BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Siesartyje vyksta griovimo darbai ©

Trumpas ir paviršutiniškas reportažas iš plaukimo Siesarčio upe. Plaukimas vyko lietinguoju vasaros laikotarpiu, atkarpoje nuo Virbalų kaimo iki Šventosios ties Vidiškiais, netoli Ukmergės ir užtruko dvi dienas.

Kompanija, kaip matote, teko, недайбоже. Bet tai dar nieko, kai pradėjome plaukti, girtus ofiso planktono personažus arba bobas, pieštuku tapytais antakiais, sutikdavome  kas keletą minučių. Pats faktas, kad upė pilna girtų pseudoturistų, parodo, kad Siesartyje užvartų, seklumų ir kitokių malonumų nėra. Srovė irgi ne itin – tokia, kad galima ramiai snausti, nešamam srovės.

Kas įdomesnio? Tilto likučiai ties Krapų kaimu.

Šioje vietoje pirmą kartą įsitikinome, kad Siesartis remontuojamas ir greitai bus pritaikytas pakrančių gyventojų poreikiams.

Radome nemenką riedulį, ant kurio auga medis, šaknimis jį apkabinęs.

Karts nuo karto pasitaiko bebrų urvai.

Pirmoji plaukimo diena, nors ir praskaidrinta stipraus lietaus ir girtų turistų, baigėsi ties Šešuolos upelio žiotimis.

Ten graži aikštelė prie santakos. Deja, labai apdergta, nepaisant to, kad ten draustinis. Be kita ko, jaunieji VU ichtiologai ten vykdo kažkokį eksperimentą su lašišomis.

O štai Siesarčio žemupis – tikras urbanistikos rezervatas. Rasime ten Valtūnų užtvanką su džiūstančia lašišų perkėla.

Ir veikiančia turbina.

Kiek žemiau upe gyvena labai baisus žmogus, Albinas toks Albinas, suniokojęs Siesarčio vagą, prisdengdamas gražiu piaru.

O vos šimtu metrų žemiau Albino namų – upe važinėja ekskavatoriai.

Ir baidarininkus pasitinka STOP juosta, skersai upės vagos, ir svetingas užrašas… neatspėjote, ne privati valda.

Gaila, bet Siesarčio žemupis jau sugriautas. Vargu ar kokia ekonomikos recesija beatstatys jį.

Šia liūdna gaida ir baigiam šios vasaros vandens žygius. Nors plaukioti dar nebaigiame, Lietuvoje dar liko nesugriautų upių.

Rodyk draugams

Neatrasta Virinta

Savaitgalis buvo prašmatnus. Prisipažinsiu, žinojau tokią upę Virintą, bet neįsivaizdavau, kad ja galima smagiai plaukti. Už rekomendacijas – ačiū Kristino.

Upė tėka iš Virintų ežero Molėtų rajone, kerta Alantos miestelį, teka Anykščių regioninio parko teritorija ir įteka į Šventąją tarp Anykščių ir Kavarsko. Mūsų paros ilgumo kelionė prasidėjo Klabinių kaime, kiek žemiau Alantos.

Ten yra apleistas prašmatnus dvaras, daugybė žydinčių alyvų ir arklys su erekcija ant baidares pučiančių merginų.

Užkandę grilintų paprikų ir baklažanų salotų, leidomės į kelionę.

Nepaisant to, kad atkarpoje nuo Klabinių iki plento Ukmergė-Utena užvartos sistemingai kartojasi kas 30 metrų, tai nesutrukdė mėgautis plaukimu ir kritimu į vandenį su drabužiais ir fotoaparatais.

Be priverstinių maudynių, buvo atidarytas ir maudymosi savo malonumui sezonas. Ir nors vanduo Virintoje labai šaltas ir sutraukė pipyskas iki mikroskopinių dydžių, plieskiant 25ﹾC karščiui, tai buvo maloni pramoga. Vakarėjant pasiekėme Kolonijos kaimą su užtvankos liekanomis. Leidome sau pramogą nusileisti baidare per slenkstuką.

