BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta” į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Rodyk draugams

Švelni sriuba “Juodoji gulbė”

Čaikovskis… Aronofskis… Vien genijai aplink. O aš – toks mažas ir paliegęs, man reikia atgauti jėgas. Gerai, atgausiu, bet apie tai vėliau, o dabar – apie kiną. Taigi, kinas. Nepatikėsite, bet kinas yra tas hobis, kurį susigadinau. Kaip galima susigadinti hobį? paklaus manęs žingeidus skaitytojas. Ogi susirasti darbą, susijusį su hobiu. Atidaviau kinui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, per kuriuos peržiūrėjau neįsivaizduojamą filmų kiekį. Būdavo dienų, kai žiūrėdavau po 8-10 filmų per dieną. 90% jų buvo šiaip sau (blogų filmų nebūna, paprastai žiūrovas būna nepasirengęs). Tačiau likusieji mane begėdiškai išlepino. Išlepino tiek, kad dabar, praėjus bene keturiems metams po to, kai pakeičiau darbą į tolimą nuo kino, vis dar esu išpindėjęs tiek, kad sunkiai berandu gerų, išties gerų filmų. Na, per keletą metų kino meistrai pystelėjo vos vieną kitą šedevrą. Vienas jų – “Juodoji gulbė“, Darreno Aronofskio psichoanalizė apie balerinas, anoreksikes, stresą ir įtampą, lydima Piotro Čaikofskio Čaikovskio baleto “Gulbių ežeras” muzikos. Ne, nesiruošiu čia spoilinti ir perpasakoti turinio ar, juoba, analizuoti šio kūrinio, geriau nueikite į kiną ir patys pažiūrėkite. Kodėl? Todėl, kad aš taip sakau. Ir todėl, kad, mano kuklia nuomone, tai geriausias 2010 metų высер’as. Jei nurodysite geresnį filmą, išleistą pernai – galite pirmas mesti į mane akmenį. Treileris:

Išties, po šio filmo reikia atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Skubam į virtuvę, pasiruošiame produktus lengvai gaivinančiai sriubai:

  • juodosios gulbės krūtinėlę (iš kur ten būt papams, pas tą nabagę Natalie Portman, che che);
  • morką;
  • pora askalotinių česnakų arba mažą raudoną svogūną;
  • imbiero pirštą;
  • truputį Pekino kopūsto;
  • sojos padažo;
  • sultinį, apie kurį jau minėjau.

Sultinį užkaičiame, daržoves sukapojama nelabai smulkiai, tipo taip:

O kopūstą dar stambiau:

Gulbės krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis ir metam į verdantį sultinį su kapotu imbieru. Po kokių 10 minučių, manau krūtinėlė jau bus išvirusi, bet jei jau bijome salmoneliozės, paverdame dar 5 minutes. Tada dedame morkas, šalotus askalotus (daug kas painioja juos su svogūnėliais, juoba ir skonis artimas svogūnui, bet neapsigaukite, tai – česnakai), pilame keletą šaukštų sojos padažo. Išjungiame viryklę ir uždengiame puodą. Po poros minučių dedame Pekino kopūstą. Uždengiame ir dar palaukiame pora minučių. Patiekiame su trupučiu gero sezamo aliejaus.

Šiaip, sriuba turėtų būti itin švelni, bet nesusilaikiau neįsibėręs žiupsnio maltų čiliakų. Iš arčiau:

Skanaus.

Rodyk draugams

Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime” – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

  • puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
  • keletą vištienos krūtinėlių;
  • keletą saldžių paprikų;
  • morką;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • čiliaką (galima ir daugiau);
  • konservuotų pomidorų;
  • kumino, raudonėlio, kalendros;
  • druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor”.

Rodyk draugams

Vištienos ir jūros kopūstų sriuba ir įspūdžiai iš “Vyno dienos 2010″

Penktadienio vakaras prabėgo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai susitraukusioje vyno parodoje Vyno dienos 2010. Tai, žinoma, tik mano nuomonė, ką aš žinau: stendų ir dalyvių akivaizdžiai sumažėjo, lyginant su ankstesnėmis šventėmis, o ir visa programa neblizgėjo nei pažanga, nei efektais. Žinoma, nenustebsiu išgirdęs atsakymą, esą kiekvienas greitas kritikuoti, pats pabandyk surengti tokią vynų parodą, gaidy. Sutinku, kad aš gaidys, bet, tarkime, pasigedau putojančių vynų (Alita – tai atskira kalba), bėgau šalin nuo jau pabodusių armėnų su jų granatų “vynu” bei Sanitexo kanceliarinių prekių stendo. Beje, nejaugi nebuvo įmanoma surengti parodos be gėdingo IKI vardo? Kita vertus, išreiškiu didelę pagarbą organizatoriams už megažvaigždės Marinos Cvetić pasirodymą.

