BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Siesartyje vyksta griovimo darbai ©

Trumpas ir paviršutiniškas reportažas iš plaukimo Siesarčio upe. Plaukimas vyko lietinguoju vasaros laikotarpiu, atkarpoje nuo Virbalų kaimo iki Šventosios ties Vidiškiais, netoli Ukmergės ir užtruko dvi dienas.

Kompanija, kaip matote, teko, недайбоже. Bet tai dar nieko, kai pradėjome plaukti, girtus ofiso planktono personažus arba bobas, pieštuku tapytais antakiais, sutikdavome  kas keletą minučių. Pats faktas, kad upė pilna girtų pseudoturistų, parodo, kad Siesartyje užvartų, seklumų ir kitokių malonumų nėra. Srovė irgi ne itin – tokia, kad galima ramiai snausti, nešamam srovės.

Kas įdomesnio? Tilto likučiai ties Krapų kaimu.

Šioje vietoje pirmą kartą įsitikinome, kad Siesartis remontuojamas ir greitai bus pritaikytas pakrančių gyventojų poreikiams.

Radome nemenką riedulį, ant kurio auga medis, šaknimis jį apkabinęs.

Karts nuo karto pasitaiko bebrų urvai.

Pirmoji plaukimo diena, nors ir praskaidrinta stipraus lietaus ir girtų turistų, baigėsi ties Šešuolos upelio žiotimis.

Ten graži aikštelė prie santakos. Deja, labai apdergta, nepaisant to, kad ten draustinis. Be kita ko, jaunieji VU ichtiologai ten vykdo kažkokį eksperimentą su lašišomis.

O štai Siesarčio žemupis – tikras urbanistikos rezervatas. Rasime ten Valtūnų užtvanką su džiūstančia lašišų perkėla.

Ir veikiančia turbina.

Kiek žemiau upe gyvena labai baisus žmogus, Albinas toks Albinas, suniokojęs Siesarčio vagą, prisdengdamas gražiu piaru.

O vos šimtu metrų žemiau Albino namų – upe važinėja ekskavatoriai.

Ir baidarininkus pasitinka STOP juosta, skersai upės vagos, ir svetingas užrašas… neatspėjote, ne privati valda.

Gaila, bet Siesarčio žemupis jau sugriautas. Vargu ar kokia ekonomikos recesija beatstatys jį.

Šia liūdna gaida ir baigiam šios vasaros vandens žygius. Nors plaukioti dar nebaigiame, Lietuvoje dar liko nesugriautų upių.

Rodyk draugams

Neatrasta Virinta

Savaitgalis buvo prašmatnus. Prisipažinsiu, žinojau tokią upę Virintą, bet neįsivaizdavau, kad ja galima smagiai plaukti. Už rekomendacijas – ačiū Kristino.

Upė tėka iš Virintų ežero Molėtų rajone, kerta Alantos miestelį, teka Anykščių regioninio parko teritorija ir įteka į Šventąją tarp Anykščių ir Kavarsko. Mūsų paros ilgumo kelionė prasidėjo Klabinių kaime, kiek žemiau Alantos.

Ten yra apleistas prašmatnus dvaras, daugybė žydinčių alyvų ir arklys su erekcija ant baidares pučiančių merginų.

Užkandę grilintų paprikų ir baklažanų salotų, leidomės į kelionę.

Nepaisant to, kad atkarpoje nuo Klabinių iki plento Ukmergė-Utena užvartos sistemingai kartojasi kas 30 metrų, tai nesutrukdė mėgautis plaukimu ir kritimu į vandenį su drabužiais ir fotoaparatais.

Be priverstinių maudynių, buvo atidarytas ir maudymosi savo malonumui sezonas. Ir nors vanduo Virintoje labai šaltas ir sutraukė pipyskas iki mikroskopinių dydžių, plieskiant 25ﹾC karščiui, tai buvo maloni pramoga. Vakarėjant pasiekėme Kolonijos kaimą su užtvankos liekanomis. Leidome sau pramogą nusileisti baidare per slenkstuką.