Nakvynės apsistojome kiek žemiau minėto plento tilto po mirusiu medžiu

ant mielo paplūdimio smėlio.

Rytinė kava a la Turque - atgaiva kūnui ir sielai.

Atkarpoje nuo plento iki vieškelio Kurkliai – Anykščiai, kur baigėme savo kruizą, – be jokių užvartų. Užtat su keletu įdomių tiltelių. Uno:

Dos:

Apibendrinimui, galiu pasakyti, kad upė ne nuobodi, vietomis srauni, daug užvartų, tačiau jos neįkyrios, ne itin patogiais krantais nakvynei, beveik be sodybų pakrantėse. Vanduo šaltas, gal kokių 10-12ﹾC.

Kelionė pavyko.

Rodyk draugams

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Rodyk draugams

Geriausia Lietuvos upė – Visinčia

Baisiuosius karščius leidžiame ant vandens. Ir ne tik ant vandens, bet ir jame bei po juo. Savaitgalį plaukėme nepažinta Visinčios atkarpa nuo Šalčininkėlių iki Gudelių, kurią įveikėme per parą, nors realiai galėjome ir per keletą valandų, tik nenorėjome, nes taip tegul plaukioja Sondra Jonceva ir Maikonas (ne brazilų futbolininkas). Važiuodami bijojome, kad vidurvasario karščiai bus išsekinę upę. Laimei, upė labai šaltiniuota, maitinama požeminiais vandenimis, tad vandens pakako. Manau, galima drąsiai plaukti šia upe visus metus su bet kokiu laivu, siauresniu nei 2 m.

Upė tikrai labai smagi ir įdomi tiek patyrusiems vandenininkams, tiek linkusiems tiesiog atsipalaiduoti. Maždaug kilometrą nuo Šalčininkėlių upė gana sekli, tačiau kuo toliau, tuo ji siauresnė ir gilesnė. Buvo sietuvų, kur besimaudydami negalėjome pasiekti dugno, nors upės plotis nesiekė ir 2 metrų. Beje, negliose vietose matėme itin retą upių gyvūną, pimpalu ariantį dugną. Nežinia kodėl jis taip elgiasi, jei mūsų mieli skaitytojai parašytų, būtume labai dėkingi.

Maždaug ties geležinkelio Vilnius – Stasylos tiltu, Visinčia ima labai smarkiai vingiuoti per plačią užliejamą pievą. Čia, ko gero, buvo smagiausia plaukimo dalis, nes pasijutome kaip kokie Okovango deltos tyrinėtojai, ieškantys krokodilų papirusų sąžalynuose. Iš pradžių upės vaga buvo tokia:

Po staiga tapo vos praplaukiama:

Džiūgavome su kolega Pupkiu, kai vorai ir vikšrai ėmė byrėti mums į kelnes, burnas ir už apykaklių. Neskubriai brovėmės tarp nendrių maždaug valandą, kol pasiekėme gelžkelio tiltą. Va kaip visa pieva atrodo nuo jo:

Aha, o žolėse slepiasi keliasdešimt Visinčios meandrų. Vaizdas po tiltu:

Ir ant jo:

Stovyklavietę pasidarėme praktiškai pačiame Gudelių kaime, kur mūsų laukė vasariška vakarienė. Gamybos procesas aprašytas čia, tik šiuo atveju skonį gerokai pagerino tikras laužo dūmas.

Ankstyvo ryto kava, virta ant laužo ir maudynės su trečiais gaidžiais Visinčios sietuvoje paliko neišdildomą įspūdį. Vienbalsiai nusprendėme, kad Visinčia – geriausia Lietuvos upė. Tiek country cousin Pupkis

Tiek Jūsų nuolankus tarnas

Pasiūlysite ką geriau? Abejoju, nes kitur nepamatysite įmetėjusių topless lenkių.

