BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vasaros gėrybės – bulvės su voveraitėmis

Vakar popietę praleidau miške, kur pilna erkių, uodų, gylių, gyvačių, voveraičių ir bruknių. Užvakar popietę praleidau savo darže, kur gausiai užderėjo cukinijos, pupelės, svogūnai, burokėliai, morkos, bulvės ir t.t. Šiandien popietę buvau balkone, kur jau sirpsta chalapeniai, kalendra, bazilikai, petražolės.  Daugiau man nieko ir nereikia. Tuokart imu:

  • bulvių;
  • voveraičių;
  • svogūną;
  • grietinės;
  • sviesto, druskos, pipirų, kmynų, raudonėlių, petražolių.

Viskas šviežia kaip nuotakos bučinys.

Kaip patys suprantate, nieko mandro čia nėra. Kol kepam bulves orkaitėje, pabarstę kmynais ir druska, pašlakstę aliejumi, ketaus keptuvėje įkaitintame svieste pakepiname smulkintą svogūną su raudonėlio šakelėmis, kiek vėliau dedame voveraites. Patroškiname, kol išgaruos didžioji dalis drėgmės, pasūdome, papipiriname, dedam gerą šaukštą grietinės.

Išjungiame viryklę, prieš tai viską išmaišę. Ahaaa, štai ir bulvės gražiai apskrudo.

Neišjungiame orkaitės, o sudedam grybų padažą ant bulvių ir grąžiname į orkaitę.

Po 15 minučių – vualia.

Su alum, be abejo. Ir su pievų žiedais. Ir su mano draugės nuotakos užaugintais čiliakais. Ačiū.

Nu ir silpnaregiams, tradiciškai.

Ir toliaregei nuotakai:

Rodyk draugams

Konkiljoniai su voveraitėmis – itališkas rudens dvelksmas

Tas pirmas baisus žodis antraštėje nėra toks baisus, kaip gali pasirodyti. Konkiljoniai – didžiuliai kriauklės formos makaronai, kuriuos galima prikimšti ko nors gero. Šiandien tas gėris – šviežios voveraitės iš rudenėjančio miško. Itališkai patiekalas vadintųsi Conchiglioni con Cantarelli.

Kažkodėl, vos pamatau voveraites ar išgirstu jas minint, ausyse ima skambėti ši daina:

Daina įgrisusi iki gyvo kaulo, bet kuo labiau ją bandau išvyti iš galvos, tuo labiau ji prilimpa ir netrunku atsikvošėti niūniuojąs ją. Na, o kol niūniuoju ir krapštau spyglius iš plaukų ir erkes iš pažastų, imu ruošti produktus:

  • keletą saujų kvapnių voveraičių;
  • gabalėlį vytinto kumpelio;
  • morką;
  • svogūną;
  • 300-400 g konkiljonių;
  • petražolių;
  • druskos, pipirų, čiobrelių, aliejaus, šaukštą grietinės.

Pastą verdame tradiciniu būdu iki al dente būsenos. Kol pasta verda, keptuvėje kaitiname alyvuogių aliejų, aromatizuojame jį čiobreliais, dedame smulkintą svogūną, kumpelį, kiek vėliau – smulkintas voveraites. Viską lengvai troškiname ant silpnos ugnies, pabarstę pipirais ir druska. Kai tik drėgmė iš voveraičių išgaruos, dedame tik vieną šaukštą grietinės.

Taip darome ne dėl riebomu ar macnumo, o kad padažas įgautų gražią spalvą ir truputį sutirštėtų.

Kai tik konkiljoniai išvirs, traukiame juos iš vandens ir kemšame į vidų padažą, kol neatšalo.

Pabaigos akcentas: pabarstome maltais pipirais ir plėšytom, šiukštu – ne pjaustytom, petražolėm.

Skanaus. Galima ir iš arčiau, jei akys silpnos.

Rodyk draugams