BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Duoklė svetimoms moterims – vištienos sriuba su žolelėmis

Eskaluosime 9-ojo Dievo įsakymo svarstymą. Kas nežino, jis byloja, kad neturėtume geisti svetimos žmonos ar svetimo vyro. Daugumos svetimų moterų niekas negeidžia, nes jos neįdomios vien tuo, kad yra svetimos. Yra dar svetimų moterų tipas, kurių tyliai pageidi, nueini išpažinties, ir toliau, tylomis jų geisdamas, pamažu pamiršti, geisdamas jų vis mažiau. Yra dar vienas tipas svetimų moterų, kurių geisti ne tik, kad negalima, bet ir nesinori. Todėl, kad kaip bežiūrėsi – jos puikios moterys. Ir tai vienintelė priežastis, kodėl jų geisti neišeina. Net tai, kad jos geriausių draugų moterys, tarsi ir netrukdytų jų geisti, nes juk galima su geriausias draugais susipykti, kad nebųtum geriausiu draugu, paimti jų moteris – ir problemos kaip nebūta (kas pakišo šią mintį? Egziuperi? Kamiu?).

Gana tuščiažodžiavimų. Noriu padėkoti bobai Ievai už žoles, iš kurių išviriau dar vieną blaivinančią sriubą. Iš to, ką davė boba Ieva reikės:

  • rūgštynių;
  • juozažolių;
  • laiškinio česnako;
  • svogūnų laiškų;
  • taip pat: paprikos, morkos, agurko, sojos padažo, sezamo aliejaus, vištienos papų.

Sumetam kubeliais pjaustytus vištos papus į verdantį vandenį. Kol užvirs, supjaustom daržoves elipsėmis. Pas išvirusią vištieną pirmos keliauja morkos, po poros minučių paprika. Vėliau – rūgštynės.

Po poros minučių išjungiam viryklę, ir pridedam agurkų. Paskaninam sojos padažu.

Viskas, ką dar reikia padaryti – pilti sriubą į dubenėlius, pabarstyti kapotais laiškais ir juozažolėm, palaistyt sezamo aliejum.

Skanaus.

Rodyk draugams

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

  • cukinijos;
  • trupučio brokolio;
  • trupučio žiedinio kopūsto;
  • gabalo saliero;
  • petražolės šaknies;
  • poros trijų morkų;
  • svogūno;
  • sultinio;
  • druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
  • ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Rodyk draugams

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

Soliankos fenomenas lietuvių kalboje: šiupininė

Sveiki, mažučiai Jūs mano. Va ir priėjome tą lemtingą vietą, kur skubiai turime sugalvoti naujadarą. Juk turime rizotui pavadinti daugiaryžį? O cepelinui - didžkukulį? Turim. O kaimynų kulinarijos šedevrui – neturim. Na kaip lietuviškai solianka, a? Įsivaizduoju, tūlas kalbininkas tuoj nusivalys snargliną panosę ir drėbtels, esą, galima būtų pavadinti šiupinine… Gerai, gyvuly, atrėžčiau, gal ir tiks, bet aš labai tuo abejoju. Mat, šiupinys man asocijuojasi su jovalu, gaminamu iš to, kas liko po daugiadienių arba iš to, kas liko žmogaus be fantazijos šaldytuve keletą dienų iki atlyginimo. Jei žvelgtume į kulinarinį Lietuvos paveldą, pastebėtume, kad šiupiniuose vyrauja kiauliena, pupos, kruopos beigi ropės. Tuo tarpu soliankoje, nors produktai ir varijuoja, pastebima ryški raugintų ir marinuotų gėrybių bei jautienos dominantė. Gerai čia aš… Kita vertus, solianka gali būti ir be jautienos, o iš žuvies, bet čia kita istorija. Ai, pakaks čia tų semantinių blevyzgų, gaminame solianką iš mėsos (iš žuvies gaminsim, kai kas nors pagaus man eršketą ar bent jau starkį).

Reikės:

  • gero stipraus jautienos sultinio (normalūs žmonės verdasi iš anksto ir laiko šaldiklyje bent keletą litrų);
  • saujos perlinių kruopų užmerktų prieš 12 valandų;
  • rūkyto kumpelio; galima pamaišyti su rūkyta šonine ir rūkyta dešra;
  • saujos džiovintų baravykų; turintiems sūdytų (nemarinuotų, jibytute) pasisekė labiau;
  • svogūno;
  • česnako;
  • raugintų agurkų su trupučiu rasalo;
  • saujos kaparėlių;
  • saujos alyvuogių;
  • keleto marinuotų chalapenių gabalėlių;
  • geros pomidorų pastos (ne kečupo) arba poros pomidorų savose sultyse;
  • citrinos;
  • prieskonių: lauro lapų, kvapiųjų pipirų; jei turime – krapų, petražolių.
  • grietinės – būtinai.

