BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Siesartyje vyksta griovimo darbai ©

Trumpas ir paviršutiniškas reportažas iš plaukimo Siesarčio upe. Plaukimas vyko lietinguoju vasaros laikotarpiu, atkarpoje nuo Virbalų kaimo iki Šventosios ties Vidiškiais, netoli Ukmergės ir užtruko dvi dienas.

Kompanija, kaip matote, teko, недайбоже. Bet tai dar nieko, kai pradėjome plaukti, girtus ofiso planktono personažus arba bobas, pieštuku tapytais antakiais, sutikdavome  kas keletą minučių. Pats faktas, kad upė pilna girtų pseudoturistų, parodo, kad Siesartyje užvartų, seklumų ir kitokių malonumų nėra. Srovė irgi ne itin – tokia, kad galima ramiai snausti, nešamam srovės.

Kas įdomesnio? Tilto likučiai ties Krapų kaimu.

Šioje vietoje pirmą kartą įsitikinome, kad Siesartis remontuojamas ir greitai bus pritaikytas pakrančių gyventojų poreikiams.

Radome nemenką riedulį, ant kurio auga medis, šaknimis jį apkabinęs.

Karts nuo karto pasitaiko bebrų urvai.

Pirmoji plaukimo diena, nors ir praskaidrinta stipraus lietaus ir girtų turistų, baigėsi ties Šešuolos upelio žiotimis.

Ten graži aikštelė prie santakos. Deja, labai apdergta, nepaisant to, kad ten draustinis. Be kita ko, jaunieji VU ichtiologai ten vykdo kažkokį eksperimentą su lašišomis.

O štai Siesarčio žemupis – tikras urbanistikos rezervatas. Rasime ten Valtūnų užtvanką su džiūstančia lašišų perkėla.

Ir veikiančia turbina.

Kiek žemiau upe gyvena labai baisus žmogus, Albinas toks Albinas, suniokojęs Siesarčio vagą, prisdengdamas gražiu piaru.

O vos šimtu metrų žemiau Albino namų – upe važinėja ekskavatoriai.

Ir baidarininkus pasitinka STOP juosta, skersai upės vagos, ir svetingas užrašas… neatspėjote, ne privati valda.

Gaila, bet Siesarčio žemupis jau sugriautas. Vargu ar kokia ekonomikos recesija beatstatys jį.

Šia liūdna gaida ir baigiam šios vasaros vandens žygius. Nors plaukioti dar nebaigiame, Lietuvoje dar liko nesugriautų upių.

Rodyk draugams

Neatrasta Virinta

Savaitgalis buvo prašmatnus. Prisipažinsiu, žinojau tokią upę Virintą, bet neįsivaizdavau, kad ja galima smagiai plaukti. Už rekomendacijas – ačiū Kristino.

Upė tėka iš Virintų ežero Molėtų rajone, kerta Alantos miestelį, teka Anykščių regioninio parko teritorija ir įteka į Šventąją tarp Anykščių ir Kavarsko. Mūsų paros ilgumo kelionė prasidėjo Klabinių kaime, kiek žemiau Alantos.

Ten yra apleistas prašmatnus dvaras, daugybė žydinčių alyvų ir arklys su erekcija ant baidares pučiančių merginų.

Užkandę grilintų paprikų ir baklažanų salotų, leidomės į kelionę.

Nepaisant to, kad atkarpoje nuo Klabinių iki plento Ukmergė-Utena užvartos sistemingai kartojasi kas 30 metrų, tai nesutrukdė mėgautis plaukimu ir kritimu į vandenį su drabužiais ir fotoaparatais.

Be priverstinių maudynių, buvo atidarytas ir maudymosi savo malonumui sezonas. Ir nors vanduo Virintoje labai šaltas ir sutraukė pipyskas iki mikroskopinių dydžių, plieskiant 25ﹾC karščiui, tai buvo maloni pramoga. Vakarėjant pasiekėme Kolonijos kaimą su užtvankos liekanomis. Leidome sau pramogą nusileisti baidare per slenkstuką.

Nakvynės apsistojome kiek žemiau minėto plento tilto po mirusiu medžiu

ant mielo paplūdimio smėlio.

Rytinė kava a la Turque - atgaiva kūnui ir sielai.

