pupkiu nusprendėme užpildyti dar vieną baltą dėmę Dzūkijos žemėlapyje – Merkio vidurupio dalį nuo Paluknio iki santakos su Šalčia Valkininkuose.

Kaip žinia, Merkio vagos dalis nuo Vokės iki Pirčiupių yra sureguliuota, t.y. čia Merkys ne upė, o kanalas, kuo netrukom įsitikinti.

Kaip styga tiesi vaga, žemi ir nuobodūs krantai mūsų neišgąsdino. Pradedam kelionę.

Paplaukiam keletą kilometrų ir įsitikiname, kad nėra taip blogai plaukti kanalu: pakrantėse prižėlę daug krūmų ir jautiesi jei ne kaip Volgos ar Misisipės deltoje, tai bent jau kaip Rusnės salos protakose. Kita vertus, tai visai netrukdo plūduriuoti neirkluojant, maukiant alų ir lyginant “kurio ilgesnis”.

Netrukus kanalas baigiasi ir pamatome pirmą atrakciją:

Pasirodo, kaimiečiai puikiai moka naudotis atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Va dar kaip šita Pirčiupių HE atrodo iš kitos pusės:

Beje, ačiū jiems už paliktą pakankamai platų tarpą baidarėm praplaukti.

Netrukus ėmė temti, tad apsistojome nakvynei labai gražioje pievoje. Laužas, milžiniškas mėnulis ir Eurovizijos finalas – ko dar gali prireikti? Ogi šašlyko! Dar prieš išvažiuodamas iš namų užmarinavau puskilį stambokai pjaustytos kiaulienos sprandinės svogūnų-lauro-lapų-pipirų-kalendros-rupios-druskos-vyno-acto marinade, tad prie laužo beliko tik išsidrožti iešmus, suverti mėsą ir pakepti virš žarijų keliolika minučių.

Padažui sukapojau svogūną, sultingą pomidorą, pabarsčiau rupia druska, primečiau kalendros lapų, o Pupkis atliko esminį akcentą: užpylė džiovintą Guajillo čili pipirą verdančiu vandeniu, palaikė keletą minučių, o po to nuskuto minkštimą nuo odelės savo aštriu peiliu ir įmaišė į padažą. Muaaaa! Nerealiai. Garnyrui: agurkai, svogūno laiškai, kalendra, vytintos alyvuogės.

Ir, žinoma, juodas alus.

Pažiūrėjom Eurovizijos finalą, laimei radom per ką:

Kitą dieną, artėjant prie Valkininkų, atradome tikrąjį Dzūkijos krašto grožį: apleistas fermas, novorišų sodybas, kaimo turizmo sodybas su girtais marozais ir… krizės pasekmes:

Na ir kartuves, jei krizė užpiso.

Beje, atkarpoje nuo tilto, kur Merkys kerta A4 kelią (truputį už Pirčiupių) iki Valkininkų, plaukimas nebuvo labai nuobodus: gana daug užvartų, toks jausmas, kad ten praūžė viesulas, kai kuriose vietose, nusekus vandeniui, gali tekti net neštis krantu.

Kelionę maloniai baigėme Santakos parke Valkininkų apylinkėse, Užuperkasio kaime. Beje, ten visai padorus parkas pritaikytas šeimoms su vaikais ir neįgaliesiems, bo nutiesti lentiniai takeliai už EU milijonus, kuriais nuo automobilių stovėjimo aikštelės galima pasiekti gražiausias vieteles ir regyklas. Skubėkite, kol dar neišlaužė visų lentų kaimiečiai.

Šį kartą tiek, susitiksime po kitų plaukimų. Laimės jums.

Rodyk draugams

Maži stebuklai Šalčios aukštupyje

Maži pasaulio stebuklai vyksta nuolat - čia ir dabar, kasdien jie praskaidrina mūsų gyvenimą. Tai, kad viduržiemį prisnigo, kad darbdavys laiku pervedė atlyginimą, kad sugulei su plačiaklube blondine ir užtaisei jai vaiką, kad pavėlavai penkiolika sekiundžių į mikrūškę, kurioje konflikto metu… Ai…

Praėjusį rudenį plaukėme Šalčios aukštupiu. Pasikvietėme vieną neplaukusį veikėją. Dabar bičiukas jau ieško kur čia nusipirkus baidarę pačiam. Argi ne stebuklas?