Sultinį užkaičiame su lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai užvirs, metame džiovintus grybus ir mirkytas kruopas, pasūdome vos vos. Tegul kunkuliuoja pamažu. Tuo tarpu pjaustome kumpelį ir visas kitas rūkytas gerybes ir pakepiname aromatingame nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje.

Aš pjaustau stambiai, bet plonai – man taip patinka. Kiekvienas pjausto kaip mėgsta.

Apskrudusią mėsą metame į sultinį. Smulkiai pjaustome svogūną, kepame tuose pat riebaluose, kur kepė kumpis. Pjaustome raugintus agurkus. Labai nesmulkinam.

Metame pas svogūną draugijai. Kepame ant silpnos ugnies keletą minučių. Dedame pomidorus/ pastą.

Pakepiname dar keletą minučių, dedame viską į puodą su sultiniu. Ten pat pilame stiklinę raugintų agurkų arba raugintų kopūstų rasalo. Verdame ant silpnos ugnies dar keletą minučių, išjungiame viryklę, dedame perplautus kaparėlius ir alyvuoges ir, jei turime – žalumynų. Leidžiame sriubai pailsėti 20 minučių. Patiekiame su kapotu česnaku, kapotais chalapeniais, citrina, grietine, juoda rugine duona ir stikleliu atšaldytos šnabės.

Mmmmm, šiais metais dar nesu nieko skaniau valgęs. Pažiūrėkite, niam niam

Dabar lauksiu eršketo.

Gal anksčiau ir minėjau, bet pasikartosiu: pasikeiskite savo DNS serverius, bo Lietuvos interneto paslaugų tiekėjai mala šūdą ir nesirūpina savo klientais. Jei rūpinatės savo kompiuterio saugumu, savo vaikais ir Jums aktualus naršymo greitis – pasinaudokite mano patarimu. Windows vartotojai Internet Protocol Properties prie “Preferred DNS server” rašo 208.67.222.222, prie “Alternate DNS server” – 208.67.220.220. Linuxistai terminale rašo:

$ sudo cp /etc/resolv.conf /etc/resolv.conf.auto

$ gksudo gedit /etc/dhcp3/dhclient.conf

prideda eilutę

prepend domain-name-servers 208.67.222.222,208.67.220.220;

išsaugo, išeina.

$ sudo ifdown eth0 && sudo ifup eth0

(eth0 – Jūsų tinklo kortos vardas, kuris nebūtinai yra eth0).

Plačiau

Rodyk draugams

Švelni sriuba “Juodoji gulbė”

Čaikovskis… Aronofskis… Vien genijai aplink. O aš – toks mažas ir paliegęs, man reikia atgauti jėgas. Gerai, atgausiu, bet apie tai vėliau, o dabar – apie kiną. Taigi, kinas. Nepatikėsite, bet kinas yra tas hobis, kurį susigadinau. Kaip galima susigadinti hobį? paklaus manęs žingeidus skaitytojas. Ogi susirasti darbą, susijusį su hobiu. Atidaviau kinui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, per kuriuos peržiūrėjau neįsivaizduojamą filmų kiekį. Būdavo dienų, kai žiūrėdavau po 8-10 filmų per dieną. 90% jų buvo šiaip sau (blogų filmų nebūna, paprastai žiūrovas būna nepasirengęs). Tačiau likusieji mane begėdiškai išlepino. Išlepino tiek, kad dabar, praėjus bene keturiems metams po to, kai pakeičiau darbą į tolimą nuo kino, vis dar esu išpindėjęs tiek, kad sunkiai berandu gerų, išties gerų filmų. Na, per keletą metų kino meistrai pystelėjo vos vieną kitą šedevrą. Vienas jų – “Juodoji gulbė“, Darreno Aronofskio psichoanalizė apie balerinas, anoreksikes, stresą ir įtampą, lydima Piotro Čaikofskio Čaikovskio baleto “Gulbių ežeras” muzikos. Ne, nesiruošiu čia spoilinti ir perpasakoti turinio ar, juoba, analizuoti šio kūrinio, geriau nueikite į kiną ir patys pažiūrėkite. Kodėl? Todėl, kad aš taip sakau. Ir todėl, kad, mano kuklia nuomone, tai geriausias 2010 metų высер’as. Jei nurodysite geresnį filmą, išleistą pernai – galite pirmas mesti į mane akmenį. Treileris:

Išties, po šio filmo reikia atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Skubam į virtuvę, pasiruošiame produktus lengvai gaivinančiai sriubai:

  • juodosios gulbės krūtinėlę (iš kur ten būt papams, pas tą nabagę Natalie Portman, che che);
  • morką;
  • pora askalotinių česnakų arba mažą raudoną svogūną;
  • imbiero pirštą;
  • truputį Pekino kopūsto;
  • sojos padažo;
  • sultinį, apie kurį jau minėjau.