Atkarpoje nuo plento iki vieškelio Kurkliai – Anykščiai, kur baigėme savo kruizą, – be jokių užvartų. Užtat su keletu įdomių tiltelių. Uno:

Dos:

Apibendrinimui, galiu pasakyti, kad upė ne nuobodi, vietomis srauni, daug užvartų, tačiau jos neįkyrios, ne itin patogiais krantais nakvynei, beveik be sodybų pakrantėse. Vanduo šaltas, gal kokių 10-12ﹾC.

Kelionė pavyko.

Rodyk draugams

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Rodyk draugams

Geriausia Lietuvos upė – Visinčia

Baisiuosius karščius leidžiame ant vandens. Ir ne tik ant vandens, bet ir jame bei po juo. Savaitgalį plaukėme nepažinta Visinčios atkarpa nuo Šalčininkėlių iki Gudelių, kurią įveikėme per parą, nors realiai galėjome ir per keletą valandų, tik nenorėjome, nes taip tegul plaukioja Sondra Jonceva ir Maikonas (ne brazilų futbolininkas). Važiuodami bijojome, kad vidurvasario karščiai bus išsekinę upę. Laimei, upė labai šaltiniuota, maitinama požeminiais vandenimis, tad vandens pakako. Manau, galima drąsiai plaukti šia upe visus metus su bet kokiu laivu, siauresniu nei 2 m.

Upė tikrai labai smagi ir įdomi tiek patyrusiems vandenininkams, tiek linkusiems tiesiog atsipalaiduoti. Maždaug kilometrą nuo Šalčininkėlių upė gana sekli, tačiau kuo toliau, tuo ji siauresnė ir gilesnė. Buvo sietuvų, kur besimaudydami negalėjome pasiekti dugno, nors upės plotis nesiekė ir 2 metrų. Beje, negliose vietose matėme itin retą upių gyvūną, pimpalu ariantį dugną. Nežinia kodėl jis taip elgiasi, jei mūsų mieli skaitytojai parašytų, būtume labai dėkingi.

Maždaug ties geležinkelio Vilnius – Stasylos tiltu, Visinčia ima labai smarkiai vingiuoti per plačią užliejamą pievą. Čia, ko gero, buvo smagiausia plaukimo dalis, nes pasijutome kaip kokie Okovango deltos tyrinėtojai, ieškantys krokodilų papirusų sąžalynuose. Iš pradžių upės vaga buvo tokia:

Po staiga tapo vos praplaukiama:

Džiūgavome su kolega Pupkiu, kai vorai ir vikšrai ėmė byrėti mums į kelnes, burnas ir už apykaklių. Neskubriai brovėmės tarp nendrių maždaug valandą, kol pasiekėme gelžkelio tiltą. Va kaip visa pieva atrodo nuo jo:

Aha, o žolėse slepiasi keliasdešimt Visinčios meandrų. Vaizdas po tiltu:

Ir ant jo:

Stovyklavietę pasidarėme praktiškai pačiame Gudelių kaime, kur mūsų laukė vasariška vakarienė. Gamybos procesas aprašytas čia, tik šiuo atveju skonį gerokai pagerino tikras laužo dūmas.

Ankstyvo ryto kava, virta ant laužo ir maudynės su trečiais gaidžiais Visinčios sietuvoje paliko neišdildomą įspūdį. Vienbalsiai nusprendėme, kad Visinčia – geriausia Lietuvos upė. Tiek country cousin Pupkis

Tiek Jūsų nuolankus tarnas

Pasiūlysite ką geriau? Abejoju, nes kitur nepamatysite įmetėjusių topless lenkių.

Rodyk draugams

Širvinta – upė tingiavimui, nebent susiruošėte troškinti karką

Karštis užvaldė mūsų kraštus, kūnus ir sielas. Vieni ieško vėsos šaldytuvuose, kiti – vėsina santykius, treti – atsiduoda karščiui. O štai mes kovojame su juo vandeniu. Važiuojame 40 km į šiaurę nuo Vilniaus, kur termometrų stulpeliai nenumaldomai muša 35°C rekordus. Štai čia:

Keletas kilometrų nuo autostrados Naujųjų Viesų kaimas. Tikslas – ramiai pasimaudyti, neskubant nuplaukti kiek duos Dievas, o vakare išsitroškinti kiaulės karką ir keletą uodegų su žirniais.

Derėtų pripžinti, kad Širvinta ne itin tinka normaliam plaukimui baidare. Nepatyrėme jokių nuotykių: nei užvartų, nei rėvų, srovė pastovi, rami, net norėdami, nesugebėjome apsiversti. O be to, ir gamta neypatinga – aplink vien dirbami laukai arba pievos. Užtat norintiems tiesiog ramiai pasimaudyti – ideali vieta net su vaikais. Nepaisant to, kad vanduo gana drumstas (spėju nuo molio), dugnas visur puikus, kietas priemolis. O ko dar reikia tinginiams?