Tada buvo šiltas ruduo, klykavo gervės, o mes paupyje ant žarijų kepėme riebią skumbrę. Buvo taip z***s, kad net nenorėjome niekur plaukti.

Pradėjome nuo Gerviškių ir per dvi dienas pasiekėme Šalčios-Visinčios santaką. O plaukti vertėjo vien dėl daugybės atrakcionų, vietos gyventojų siūlomų baidarininkams.

1. Pažiūrėti TV Polonia

2. Zapraszami do Rakliszek - čia jau artimas užsienis

3. Zapraszami išsišikti

4. Dėmesio, upė šakojasi, galima plaukti tik į kairę arba tik į dešinę.

5. Ši upės atkarpa - privati valda, todėl užsitveriam nafig, kam nepatinka - baidares neškitės per kaimyno daržą.

Stebuklai padeda ištverti rutiną. Net baidarėje

Rodyk draugams

Neris nuo pasienio itin šaltą rudenį (su Absentu ir Axtungu)

Žalioji fėja beldžiasi į Jūsų langus. Pagaliau sugriautas mitas apie tariamus haliucinogenus karčiojo kiečio ekstrakte. Sakote, kad išgėrus absento ir dar pagardinto degintu cukrumi, galima pradėti keliauti? Nieko nuostabaus, kai alkoholio tūris gėrime viršija 60%. Nereikia absento, paragaukite langų ploviklio - nuskrisite ten, kur jokia žalioji fėja Jūsų nepavys. Tad, padėkojame chemikams Dievui, kad absentas reabilituotas, nusikeikiame, kad Lietuvoje jo neįmanoma nusipirkti, pasiimame butelį pseudoabsento ir leidžiamės į Buivydžius. Čia prasideda mūsų dviejų dienų kelionė baidare link Santakos.

Oro temperatūra truputį žemėsnė už 0 pagal Celsijų, dėl to - pats smagumas. Stebimi krizenančių žvejų išplaukiame pro Buivydžių hidrometeorologinį postą (VU HKK, preved, kagdila?).

Paplaukus keletą valandų, šaltis ima riesti į ragą, pradeda temti, tad pasirenkame vietą nakvynei - su vaizdu į salą. Kuriam laužą, bo kitaip neįmanoma. Apsirengiame viską ką turim. Naktį išgyvenam tik gėjiškai apsikabinę. Beveik Brokeback Mountain.

Laimei, kitos dienos rytas išaušta saulėtas, ir oro temperatūra pakyla iki kokių 5 laipsnių šilumos. Praplaukiame keletą tiltų.

Metas pietauti. Mūsų dežurnas patiekalas - Spaghetti con Pomodoro (ne crudo): verdam normalius spagečius semola di grano duro, o padažui: pomidorai savo sultyse, svogūnas, česnakas, bazilikas, raudonėlis, kaparėliai. Užkandam folijoje keptu chicken-pseudo-tandoori. Prego. Užgeriam, aišku, absentu.

Kol maistas virškinamas, Neries šlaituose aptinkam, kaip spėju, WWI laikų dzotų liekanas. Nors gal ir klystu, bet kad ne namo pamatai - tai stopudoff.

Sotūs ir laimingi pasiekiame Santaką.

Jau vakarėja ir smarkiai šąla, tad nusprendžiame toliau nebeplaukti, nes ir taip, nuo Santakos ne kartą buvo plaukta ligi Vilniaus.

Kol laukiam traukinio, pabaiginėjame Absentą, ir… Nu tikrai, kai kurie ima keliauti high.

Kiti - low

Bet gal ir neblogai tas absentas? A?

Rodyk draugams

Merkys: III dalis - vidurupis

Per visus tuos kulinarinius eksperimentus apleidome baidarių reikalus. Pratęskime pažintį su Merkiu, pamažu leisdamiesi iš aukštupio žemyn upe.