Bet kokiu atveju, dar kartą sakau ačiū Vyno klubui už jaukią šventę, nesvarbu, kad mūsų kaimeliui skirtą. Ai, ir feiskontrolas galėtų nebeįsileisti barakudų. Dėl Šembero nežinau, labai jau jis įtartinai tą savo cigarą čiulpė.

Grįžtant prie Marinos Cvetić (spėju, tariama Cvetič, nors girdėjau kažkas sakė Kvetik ir net Svietik), gavau keletą taurių raudonųjų “Masciarelli” iš jos rankų. Galingi vynai, tik, deja, ne mano kišenei. Todėl, išeidamas iš parodos, nusipirkau tik butelį baltojo Masciarelli (2009 metų), apie kurį papasakosiu, kai pasigaminsiu tinkamą patiekalą. O šiandien reikėjo paprastos sriubos.

Produktų sąrašas:

  • vištienos krūtinėlė;
  • 1-2 morkos;
  • 2-3 agurkai;
  • konservuoti jūros kopūstai;
  • imbiero šaknies gabalėlis;
  • Sičuanio pipirai;
  • kalendra;
  • tamsus sojos padažas;
  • ryžių actas;
  • sezamo aliejus;
  • cukrus.

Nepamenu ar rodžiau kaip atrodo Sičuanio pipirai:

Jie tikrai neturi aštrumo, užtat suteikia sriubai fantastišką aromatą.

Patikėkite, visas gamybos procesas paprastas iki koktumo. Užkaičiame puode šiek tiek vandens, sudedame kubeliais pjaustytą vištieną, Sičuanio pipirus, ne itin smulkiai pjaustytą imbierą.

Kai tik vanduo užverda, stropiai nugraibome putas, sumažiname ugnį, dedame pjaustytas morkas, pilame keletą šaukštų sojos padažo, truputį ryžių acto, šaukštą cukraus. Po poros minučių dedame jūros kopūstus, dar po minutės – pjaustytus agurkus.

Paragauname sultinio ir išlyginame sūrumo-saldumo-rūgštumo balansą taip, kaip mums patinka. Viskas, nuimama puodą nuo viryklės ir pilamės sriubos į dubenėlį, kol morkos ir agurkai traškūs.

Pasigardiname kalendra ir arbatiniu šaukšteliu sezamo aliejaus. Prieš valgį išgeriame stiklinę šaltalankių sulčių. Skanaus.

Iš arti

Sveikinu Intero fanus su pergale, gražus finalas buvo, nepaisant to, ką pliurpė Kesminas.

Rodyk draugams

Pavasarinė žolelių fiesta: sultingi vištos papai

Tiek turguje, tiek ant palangės prasidėjo žolių sezonas: užderėjo kalendra, bazilikas, krapai, petražolės, rozmarinas, tarchūnas estragonas peletrūnas ir kiti virtuvėje reikalingi augalai. Kaip tyčia, vakar iš pačio ryto užsukau į Kalvarijų turgų ir nusipirkau ne tik pusę veršelio galvos sultiniui, kvapnių lenkiškų pomidorų, jauno česnako, bet ir keletą ryšulėlių žolių. Tačiau vakarop po visų oficialių darbų, užsimanęs valgyti tučtuojau ar bent po pusvalandžio, supratau, kad nieko greito iš to nepavyks pasigaminti, tad teko pėdinti į PC ir pirkti anabolinių vištų papus.

Kadangi kažkada gaminau traškius, tai dabar, balanso vardan, nusprendžiau pasigaminti sultingus. Pasiruošiau:

  • du vištos papus;
  • alyvuogių aliejaus;
  • citriną;
  • po ryšulėlį baziliko, kalendros ir peletrūno;
  • cukiniją;
  • keletą pomidorų;
  • nu ten jūros druskos, grūstų juodųjų pipirų, malto čiliako, cukraus…
  • kepimo folijos.

ir dar

Vištieną marinuoju 15-20 minučių alyvuogių aliejaus, pusės citrinos sulčių, juodųjų pipirų, jūros druskos ir peletrūno marinade. Beje, dėl peletrūno – tai šimtaprocentė avienos, ypač kojos, žolė. Naudojau vištienai tik todėl, kad dar šviežias, o kol mano virtuvėje atsiras avino koja, tai tikrai sudžius ir nebus kaifo.