Rodyk draugams

Širvinta – upė tingiavimui, nebent susiruošėte troškinti karką

Karštis užvaldė mūsų kraštus, kūnus ir sielas. Vieni ieško vėsos šaldytuvuose, kiti – vėsina santykius, treti – atsiduoda karščiui. O štai mes kovojame su juo vandeniu. Važiuojame 40 km į šiaurę nuo Vilniaus, kur termometrų stulpeliai nenumaldomai muša 35°C rekordus. Štai čia:

Keletas kilometrų nuo autostrados Naujųjų Viesų kaimas. Tikslas – ramiai pasimaudyti, neskubant nuplaukti kiek duos Dievas, o vakare išsitroškinti kiaulės karką ir keletą uodegų su žirniais.

Derėtų pripžinti, kad Širvinta ne itin tinka normaliam plaukimui baidare. Nepatyrėme jokių nuotykių: nei užvartų, nei rėvų, srovė pastovi, rami, net norėdami, nesugebėjome apsiversti. O be to, ir gamta neypatinga – aplink vien dirbami laukai arba pievos. Užtat norintiems tiesiog ramiai pasimaudyti – ideali vieta net su vaikais. Nepaisant to, kad vanduo gana drumstas (spėju nuo molio), dugnas visur puikus, kietas priemolis. O ko dar reikia tinginiams?

Pūūūūkšt

Na, dar galima atsišaldyti aplinkai draugiškame CFC-free šaldytuve gaiviųjų gėrimų.

Ir ramiai, stebint lėtai pro baidarės bortus praplaukiančius skardžius,

laukti pensijos. Na ar bent vakaro vėsos, kai gulėsi po atviru dangumi, skaičiuosi žvaigždes ir užmigsi kūdikio miegu žolėje. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo karka. Prireiks:

  • karkos itself;
  • poros kiaulių uodegėlių (nebūtinai);
  • svogūno;
  • morkų;
  • česnako;
  • čiliako;
  • bulvių;
  • poros saujų skaldytų žirnių;
  • prieskonių: lauro lapų, juodųjų, kvapiųjų pipirų žirnelių, kadagio uogų bla bla bla, vienu žodžiu, to, kas Jums prie širdies ar kelioniniame krepšyje.

Karką, uodegas, svogūną, česnaką verdame, nugraibydami putas, kokią valandą. Dedame prieskonius.

Uždengiame ir lėtai troškiname dar valandą, o geriau 2. Per tą laiką snaudžiame arba ragauname alų.

Tada sudedame supjaustytas bulves, morkas, o ant viršaus užberiame perrinktus ir perplautus žirnius. Troškiname lėtai dar valandą.

Žiūrim ką turim: mėsa bei oda nuo karkos turi kristi vos palietus šaukštu, žirniai turi būti perkandami. Jei taip, pasibarstome šviežia kalendra. Pirmyn, tiek laukta, kad negalima delsti. Alus dera, be abejo.

Ryte vėl laukia sunkus triūsas: maudynės, plūduriavimas, lietaus laukimas, aklių spiečiai ir nieko įdomaus pačioje upėje. Baigiame kelionę Liukonyse.

Vos įsėdome į automobilį, prapliupo liūtis su škvalu. Kelyje tarp Kernavės ir Dūkštų vėjas nuvertė didžiulį medį skersai plento.

Gerai, kad mes jau nebebaidarėje, pamaniau, o tuo tarpu vairuotoja spaudė gazą iki 60 mylių per valandą.

Rodyk draugams

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai”.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…”

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..

Rodyk draugams

Merkys: II dalis - vis dar aukštupys

Off-top, truputį. Vėl stebiu, kad mano blogas.lt administravimo puslapį rodo kreivai. Ir vėl nesuderinamumas su naršyklėmis. Kaip kokia lrt.lt, bliamba, veikia tik su IE ir su FF. Jau minėjau, kad Epiphany nerodo, dabar pabandžiau pereiti prie Chromium naršyklės - tas pats. Gaila.

Gerai, tęskime kelionę Merkiu. Praėjusią savaitę papasakojau apie patį Merkio aukštupį Lietuvos teritorijoje. Šiandien plaukiam dar keliolika kilometrų žemyn upe nuo Pavlovo respublikos griuvėsių link Jašiūnų.