Nakvynės apsistojome kiek žemiau minėto plento tilto po mirusiu medžiu

ant mielo paplūdimio smėlio.

Rytinė kava a la Turque - atgaiva kūnui ir sielai.

Atkarpoje nuo plento iki vieškelio Kurkliai – Anykščiai, kur baigėme savo kruizą, – be jokių užvartų. Užtat su keletu įdomių tiltelių. Uno:

Dos:

Apibendrinimui, galiu pasakyti, kad upė ne nuobodi, vietomis srauni, daug užvartų, tačiau jos neįkyrios, ne itin patogiais krantais nakvynei, beveik be sodybų pakrantėse. Vanduo šaltas, gal kokių 10-12ﹾC.

Kelionė pavyko.

Rodyk draugams

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Rodyk draugams

Širvinta – upė tingiavimui, nebent susiruošėte troškinti karką

Karštis užvaldė mūsų kraštus, kūnus ir sielas. Vieni ieško vėsos šaldytuvuose, kiti – vėsina santykius, treti – atsiduoda karščiui. O štai mes kovojame su juo vandeniu. Važiuojame 40 km į šiaurę nuo Vilniaus, kur termometrų stulpeliai nenumaldomai muša 35°C rekordus. Štai čia:

Keletas kilometrų nuo autostrados Naujųjų Viesų kaimas. Tikslas – ramiai pasimaudyti, neskubant nuplaukti kiek duos Dievas, o vakare išsitroškinti kiaulės karką ir keletą uodegų su žirniais.

Derėtų pripžinti, kad Širvinta ne itin tinka normaliam plaukimui baidare. Nepatyrėme jokių nuotykių: nei užvartų, nei rėvų, srovė pastovi, rami, net norėdami, nesugebėjome apsiversti. O be to, ir gamta neypatinga – aplink vien dirbami laukai arba pievos. Užtat norintiems tiesiog ramiai pasimaudyti – ideali vieta net su vaikais. Nepaisant to, kad vanduo gana drumstas (spėju nuo molio), dugnas visur puikus, kietas priemolis. O ko dar reikia tinginiams?

Pūūūūkšt

Na, dar galima atsišaldyti aplinkai draugiškame CFC-free šaldytuve gaiviųjų gėrimų.

Ir ramiai, stebint lėtai pro baidarės bortus praplaukiančius skardžius,

laukti pensijos. Na ar bent vakaro vėsos, kai gulėsi po atviru dangumi, skaičiuosi žvaigždes ir užmigsi kūdikio miegu žolėje. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo karka. Prireiks:

  • karkos itself;
  • poros kiaulių uodegėlių (nebūtinai);
  • svogūno;
  • morkų;
  • česnako;
  • čiliako;
  • bulvių;
  • poros saujų skaldytų žirnių;
  • prieskonių: lauro lapų, juodųjų, kvapiųjų pipirų žirnelių, kadagio uogų bla bla bla, vienu žodžiu, to, kas Jums prie širdies ar kelioniniame krepšyje.

Karką, uodegas, svogūną, česnaką verdame, nugraibydami putas, kokią valandą. Dedame prieskonius.

Uždengiame ir lėtai troškiname dar valandą, o geriau 2. Per tą laiką snaudžiame arba ragauname alų.

Tada sudedame supjaustytas bulves, morkas, o ant viršaus užberiame perrinktus ir perplautus žirnius. Troškiname lėtai dar valandą.

Žiūrim ką turim: mėsa bei oda nuo karkos turi kristi vos palietus šaukštu, žirniai turi būti perkandami. Jei taip, pasibarstome šviežia kalendra. Pirmyn, tiek laukta, kad negalima delsti. Alus dera, be abejo.

Ryte vėl laukia sunkus triūsas: maudynės, plūduriavimas, lietaus laukimas, aklių spiečiai ir nieko įdomaus pačioje upėje. Baigiame kelionę Liukonyse.