Pūūūūkšt

Na, dar galima atsišaldyti aplinkai draugiškame CFC-free šaldytuve gaiviųjų gėrimų.

Ir ramiai, stebint lėtai pro baidarės bortus praplaukiančius skardžius,

laukti pensijos. Na ar bent vakaro vėsos, kai gulėsi po atviru dangumi, skaičiuosi žvaigždes ir užmigsi kūdikio miegu žolėje. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo karka. Prireiks:

  • karkos itself;
  • poros kiaulių uodegėlių (nebūtinai);
  • svogūno;
  • morkų;
  • česnako;
  • čiliako;
  • bulvių;
  • poros saujų skaldytų žirnių;
  • prieskonių: lauro lapų, juodųjų, kvapiųjų pipirų žirnelių, kadagio uogų bla bla bla, vienu žodžiu, to, kas Jums prie širdies ar kelioniniame krepšyje.

Karką, uodegas, svogūną, česnaką verdame, nugraibydami putas, kokią valandą. Dedame prieskonius.

Uždengiame ir lėtai troškiname dar valandą, o geriau 2. Per tą laiką snaudžiame arba ragauname alų.

Tada sudedame supjaustytas bulves, morkas, o ant viršaus užberiame perrinktus ir perplautus žirnius. Troškiname lėtai dar valandą.

Žiūrim ką turim: mėsa bei oda nuo karkos turi kristi vos palietus šaukštu, žirniai turi būti perkandami. Jei taip, pasibarstome šviežia kalendra. Pirmyn, tiek laukta, kad negalima delsti. Alus dera, be abejo.

Ryte vėl laukia sunkus triūsas: maudynės, plūduriavimas, lietaus laukimas, aklių spiečiai ir nieko įdomaus pačioje upėje. Baigiame kelionę Liukonyse.

Vos įsėdome į automobilį, prapliupo liūtis su škvalu. Kelyje tarp Kernavės ir Dūkštų vėjas nuvertė didžiulį medį skersai plento.

Gerai, kad mes jau nebebaidarėje, pamaniau, o tuo tarpu vairuotoja spaudė gazą iki 60 mylių per valandą.

Rodyk draugams

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai”.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…”

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..

Rodyk draugams

Eurovizinis plaukimas Merkiu + klasikinis tarybinis šašlykas

Netikėtai šį savaitgalį užklupus gražiems orams, nieko kito nebeliko kaip susipakuoti mantą, baidarę, keletą mėsgalių, porą litrų juodojo Malvazo, porą litrų Czeck-in lagerio ir leistis į nesudėtingą plaukimą. Po neilgų svarstymų su kolega Pupkiu nusprendėme užpildyti dar vieną baltą dėmę Dzūkijos žemėlapyje – Merkio vidurupio dalį nuo Paluknio iki santakos su Šalčia Valkininkuose.

Kaip žinia, Merkio vagos dalis nuo Vokės iki Pirčiupių yra sureguliuota, t.y. čia Merkys ne upė, o kanalas, kuo netrukom įsitikinti.

Kaip styga tiesi vaga, žemi ir nuobodūs krantai mūsų neišgąsdino. Pradedam kelionę.

Paplaukiam keletą kilometrų ir įsitikiname, kad nėra taip blogai plaukti kanalu: pakrantėse prižėlę daug krūmų ir jautiesi jei ne kaip Volgos ar Misisipės deltoje, tai bent jau kaip Rusnės salos protakose. Kita vertus, tai visai netrukdo plūduriuoti neirkluojant, maukiant alų ir lyginant “kurio ilgesnis”.

Netrukus kanalas baigiasi ir pamatome pirmą atrakciją:

Pasirodo, kaimiečiai puikiai moka naudotis atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Va dar kaip šita Pirčiupių HE atrodo iš kitos pusės:

Beje, ačiū jiems už paliktą pakankamai platų tarpą baidarėm praplaukti.

Netrukus ėmė temti, tad apsistojome nakvynei labai gražioje pievoje. Laužas, milžiniškas mėnulis ir Eurovizijos finalas – ko dar gali prireikti? Ogi šašlyko! Dar prieš išvažiuodamas iš namų užmarinavau puskilį stambokai pjaustytos kiaulienos sprandinės svogūnų-lauro-lapų-pipirų-kalendros-rupios-druskos-vyno-acto marinade, tad prie laužo beliko tik išsidrožti iešmus, suverti mėsą ir pakepti virš žarijų keliolika minučių.