Kol vištiena marinuojasi, pasigaminu kuklias salotas iš baziliko, kalendros, stambiai pjaustytų pomidorų, jūros druskos, cukraus, šlakelio alyvuogių aliejaus, malto čili. Citrina čia ne itin tinka, laimas geriau, bet neturėjau.

Pasimarinavusius vištos papus dedu ant folijos lapo ir apdėlioju šaibom pjaustyta cukinija.

Suvynioju visa tai į foliją ir dedu ant grotelių ir – į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Laikau ten kokias 20 minučių, tada išimu, išvynioju foliją ir vėl grąžinu į orkaitę, sumažinęs kaitrą, dar kokioms 10 minučių.

Viskas, prašau prie stalo.

Atleiskite, neturiu kuo užgerti. Tačiau, bet kokiu atveju, susitiksime rytoj Vyno Dienose. Ten ir užsigersime, aha.

Skanaus. Ir truputį iš arčiau, kad silpnaregiai nesiskųstų, esą juos diskriminuoju.

In Vino Veritas!

Rodyk draugams

Oranžinė – džiaugsmo spalva: oranžinė vištiena

Džiaugsmas užplūdo man krūtinę, nes oro temperatūra smarkiai pakilo, ėmė lyti, ir vanduo upėse nesustabdomai kyla. Vadinasi, ryt-poryt bandysiu Dūkštos vandenis irklu. Oba.

Na o šiandien gaminu oranžinį patiekalą: vištieną su lęšiais. Imu:

  • 4 vištos blauzdeles;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • oranžinę papriką;
  • 2 morkas;
  • 200 g raudonųjų lęšių;
  • 1 šaukštą ciberžolės;
  • 1 a.š. asafetidos;
  • 1 šaukštą garam masalos;
  • keletą šaukštų žuvies padažo;
  • žalios kalendros.

Blauzdeles nuplaunu, dedu į keptuvę, ten pat dedu smulkiai pjaustytą svogūną, česnako skilteles, pjaustytą papriką, užpilu žuvies padažu.

Mažai oranžinės? Pridedu ciberžolės, kad nepasirodytų maža.

Įpilu stiklinę vandens, uždengiu dangčiu ir statau ant viryklės. Troškinu pusvalandį, o tuo tarpu atskirai išsiverdu lęšių (pagardinu dviem kardamono dėžutėmis). Pabaigon pabarstau troškinį garam masala ir asafetida. Viskas. Papuošiu pirmaisiais kalendros daigais nuo palangės, pašlakstau laimo sultimis.

Skanaus. Nuotaika taisosi. Kai rašiau šį postą, paaiškėjo, kad rytoj plauksiu Dūkšta. Laukite fotoreportažo.

Rodyk draugams

Traškūs vištos papai

Rytoj važiuoju į ligoninę operacijai. Nesu tikras, ar ligoninėse vis dar maitina, bet net jei ir maitina, vargu ar valgysiu ligoninės maistą. Ilgai svarsčiau, ką pasiimti užkąsti. Paprasčiausias variantas - vištiena. Nuėjau į vietą, kur renkasi praktiški žmonės ir radau afigenną vištos biustą už 8 lt. Nebuvo kur dingti, jis prašyte prašėsi nuperkamas. Be papų dar pasiėmiau:

  • sojų padažo keletą šaukštų;
  • šaukštą krakmolo;
  • žalią čili;
  • keletą šaukštų aliejaus;
  • ilgųjų pipirų.

Beje, ilgųjų pipirų ilgai ieškojau Vilniuje ir tik praėjusią savaitę aptikau va čia. Aromatu bei skoniu smarkiai skiriasi nuo juodųjų. Štai kaip jie atrodo:

Sugrūdau juos iki stambiagrūdžių miltelių.

Vištos biustą apipjausčiau, filė sukapojau kvadratėliais 2*2*2 cm ar panašiai, iš kilio ir petražolės šaknies išviriau kuklų sultinį. Filė gabalėlius užpyliau sojos padažu, pabarsčiau krakmolu ir ilgaisiais pipirais; išmaišiau ir palikau 20 minučių.

Tada maksimaliai įkaitinau keptuvėje keletą šaukštų kukurūzų aliejaus ir dėjau vištieną po gabaliuką, kad nesuliptų, intensyviai maišiau, kepiau 3-4 minutes keliomis partijomis, prieš išimant iš keptuvės, pridėjau kapoto čili pipiro (galima pridėti ir išėmus iš keptuvės). Išimti geriau ant popieriniu rankšluosčiu užklotos lėkštės, kad aliejus susigertų.

