BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

Vienuolių pyragas - vertas nuodėmės

Kaip jūs įsivaizduojate vienuolį? Štai aš, skirtingų ordinų atstovus matau vis kitokius: dominikonas - sudžiūvęs, aikštingas seniokas dengančiom nuo fanatizmo akimis, jėzuitas - kiek pasipūtęs knygagraužys aristokrato manierom, karmelitas - apdriskęs smirdantis valkata, benidiktinas - pasinėręs į vyno ar alaus gamybos procesą (kur čia neprisiminsi šlovingojo Pjero Perinjono). Na o štai broliai pranciškonai - gyvenimo šventėje nesvetimi geraširdžiai Viešpaties šlovintojai, nevengiantys išlenkti papildomos taurės vyno ar alaus bokalo, pietums sušveisti pusę kepto paršelio, užkąsdami žąsimi, stačiokiškai kvatotis ar net pliaukštelėti parapijos matronai per strėnas. Ir ne viskas tai iš piršto laužta: kažkada lankiausi brolių pranciškonų namuose Vilniaus Rasose - iš virtuvės sklido tooookie kvapai, kad net pats jų gvardijonas netvėrė kailyje kada galės eiti pietauti. Ech, šelmiai Mažieji Broliukai.

Kodėl prakalbau apie vienuolius? Todėl, kad jie pasauliui padovanojo daugybę kulinarijos šedevrų. Beje, dauguma jų - itin paprasti. Vienas tokių - riešutų ir džiovintų vaisių vyniotinis serpentone delle monache. Pasigaminkime - tai verta bet kokių pastangų. Gal jo užkandę pagaliau imsime labiau vertinti gyvenimą ir mylėti vieni kitus, o ypač save.

Įdarui mums prireiks:

  • pusės stiklinės cukraus;
  • 50 ml alyvuogių aliejaus;
  • dviejų saldžiarūgščių obolių;
  • 100 g migdolų;
  • 50 g graikinių riešutų branduolių;
  • 50 g pinijų arba kedro riešutų;
  • 50 g razinų be kauliuko (kišmišo arba Jumbo);
  • 3-4 figų;
  • 3-4 džiovintų slyvų;
  • 3-4 datulių;
  • 30  ml gero stipraus vyno - maderos, chereso, marsalos ar porto.

Tešla labai paprasta: pusė stiklinės cukraus, 400 gr miltų, 50 ml alyvuogių aliejaus, pusė stiklinės šalto vandens; kiaušinių į tešlą nededam - jų tryniai reikalingi aptepti pyrago paviršių.

Iš pradžių minkome tešlą, kol taps elastinga <kaip jaunamartės krūtys>. Uždengiam rankšluosčiu ir atidedam, kol dirbsime su įdaru. Su juo paprasta: riešutus išlukštenam, nulupam migdolų žieveles (prieš tai užplikom verdančiu vandeneniu ir palaikom 20 min. - lengvai lupsis), riešutus susmulkinam (pinijų nereikia), slyvas, datules ir figas supjaustome, sumaišome visus ingredientus, išskyrus obuolius, ir paliekame kokiom 15 minučių pastovėt.

Užkaičiame orkaitę 180 laipsnių. Padaliname tešlą į dvi lygias dalis ir kočiojame stačiakampius “blynus”. Ant jų dedame plonais griežinėliais supjaustytų jau nužievintų obuolių sluoksnį, o ant jo - riešutų ir vaisių mišinį.

Atsargiai susukame į vamzdelį, dedame ant skardos, užklotos kepimo popieriumi, patepame plaktais kiaušinių tryniais ir dedam į įkaitusią orkaitę 35-40 minučių. Viskas, vualia, prego:

Su desertiniu vynu. Skanaus. Nesirkite, mylėkite, mylėkitės ir būkite laimingi.

Rodyk draugams