BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Suvalgyti pūdą druskos (N-18, griežtai)

Labai negudrausiu, o tiesiog išversiu savo seną receptą. Ir nepatingėsiu net pasikeikti, tad, nepilnamečiai, malonėkite spustelėti kryžiuką savo vogtų ViMdousų lango dešinėje, tėvų pirkto Mako kairėje ar kreivai sudiegto Gnome3 viduryje. Viskas? Suaugusieji, galim pratęsti?

Jums, be abejo, kils klausimų, kodėl aš išvariau mažvaikius? Taigi tie dibilai perskaitys receptą ir sugalvos, kad gali be pasekmių suėsti 16 kg druskos, o paskui už pasekmes man atsakinėt? A? Jie gi dar nemoka tarp eilučių skaityt, ne tai, kad Jūs.

Pradedam. Lengvai vakarienei reikės:

  • kokių 2 kg druskos, pačios pigiausios, xule (nu ne asilai gi mes tempti namo 16 kg? O paskui juos suėsti per vakarienę, nesvarbu, kad su seksualiniu (in advance) partneriu;
  • rozmarino šakelės;
  • 0,5 kg morkų (ochochoooo);
  • čili pipiro;
  • 50 g sviesto;
  • na ir smulkmės kokios: 4 nedidelių pirmo ir paskutinio šviežumo ešerių ar poros didesnių; galima ir vieną gerą jūros ešerį, kaip pirminiame recepte – bus dar geriau).

Užkuriame orkaitę 200-220ﹾC karščiui. Kol kaista – išdarinėjame žuvį, išpjaunam žiaunas, bet, šiukštu, neskutam. Kokia žuvis bebūtų. Tai labai svarbu, pedantai – įsidėmėkite. Nuplautiems kūneliams į pilvų ertmes kišam truputį rozmarino. Nedaug, juk nenorime valgyti eglės skonio žuvies druskos.

Toliau. Ant skardos pilame druskos sluoksnį, maždaug 1-1,5 cm storio.

Pašarvojame ešerių kūnelius, taip parodydami jiems deramą pagarbą.

Užkasame kūnelius storu druskos sluoksniu, kad neliktų jokių skylių.

Galim, dėl viso pikto, dar pasūdyti mūsų patiekalą. Dedam skardą su žuvimis į įkaitintą virtuvinį pepelacą ir palydim į 20 minučių kelionę laike. Kol žuvys keliauja, mes ne tik, kad nesixoderinam, bet net negirtuokliaujam ir neveltėdžiaujam. O skutam ir supjaustom morkas beigi sukapojame čiliaką. Pastarąjį apkepiname truputį svieste.

Tada sujungiame su morkomis.

Kepame neilgai, kad tik vos vos suminkštėtų morkos, bet liktų traškios.

Aaa, štai ir žuvys prisirpo! Ištraukiam skardą iš orkaitės, palaukiam, kol truputį atvės druska, o paskum atsargiai nudaužom ją nuo žuvų – mat, druska apie žuvis bus sukietėjusi. Būtų neblogai nubraukti visą druską nuo žuvies kūnelio kokiu šepetėliu. Ir jau viskas, galima tiekti ant stalo.

Trumparegiai netrukus ima klausinėti: o nesūru? O ir ne nesūru, atrėšiu, nebent druskos pateko į ešerio vidų. Jei ne – lupam žvynus su oda. Tipo taip

Tai – tikras žuvies skonis. Ji neperkepa, neišdžiūsta, nesukrenta. Labai švelni, sultinga ir minkša, bet tuo pačiu ir stangri žuvis ( nagaliu juk sakyti – mėsa). Paragvę taip ruoštos žuvies, ypač, jei ji ką tik pagauta jūroje, Jūs nenorėsite jokiais kitais būdais gamintos žuvies. Skanaus.

Ką gi, lengvai užkandę, galima pamažu dročinti savo pimpalus iki aldente būdenos, labai nepersistenkime.

PS: jei kam trūksta druskos patiekale, gali pasibarstyti valgio metu

Rodyk draugams

Šitas steikas vadinasi veršis, ir man patinka šitas keistas judesys

Kai turguje randu geros šviežios mėsos, dažnai nepagailiu pinigų, spjaunu į pasninką ir pasiduodu raudonžandės pardavėjos vilionėms. Taip ir šį savaitgalį nusipirkau veršienos, su  kaulu nuo nugarinės dalies. Tokią mėsą sunku sugadinti – ji puiki bet kaip paruošta, bet aš renkuosi itin nesudėtingą ir jokių priedų nereikalaujantį metodą. Na gerai, šiek tiek priedų. Be steikų dar reikės:

  • citrinos;
  • medaus;
  • rozmarino;
  • juodųjų pipirų;
  • alyvuogių aliejaus;
  • farfalle arba pene sistemos makaronų garnyrui;
  • cukinijos – karštoms daržovėms;
  • kvapnaus pomidoro, šaloto, čiliako, kumino, citrinos, raudonėlio, druskos  salsai.

