BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime” – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

  • puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
  • keletą vištienos krūtinėlių;
  • keletą saldžių paprikų;
  • morką;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • čiliaką (galima ir daugiau);
  • konservuotų pomidorų;
  • kumino, raudonėlio, kalendros;
  • druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor”.

Rodyk draugams

Minestrone – vasariška sriuba

Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.

Šiandien darže radau:

  • cukiniją;
  • moliūgo gabalėlį;
  • keletą saliero stiebų;
  • porą;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • pankolio šaknį;
  • pomidorą;
  • keletą morkų;
  • ryšulėlį petražolių;
  • keliolika ankščių pupų;
  • podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.

Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.

Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.

Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.

Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.

Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.

Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.

Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.

Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.

Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…

o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų

Rodyk draugams