Sultinį užkaičiame, daržoves sukapojama nelabai smulkiai, tipo taip:

O kopūstą dar stambiau:

Gulbės krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis ir metam į verdantį sultinį su kapotu imbieru. Po kokių 10 minučių, manau krūtinėlė jau bus išvirusi, bet jei jau bijome salmoneliozės, paverdame dar 5 minutes. Tada dedame morkas, šalotus askalotus (daug kas painioja juos su svogūnėliais, juoba ir skonis artimas svogūnui, bet neapsigaukite, tai – česnakai), pilame keletą šaukštų sojos padažo. Išjungiame viryklę ir uždengiame puodą. Po poros minučių dedame Pekino kopūstą. Uždengiame ir dar palaukiame pora minučių. Patiekiame su trupučiu gero sezamo aliejaus.

Šiaip, sriuba turėtų būti itin švelni, bet nesusilaikiau neįsibėręs žiupsnio maltų čiliakų. Iš arčiau:

Skanaus.

Rodyk draugams

Apie vedybas ir žuvienę

Kaip elgtis, kai santykiai pasiekia tokią ribą, po kurios moteris pagaliau parodo tikrąjį savo veidą? Ne tą, pačios suformuotą, kuris jai pačiai atrodo pats patraukliausiais (apie tai, kaip klysta moterys, bandydamos mus apdumti akis, apsimesdamos lieknesnėmis, jaunesnėmis ir kitokiomis -esnėmis, galima bus padiskutuoti ruošiant kokį nors bjauriai komplikuotą patiekalą), o tikrą, nepagražintą, nepaslėptą po makiažo pagrindu, perkreiptą mėnesinių skausmo, blizgantį nuo varvančios nosies. O  dar tie jos pačios prasimanyti, esą “papildomi” kilogramai… Taigi, ateina laikas apsispręsti: atsisakyti nemokamo (ar tikrai?) sekso ar vesti?

Aš, sekdamas Sokrato patarimu, vesčiau: jei išsirinksiu gerą žmoną – būsiu laimingas, jei blogą – tapsiu filosofu. Abiem atvejais neprašausiu, net ir atsisakęs daugybės pigių malonumų: miegojimo vienam, savigailos priepuolių po pjankių, per kurias niekas nedavė ir išjungto mobiliako.

Besiruošdamas vestuvėms, kiekvienas vyras turi sublizgėti virtuvėje. Vieni, kaip Jūsų nuolankus tarnas, gali blizgėti ilgai kaip Saulė, kiti – kaip meteorai staigiai perskrosti naktinį dangų. Bet kokiu atveju, moteris to nepamirš. Ir po 50 bendro gyvenimo metų. Pats paprasčiausias ir vyriškiausias būdas sublizgėti – išvirti žuvienę. Tai turi mokėti daryti kiekvienas vyras, jei ne – jis gėjus, jei jam atrodo, kad jis ne gėjus ir jis vis vien nemoka – jis latentinis gėjus, jei jis prieštaraus mano žodžiams – jis pyderas (nieko bendro su seksualine orientacija).

Sudedamosios dalys tiek rezultatas visiškai nesvarbu, svarbiausia, kad mokame. Ok, imam:

  • 3 kuojas (Jūs, tikiuosi, suprantate, kad tai gali būti bet kokia žuvis?);
  • 3 bulves;
  • 2 morkas;
  • petražolės šaknį;
  • svogūną;
  • truputį žalių petražolių, krapų, gelsvės, lauro lapų, baltųjų (juodųjų, kvapiųjų) pipirų.

Žuvis valom, skrodžiam, išpjaunam žiaunas, nuplaunam, nupjaunam galvas, uodegas, pelekus. Šias atraižas užpilam nemažu kiekiu vandens, dedam svogūną, pipirus, gelsvę, lauro lapus ir užkaičiame.