Šį kartą - apie kelionę nuo Slidžiūnų iki Rūdininkų, įvykusią per nežmoniškus karščius 2008 m. vasarą po nevykusio B2G festivalio. Upėje užtrukome dvi dienas, bet būtent buvimas upėje ir išgelbėjo mus nuo karščio bangos. Tuo metu, kai oro temperatūra Vilniuje svyravo apie 30 laipsnių, Merkio vandens temperatūra siekė kokius 14.

Plūdurai laineriams, žymintys seklumas

Plūdurai laineriams, žymintys seklumas

Ką gi, ši Merkio atkarpa niekuo neypatinga: užvartų nėra, seklumų nedaug, krantai puikūs - vienas malonumas plūduriuoti, gerti šaltą alų, maudytis. Tik reikia pasistengti, kad neužkluptum kokios bebro maitos:

pats geriausias bebras - supuvęs bebras

pats geriausias bebras - supuvęs bebras

Beje, jaunieji natūralistai (junatai, hehe), ten irgi ras daug veiklos.

F18 on USS Enterprise

F18 onboard USS Enterprise

Vienišiai irgi neprapuls: štai aš susiradau ten gyvenimo meilę ir būsimą žmoną:

Igelio arba Pupkio žmona

Igelio arba Pupkio žmona

Beje, baigę kelionę, sėdėjome autobusų stotelėje netoli Rūdininkų, laukdami transporto, kai pro šalį ėjo užsikačialinęs savanoris. Buvome maloniai nustebinti, kai jis pats priėjo ir paklausė ar mums nereikia pagalbos, be to, pasiūlė mus nuvežti iki Vilniaus. Va, pasirodo ir Lietuvoje yra taurių žmonių.

Gražus gestas, bet aš iš baimės сходил под себя.

Rodyk draugams

Merkys: II dalis - vis dar aukštupys

Off-top, truputį. Vėl stebiu, kad mano blogas.lt administravimo puslapį rodo kreivai. Ir vėl nesuderinamumas su naršyklėmis. Kaip kokia lrt.lt, bliamba, veikia tik su IE ir su FF. Jau minėjau, kad Epiphany nerodo, dabar pabandžiau pereiti prie Chromium naršyklės - tas pats. Gaila.

Gerai, tęskime kelionę Merkiu. Praėjusią savaitę papasakojau apie patį Merkio aukštupį Lietuvos teritorijoje. Šiandien plaukiam dar keliolika kilometrų žemyn upe nuo Pavlovo respublikos griuvėsių link Jašiūnų.

Pavlovo dvaro vartų griuvėsiai

Pavlovo dvaro vartų griuvėsiai

Plaukėme šią atkarpą 2009 rugpjūčio mėnesį, per pačias Žolines. Vėlgi, visi kaimiečiai gėrė. Baidarininkų matėme tik pora ekipažų, girtų šeimynų, nesuvaldančių baidarių, ariančių krantus ir staugiančių vienų ant kitų, tipo, “asile, kodėl nevairuoji”, “ne, lachūdra, tau p***, kai grįšim namo”.

Malūno liekanos

Malūno liekanos

Skirtingai nuo pirmosios atkarpos, šioje Merkio dalyje nematėme absoliučiai jokių žolių vagoje. Na taip, buvo tradicinių užvartų - rąstų, bebrų užtvankų, senų malūnų, įvairiausių tiltų, bet tai - norma.

Lieptas ties Jašiūnų meteorologine stotimi

Lieptas ties Jašiūnų meteorologine stotimi

Beje, eilinį kartą įsitikinome, kad neverta aklai pasitikėti maps.lt žemėlapiais: dažnai juose vaizduojami tiltai, kurių realybėje nerasdavome, geriausiu atveju - brastą. Ir šiaip, maps.lt duomenų bazė jau penkių metų senumo (faktas), kur ji bus korektiškanax.

Gelžkelio tiltas ties Jašiūnais

Gelžkelio tiltas ties Jašiūnais

Su nakvyne truputį problematiška, bet radome kažkokį nedidelį miškelį. Užtat smagios maudynės Merkyje garantuotos. Bet tik aukščiau Jašiūnų miestelio, nes žemiau jo keletą kilometrų vanduo gana nešvarus.