Steikus nuplaunam, nusausinam popieriniu rankšluosčiu ir pabarstom trupučiu grūstų juodųjų pipirų. Atidedame ir gaminamės užpilą mėsai: sumaišome keletą šaukštų aliejaus, beveik visos citrinos sultis, mažą žiupsnį druskos ir šaukštą medaus ir smulkintas rozmarino šakeles.

Atidedame į šalį. Įjungiame orkaitę 200ﹾC. Kol kaista orkaitė, įkaitiname ant viryklės keptuvę su trupučiu aliejaus ir apkepiname steikus po pora minučių iš abiejų pusių, kad užsivertų raumenų poros.

Dėmesio! Jokios druskos. Apkepintą mėsą dedame ant skardos ar grotelių ir pašaunam į orkaitę. Norintiems rare steiko, t.y. su krauju, pakaks 7 minučių. Aš kepiau 12, jau gavosi medium, t.y. vidus rožinis, šiek tiek sušilęs.

Svarbu įsidėmėti, kad kuo ilgiau kepsime mėsą, tuo ji bus kietesnė, aha. Dabar dar vienas svarbus niuansas: iš orkaitės išimtą mėsą uždengiame folija arba metaliniu dangčiu dešimčiai minučių. Antraip xyz kas gausis.

Kol mėsa kepė orkaitėje, pasiruošėme pomidorų salsą ir išsivirėme makaronų, o dabar, toje pačioje keptuvėje pakepiname kokių nors lengvų daržovių: smidrų, špinatų, morkų arba, kaip mano atveju – cukinijos.

Patiekiame labai negudraudami, mėsą užpilame rozmarinų-medaus padažu.

Ir silpnaregiams, kad įsitikintumėte, kokia švelni minkšta mėsa:

Skanaus. Ir pabaigai – truputis lietuviškojo fenomeno.

Nesu jo fanas ar gerbėjas, bet šitas albumas kala į klyną. Nežinau kuris gabalas geresnis: anas ar šitas:

Rodyk draugams

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška dokumentika “Barzakh”.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

  • 4-5 sultingų apelsinų;
  • pankolio šaknies;
  • askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
  • šakelės rozmarino;
  • šlakelio alyvuogių aliejaus;
  • kelių lašų vyno acto;
  • druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjaustymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį”.

Rodyk draugams

Dar kartą iš Italijos: Ossobuco + gremolada

Nors ir buvo Italijos rinktinė išprašyta iš mundialio, tai ne priežastis neparašyti apie šlovingąją Apeninų virtuvę. Kartais susimąstau, kurios tautos virtuvė man arčiausiai širdies. Deja, tikrai ne lietuvių, nors galima rasti tikrų perlų ir tarp lietuviškų receptų. Patinka man ir kiniška, ir meksikietiška, ir indų, bet itališka, ko gero, dėl savo paprastumo, produktų prieinamumo, sveikumo, diversiškumo – mano mylimiausia.

Pavadinimas skamba pompastiškai? Įtarinai? Išverčiu į žmonių kalbą: ossobuco – veršio koja, troškinta vyne su daržovėmis; gremolada (kažkodėl lietuviškai – gremolata) – priedas, nes padažu to pavadinti neapsiverčia liežuvis, prie ossobuco.

Be jokios abejonės, šį milanietišką patiekalą geriausia gaminti lauke ant laužo ar bent ketaus katile, jei namie. Man šį savaitgalį nuskilo pabūti gamtoje ir pirmąkart savarankiškai paruošti osobuką.

Į kelionę pasiimu:

  • veršio kojos gabalą (šlaunis turi daugiau mėsos, bet blauzda autentiškiau; be to, veršio koją patartina sukapoti kuo plonesniais “steikiukais”; deja, pachmielnas turgaus mėsininkas įnirtingai ignoravo mano pageidavimą, pedalinęs blauzdą vos į tris dalis);
  • du didelius svogūnus;
  • tris ketrurias morkas;
  • penkis šešis saliero stiebus;
  • dvi česnako galvas;
  • butelį nebrangaus balto sauso vyno;
  • 50 g sviesto;
  • alyvuogių aliejaus;

Prieskonių:

  • saują petražolių su šaknim;
  • lauro lapų;
  • kvapiųjų bei dvigubai mažiau juodųjų pipirų;
  • šakelę rozmarino (šviežio, bet radau tik džiovintų pelų);

Gremoladai:

  • vieną apelsiną;
  • dvi tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį petražolių;
  • alyvuogių aliejaus.

Tikiuosi, nieko nepamiršau.

Visų pirma, susikuriam nedidelį, bet padorų laužą iš beržinių malkų. Pušinės tikrai netiks. Kol įsidegs, galime postambiai susipjaustyti morkas, salierus ir svogūnus.