Verdame kokią valandą, tada nukošiame, kaulus ir kas liko – išmetam, turim pasilikti tik skaidrų sultinį. Į jį dedam supjaustytas morkas, petražolės šaknį, kiek vėliau – bulves. Paverdame 10 minučių, dedame stambiai supjaustytą likusią žuvį.

Verdame kokią valandą, tada nukošiame, kaulus ir kas liko – išmetam, turim pasilikti tik skaidrų sultinį. Į jį dedam supjaustytas morkas, petražolės šaknį, kiek vėliau – bulves. Paverdame 10 minučių, dedame stambiai supjaustytą likusią žuvį.

.Verdame ne ilgiau kaip 10-12 minučių. Išjungiam viryklę, dedam į sriubą kapotas petražoles. Paliekame uždengtą puodą 15-20 minučių.

Patiekiame, žinoma, su grietine, juodais pipirai, juoda duona ir stikliuku šalto spirito. Juk nesiūlysim damai degtinės – tik gryną spiritą.

Rodyk draugams

Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime” – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

  • puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
  • keletą vištienos krūtinėlių;
  • keletą saldžių paprikų;
  • morką;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • čiliaką (galima ir daugiau);
  • konservuotų pomidorų;
  • kumino, raudonėlio, kalendros;
  • druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor”.

Rodyk draugams

Minestrone – vasariška sriuba

Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.

Šiandien darže radau:

  • cukiniją;
  • moliūgo gabalėlį;
  • keletą saliero stiebų;
  • porą;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • pankolio šaknį;
  • pomidorą;
  • keletą morkų;
  • ryšulėlį petražolių;
  • keliolika ankščių pupų;
  • podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.

Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.

Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.

Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.

Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.

Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.

Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.

Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.

Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.

Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…

o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų

Rodyk draugams

Kovojam su karščiu: Gazpacho ir Sangria de Cava

Ką, mažuliai, karšta? Nieko baisaus, Andalūzijoje bei Katalonijoje dar karščiau, todėl ten protingi žmonės išmoko pasigaminti gaiviųjų maistų ir gėrimų. Ką reikia daryti? Visų pirma, užsišaldome šaldiklyje kuo daugiau ledukų. Kiek tik tilps. Jie dabar tikrai neprapuls. Pradžiai pasidarome normalaus limonado: į ąsotį su šaltu mineraliniu (geriau negazuotu) vandeniu išgręžiame keletą citrinų arba laimų, pagal poreikį beriame rudojo cukraus, ištirpiname jį, tada dedame daug ledukų. Viskas elementaru. Dar galim įsimesti mėtų ar melisų lapų.

Čia buvo tik lengvas apšilimas (bugaga). Pasigaminkime gaspačio – šaltos ispaniškos daržovių sriubos. Prireiks:

  • keleto pomidorų;
  • keleto skirtingų spalvų paprikų;
  • pusės raudono svogūno;
  • 2-3 skiltelių česnako;
  • poros agurkų;
  • žiupsnio kumino;
  • čili pipiro (geriau šviežio);
  • vyno acto, alyvuogių aliejaus, druskos;
  • daug ledukų.

Nenustebkite, mano pomidorai netradicinės orientacijos, bet puikiai tinka ir paprasti raudonieji, kad tik prinokę ir kvapnūs būtų. Jų viršūnėles kryžmai įpjauname ir nuplikome verdančiu vandeniu.

Taip bus paprasčiau nulupti odeles. Taip pat galima pasielgti ir su paprikomis, tik daug vargo.

Visas daržoves, išskyrus agurkus, supjaustome stambiais gabalais, užberiame grūstu kuminu.

Ir stropiai viską perdirbame smulkintuvu. Aha, iki košelės.

Dedame jūros druskos, pilame gerą šaukštą vyno acto, keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, dedame pusapskritimiais supjaustytus agurkus. Išmaišome ir uždengtą indą su sriuba dedame į šaldytuvą bent 4 valandoms, geriau 6, kad atšaltų.

Ką veikiame tuo metu? Neee, nesėsime sudėję rankų, o ruošiame sangriją, bet ne tokią, kurią mums bando prakišti kabakuose, o katalonietišką iš putojančio vyno – sangria de cava. Geriausiai šiai sangrijai tiktų nebrangi káva (kirčiuojame pirmąjį skiemenį) – kataloniškas putojantis vynas. Man, kaip variantas, labai patinka natūraliai fermentuoto Alitos putojančio sausojo ar briuto kainos ir kokybės santykis: gerti vienas jis pakankamai bjaurus, bet tokiems lengviems kokteiliams – pats tas. Be vyno, dar reikės apelsinų, apelsinų sulčių, citrininio limonado ir, žinoma, daug ledukų.

