BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.

Rodyk draugams

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška dokumentika “Barzakh”.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

  • 4-5 sultingų apelsinų;
  • pankolio šaknies;
  • askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
  • šakelės rozmarino;
  • šlakelio alyvuogių aliejaus;
  • kelių lašų vyno acto;
  • druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjaustymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį”.

Rodyk draugams

Keptos salotos – kaip sukontroliuoti savo pyktį

Šiandien aš piktas, vaniūčkos jūs. Ant visų. Už šikančius šunis pievelėse, už rūkančius kaimynus apatiniame aukšte, už dibilus vairuotojus, signalinančius į nugarą prie žalios rodyklės į dešinę, nors man reikia tiesiai, už kaitrą, neveikiančią ventiliacijos sistemą darbe, už bomžus, sulaužančius stiklo konteinerį, už latentinius pedikus, smurtaujančius prieš nelatentinius pedikus, už pasaulinį sionistų sąmokslą, kuris neapsieitų be snarglinų fašistuojančių pseudopatriotų maršų, už pačius blogiausius suši rolus mano gyvenime, užsakytus iš “Čili”, už odontologų aplaidumą, už nesipraususias moteris iš gretimo skyriaus, už visus coitus interruptus, už mižnių alaus pardavėją, nesugebantį paaiškinti koks tas, o koks anas alus… Ai, pakaks. Apie alų: atradau Nekropolio Maximoj naują parduotuvę, kur pilsto lietuvišką ir vokišką alų. Būtent, pačioje Maximoje prie alaus skyriaus. Visiškas feilas ta parduotuvė: alus gal ir nieko, bet imamas mokestis už plastmasinę tarą (50 ct., aha) ir laukinio kapitalizmo kainos nebeskatina manęs ten grįžti. Ar normalu už paprasto alaus litrą mokėti 9-11 Lt? Ir aš sakau, kad primetęs dar kelis litus, verčiau nusipirksiu litrą (litrą, blia!) puikaus vokiško vyno, Rivanerio ar Mueller Thurgau iš Domininko Veličkos parduotuvės.

Paprastai pyktis užklumpa žmones, kai trūksta gliukozės kraujyje. Kad taip neatsitiktų, skubiai reikia užkąsti. Jūsų dėmesiui, išskirtinės armėniškos salotos iš ant grotelių keptų daržovių. Reikės:

  • keleto baklažanų;
  • kelių paprikų;
  • kelių pomidorų;
  • raudono svogūno;
  • česnako;
  • žalumynų: krapų, petražolių, kalendros, baziliko, rukolos – tiks bet kas;
  • druskos, vyno acto, alyvuogių aliejaus.

Uždegam laužą arba įjungiam orkaitę. Baklažanus subadom, juos, paprikas ir pomidorus truputį aptepam aliejumi ir kišam ant grotelių į orkaitę (pomidorus kiek vėliau). Tuo tarpu pjaustome svogūną, česnaką, žalimynus.

Kai tik daržovių odelė ims juoduoti, traukiame jas lauk. Beje, baklažanai keps ilgiausiai.

Lupam daržovėms odeles, minkštimus pjaustom postambiais gabalėliais.

Nuo daržovių bus daug sulčių, ypač nuo pomidorų, tad stengiamės nupilti jas į kokį indą (mums jų prireiks rytoj). Visas daržoves sumaišome dubenyje, pabarstome druska, užpilam šaukštu dviem acto ir aliejaus.

Patiekiame su duona, o dar geriau – su geru šašlyku. Degtinė tiks irgi. O aš jau pasitenkinsiu medaus alumi, ką jau čia.

Skanaus, brangieji. Nesipykite niekada. O jei susipykote – taikykitės.

PS: mano lyrinio herojaus nuomonė ne visada sutampa su mano nuomone (autorius).

Rodyk draugams

Epifanija, salotos ir dėkingumas už tai, ką turime

Lietuviškai sakant, kartais aplanko apreiškimas. Gal dėl nesibaigiančio karščio imi suvokti, kad be reikalo zyziame, nuolat kažkuo nepatenkinti, trokštame neįmanomų arba nereikšmingų dalykų. Tereikia apsidairyti, kad suprastume kiek daug gauname: besileidžiančią į jūrą saulę, mažą šiltą vaiko delną rankoje, išsiilgtos moters apkabinimą, pagaliau išsikrovusį mobilųjį telefoną. Ir už šias mažas epifanijas turėtume būti dėkingi.