Pavlovo dvaro vartų griuvėsiai

Pavlovo dvaro vartų griuvėsiai

Plaukėme šią atkarpą 2009 rugpjūčio mėnesį, per pačias Žolines. Vėlgi, visi kaimiečiai gėrė. Baidarininkų matėme tik pora ekipažų, girtų šeimynų, nesuvaldančių baidarių, ariančių krantus ir staugiančių vienų ant kitų, tipo, “asile, kodėl nevairuoji”, “ne, lachūdra, tau p***, kai grįšim namo”.

Malūno liekanos

Malūno liekanos

Skirtingai nuo pirmosios atkarpos, šioje Merkio dalyje nematėme absoliučiai jokių žolių vagoje. Na taip, buvo tradicinių užvartų - rąstų, bebrų užtvankų, senų malūnų, įvairiausių tiltų, bet tai - norma.

Lieptas ties Jašiūnų meteorologine stotimi

Lieptas ties Jašiūnų meteorologine stotimi

Beje, eilinį kartą įsitikinome, kad neverta aklai pasitikėti maps.lt žemėlapiais: dažnai juose vaizduojami tiltai, kurių realybėje nerasdavome, geriausiu atveju - brastą. Ir šiaip, maps.lt duomenų bazė jau penkių metų senumo (faktas), kur ji bus korektiškanax.

Gelžkelio tiltas ties Jašiūnais

Gelžkelio tiltas ties Jašiūnais

Su nakvyne truputį problematiška, bet radome kažkokį nedidelį miškelį. Užtat smagios maudynės Merkyje garantuotos. Bet tik aukščiau Jašiūnų miestelio, nes žemiau jo keletą kilometrų vanduo gana nešvarus.

Dviejų dienų kelionę baigėme ties Slidžiūnų gyvenviete. Štai kaip atrodo baidarė po plaukimo - it sutinusi sena vagina:

Artificial vagina (extra-large size)

Artificial vagina (extra-large size)

Artimiausiu metu papasakosime apie kelionę nuo Slidžiūnų žemyn Merkiu. Ačiū už dėmesį, čia buvo:

Country cousins

Country cousins

Rodyk draugams

Merkys: I dalis - aukštupys

Merkys. Tame žodyje slypi tiek daug abiturientų-išleistuvininkų vilčių, korporatyvinės iškylos pagundų, patyrusių vandeninikų paniekos, nutrūkusių nuo lenciūgo šeimos galvų triukšmo, laimingų šeimų klegesio. Taip, Merkys atitenka tiems, kuriems nepavyko gauti laimingo bilieto plaukimui Ūla. Kiekvienas vidurinės grandies menedžeris, kiekviena VĮ sekretorė, jauna mokytoja ar pliktelėjęs akademikas, bent laikęs irklą rankoje ar matęs paveikslėlyje, žino, kad plaukti Merkiu zjbs arba, atvirkščiai - visiška xujnia. Vienok, didžioji tautos dalis kalba apie Merkio žemupį ar bent jau tą jo dalį, kuri prasideda nuo Vilniaus-Varėnos plento. O kas aukščiau prieš srovę? Apie tai - mūsų fotoreportažų ciklas.

Taip, Merkys ilga upė, vienu ypu ar yriu neįveiksi. Be to, kam plėšytis? Galima pažymėti, kad ši upė keičiasi kas kelis kilometrus: slėnis, vaga, dugnas, kraštovaizdis. Pradėsime nuo aukštupio.

Tabariškės - vieta, kur aukščiausiai galima pamatyti Merkį, aukščiau - Baltarusija. Tad, vykdami į Tabariškes plaukioti baidarėmis, dėl viso pikto, pasiimkite ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą - pasienio ruožas, jei ką.

Mes suplanavome savo kelionę parai, tad neskubėdami buvome pasiryžę įveikti atkarpą iki Merkinės (ne, ne tos, kur piramidė) kaimo ties Turgeliais. Buvo tai 2009 metų rugsėjo pradžia.

Taigi, pradžia žadėjo lengvą pasivaikščiojimą: srovė vidutiniška, vandens pakanka, užvartų nesimato.

