BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta” į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Rodyk draugams

Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.

Rodyk draugams

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti

Rodyk draugams

Keptos salotos – kaip sukontroliuoti savo pyktį

Šiandien aš piktas, vaniūčkos jūs. Ant visų. Už šikančius šunis pievelėse, už rūkančius kaimynus apatiniame aukšte, už dibilus vairuotojus, signalinančius į nugarą prie žalios rodyklės į dešinę, nors man reikia tiesiai, už kaitrą, neveikiančią ventiliacijos sistemą darbe, už bomžus, sulaužančius stiklo konteinerį, už latentinius pedikus, smurtaujančius prieš nelatentinius pedikus, už pasaulinį sionistų sąmokslą, kuris neapsieitų be snarglinų fašistuojančių pseudopatriotų maršų, už pačius blogiausius suši rolus mano gyvenime, užsakytus iš “Čili”, už odontologų aplaidumą, už nesipraususias moteris iš gretimo skyriaus, už visus coitus interruptus, už mižnių alaus pardavėją, nesugebantį paaiškinti koks tas, o koks anas alus… Ai, pakaks. Apie alų: atradau Nekropolio Maximoj naują parduotuvę, kur pilsto lietuvišką ir vokišką alų. Būtent, pačioje Maximoje prie alaus skyriaus. Visiškas feilas ta parduotuvė: alus gal ir nieko, bet imamas mokestis už plastmasinę tarą (50 ct., aha) ir laukinio kapitalizmo kainos nebeskatina manęs ten grįžti. Ar normalu už paprasto alaus litrą mokėti 9-11 Lt? Ir aš sakau, kad primetęs dar kelis litus, verčiau nusipirksiu litrą (litrą, blia!) puikaus vokiško vyno, Rivanerio ar Mueller Thurgau iš Domininko Veličkos parduotuvės.

Paprastai pyktis užklumpa žmones, kai trūksta gliukozės kraujyje. Kad taip neatsitiktų, skubiai reikia užkąsti. Jūsų dėmesiui, išskirtinės armėniškos salotos iš ant grotelių keptų daržovių. Reikės:

  • keleto baklažanų;
  • kelių paprikų;
  • kelių pomidorų;
  • raudono svogūno;
  • česnako;
  • žalumynų: krapų, petražolių, kalendros, baziliko, rukolos – tiks bet kas;
  • druskos, vyno acto, alyvuogių aliejaus.

Uždegam laužą arba įjungiam orkaitę. Baklažanus subadom, juos, paprikas ir pomidorus truputį aptepam aliejumi ir kišam ant grotelių į orkaitę (pomidorus kiek vėliau). Tuo tarpu pjaustome svogūną, česnaką, žalimynus.

Kai tik daržovių odelė ims juoduoti, traukiame jas lauk. Beje, baklažanai keps ilgiausiai.

Lupam daržovėms odeles, minkštimus pjaustom postambiais gabalėliais.

Nuo daržovių bus daug sulčių, ypač nuo pomidorų, tad stengiamės nupilti jas į kokį indą (mums jų prireiks rytoj). Visas daržoves sumaišome dubenyje, pabarstome druska, užpilam šaukštu dviem acto ir aliejaus.

Patiekiame su duona, o dar geriau – su geru šašlyku. Degtinė tiks irgi. O aš jau pasitenkinsiu medaus alumi, ką jau čia.

Skanaus, brangieji. Nesipykite niekada. O jei susipykote – taikykitės.

PS: mano lyrinio herojaus nuomonė ne visada sutampa su mano nuomone (autorius).

Rodyk draugams

Minestrone – vasariška sriuba

Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.

Šiandien darže radau:

  • cukiniją;
  • moliūgo gabalėlį;
  • keletą saliero stiebų;
  • porą;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • pankolio šaknį;
  • pomidorą;
  • keletą morkų;
  • ryšulėlį petražolių;
  • keliolika ankščių pupų;
  • podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.

Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.

Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.

Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.

Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.

Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.

Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.

Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.

Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.

Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…

o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų

Rodyk draugams

Daržovės ant grilio – duoklė Mažųjų Broliukų ordinui

Jei būčiau labai religingas – tapčiau vienuoliu, o kadangi labai myliu gyvenimą, stočiau į pranciškonų vienuolyną. Vien tai, kad mažiesiems broliukams andai priklausė Petrarka ir Rablė, leidžia daryti prielaidą, kad pranciškonams nesvetimas gyvenimo šventės pojūtis. Gal kas nežino, bet yra trys pranciškonų šakos: pranciškonai konventualai (ačiū jiems už suteiktą vieną iš sakramentų Jūsų nuolankiam tarnui), pranciškonai kapucinai (duokit man krapučino! aš esu didysis Kornholjo!) ir bernardinai (įdomu, čia jie įkūrė vieną kvailiausių naujienų portalų Lietuvoje?). Kodėl miniu pranciškonus? Buvau savaitgalį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.  Kas patiko? Laidojimo rūsiai (no photos), vitražai,

vieta už altoriaus, kur melsdavosi broliai,

vaizdai nuo PR bokšto ir nuo stogo, ypač į Šv. Onos bažnyčią iš dar neregėto kampo,

vaizdai iš choro,

vaikų egzorcizmas.

Aš neveltui paminėjau tris Mažųjų Broliukų ordino atšakas. Šiandien pietums sumaniau pasigaminti trijų panašių daržovių kepsnelius ant grotelių. Kažkaip man atrodo, kad taip pietauja ir vienuoliai. Ypač penktadieniais.