Dviejų dienų kelionę baigėme ties Slidžiūnų gyvenviete. Štai kaip atrodo baidarė po plaukimo - it sutinusi sena vagina:

Artificial vagina (extra-large size)

Artificial vagina (extra-large size)

Artimiausiu metu papasakosime apie kelionę nuo Slidžiūnų žemyn Merkiu. Ačiū už dėmesį, čia buvo:

Country cousins

Country cousins

Rodyk draugams

Merkys: I dalis - aukštupys

Merkys. Tame žodyje slypi tiek daug abiturientų-išleistuvininkų vilčių, korporatyvinės iškylos pagundų, patyrusių vandeninikų paniekos, nutrūkusių nuo lenciūgo šeimos galvų triukšmo, laimingų šeimų klegesio. Taip, Merkys atitenka tiems, kuriems nepavyko gauti laimingo bilieto plaukimui Ūla. Kiekvienas vidurinės grandies menedžeris, kiekviena VĮ sekretorė, jauna mokytoja ar pliktelėjęs akademikas, bent laikęs irklą rankoje ar matęs paveikslėlyje, žino, kad plaukti Merkiu zjbs arba, atvirkščiai - visiška xujnia. Vienok, didžioji tautos dalis kalba apie Merkio žemupį ar bent jau tą jo dalį, kuri prasideda nuo Vilniaus-Varėnos plento. O kas aukščiau prieš srovę? Apie tai - mūsų fotoreportažų ciklas.

Taip, Merkys ilga upė, vienu ypu ar yriu neįveiksi. Be to, kam plėšytis? Galima pažymėti, kad ši upė keičiasi kas kelis kilometrus: slėnis, vaga, dugnas, kraštovaizdis. Pradėsime nuo aukštupio.

Tabariškės - vieta, kur aukščiausiai galima pamatyti Merkį, aukščiau - Baltarusija. Tad, vykdami į Tabariškes plaukioti baidarėmis, dėl viso pikto, pasiimkite ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą - pasienio ruožas, jei ką.

Mes suplanavome savo kelionę parai, tad neskubėdami buvome pasiryžę įveikti atkarpą iki Merkinės (ne, ne tos, kur piramidė) kaimo ties Turgeliais. Buvo tai 2009 metų rugsėjo pradžia.

Taigi, pradžia žadėjo lengvą pasivaikščiojimą: srovė vidutiniška, vandens pakanka, užvartų nesimato.

Country cousins came here for your river

Country cousins came here for your river

Nu ką, upe mėgavomės kokius 2 km. Va tada ir prasidėjo:

Visa vaga buvo užžėlusi. Juodai. Baidarė vos juda žolių paviršiumi ir tai, tik irkluojant iš visų jėgų. Ir taip - visą kelionę! Užduokime sau klausimą: kodėl taip? Aplink Tabariškes ir Turgelius vien dirbami laukai, tik per stebuklą radome tinkamą miškelį nakvynei. O mūsų ūkininkai labai intensyviai tręšia žemę, kad pašertų jus, miesto veltėdžiai. Ir px, kad trąšos neužsilaiko dirvožemyje, o lietaus išplaunamos į upes. Jos taip ir keliautų su srove žemyn, bet gamta sukūrusi savireguliacijos mechanizmą - trąšų perteklių suvartoja masiškai augantys vandens augalai. Jo, Merkio vaga visiškai švari, neapaugusi nuo Merkinės kaimo (apie tai kitą kartą) vien dėl to, kad visos trąšos nusėda aukštupyje. Beje, neaišku kaip su tuo kovoti, pavyzdžiui, pasiturintys ponai, nusipirkę gabalą Merkio pakrantės (taip taip, tie, su “privati valda”), samdosi vietines storablauzdes baltakrūtes mergiotes, kad tos su dalgiais nušienautų dugną ties jų valdomis. Ir px, kad žolės nuplaukia 100 metrų pasroviui ir užkemša vagą aklinai.

Šienaujančios undinės (gaila, nesimato dalgių)

Šienaujančios undinės (gaila, nesimato dalgių)

Vienintelis geras įspūdis iš šios kelionės - daugybė įdomios konstrukcijos tiltelių per Merkį: iš padangų, geležinių lovų, betoninių žiedų.