Į katiliuką pilam pusę stiklinės alyvuogių aliejaus, metam sviestą, kai tik ištirps, dedam kojos gabalėlius. Apkepame iš visų pusių, pabarstydami druska ir maltais pipirais, kol gražiai apskrus.

Išimame iš katilo ir tuose pačiuose riebaluose kepiname svogūną,

vėliau pridedame morkas ir salierus, kad truputį pakeptų. Drąsiai pilame gerą pusbutelį vyno, uždengiame katilą ir skubame ruošti prieskonius: į marlės ar binto skiautę suvyniojame pipirus, lauro lapus,

įpiname rozmarino bei petražolių šakeles. Tai vadinama bouquet garni – žolelių puokšte. Dedame ją į katilą kartu su cielom česnako galvom.

Perpjoviau vieną česnako galvą grynai estetiniais sumetimais, skoniui tas įtakos neturi.

Ką gi, grąžiname veršio kojos gabalėlius į katilą, statome ant laužo, uždengiame ir paliekame kokioms dviems valandoms.

Jokiu būdu nepamištam karts nuo karto apversti mėsos gabalus, palaikyti nelabai stiprią kaitrą po katilu ir paragauti troškinio. Bet ir per dažnai lįsti į katilą nėra ko. Jauskime saiką. Kol troškinasi, pabaigiame likusį nuo maisto gaminimo vyną, atsidarome dar vyno ar alaus, maloniai bendraujame su aplinkiniais, mėgaujamės saule, vėju, paukščių čiulbėjimu ir skiriame 5 minutes pasigaminti gremolatai.

Nutarkuojame vieno apelsino žievelę. Jei nėra tarkos, kaip mano atveju, supjautome ją kuo ploniau ir kuo smulkiau.

Dedame labai smulkiai kapotas česnako skilteles, smulkintas petražoles, užpilame keletu šaukštų alyvuogių aliejaus. Prego, gremolata paruošta:

Na va, mėsa troškinyje jau atšoko nuo kaulų, reiškiasi, galima pietauti. Beje, paprastai prie ossobuco patiekiamas šafraninis rizotas arba taljateliai (ilgi, plokšti makaronai). Aš netgi buvau pasiėmęs ryžių ir šafrano, bet negi turėjau mesti bendravimą ir alkoholio konsumpciją ir pulti ruošti rizotą? Bus gerai ir be papildomos angliavandenių dozės.

Iš katilo išgraibome ir išmetame lauk nuvytusią ir išsunktą žolelių puokštę. Dedame į lėkštę po gabalėlį mėsos, užpilame padažu su daržovėmis, pasibarstome gremolada. Skanaus.

Dolce vita, jeibohu.

Rodyk draugams

“Miau miau miau, bendraukim artimiau”: skanėstas grietinėlėje

Pavasaris jau tvyro ore, kelnėse, puodynėse.

Netruks ir katinai (мартовские коты aka tomcats) išlįsti iš pakampių ir užtraukti širdį draskančias melodijas daugiabučių kiemuose.

Šiandien pirkau katę maiše. Gėriau kavą, pasidėjęs ant stalo priešais, ir sukau makaulę: ir ką aš dabar su ja darysiu?

Pradžiai išėmiau iš maišo. Va ji, fullfrontal:

Tada nupjausčiau riebalus, plėves, sukapojau porcijiniais gabalėliais ir nusprendžiau ištroškinti ją. Pasiruošiau prodkutus:

  • puskilogramį morkų, darant prielaidą, kad katė sveria apie kilą;
  • petražolės šaknį;
  • porą;
  • stiklinę riebios grietinėlės;
  • keletą skiltelių česnako;
  • aliejaus;
  • 100 ml balto vyno (aš neturėjau);

Prieskonių:

  • džiovinto rozmarino (gerai būtų šviežio);
  • pankolio arba anyžių sėklų;
  • juodųjų pipirų, druskos.

Įkaitinau keletą šaukštų aliejaus ir apkepiau mėsą keletą minučių, pabarsčiau druska, pipirais, kapotu česnaku ir įmečiau smulkintą petražolės šaknį.

Kol mėsa skrunda, susipjaustau daržoves.

Kai mėsa skaniai apskrus, galiu jau dėti daržoves bei prieskonius, truputį pasūdau. Galima pilti vyną arba truputį lengvo sultinio.

Tada uždengiu ir laukiu maždaug 40-50 minučių, kad troškintųsi ant vidutinės ugnies. Tuomet sumažinu kaitrą po keptuve (beje, nepaminėjau, tai gali būti ir puodas storu dugnu; troškinti galima orkaitėje), supilu grietinėlę bei išmaišau viską. Vualia, patiekiu su bulvių koše ir raugintais agurkėliais.

Galite mane smerkti, bet “мяу мяу мяу, всё вышло у меняу…”

Beje, tai tipiškas smetoninės Lietuvos laikų buržujų patiekalas. Skanaus.

Rodyk draugams