Vos įsėdome į automobilį, prapliupo liūtis su škvalu. Kelyje tarp Kernavės ir Dūkštų vėjas nuvertė didžiulį medį skersai plento.

Gerai, kad mes jau nebebaidarėje, pamaniau, o tuo tarpu vairuotoja spaudė gazą iki 60 mylių per valandą.

Rodyk draugams

Potvynis Dūkštoje – baidarininko metų įvykis

Kaip vakar žadėjau, šiandien pateikiu reportažą apie plaukimą pripučiamu kajaku “Saidė” Dūkštos upeliu. Seni baidarininkai porina, kad šių metų potvynis pranoko visus lūkesčius ir buvo net didesnis nei žymusis 2004-ųjų metų potvynis. Ką gi, šiandien savo kailiu patyriau adrenalino antplūdį.

Prieš pradedant plaukti pabendravome su keletu šiandien jau plaukusių vandenininkų: vienas paliko savo kajaką pamautą ant šakos ir prispaustą srovės po rąstu, kiti grįžo prie mašinų persirenginėti sausais drabužiais paplaukę vos šimtą metrų – apvirto, treti gąsdino baisiais prispaudimais, ketvirti sakė, esą kažkas prasiskėlė galvą į akmenį ir buvo išvežtas į ligininę, dar kažkas gyrėsi, kad apsivertė tris kartus dar iki Bradeliškių malūno ir, esą, plaukti dar toliau – tikra savižudybė. Prisipažinsiu, mane tai įbaugino tiek, kad net nesiryžau lįsti pro vamzdį po Vilniaus-Kernavės keliu ir “Saidę” nusinešiau už vamzdžio.

Iki tiltelio ties Bradeliškių piliakalniu buvo smagus greitas, bet sąlyginai saugus plaukimas.

Na o toliau prasidėjo tikras malonumas: stovinčios bangos iki metro aukščio, smarki srovė, po vandeniu pasislėpę akmenys. Laimei nuvirtusių rąstų beveik nebuvo. Laimei, apisversti taip ir nepavyko, nors tai nieko ir nelėmė: buvau visiškai šlapias nuo bangų ir purslų.

Plaukimą baigėme praktiškai per nepilną valandą dar iki tiltuko ties santaka su Nerimi, nes vanduo toks aukštas, kad po tiltuku nepralįstum. Be to, Neryje dar yra ledo lyčių.

Nu ir vaizdas į Neries regioninį parką:

Reziumuojant: plaukimas fantastiškas, prisiminsiu ilgam, tik deja trumpas. Po šios nakties lietaus vandens lygis turėtų dar labiau pakilti. Ir šiaip, dar, manau, galima plaukioti bent savaitę drąsiai.

Pabaigai – trumpas video:

Dūkšta video

Atisprašau dėl foto kokybės: vežiausiu fotiką, kurį nebuvo baisu paskandinti.

Rodyk draugams

Nemunėlis, alus ir avinėlio karis

Visų pirma - apie alų. Jau minėjau apie lietuviško alaus parduotuvę, kur galima rasti keletą rūšių gyvo lietuviško alaus. Bet dar džiugesnė žinia - užsienietiško alaus parduotuvė su neregėto dydžio asortimentu. Apsilankiau ten šiandien, akys raibo nuo čekiško, vokiško, angliško, ispaniško ir t.t. alaus rūšių įvairovės. Maža to, bene 15 rūšių yra pilstomos iš statinės!
Skųstis dėl to, kad Vilniuje nebėra gero alaus, turėtų būti gėda.
Na o šios dienos įrašas skirtas žygiui baidare Nemunėlio upe.