Vualia, gabalėliai iš išorės traškūs, viduje sultingi, bo tokio metodo esmė, kad mėsos syvai ir prieskoniai užrakinami po traškia luobele. Skanaus. Su alum, jei ką.

Rodyk draugams

Birmietiška vištiena - tinginio džiaugsmas

Visų pirma, man neapsiverčia liežuvis šalį Birmą pavadinti Mianmaru (ar kaip ten), juoba, kad taip šalį pavadino supindėję generolai. Visų antra, norėčiau pademonstruoti birmietišką patiekalą, neapsakomai skanų, bet tuo pačiu - begėdiškai paprastai pagaminamą. Aš ruošiu šį patiekalą gana dažnai, ne ne dėl to, kad esu beviltiškas tinginys (na gerai, gal ir dėl to taip pat), o todėl, kad tai - vienas mėgstamiausių mano patiekalų.
Produktai:
kaimietiškas viščiukas idealu, bet tiks ir keletas ketvirčių iš paukštyno;
du svogūnai;
pora vidutinių arba vienas didelis pomidoras - švieži ar bent jau šaldyti kaip mano;
pora gerų čiliakų;
maltų kalendros sėklų;
žuvies padažo nam-pla.
Žalumynai irgi nepakenktų, pvz, kalendros ar baziliko. Taip pat, jei trūksta skystimo nuo pomidoro, galima įpilt kokius 100 ml pomidorų sulčių (geriausia iš skardinės).

Ką mes darome? Vištą laužom per sąnarius, dedam į puodą arba gilią keptuvę, svogūnus pjaustom stambiais žiedais, dedam pas vištą, pomidorą sukapojame, dedam pas vištą, dedam čili pipirus kaip kam patinka - aš mėgstu cielus, pašlakstom 2-3 dideliais šaukštais žuvies padažo, uždengiam, dedam ant silpnos ugnies ir pamirštame valandai.
Namus užpildo pikantiškas žuvies padažo kvapas, hehe, kai kas jį lygina su nevalyvos putkos kvapu. Na o aš manau, kad toks palyginimas - neišprusimo požymis.
Po valandos išjungiam viryklę ir po dangčiu randame:

Jūs jau nepykite, bet buvau toks alkanas, kad net pamiršau nufotkinti galutinį rezultatą, pažadu, kada nors, kai vėl gaminsiu šį patiekalą - įdėsiu. Valgoma tai su ryžiais arba čiabata, alus privalomas. Nepatikėsite, dabar rašau, patiekalas jau suvalgytas prieš parą, o aš jo vėl jau noriu, seilės varva.
Ai, ir žiemos vaizdelis, radau darže:

<...>беззащитны шипы, что с ними сделал снег и марозы<...>

беззащитны шипы, что с ними сделал снег и марозы

Rodyk draugams

Viščiukas-tapaka

Ištiesų sakau jums, neegzistuoja toks patiekalas, kaip “viščiukas-tabakA”, su akcentuotu kirčiu ant paskutinės a. Nieko bendro jis neturi su tabaku (nors yra patiekalų, gaminamų ant gero Virdžinijos tabako dūmų). Klaidingas pavadinimas atsirado gūdžiais sovietmečio metais. Žymusis gruzinų patiekalas originaliai vadinamas tapaka ir kilęs nuo specialios keptuvės, kurioje kepamas viščiukas, pavadinimo. Ta keptuvė ypatinga tuo, kad yra grublėtu dugnu ir turi dangtį, kuriuo viščiukas suspaudžiamas.

Yra daugybė viščiuko-tapaka receptų, daugybė variantų kokius prieskonius naudoti, kiek ir kaip marinuoti, bet svarbiausias ir esminis dalykas - kepti vičiuką prispaudus. Va taip.

Imame:

  • 1 viščiuką vienam žmogui, nedidesnį kaip 1 kg, optimalu - apie 0.5 kg;
  • pora šaukštų saulėgrąžų aliejaus;
  • kelias skilteles česnako;
  • druskos;
  • prieskonių mišinį - mano atveju: grūsti juodieji pipirai, čili, chmeli-suneli ir 1 kardamono dėžutė.

druska ir prieskoniai

druska ir prieskoniai

Pradedame nuo to, kad nuprausiame viščiuko kūnelį šaltu vandeniu, nusausiname popieriniu rankšluosčiu, nupjaustome nereikalingas odeles, kaklą, subinę. Atveriame krūtinės ląstą nuo kaklo iki šiknaskylės. Va taip:

Dabar sulaužome viščiukui visus sąnarius, šonkaulius, stuburkaulį. Galima ant jo pašokinėti, bet aš pasirinkau ne tokį perversišką būdą - uždaužiau bukuoju kirvio galu. Turi gautis va tokia išklotinė:

Tegul Fiskars sumoka už reklamą

Tegul Fiskars sumoka už reklamą

Aštriu siauru peiliu subadome mėsingesnes viščiuko dalis ir į tas skylutes prikemšame pailgai supjaustytų česnako skiltelių. Beje, galima kišti po oda. Kruopščiai įtriname viščiuką iš visų pusių druskos ir prieskonių mišiniu. Galima sutepti grietine, bet mane erzina, kai kepant grietinė ima svilti.

