BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dūkšta 2009 11 28 (fotoreportažas)

Labas vakaras,

šiandien papasakosiu Jums apie, bene, smagiausią Lietuvos upę, baidarininkų numylėtinę, Vilniaus apylinkių puošmeną.

Dūkštos upė, greičiau upelis, nėra ilga, o tinkama laivybai atkarpa - vos keletas kilometrų. Tačiau praplaukti tuos keletą kilometrų baidare ar kita vandens transporto priemone, reiškia tapti tikru vandenininku. Deja, tai realiai galima padaryti vos 1-2 kartus per metus, jei pasiseka. Mat, ištisus metus ši upė būna nusekusi tiek, kad ją galima peršokti. Tačiau jos hidrologiniai ypatumai formuoja labai aukštus potvynius su sąlyginai dideliu debitu. Taip būna tik per pavasario potvynį, kai staigiai tirpsta sniegas, paskatintas pavasarinio lietaus arba po ilgalaikio stipraus lietaus laikotarpių rudenį. Potvynis Dūkštoje labai staiga prasideda, bet staiga ir baigiasi, trunka vos pora dienų, ypatingais atvejais - savaitę.

Neblogos sąlygos formuotis potvyniui buvo praėjusią savaitę. Žinoma, tai nebuvo tas, plačiai vandenininkų apdainuotas potvynis, bet smagiai praplaukti vandens pakako. Tuo ir pasinaudojo Jūsų nuolankūs tarnai Igelis ir Pupkis bei parengė nedidę fotoataskaitą apie nuveiktus darbus.

Pradėjome žygį šį šeštadienį apie 14 valandą nuo kelio Vilnius-Kernavė tilto per Dūkštą. Plaukdami užtrukome maždaug 1,5 valandos ir baigėme kelionę šiek tiek paplaukę Nerimi iki visiems gerai žinomos apžvalgos aikštelės prie kelio Vievis-Kernavė.

Dūkšta prieš "vamzdį" po plentu Vilnius-Kernavė

Dūkšta prieš

Slenkstukas ties Bradeliškių piliakalniu

Slenkstukas ties Bradeliškių piliakalniu

Smagieji kalneliai

Smagieji kalneliai

Bradeliškių piliakalnis

Bradeliškių piliakalnis

Vyrai ima Dūkštą

Vyrai ima Dūkštą

Vyrai eina į saulėlydį

Vyrai eina į saulėlydį

Vyrai plėšo baidarę ties Bradeliškių malūnu

Vyrai plėšo baidarę ties Bradeliškių malūnu

Atokvėpis ant akmens

Atokvėpis ant akmens

Santaka su Nerimi

Santaka su Nerimi

Neris verda krauju, jeibogu

Neris verda krauju, jeibogu

Rodyk draugams

Peršokšna

Sveiki,

Šiandien pradedame plaukimų baidare retrospektyvą. Ekstensyviai plaukiojame jau kokius 5 metus. Mūsų dispozicijoje yra viena 30 metų senumo baidarė Taimen-2 ir pakankamai nauja, bet jau papjaustyta lietuvių laivų statybos šedevras Saidė (numerio nepasakysiu, regis 4). Už Saidę nuoširdžiai dėkoju Alvydui Barzdėnui - geriausias daiktas, kokį turiu. Na, apie Taimenį - atskira istorija. Už jį nelabai dėkojame turistų klubui iš Zapyškio. Jie lig šiol skolingi mums detalių, bet bala nematė. Kita vertus, jei kas pasiūlys mums naują/ seną/ brezentinį/ PVC kaliošą Taimeniui - būtume labai dėkingi, nes originalusis jau perlopytas ir sveria dvigubai daugiau nei turėtų. O ir be to jau plyšta ant akių.

Taigi, apie upes. Mūsų tikslas ne kiek pasipuikuoti savo kelionėmis, kiek pateikti šiek tiek informacijos apie Lietuvos upes. Jei kas nors susidomės ir norės mus kada nors nuvežti iki plaukimo vietos ir parvežti į Vilnių bei papietauti su mumis vaizdingiausiuose Lietuvos kampeliuose - prašom, rašykite mums. Pageidautina, kad tai būtų moterys, che che. Čia beveik rimtai.

Pradedame mūsų istoriją nuo Peršokšnos, upės, tekančios per Labanoro girią ir įtekančios į Lakają.

Tarpusavyje šią upę praminėme Peršnokšnach, nes tai buvo vienas pirmųjų mūsų plaukimo tokio mažo mastelio upe Taimeniu. Strigome daugybę kartų ant seklumų, nešėme per daugybę užvartų, kentėjome nuo lietaus. Ir nebuvome pasiruošę tam.

Pradėjome kelionę nuo Prūdiškių kaimo, žemiau Peršokšno ežero. Ten prie upės yra šis “gamtos stebuklas”

O pas ūkininką (?), kurio darže susirinkome baidarę ir kurio lauko tulike atidavėme duoklę gamtai, gyvena povai.

Nepaisant to, kad plaukimas fiziškai varginantis, daug užvartų, mažai vandens (plaukėme birželio mėnesį), buvo malonu, kad paupy nedaug sodybų, praktiškai visur miškas. Atstumą iki Lakajos įveikėme, kiek pamenu, per parą, su miegu, valgymu ir alkoholizmu.

Rodyk draugams