Šis žygis įdomus tuo, kad vyko dar tuo metu, kai Lietuva nebuvo Šengeno erdvėje, o sienos su Latvija kirtimas buvo rimtas išbandymas. Prieš plaukiant turėjome gauti specialų leidimą iš pasieniečių. Laimei, Biržų užkardos pareigūnai maloniai sutiko padėti dviems vandeninikams, tad leidimą gavome be vargo. Užsipirkome atsargų ir leidomės kelionei iš Kvetkų link Nemunėlio Radviliškio.

Kelionė prasidėjo puikiais vaizdais, mišku ir…

tragiškai užžėlusia Nemunėlio vaga.

Plaukėme beveik tris paras, ir visą kelią keikėmės traukdami baidarę per sąžalynus.

Be to, kad brovėmės per mangroves, dar turėjome saugotis, kad nenuplauktume į Latvijos teritorinius vandenis, nes lietuvių pasieniečiai ne juokais pagrasino, kad latviai į pažeidėjus šaudo be įspejimo.

Keletą kartų bandėme pažeisti sieną, bet nedrąsiai, užtat ant savo šalies varyt nebaudžiami galėjome nuolat.

Pakeliui sutikome latvišką dinozaurą:

Gėrėjomės gipsiniu Nemunėlio dugnu:

Prabangiai nakvojome ties pasienio stulpeliu:

O kelionę baigėme per nelemtas žoles taip ir nepasiekę Radviliškio. Teko pakuotis Dauguvietynėje.

O pričiom čia avinėlio karis, paklaus smalsus skaitytojas? Ai, vakar gaminau, bet neaprašinėjau, tik galutines fotkes parodysiu, jei bus pageidavimų - parašysiu receptą.

Ir tradiciškai - silpnaregiams

Rodyk draugams

Musė: pusės metų kelionė

Kaip jau žadėjome, papasakosime apie tai, kaip ne baidarė tave plukdo, o tu ją. Viskas teisinga, pasaulyje turi būti pusiausvyra: anksčiau ar vėliau reikia atsilyginti baidarei už tarnystę. Po sėkmingo plaukimo nuo Bartkuškio iki Musninkų, tikėjomės dar daugiau džiaugsmo ir nuo Musninkų iki Čiobiškio. Pradžia buvo daug žadanti:

O tai buvo 2008 metų ruduo, vandens lygis smarkiai kritęs. Paplaukėme kelis šimtus metrų ir prasidėjo…

braidymas, baidarių stumdymas, tampymas, vėl braidymas.

Tikėjomės lengvo pasivaikščiojimo, bet, dar neišplaukę iš Musninkų, spjovėme į šį reikalą ir atidėjome kelionę iki pavasario.

Grįžome 2009 metų pavasarį kupini vilčių įveikti Musę. Vandens radome daugiau nei rudenį.

Atsižymėję ant Musninkų tilto, puolėme ieškoti nuotykių.

O jų ilgai laukti nereikėjo: ant kranto pamatėme keistą lyno galą, einantį į upės gelmes. Smalsumas nugalėjo atsargumą - ėmėme traukti trosą į krantą. Ir ką, ištraukėme pašvinkusį bebrą spąstuose.

Kitu atveju būtume skubiai pranešę gamtosaugininkams, bet įgimta baidarininko neapykanta bebrams nugalėjo - palikome jį, nesitikėdami, kad atsigaus. Taip taip, kiekvieno baidarininko šūkis - užmušk bebrą, išgelbėsi medį, išvengsi užvartos.

Nuotykiai tuo nesibaigė. Pavakariop pasivijome nepilnametes baidarinininkes plastike. Prisipažino, kad girtos ir, kad priklauso kažkokiai gamtosauginei sektai, a la Žalieji turistai ar panašiai. Juokingiausia buvo tai, kad prie baidarės jos buvo prisirišusios milžinišką kelmą, kuris vilkosi iš paskos ir vis, kliūdamas už užvartų bei taikydamas apversti baidarę ir prigirdyti nevykusias turistes. Mūsų įspėtos apie pavojų gyvybei, nevykėlės įsikėlė kelmą į baidarę, esą “jis pravers ūkyje”.