Tiltas iš geležinių lovų

Tiltas iš geležinių lovų

Be kita ko, pakeliui nemažai piliakalnių, šauniai atrodo Turgelių bažnyčios bokštai, Merkiui juosiant miestelį puslankiu. O šiaip, labai rekomenduojame aplankyti Merkinės kaimą ir jame esančius griuvėsius. Deja, jokių nuorodų, teks patiem susirasti. Beje, apie tai - kitame reportaže.

Bus daugiau

Rodyk draugams

Mera - baidarininko-hedonisto siaubas

Eilinį kartą nemaloniai stebina blogas.lt serverių darbas. Iš kur ta milžiniška apkrova, kad negalima prisijungti? Ar ddos atakos? Ir beje, visą tinklapį kreivai rodo po Ubuntu 9.10, nors su Baltix 4 buvo gerai.

Istorija apie Merą prasidėjo tada, kai perskaitėme Kiaunės (iš didžiosios K, tos pačios gamtos mylėtojos, kuri apmovė maximos maišelius skulptūroms ant galvų, aha) straipsnį apie puikiąją Meros upę, tekančią per girią netoli Pabradės. Beveik įveikėme tą upę per vieną dieną, bet nuo to laiko, Mera mūsų kalboje tapo keiksmažodžiu.

Pradėjome mūsų kelionę iš vakaro, sutemus. Pernakvojome netoli kelio Pabradė-Švenčionys ties stačiu posūkiu, kur vyksta daug avarijų, nakčia klausydami spiegiančių stabdžių melodijų. Plaukimą pradėjome iš pat ryto nuo tilto.

Kaip minėjau, Mera teka per gūdžią girią, netoli Pabradės ir ties Pažeimenės stotele įteka į Žeimeną.

Kelionės pradžia nieko ypatingo nežadėjo - paprasta neidelė upelė

Plaukiant gilyn į mišką gausėjo užvartų, iš pradžių tokių

po to - tokių

Galiausiai priplaukėme kelių kilometrų atkarpą, kur kas pora metrų medžiai upėje gulėjo suvirtę krūvomis

Laimei, buvo šilta vasaros diena, tad drąsiai galėjome braidyti nuogais užpakaliais ir kilnoti baidarę per rąstus. Tačiau kalbos apie atsipalaidavimą, alaus gėrimą, maisto ruošimą negalėjo būti - reikėjo rūpintis baidarės išlikimu

Baidarės protektoriai nusilupo nafig

Baidarės protektoriai nusilupo nafig

Maža to, kad sudrapalinom baidą, išmaudėm mobiliaką

ir stebuklingu būdu praradom irklą (jei kas nors plaukė Mera ir rado aliumininį Taimenio irklą, žinokite - jis mūsų, būtume labai dėkongi, jei grąžintumėte).

Kai prarandi mylimą irklą - belieka dirbti pagaliu

Kai prarandi mylimą irklą - belieka dirbti pagaliu

Vienoje vietoje praplaukėme kaimą, kur buvo visai neblogų slenkstukų ir seklumų, keletas apgriuvusių tiltų su styrančia armatūra bei konfederatų laivas

Šiaip, mes nepasiekėme Žeimenos, nes jau ėmė temti, tad beliko išsikviesti gelbėjimo tarnybą prie tilto per kažkokį miško keliuką. Reziumuojant: kamuoja neviltis dėl neįveiktos upės, širdgėla dėl prarasto irklo, skausmas dėl sudraskytos baidarės ir prostatos peršalimas braidant per ledinį vandenį.

PS: Vis gi, Merą priskiriu prie Dzūkijos, nebent kas pageidautų, kad tema būtų Lenkija - juk tai maršalo Pilsudskio vaikystės vietos.

Rodyk draugams

Grūda: II dalis - žemupis (su foto ir jaučio uodegos receptu)

Trūksta sniego Lietuvoj, be jo depresūcha gali užeiti. Trūksta pusnių, pūgų, šalčio -20, užšalusių tvenkinių ir ežerų. Net mandarinų ar imbierinių sausainių kvapas ne toks ryškus, kai sniego nėra už lango. Belieka prisimint vasarą, nes sniegingos žiemos negeprisimenu - taip seniai ji buvo.