Pasiruošiam:

  • daržovių trejybę: baklažaną, cukiniją, agurotį;
  • svogūną;
  • 3-4 skilteles česnako;
  • stiklinę ryžių;
  • pusę stiklinės alyvuogių aliejaus;
  • pusę citrinos;
  • čiobrelių, rupios druskos, čili miltelių.

Užkaičiame perplautus ryžius. Užkuriame laužą arba įsijungiame orkaitę grilio režimu. Kol ten kaista, susipjaustome daržoves šaibomis, maždau 1-2 cm storio.

Aptepame tas šaibas alyvuogių aliejumi, tik labai negausiai, pabarstome čiobreliais ir truputį druska.

Dedame ant grotelių ir šauname į gerai įkaitintą orkaitę, o geriau – virš gerai įkaitintų anglių.

Kepame 10-15 minučių, kol gražiai apskrus, tada apverčiame ir dar 10 minučių kepame. Tuo tarpu, ruošiame padažą: sumaišome pusę stiklinės aliejaus, pusės citrinos sulčių, spaustą česnaką ir smulkintus čiobrelius.

Prieš baigiant kepti daržovėms, dedame ant jų plonais žiedais pjaustytą svogūną. Kai tik bus gatava, dedame viską į plačią lėkštę ir gausiai palaistome padažu.

Kol ten ką, galime iškepti dar ne vieną partiją, neabejoju, to prireiks, nes skanu шопездец. Patiekiame su ryžiais, pasibarstome čili ar bent paprikos milteliais.

Jei dar nežinojote – geriausi baklažanų, cukinijų ir aguročių draugai: česnakas, citrina, čili. Keliu šalto putojančio vyno, praskiesto apelsinų sultimis ir ledukais, taurę už OFM – Mažųjų Broliukų Ordiną.

Skanaus. Dievas su Jumis.

Rodyk draugams

Tchina, humusas, baklažanai… Artimieji Rytai

Yra daugybė dalykų, vienijančių Artimųjų Rytų arabus, žydus ir krikščionis. Bet vienas dalykas toks zašibenas, kad tai pastebėjo net Brüno – tai humusas. Ne, tai ne tashumusas, kurį mėgsta kimšt už žando Stanislava Monstvilienė. Aš papasakosiu kaip pasigaminti humusą iš avinžirnių aka nuto, kuriuo kasdien mėgausasi tūkstančiai peisuotųjų, rankšluosčiuotųjų ir kryžiuotųjų Levanto gyventojų. Jei norite bent trumpam persikelti į Libano kedrų giraitę ar Izraelio alyvų sodelį, susikaupkite, perskaitykite ir eikite pirkti:

  • 0,5 kg avinžirnių;
  • 100 g sezamo sėklų;
  • baklažano;
  • česnako;
  • citrinos;
  • alyvuogių bei sezamo aliejų (labai įsitempti nebūtina, pakaks ir kurio nors vieno);
  • mėtų (šviežių arba džiovintų), kalendros (tik šviežios);
  • saldžios paprikos arba aštraus čili miltelių.

Na bent kalendros, tai galima užsiauginti ant palangės.

Ką gi,užkaičiame dar nuo vakar užmerktus avinžirnius ir, nugriebdami putas, verdame 20-30 minučių. Kol jie verda, nuplauname baklažaną, subadome jį iš visų pusių šakute,

aptepame aliejumi ir dedame ant grotelių į įkaitintą orkaitę dvidešimčiaiminučių.Be jokios abejonės, geriausia baklažaną kepti ant žarijų, bet tiek to, lauže kepsime kai ateis laikas. Aha, štai ką mes gavome:

Baklažano oda lengvai lupasi, tad išimame minkštimą, supjaustome nedideliais gabalėliais, dedame pora skiltelių česnako, mėtų, druskos, alyvuogių aliejaus, išmaišome ir paliekame atvėsti.

Tuo tarpu avinžirniai jau turėtų būti išvirę, tad išjungiame viryklę, nupimame nuovirą į atskirą indą ir, kol nuoviras aušta, sutriname nutą grūstuve arba elektriniu smulkintuvu.

O štai dabar, laikas imtis humuso pagrindo – tchinos. Nieko čia blatno nėra: elektriniu smulkintuvu sumalame sezamo sėklas, tada įpilame keletą šaukštų sezamo aliejaus, malame toliau, kol gausis varškės konsistencija. Dabar po truputį pilame avinžirnių nuovirą ir vis darbuojamės smulkintuvu. Tchina gatava, jei panaši į grietinę. Dedame ją į trintą avinžirnių masę, pridedame keletą skiltelių česnako, druskos, išspaudžiame pusę citrinos.

Žinoma,visa tai išmaišome, nuolat pildami likusį nuovirą. Vertėtų įsidėmėti, kad humusas turi būti skystos grietinės ar gero riebaus jogurto konsistencijos – aušdamas jis tirštėja, tad nebijokite, nuoviro nepadauginsite.

Vualia, humusą galima valgyti tiek šiltą, tiek šaltą. Dedame baklažaną į lėkštę, šalia – humusą, jį apibarstome paprika arba čili, palaistome alyvuogių aliejumi, pasibarstome kapota kalendra. Ai, pamiršau į pirkinių sąrašą įtraukti pitas arba lavašą. Na, jūs patys susipraskite, kas jums labiau patinka.

Užgerti geriausia vynu. Beje, šiuo atveju, tai – šimtaprocentinis vegetariškas patiekalas (gal net ir veganiškas?). Mėsėdžiai arba turingesnieji baklažaną gali pakeisti kepintu avienos arba jautienos faršu su svogūnais, čiobreliais, kuminu… Silpnaregiai, dėmesio!

Rodyk draugams