Palikome paaugles likimo valiai ir nuplaukėme tolyn. Ties Lapelių kaimu buvome priversti nutraukti kelionę, nes reikėjo gelbėti kitą paauglių-sektantų ekipažą. Porelė nuo tėvų pasprukusių vaikų buvo tokie girti, kad įgrūdo savo baidarę po rąstu, spaudžiamu stiprios srovės. Baidarės nei jie, nei mes nesugebėjome ištraukti. Vaikai kiaurai peršlapo, oro temperatūra neviršijo 10 laipsnių. Galiausiai paskolinom jiems savo drabužius ir iškvietėm gelbėtojus. Taigi, iki Čiobiškio mes tą kartą nenupkaukėme. Lauksime geros progos.

Tuomkart, iki naujausių receptų. Ir atminkite: vartodami alkoholį už baidarės irklo, Jūs rizikuojate savo gyvybe, šeimos gerove, aplinkinių nervais.

Rodyk draugams

Musė šiltuoju metų laiku + improvizuotas plovas

Upė Musė - velnio pusė. Arti Vilniaus, bet svarbu pataikyti ant gero vandens, antraip reikės baidarę po pažastimi neštis (apie tai - artimiausiu metu). Didelis Musės minusas - ji teka per dirbamus laukus, miško beveik nėra pakeliui, tad nakvoti gali tekti pievoje arba ant arimų.

įrodymas

įrodymas

Pirmoji pažintis su Muse buvo gana vykusi, 2008 metų vasarą, kai pievos kvepėjo, žiogai svirpė, žvaigždės danguje mirgėjo. Plaukėme atkarpą nuo Bartkuškio užtvankos (aukščiau jos - varginantis tvenkinys, apaugęs meldais) iki Musninkų. Standartištkai, užtrukome apie dvi dienas su dviem nakvynėm.

Plaukimą pradėjome pavakare ir jau po kelių valandų temstant priplaukėme keistą struktūrą, kurioje pasijutome kaip Luizianos pelkėse.

Negalėdami prasibrauti pro iš vandens kyšančias šakas, nusprendėm apsistoti nakvynei. Tai ką pamatėme dienos šviesoje tikrai suglumino.

Ten buvo suvirtę keli medžiai, kai kurie dar net su visais lapais. Teko baidares neštis kokius 50 m krantu.

Tai buvo įspūdingiausia užvarta per visą mūsų plaukiojimų istoriją.

Apskiritai, Musėje labai daug užvartų, nuolat tenka plušėti, apsinešinėti. Maža to, dar ir pati upė sekli - neįgudęs vandenininkas net prie aukšto vandens braidžioja.

tradicinis bendrakeleivės pasibraidžiojimas

tradicinis bendrakeleivės pasibraidžiojimas

Arba taip myli savo baidarę, kad net neišlipęs iš vandens atlieka jai blowjobą.

N18

N18

Ir truputį apie maistą. Toje kelionėje gaminomės plovą a la Fergana. Žinoma, žygio sąlygomis, niekas griežtai recepto nesilaikė. Kada nors pateiksiu tikslų receptą, o dabar - santrauka.

Ant aliejaus apkepiname avienos kauliukus su kuminu. Rrrraz

Išimam kauliukus, dedam daug pjautytų svogūnų ir morkų, užpilam vandeniu, pasūdom. Dvvvva

Grąžinam avieną, pridedam nuplautą česnako galvutę (neardytą, nevalytą), čiliakų, troškinam zirvaką (taip vadinasi plovo sultinys) 40 min. Trrrryyy

Išimam česnaką, čiliakus, beriam praplautus ryžius, sumažinam ugnį, glostom ryžius šaukštu, pabarstom kuminu. Quattro

aštrusis natiurmortas

aštrusis natiurmortas

Kai ryžiai bus išsitroškinę ir sugėrę zirvaką, užkasame juose česnaką ir čiliakus. Laidžiam plovui subręsti dar bent 20 minučių. Valgom su šviežiais pomidorais, perplautais svogūnų žiedais, pašlakstytais actu, pabarstytais čili ir kalendros lapais. Dangiška.