Tęsiame pažintį su Dzūkijos deimantu - Grūda. Šį kartą pasakojimas apie labai trumpą Grūdos atkarpą nuo Marcinkonių-Merkinės kelio iki žiočių Puvočiuose. Plaukėme tą atkarpą vieną parą 2009 metų liepą.

Ši Grūdos atkarpa žymiai vaizdingesnė ir smagesnė visais atžvilgiais už vidurupį. Slėnis ištisai apaugęs mišku: eglynais arba lapuočiais, vietos gana sausos, patiogios išlipti, dugnas smėlėtas.
Iki Kašėtų kaimo pasitaiko užvartų ir smėlio seklumų, bet jos pakenčiamos ir nesunkiai įveikiamos.
Kiek varginanti atkarpa palei Kašėtas, maždaug keletas kilometrų, kai tenka brautis per krūmynus. Žemiau Kašėtų Grūda įgauna greičio, dugnas akmenuotas, vietomis dažnai kliūnama už akmenų. Krantai ištisai apaugę lapuočiais, bet vietos sustoti tikrai puikios.
Paplaukę pusdienį, nusprendžiame, kad nėra reikalo draskytis, juoba, kad mūsų laukė itin atsakinga užduotis - paruošti patiekalą iš jaučio uodegos. Štai ji:
Jaučio uodega - itin sotus ir prašmatnus patiekalas. Be pačios uodegos, maždau 1 kg svorio, dar reikia:

  • didelės saliero šaknies;
  • svogūno;
  • česnako;
  • 200 ml balto sauso vyno;
  • marinuotų pomidorų;
  • druskos, pipirų, žalumynų.

Deja, neusisprotėjome nufotkinti gamybos proceso, tad trumpai aprašysiu: uodegą supjaustom per narelius, apkepiname ant aliejaus, gausiai pabarstę pipirais, kol apskrus, tada ant mėsos sudedam pjautytą svogūną ir salierą, truputį pakepinam, kol suminkštės, įdedam visą česnaką, įpilam vyną, palaukiam kol beveik užvirs ir supilam visą stiklainį marinuotų pomidorų su visu rasalu, sumažinam ugnį po katiliuku, uždengiame jį ir troškiname pora valandų. Prieš pabaigą galima truputį pasūdyti. Nuimam nuo ugnies ir pabarstom kapotom petražolėm, krapais, bazilikais. Skanaus. Net išpindėjusios kiaunės, prieš tai vapėjusios, kad “bueee, šlykštu” ir pan., valgė, gyrė, kad net ausys lapsėjo. Gal kolega Pupkis turi galutinio produkto foto - aš radau tik tokią:

Lauže keptos bulvės irgi nieko kartais

Kitą dieną nusprendėm pasiekti Merkinę, vadinasi, reikėjo įveikti likusią Grūdos dalį ir Merkio žemupį nuo Puvočių. Prasidėjo smarkus lietus. Kurį laiką padėjo neperšlampami kostiumai, bet ilgainiui net jie neatlaikė vis stiprėjančio lietaus. Paskutiniai Grūdos kilometrai buvo tikrai smagūs, nepaisant to, kad vietomis strigom ant akmenų. Pasiekę Merkį supratome, koks jis nykus.
Šioje kelionėje suvokėme vieną esminę tiesą: niekada neimkite į tokią kelionę jaunesnių nei 30 metų kiaunių. Ypač girtuoklių ir pamišėlių, nes nauda abejotina, o nuostoliai - akivaizdūs. Sėkmės.

Papildiukas nuo Pupkio

Kiaunių geriausia išvis neimti, nebent Sigą, bet ir tai tik tokiu mėnulio paros metu, kai jai nekyla ranka alaus skardinės atidarinėti konservų atkryvačke.

Grįžtant prie temos - galutinio produkto vaizdų neturiu, bet galiu pasidalinti priešprocesine nuotrauka. O produktą, ypač šitą, reikia gamintis ir valgyti, blin, o ne žiūrėti alkano kaubojaus žvilgsniu.

Rodyk draugams