Country cousins came here for your river

Country cousins came here for your river

Nu ką, upe mėgavomės kokius 2 km. Va tada ir prasidėjo:

Visa vaga buvo užžėlusi. Juodai. Baidarė vos juda žolių paviršiumi ir tai, tik irkluojant iš visų jėgų. Ir taip - visą kelionę! Užduokime sau klausimą: kodėl taip? Aplink Tabariškes ir Turgelius vien dirbami laukai, tik per stebuklą radome tinkamą miškelį nakvynei. O mūsų ūkininkai labai intensyviai tręšia žemę, kad pašertų jus, miesto veltėdžiai. Ir px, kad trąšos neužsilaiko dirvožemyje, o lietaus išplaunamos į upes. Jos taip ir keliautų su srove žemyn, bet gamta sukūrusi savireguliacijos mechanizmą - trąšų perteklių suvartoja masiškai augantys vandens augalai. Jo, Merkio vaga visiškai švari, neapaugusi nuo Merkinės kaimo (apie tai kitą kartą) vien dėl to, kad visos trąšos nusėda aukštupyje. Beje, neaišku kaip su tuo kovoti, pavyzdžiui, pasiturintys ponai, nusipirkę gabalą Merkio pakrantės (taip taip, tie, su “privati valda”), samdosi vietines storablauzdes baltakrūtes mergiotes, kad tos su dalgiais nušienautų dugną ties jų valdomis. Ir px, kad žolės nuplaukia 100 metrų pasroviui ir užkemša vagą aklinai.

Šienaujančios undinės (gaila, nesimato dalgių)

Šienaujančios undinės (gaila, nesimato dalgių)

Vienintelis geras įspūdis iš šios kelionės - daugybė įdomios konstrukcijos tiltelių per Merkį: iš padangų, geležinių lovų, betoninių žiedų.

Tiltas iš geležinių lovų

Tiltas iš geležinių lovų

Be kita ko, pakeliui nemažai piliakalnių, šauniai atrodo Turgelių bažnyčios bokštai, Merkiui juosiant miestelį puslankiu. O šiaip, labai rekomenduojame aplankyti Merkinės kaimą ir jame esančius griuvėsius. Deja, jokių nuorodų, teks patiem susirasti. Beje, apie tai - kitame reportaže.

Bus daugiau

Rodyk draugams

Lakaja: per Labanoro girią

Plaukiodami Lietuvos upėmis pastebėjome, kad jų pakrantės pastaraisiais metas intensyviai apgyvendinamos. Na ką gi, ir pats bevelyčiau gyventi ant nedidelio upelio kranto, jei įstengčiau įsigyti sklypą, pasistatyti namą, suskalti lentą ir ant jos prikeverzoti “Privati Valda”. Ir aš nenorėčiau, kad nepraustburniai baidarininkai apdergtų mano pakrantę, todėl skubiai apsitverčiau viską spygliuota viela, pajungčiau 220V ir paleisčiau šunį-balamutą-laiką-haskį, kad ne tik baidarininkus, bet ir atsitiktinius meškinus sudraskytų nafig, ibo nexuj.

O yra dar gudročių, kurie per upę pasistato tiltelį, nuo kurio medžioja laikos, taikydamos įšokti į praplaukiančią baidarę.

Apskritai, Lakaja jau gana smarkiai apgyvendinta, pakrantėse nuolat šmėžuoja sodybos su patrankom

liepteliai, tiltukai

vietiniai čiuvakai

Bet šiaip, pats žemupis mažiau apgyvendintas, todėl praplaukti Lakaja būtina. Geriausia pradėti ties Lakajos kaimu, užteks dviejų nakvynių nuplaukti iki Žeimenos stotelės ir grįžti į Vilnių traukiniu. Mes taip ir padarėme 2007 metų gegužės mėnesį. Pirmoji nakvynė buvo nuostabiausia per visą mūsų plaukiojimo istoriją: turėjo trumpą ir siaurą kinietišką palapinę iš Senukų ar mAximos itin laidžią vandeniui. Prasidėjo lietus, tad teko miegoti baloje. Visą likusią kelionę džiovinom daiktus ant baidarės bortų.