O čia - visoms moterims, kurios mane skaito.

Grožis išgelbės pasaulį (c)

Rodyk draugams

Lakaja: per Labanoro girią

Plaukiodami Lietuvos upėmis pastebėjome, kad jų pakrantės pastaraisiais metas intensyviai apgyvendinamos. Na ką gi, ir pats bevelyčiau gyventi ant nedidelio upelio kranto, jei įstengčiau įsigyti sklypą, pasistatyti namą, suskalti lentą ir ant jos prikeverzoti “Privati Valda”. Ir aš nenorėčiau, kad nepraustburniai baidarininkai apdergtų mano pakrantę, todėl skubiai apsitverčiau viską spygliuota viela, pajungčiau 220V ir paleisčiau šunį-balamutą-laiką-haskį, kad ne tik baidarininkus, bet ir atsitiktinius meškinus sudraskytų nafig, ibo nexuj.

O yra dar gudročių, kurie per upę pasistato tiltelį, nuo kurio medžioja laikos, taikydamos įšokti į praplaukiančią baidarę.

Apskritai, Lakaja jau gana smarkiai apgyvendinta, pakrantėse nuolat šmėžuoja sodybos su patrankom

liepteliai, tiltukai

vietiniai čiuvakai

Bet šiaip, pats žemupis mažiau apgyvendintas, todėl praplaukti Lakaja būtina. Geriausia pradėti ties Lakajos kaimu, užteks dviejų nakvynių nuplaukti iki Žeimenos stotelės ir grįžti į Vilnių traukiniu. Mes taip ir padarėme 2007 metų gegužės mėnesį. Pirmoji nakvynė buvo nuostabiausia per visą mūsų plaukiojimo istoriją: turėjo trumpą ir siaurą kinietišką palapinę iš Senukų ar mAximos itin laidžią vandeniui. Prasidėjo lietus, tad teko miegoti baloje. Visą likusią kelionę džiovinom daiktus ant baidarės bortų.

Maždaug pusiaukelėje buvo du ežeriukai - Aldikis ir Lakaja. Kad ir kaip nemėgstame stovinčio vandens, įveikėm juos nesunkiai. Beje, kad nereikėtų klaidžioti ežero rankovėse, gerieji vandenininkai (nustebčiau, jei parko direkcija) paliko ženklą:

Keliose vietose aptikome stovyklavietes. Visai neblogos, aptvarkytos, su vaizdu

Gana nemažai užvartų Lakajoje, pasitaiko tikrai nemalonių rąstų, per kuriuos reikia perkėlinti baidarę arba nešti krantu. Bet mes neieškome lengvo kelio.

Nuo Lakajos ir Žeimenos santakos paplaukus kokį pusvalandį, priplaukiam Žeimenos geležinkelio stotelę, su viršgarsiniais ekspresais Turmantas-Vilnius. Ten puiki pieva išsidžiovinti daiktus ir baidarę saulės atokaitoje.

Deja, kažkodėl vietiniai verslininkai nesusivokia pastatyti alaus kiosko prie stotelės. Bent jau šulinys yra.

Rodyk draugams

Grūda: II dalis - žemupis (su foto ir jaučio uodegos receptu)

Trūksta sniego Lietuvoj, be jo depresūcha gali užeiti. Trūksta pusnių, pūgų, šalčio -20, užšalusių tvenkinių ir ežerų. Net mandarinų ar imbierinių sausainių kvapas ne toks ryškus, kai sniego nėra už lango. Belieka prisimint vasarą, nes sniegingos žiemos negeprisimenu - taip seniai ji buvo.