Paliekame kūnelį pasimarinuoti kokį pusvalandį.

Kadangi aš neturiu keptuvės tapakos, tai kepu paprastoje keptuvėje, prieš tai joje įkaitinęs truputį saulėgrąžų aliejaus, prislėgęs didele lėkšte ir pilnu puodu vandens.

improvizuota tapaka

improvizuota tapaka

Pradžioje kokias 5 minutes kepame vidinę viščiuko pusę ant maksimalios ugnies, po to dar 15 minučių - and vidutiniškos. Po to vičiuką apverčiame ir kepame dar 10-12 minučių (prislėgtą!). Viskas. Garnyrui tik duona ir daržovės, jokių bulvių ar ryžių. Užgerti - alus, marsala ar geras gruziniškas vynas (kokio Lietuvoje, deja, nėra).

Gerai būtų kokių žalumynų, bet kur jų dabar paimti? Tik petražolės ir krapai, nei bazilikų, nei kalendros… Skanaus.

silpnaregiams

silpnaregiams

Rodyk draugams

Karšta vištienos užkanda (ir prie alaus)

Kuo paprastai užkandam, gerdami alų? Nekalbame čia apie čipsus ar sintetinius riešutus. Kepta duona? Nusibodo, ypač ta, su sūriu. Žirniais su kailės koja? Čia jau ne užkanda, o visas patiekalas. Rūkyta ar vytinta žuvimi? Variantas. Mmmm, prisiminiau, dar yra kepti svogūno žiedai alaus tešloje, būtinai kada papostinsiu receptą. Na o vakar prie alaus pageidavau kažko lengvo, karšto ir prašmatnaus. Patiekalui reikės:

  • 0,5 kg vištienos filė;
  • jos marinatui - šaukšto alvuogių aliejaus, vienos citrinos žievės, žiupsnio juodųjų pipirų, žiupsnio čiobrelių;
  • cukinijos, saldžios paprikos; pusęs svogūno;
  • kvapnaus, gerai besilydančio sūrio - aš naudojau rokletę;
  • žiupsnelio maltos kalendros, druskos, aliejaus, sviesto;
  • keliolika riekelių juodos duonos;
  • alaus, ясен пень.

Pradžioje marinuojame vištieną: įtrinam aliejumi, suberiam pipirus, čiobrelius, įtarkuojame citrinos žievelės, gerai išmaišome. Jokios druskos, nes mėsa bus sausa, pabarstysime rupia druska prieš valgant.

Vištieną marinuojame pusvalandį, tada dedam ant folijos ir pašaunam į 180 įkaitintą orkaitę. Kepame kokias 20 minučių, kol apskrus (o nesudegs, kaip kai kurie mėgsta) vieną kartą apversdami. Išimame, supjaustome porcijiniais gabalėliais.

Kol vištiena kepė arba marinavosi, galima drąsiai užsiimti kitais darbais. Pvz, plonais šiaudeliais supjaustyti daržoves bei sūrį, svogūną - itin plonais pusžiedžiais. Tada keliuose lašuose aliejaus ant keptuvės, ant labai nedidelės ugnies pakepiname svogūną, vos vos, kad tik suminkštėtų, pridedame papriką, pabarstom druska, kepiname švelniai, kad tik išsiskirtų truputis sulčių ir sumikštėtų. Išimame ir ten pat pakepiname cukiniją, irgi labai švelniai ir rūpestingai, pabarstę trupučiu druskos ir kelendros sėklomis. Išimame.

Kai kurie badaujantys Somalio vaikai neištveria ir valgo tiesiog taip:

Irgi variantas, bet galima žymiai skaniau. Keptuvėje ant sviesto apkepiname duonos riekeles, išimam, tada ant jų dedame vištienos gabalėlius, daržovių, uždedam smulkiai pjaustyto sūrio ir kišam į dar neatvėsusią orkaitę. Žinoma, teks palaukti dar 10 minučių, bet vertėjo. Vualia, valgyti karštą, užgeriant lageriu arba juodu alumi.

Skanaus. Nesirkite.

Rodyk draugams