Konkrečiai šįvakar esu dėkingas už:

  • salotų lapus;
  • pomidorus;
  • raudoną svogūną, nors ir ne Krymo;
  • gabalėlį mocarelos, bala nematė, kad ne feta ar brinza;
  • puikias dideles alyvuoges;
  • citriną, gerą šlaką alyvuogių aliejaus, druską ir čipotlio pipirus.

Nuplautus salotos lapus suplėšau, supjaustau postambiai pomidorus, nedideliais kubeliais sūrį, pusžiedžiais svogūną. Pridedu alyvuogių, pabarstau čipotliu, druska, išspaudžiu truputį citrinos, užpilu aliejumi.

Mėgaujuosiu su šviežia čiabata.

Užgeriu šeivamedžio arbatėle, praskiesta vandeniu 1:4 su ledukais. Tikras Švedijos skonis. Oi, kaip ilgiuosi Stokholmo Šergordo, plaukiojimo kanoja baltosiomis vasaros naktimis tarp tūkstančių salelių.

Vos nepamiršau silpnaregių:

Skanaus.

Štai ir lengvu erotizmu dvelkianti daina į temą (spaudžiam nuorodą, nes myspace klipų kažkodėl wordpressas nepalaiko, beje N-18).

PS. Naudoju Epiphany interneto naršyklę.

Rodyk draugams

Empatija ir simpatija. Du jausmai, dvejos salotos

Ar žinote kas yra empatija ir simpatija? Ne, neklausiu apie žodžių reikšmę. Man įdomu, ar kas esate patyręs kažką panašaus. Nekalbu apie simpatiją, turiu omenyje užuojautą, pradinę šio žodžio reikšmę. Arba empatija: ar bandote suvokti ką jaučia mušamas mažas vaikas? prievartaujama moteris? žudomas senukas? Jei taip, vadinasi, mes dar nenužmogėjome, ar ne? Kodėl pradėjau tokia liūdna gaida? Šiandien padugnių, pochuistų, cinikų portale radau kupiną empatijos ir simpatijos kreatyvą. Tokį, prieš kurį nublanksta bet kokie biliūnai ar kudirkos. Aš retai pasiduodu emocijoms, ypač retai susigraudinu, bet tas kūrinys sugniuždė. Iš pradžių susigėdau savo juslumo: vajetau, visai apsiseilėjau. Bet paskaičiau komentarus ir supratau, kad net padonkai verkia. Norite perskaityti? Tik mokantiems rusų kalbą – KATINAS.

Grįžus iš darbo nieko nesinorėjo, tik prisilakti. Tik vėlyvą vakarą grįžo apetitas. Šaldytuve radau:

  • cukiniją;
  • kopūstą;
  • pomidorą;
  • papriką;
  • tuno konservų;
  • Parmos sūrio;
  • mocarelos;
  • vytintų alyvuogių;
  • kalendros sėklų, citrinos sulčių, pipirų, druskos, aliejaus, druskos.

Labai greitai ir labai plonai supjaustau cukiniją.

Pabarstau malta kalendra, dedu smulkintą tuną, Parmos sūrio drožlių, saują alyvuogių, pabarstau pipirais, palaistau citrinos sultim.

Vieną turim. Toliau: kopūstui darau čiank čiank dideliu peiliu.

Dedu ant lėkštės, tada pomidorą skrituliais, papriką kubeliais, pabarstau rupia jūros druska, pipirais, palaistau alyvuogių aliejumi. Turim antrą.

Prie viso šito reikia mocarelos. Na ir atšaldyti balto vyno. Ибо нехуй.

Šiandien klausom muzikos? Ne, jokiu būdu, kitą pornografinį klipą išpostinsiu kitą kartą. Šiandien liūdime.

PS Kartais naudojuosi greitųjų žinučių klientu Empathy.

Rodyk draugams

(Pseudo)Cezario salotos. (Pseudo)striptizas

Dar kartą N-18.