Tęsiame pažintį su Dzūkijos deimantu - Grūda. Šį kartą pasakojimas apie labai trumpą Grūdos atkarpą nuo Marcinkonių-Merkinės kelio iki žiočių Puvočiuose. Plaukėme tą atkarpą vieną parą 2009 metų liepą.

Ši Grūdos atkarpa žymiai vaizdingesnė ir smagesnė visais atžvilgiais už vidurupį. Slėnis ištisai apaugęs mišku: eglynais arba lapuočiais, vietos gana sausos, patiogios išlipti, dugnas smėlėtas.
Iki Kašėtų kaimo pasitaiko užvartų ir smėlio seklumų, bet jos pakenčiamos ir nesunkiai įveikiamos.
Kiek varginanti atkarpa palei Kašėtas, maždaug keletas kilometrų, kai tenka brautis per krūmynus. Žemiau Kašėtų Grūda įgauna greičio, dugnas akmenuotas, vietomis dažnai kliūnama už akmenų. Krantai ištisai apaugę lapuočiais, bet vietos sustoti tikrai puikios.
Paplaukę pusdienį, nusprendžiame, kad nėra reikalo draskytis, juoba, kad mūsų laukė itin atsakinga užduotis - paruošti patiekalą iš jaučio uodegos. Štai ji:
Jaučio uodega - itin sotus ir prašmatnus patiekalas. Be pačios uodegos, maždau 1 kg svorio, dar reikia:

  • didelės saliero šaknies;
  • svogūno;
  • česnako;
  • 200 ml balto sauso vyno;
  • marinuotų pomidorų;
  • druskos, pipirų, žalumynų.

Deja, neusisprotėjome nufotkinti gamybos proceso, tad trumpai aprašysiu: uodegą supjaustom per narelius, apkepiname ant aliejaus, gausiai pabarstę pipirais, kol apskrus, tada ant mėsos sudedam pjautytą svogūną ir salierą, truputį pakepinam, kol suminkštės, įdedam visą česnaką, įpilam vyną, palaukiam kol beveik užvirs ir supilam visą stiklainį marinuotų pomidorų su visu rasalu, sumažinam ugnį po katiliuku, uždengiame jį ir troškiname pora valandų. Prieš pabaigą galima truputį pasūdyti. Nuimam nuo ugnies ir pabarstom kapotom petražolėm, krapais, bazilikais. Skanaus. Net išpindėjusios kiaunės, prieš tai vapėjusios, kad “bueee, šlykštu” ir pan., valgė, gyrė, kad net ausys lapsėjo. Gal kolega Pupkis turi galutinio produkto foto - aš radau tik tokią:

Lauže keptos bulvės irgi nieko kartais

Kitą dieną nusprendėm pasiekti Merkinę, vadinasi, reikėjo įveikti likusią Grūdos dalį ir Merkio žemupį nuo Puvočių. Prasidėjo smarkus lietus. Kurį laiką padėjo neperšlampami kostiumai, bet ilgainiui net jie neatlaikė vis stiprėjančio lietaus. Paskutiniai Grūdos kilometrai buvo tikrai smagūs, nepaisant to, kad vietomis strigom ant akmenų. Pasiekę Merkį supratome, koks jis nykus.
Šioje kelionėje suvokėme vieną esminę tiesą: niekada neimkite į tokią kelionę jaunesnių nei 30 metų kiaunių. Ypač girtuoklių ir pamišėlių, nes nauda abejotina, o nuostoliai - akivaizdūs. Sėkmės.

Papildiukas nuo Pupkio

Kiaunių geriausia išvis neimti, nebent Sigą, bet ir tai tik tokiu mėnulio paros metu, kai jai nekyla ranka alaus skardinės atidarinėti konservų atkryvačke.

Grįžtant prie temos - galutinio produkto vaizdų neturiu, bet galiu pasidalinti priešprocesine nuotrauka. O produktą, ypač šitą, reikia gamintis ir valgyti, blin, o ne žiūrėti alkano kaubojaus žvilgsniu.

Rodyk draugams