Padažui sukapojau svogūną, sultingą pomidorą, pabarsčiau rupia druska, primečiau kalendros lapų, o Pupkis atliko esminį akcentą: užpylė džiovintą Guajillo čili pipirą verdančiu vandeniu, palaikė keletą minučių, o po to nuskuto minkštimą nuo odelės savo aštriu peiliu ir įmaišė į padažą. Muaaaa! Nerealiai. Garnyrui: agurkai, svogūno laiškai, kalendra, vytintos alyvuogės.

Ir, žinoma, juodas alus.

Pažiūrėjom Eurovizijos finalą, laimei radom per ką:

Kitą dieną, artėjant prie Valkininkų, atradome tikrąjį Dzūkijos krašto grožį: apleistas fermas, novorišų sodybas, kaimo turizmo sodybas su girtais marozais ir… krizės pasekmes:

Na ir kartuves, jei krizė užpiso.

Beje, atkarpoje nuo tilto, kur Merkys kerta A4 kelią (truputį už Pirčiupių) iki Valkininkų, plaukimas nebuvo labai nuobodus: gana daug užvartų, toks jausmas, kad ten praūžė viesulas, kai kuriose vietose, nusekus vandeniui, gali tekti net neštis krantu.

Kelionę maloniai baigėme Santakos parke Valkininkų apylinkėse, Užuperkasio kaime. Beje, ten visai padorus parkas pritaikytas šeimoms su vaikais ir neįgaliesiems, bo nutiesti lentiniai takeliai už EU milijonus, kuriais nuo automobilių stovėjimo aikštelės galima pasiekti gražiausias vieteles ir regyklas. Skubėkite, kol dar neišlaužė visų lentų kaimiečiai.

Šį kartą tiek, susitiksime po kitų plaukimų. Laimės jums.

Rodyk draugams

Potvynis Dūkštoje – baidarininko metų įvykis

Kaip vakar žadėjau, šiandien pateikiu reportažą apie plaukimą pripučiamu kajaku “Saidė” Dūkštos upeliu. Seni baidarininkai porina, kad šių metų potvynis pranoko visus lūkesčius ir buvo net didesnis nei žymusis 2004-ųjų metų potvynis. Ką gi, šiandien savo kailiu patyriau adrenalino antplūdį.

Prieš pradedant plaukti pabendravome su keletu šiandien jau plaukusių vandenininkų: vienas paliko savo kajaką pamautą ant šakos ir prispaustą srovės po rąstu, kiti grįžo prie mašinų persirenginėti sausais drabužiais paplaukę vos šimtą metrų – apvirto, treti gąsdino baisiais prispaudimais, ketvirti sakė, esą kažkas prasiskėlė galvą į akmenį ir buvo išvežtas į ligininę, dar kažkas gyrėsi, kad apsivertė tris kartus dar iki Bradeliškių malūno ir, esą, plaukti dar toliau – tikra savižudybė. Prisipažinsiu, mane tai įbaugino tiek, kad net nesiryžau lįsti pro vamzdį po Vilniaus-Kernavės keliu ir “Saidę” nusinešiau už vamzdžio.

Iki tiltelio ties Bradeliškių piliakalniu buvo smagus greitas, bet sąlyginai saugus plaukimas.

Na o toliau prasidėjo tikras malonumas: stovinčios bangos iki metro aukščio, smarki srovė, po vandeniu pasislėpę akmenys. Laimei nuvirtusių rąstų beveik nebuvo. Laimei, apisversti taip ir nepavyko, nors tai nieko ir nelėmė: buvau visiškai šlapias nuo bangų ir purslų.

Plaukimą baigėme praktiškai per nepilną valandą dar iki tiltuko ties santaka su Nerimi, nes vanduo toks aukštas, kad po tiltuku nepralįstum. Be to, Neryje dar yra ledo lyčių.

Nu ir vaizdas į Neries regioninį parką:

Reziumuojant: plaukimas fantastiškas, prisiminsiu ilgam, tik deja trumpas. Po šios nakties lietaus vandens lygis turėtų dar labiau pakilti. Ir šiaip, dar, manau, galima plaukioti bent savaitę drąsiai.