Išgirdau darbe pageidavimą. Pagaminti Cezario salotų. Niekada jomis nesižavėjau, nesižaviu ir po to, kai pagaminau. Ne, skanu, kas be ko, bet toli gražu, ne ką tik nušienautos žolės kvapas (būdingas moterims) ar brie sūris (būdingas vyrams). Maža to, originalios Cezario salotos, gaminamos su žaliu kiaušinio tryniu, mūsų klimato sąlygomis, tiesiausias kelias į salmoneliozę. Mums to reikia? Aš irgi taip manau. Todėl pradedu improvizuoti. Kas pakeis žalią kiaušinį? Teisingai, imame:

  • Savojos arba Aisbergo salotų;
  • keletą pomidorų;
  • citriną;
  • rūkytos šoninės (papilvė gerai, o dar geriau – pančeta);
  • Parmos sūrio (kitas čia netiks, galite net nemėginti);
  • česnako;
  • duonos skrudinimui;
  • ančiuvių (radau ančiuvių suktinukų su kaparėliais – triskart pigiau nei paprasti ančiuviai, o skonis – toks pat);
  • alyvuogių aliejaus, pipirų.

Gerai išgaląstu peiliu pjaustome šoninę plonomis juostelėmis ir dedame 15 minučių į įkaitintą orkaitę kokioje nors formoje.

Kai tik gabalėliai traškiai apskrus – išimame,

o jų vieton ant tų pačių riebalų dedame kubeliais supjaustytą duoną (pluteles geriau nupjaustyti). Nuolat pavartydami, skrudiname iki gražios auksinės spalvos.

Kol šoninė ir skrebučiai vėsta, presu spaudžiame keletą skiltelių česnako.

Pilame ant jo 100-150 ml alyvuogių aliejaus ir spaudžiame vienos citrinos sultis.

Tai – pats elementariausas padažas salotoms.

Tada smulkiai kapojame ančiuvius (jie čia atstos kiaušinio trynį).

Na, štai, patiekalas beveik paruoštas, beliko keli akcentai: nuplauti salotų lapus, jei norim – plėšom ir dedam ant didelės plačios lėkštės, kad užklotų dugną. Išimame pomidorų sėklas, o minkštimą supjaustome griežinėliais ir dedame lėkštės pakraščiuose. Tada salotų lapus apibarstome smulkintais ančiuviais, keptos šoninės gabalėliais, skrebučiais, plomomis sūrio juostelėmis (bulvių skustuku labai gerai gaunasi), maltais pipirais.

Pašlakstome viską padažu. Su baltu atšaldytu sausu, o gel net saldžiu vynu iš rūsio – idealu.

Skanaus, nepersivalgykite, gana sūru.

Kiek žinau, Cezario salotos atsirado Meksikoje italų išeivio restorane. Kad jau prakalbome apie Meksiką, Jūsų dėmesiui – lengvas erotinis šou. Andai, kai buvau jaunas, svaigau nuo šios scenos.

Rodyk draugams

Fusilli con pesce alla Dalnevostocce

Kaip žinia, Lietuvoje, ypač Vilniuje, tragiška situacija su šviežia žuvimi. Na, iš bėdos, galima įsigyti “ne pirmo šviežumo” plekšnių ar pašvinkusių doradų. Bet cituojant klasikus: šviežumas būna pirmas ir paskutinis (cė), kitu atveju, žuvies geriau nevartoti maistui. Bet ką tuomet daryti? Juk jei nenorime susirgti silpnaprotyste, privalome bent kartą per savaitę valgyti jūrinę žuvį. Aš apie Baltijos žuvis nekalbu - jos jūra net nekvepia. Belieka misti konservais. Siaubas, bet tai tiesa - kitos išeities, mums lietuviams, nematau.

Šiandien jūsų dėmesiui - šiltos pseudoitališkos salotos su pasta. Šiuo atveju - su fuziliais. Reikia visai nedaug:

  • fuziliai;
  • sauja briuselinių kopūstų;
  • poro galas;
  • konservuota saira;
  • alyvuogių aliejus, druska, pipirai, raudonėlis.

Viskas vyksta greitai, užtruksime vos 10 minučių. Verdame fuzilius pasūdytame vandenyje iki aldente būsenos (nėra reglamentuoto laiko, tiesiog reikia po kokių 7 minučių perkąsti makaroną ir įvertinti jo išvirimo lygį). Geriau šiek tiek neišvirę, nei pervirę. Kol jie verda, blanširuojame (ar yra toks žodis lietuvių kalboje?) ketvirčiuotus kopūstėlius - palaikome verdančiame pasūdytame vandenyje pora minučių; supjaustome porą, susmulkiname žuvį. Kai fuziliai išvirė, nukošiame, sumaišome juos su kopūstais, porais, žuvimi, gausiai palaistome alyvuogių aliejumi, negailime juodųjų piprių ir raudonėlio. Prego, salotas valgome šiltas, nors neblogos ir šaltos.

Rodyk draugams