Maždaug pusiaukelėje buvo du ežeriukai - Aldikis ir Lakaja. Kad ir kaip nemėgstame stovinčio vandens, įveikėm juos nesunkiai. Beje, kad nereikėtų klaidžioti ežero rankovėse, gerieji vandenininkai (nustebčiau, jei parko direkcija) paliko ženklą:

Keliose vietose aptikome stovyklavietes. Visai neblogos, aptvarkytos, su vaizdu

Gana nemažai užvartų Lakajoje, pasitaiko tikrai nemalonių rąstų, per kuriuos reikia perkėlinti baidarę arba nešti krantu. Bet mes neieškome lengvo kelio.

Nuo Lakajos ir Žeimenos santakos paplaukus kokį pusvalandį, priplaukiam Žeimenos geležinkelio stotelę, su viršgarsiniais ekspresais Turmantas-Vilnius. Ten puiki pieva išsidžiovinti daiktus ir baidarę saulės atokaitoje.

Deja, kažkodėl vietiniai verslininkai nesusivokia pastatyti alaus kiosko prie stotelės. Bent jau šulinys yra.

Rodyk draugams

Grūda: I dalis - vidurupis (su foto)

Yra viena upė Dzūkijoje, kur vargiai sutiksi turistų ar šiaip ufonautų net karštą vasaros dieną. Kažkodėl jos vengia dauguma masinių turistų. Nu ir ačiū Dievui. Tuo tarpu, kai Merkyje liepos mėnesį neįmanoma prasilenkti su čainikais, leidimai plaukti Ūla išpirkti šešiems metams į priekį, Grūdoje ramu.

Grūda irgi teka per Dzūkijos nacionalinio parko miškus, vos keliose vietose antropogenizuota. Būtent todėl, ji - viena mylimiausių mano upių, juolab, kad vandens lygis joje ištisus metus pakankamai aukštas, plaukiant kliūčių yra, bet jos maloniai įveikiamos. Be kita ko, išlipus galima prisigrybauti ir prisiuogauti. Skirtingai nei Merkyje, Grūdoje galima ir žvejoti.

Dėl nuolatinio laiko stokos ir savo besaikio tingumo, ėmėme Grūdą per du kartus. Pirmajį ir pateikiu dabar.

Tai buvo 2008 m. Joninės ar kažkas panašaus. Pradėjome kelionę nuo Darželių kaimo ties Marcinkonių-Druskininkų plentu. Šioje dalyje upė sureguliuota, t.y., vaga kažkada buvo išlyginta. Tačiau realiai to nesijaučia, krantai jau apardyti, apaugę meldais. Vaga vietomis susiaurėja va taip:

Labai daug vingių, vietomis kilpos būna kone 360 laipsnių. Įdomu tai, kad nors aplink pušynai, pats slėnis apaugęs visokiais drėgnamėgiais augalais, ir vietų sausai išlipti ar apsistoti beveik nebuvo iki Šaudzyklos kalno.

Užvartų pasitaikė vos keletas, po jomis ar virš jų lengva pralįsti, tačiau mūsų kompanijoje buvusi įžymi Lietuvos vandenininkė vis tiek sugebėjo įgriūti į vandenį.

Priartėjus prie Marcinkonių esančio Šaudzyklos kalno, Grūdos slėnis kiek pasikeičia: krantai tampa smėlėti, aukšti, statūs.

Grūdos kilpos nuo Šaudzyklos kalno

Grūdos kilpos nuo Šaudzyklos kalno

Grūdos slėnis - drėgnos pievos

Grūdos slėnis - drėgnos pievos

Šiose vietose ir apsistojame nakčiai. Kitą dieną belieka įveikti nedidelę atkarpą iki Marcinkonių-Merkinės kelio, kur mus turi pasiimti draugai. Pačią maloniausią Grūdos atkarpą pasiliekame kitam kartui, kaip vėliau atsitiko - kitiems metams.

PS: Per pusantros paros, nuo Darželių iki Kašėtų nesutikome nei vieno žmogaus. Joninės, visi gėrė.

Dzūkų sukultūrinta daržovė

Dzūkų sukultūrinta daržovė

Įrodymas

Įrodymas

Rodyk draugams