Pabaigai – trumpas video:

Dūkšta video

Atisprašau dėl foto kokybės: vežiausiu fotiką, kurį nebuvo baisu paskandinti.

Rodyk draugams

Maži stebuklai Šalčios aukštupyje

Maži pasaulio stebuklai vyksta nuolat - čia ir dabar, kasdien jie praskaidrina mūsų gyvenimą. Tai, kad viduržiemį prisnigo, kad darbdavys laiku pervedė atlyginimą, kad sugulei su plačiaklube blondine ir užtaisei jai vaiką, kad pavėlavai penkiolika sekiundžių į mikrūškę, kurioje konflikto metu… Ai…

Praėjusį rudenį plaukėme Šalčios aukštupiu. Pasikvietėme vieną neplaukusį veikėją. Dabar bičiukas jau ieško kur čia nusipirkus baidarę pačiam. Argi ne stebuklas?

Tada buvo šiltas ruduo, klykavo gervės, o mes paupyje ant žarijų kepėme riebią skumbrę. Buvo taip z***s, kad net nenorėjome niekur plaukti.

Pradėjome nuo Gerviškių ir per dvi dienas pasiekėme Šalčios-Visinčios santaką. O plaukti vertėjo vien dėl daugybės atrakcionų, vietos gyventojų siūlomų baidarininkams.

1. Pažiūrėti TV Polonia

2. Zapraszami do Rakliszek - čia jau artimas užsienis

3. Zapraszami išsišikti

4. Dėmesio, upė šakojasi, galima plaukti tik į kairę arba tik į dešinę.

5. Ši upės atkarpa - privati valda, todėl užsitveriam nafig, kam nepatinka - baidares neškitės per kaimyno daržą.

Stebuklai padeda ištverti rutiną. Net baidarėje

Rodyk draugams

Neris nuo pasienio itin šaltą rudenį (su Absentu ir Axtungu)

Žalioji fėja beldžiasi į Jūsų langus. Pagaliau sugriautas mitas apie tariamus haliucinogenus karčiojo kiečio ekstrakte. Sakote, kad išgėrus absento ir dar pagardinto degintu cukrumi, galima pradėti keliauti? Nieko nuostabaus, kai alkoholio tūris gėrime viršija 60%. Nereikia absento, paragaukite langų ploviklio - nuskrisite ten, kur jokia žalioji fėja Jūsų nepavys. Tad, padėkojame chemikams Dievui, kad absentas reabilituotas, nusikeikiame, kad Lietuvoje jo neįmanoma nusipirkti, pasiimame butelį pseudoabsento ir leidžiamės į Buivydžius. Čia prasideda mūsų dviejų dienų kelionė baidare link Santakos.

Oro temperatūra truputį žemėsnė už 0 pagal Celsijų, dėl to - pats smagumas. Stebimi krizenančių žvejų išplaukiame pro Buivydžių hidrometeorologinį postą (VU HKK, preved, kagdila?).

Paplaukus keletą valandų, šaltis ima riesti į ragą, pradeda temti, tad pasirenkame vietą nakvynei - su vaizdu į salą. Kuriam laužą, bo kitaip neįmanoma. Apsirengiame viską ką turim. Naktį išgyvenam tik gėjiškai apsikabinę. Beveik Brokeback Mountain.

Laimei, kitos dienos rytas išaušta saulėtas, ir oro temperatūra pakyla iki kokių 5 laipsnių šilumos. Praplaukiame keletą tiltų.

Metas pietauti. Mūsų dežurnas patiekalas - Spaghetti con Pomodoro (ne crudo): verdam normalius spagečius semola di grano duro, o padažui: pomidorai savo sultyse, svogūnas, česnakas, bazilikas, raudonėlis, kaparėliai. Užkandam folijoje keptu chicken-pseudo-tandoori. Prego. Užgeriam, aišku, absentu.

Kol maistas virškinamas, Neries šlaituose aptinkam, kaip spėju, WWI laikų dzotų liekanas. Nors gal ir klystu, bet kad ne namo pamatai - tai stopudoff.

Sotūs ir laimingi pasiekiame Santaką.

Jau vakarėja ir smarkiai šąla, tad nusprendžiame toliau nebeplaukti, nes ir taip, nuo Santakos ne kartą buvo plaukta ligi Vilniaus.

Kol laukiam traukinio, pabaiginėjame Absentą, ir… Nu tikrai, kai kurie ima keliauti high.

Kiti - low

Bet gal ir neblogai tas absentas? A?

Rodyk draugams