Visi skystieji ingredientai turėtų būti atšaldyti. Į 3 litrų ąsotėlį dedame daug ledukų, pilame sultis, limonadą, šampūsiką, skiltelėmis pjaustytus apelsinus. Paskui, mediniu šaukštu patraiškom tuos apelsinus. Viskas, pilame į taures. Nepamirštam įsidėti dar ledukų.

Saulė jau nusisuko vakarop ir šviečia į priešingą namo fasadą, tad galima išeiti į balkoną mūvint tik trumpikėmis, kojas iškišti pro turėklų groteles, sėdėti aukštai, siurbčioti sangriją ir spjauti į karštį. Dabar jau net išdrįstama mirktelėti simpatiškai merginai gretimame balkone. Ji atsako šypsena, bet besimezgantį pokalbį nutraukia jos balkone pasirodęs pliktelėjęs diedas, kamuojamas vidurio amžiaus krizės. Ai, ir man ant peties kažkas uždeda mažą ranką ir nebyliai reikalauja lengvos vakarienės. Ką gi, einu dar paskrudinsiu sužiedėjusios duonos ant sausos keptuvės. Čia prie gaspačio. Į dubenėlį pilu sriubos, dedu daug ledukų, truputį žalumynų.

Juk nebaisūs jokie karščiai, ar ne? Skanaus, brangieji silpnaregiai.

Ir dažniau mirksėkite kaimynėms bei kaimynams – gal kada kaimyniški santykiai išsivystys, o tai dabar net nesisveikiname vieni su kitais. Graudu.

Receptai inspiruoti:

PS. Gracias, mi Vida por sangría.

Rodyk draugams

Puikusis Masciarelli vynas ir puikioji japoniška miso sriuba

Kaip žadėjau ankstesniame poste apie Vyno dienas, pagaliau atsidariau ten nusipirktą vyno mūzos Marinos Cvetić gaminį Masciarelli Trebbiano D’Abruzzo. Deja, šis vynas nesulaukė jūros gėrybių ar žuvies patiekalo, tačiau prie jo nusipirkau nerealaus minkšto Luigi Guffanti avies-karvės pieno sūrio.

Sunku man pasakoti apie vynus: galiu pasakyti, kad skanus arba neskanus, patiko arba ne, tiko prie to ar ano patiekalo arba ne. Pasirodė, kad Trebbiano D’Abruzzo vynuogė kažkiek panaši į mano mėgiamą Gewurtztraminer, gal kiek mažiau saldumo. Kvapas gaivus vaisiškas, skonyje dominuoja obuoliai ir kriaušės, truputį jaučiasi pipirai. Su pasirinktu sūriu labai gerai derėjo. Vynas gerai geriasi ir vienas.

Na o šios dienos pagrindinis patiekalas, tiksliau sriuba, nieko bendro su vynu neturi.

Šiandien gaminau japonišką miso sriubą, japonų valgomą visur ir visada. Jos pagrindą sudaro miso pasta, gaminama iš fermentuotų sojos pupelių, tofu sūris, gaminamas iš sojos ir grybai, paprastai šiitakiai. Aš, žinoma, neturiu visų ingredientų, todėl leidžiu sau kai ką pakeisti.

Iš šaldytuvo traukiu:

  • puodą stipraus sultinio;
  • keletą šampinjonų (šiitakiai, žinoma, geriau);
  • gabalą kieto tofu (kietumas – realetyvi sąvoka virtuvėje, che che);
  • sojos pupelių daigų (šviežių ar konservuotų);
  • keletą svogūno laiškų;
  • miso pastos (būna pirkti prie “egzotinių prekių” prekybos centruose);
  • šlakelį sojos padažo.

Sultinį užvirinam ir dedam plonais griežinėliais supjaustytus grybus.

Paverdame 3 minutes, dedame miso pastą, pilame šlakelį sojos padažo, tada – pupeles, o galiausiai – kubeliais pjaustytą tofu.

Išjungiame viryklę, uždengiame puodą, palaukiame pora minučių, tada pilame sriubą į dubenėlį.

Pasiskaniname svogūno laiškais, lašeliu sezamo aliejaus, kaip opcija – kapotas čiliako galas. Skanaus.

Labai švelni ir jauki sriuba. Pavalgęs jos, jaučiuosi kaip trobelėje ant Ramiojo vandenyno kranto Hokaido salos šiaurėje.

Rodyk draugams