BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Rodyk draugams

Lakaja: per Labanoro girią

Plaukiodami Lietuvos upėmis pastebėjome, kad jų pakrantės pastaraisiais metas intensyviai apgyvendinamos. Na ką gi, ir pats bevelyčiau gyventi ant nedidelio upelio kranto, jei įstengčiau įsigyti sklypą, pasistatyti namą, suskalti lentą ir ant jos prikeverzoti “Privati Valda”. Ir aš nenorėčiau, kad nepraustburniai baidarininkai apdergtų mano pakrantę, todėl skubiai apsitverčiau viską spygliuota viela, pajungčiau 220V ir paleisčiau šunį-balamutą-laiką-haskį, kad ne tik baidarininkus, bet ir atsitiktinius meškinus sudraskytų nafig, ibo nexuj.

O yra dar gudročių, kurie per upę pasistato tiltelį, nuo kurio medžioja laikos, taikydamos įšokti į praplaukiančią baidarę.

Apskritai, Lakaja jau gana smarkiai apgyvendinta, pakrantėse nuolat šmėžuoja sodybos su patrankom

liepteliai, tiltukai

vietiniai čiuvakai

Bet šiaip, pats žemupis mažiau apgyvendintas, todėl praplaukti Lakaja būtina. Geriausia pradėti ties Lakajos kaimu, užteks dviejų nakvynių nuplaukti iki Žeimenos stotelės ir grįžti į Vilnių traukiniu. Mes taip ir padarėme 2007 metų gegužės mėnesį. Pirmoji nakvynė buvo nuostabiausia per visą mūsų plaukiojimo istoriją: turėjo trumpą ir siaurą kinietišką palapinę iš Senukų ar mAximos itin laidžią vandeniui. Prasidėjo lietus, tad teko miegoti baloje. Visą likusią kelionę džiovinom daiktus ant baidarės bortų.

Maždaug pusiaukelėje buvo du ežeriukai - Aldikis ir Lakaja. Kad ir kaip nemėgstame stovinčio vandens, įveikėm juos nesunkiai. Beje, kad nereikėtų klaidžioti ežero rankovėse, gerieji vandenininkai (nustebčiau, jei parko direkcija) paliko ženklą:

Keliose vietose aptikome stovyklavietes. Visai neblogos, aptvarkytos, su vaizdu

Gana nemažai užvartų Lakajoje, pasitaiko tikrai nemalonių rąstų, per kuriuos reikia perkėlinti baidarę arba nešti krantu. Bet mes neieškome lengvo kelio.

Nuo Lakajos ir Žeimenos santakos paplaukus kokį pusvalandį, priplaukiam Žeimenos geležinkelio stotelę, su viršgarsiniais ekspresais Turmantas-Vilnius. Ten puiki pieva išsidžiovinti daiktus ir baidarę saulės atokaitoje.

Deja, kažkodėl vietiniai verslininkai nesusivokia pastatyti alaus kiosko prie stotelės. Bent jau šulinys yra.

Rodyk draugams