BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta” į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Rodyk draugams

Receptas, įkvėptas dainos: avino pautai

Buvo laikai, kai postindavau savo apgailėtinus receptus į prestižinį rusų kulinarinį saitą. Ir kas keisčiausia – juos publikuodavo, nepaisant nuotraukų baisumo, kreivų rankų ir nepamatuotų pretenzijų. Visgi, būtų nuodėmė neišversti kai kurių receptų į lietuvių kalbą ir neįdėti į savo blogą. Juoba, kad kai kurie jų – skonio ir glamūro viršūnė. Pavyzdžiui – avinėlio pautukai. Jau girdžiu miesčionių “bueeee, kokia nesąmonė“. Ką gi, nieko ten tokio bueeee tikrai nėra, skonis fantastinis ir, jei turėčiau galimybę, pirkčiau pautus kiekvieną savaitę, bo tai – delikatesas numero uno.

Taigi, atsuku laikrodį du metus atgal. Prašau dovanoti už nuotraukų kokybę – fotikas kainavo lygiai 0 lt.

Perku šiuos produktus:

  • du šviežiai nurėžtus avino pautus (iš jau minėto mėsininko Aido);
  • papriką;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • kumino – būtinai, be jo patiekalas tikrai nepavyks;
  • Kajeno beigi juodųjų pipirų, maltos kalendros, Provanso žolelių.

Pautus kruopščiai nuplaunu ir nulupu kietą nevalgomą odą. Šiaip, pats švelnus valgomas akytkūnis lengvai spaudžiamas išlenda pats pro pjūvį. Štai šita dalis yra valgoma:

Šiuos du pričendalus metu į verdantį vandenį ir paverdu kokias 10 minučių. Išimu ir supjaustau nedideliais kubeliais. Toliau – ruošiu daržoves: supjaustau papriką, svogūną, česnaką ir lengvai apkepinu aliejuje, pabarstydamas Provanso žolelėmis, Kajeno pipirais ir kalendros sėklomis. Po to sudedu pautukų gabalėlius ir, pabarstęs kuminu, kepinu dar kokias 15 minučių, nuolat maišydamas. Prieš pabaigą pabarstau grūstais juodaisiais pipirais.

Skanu dieviškai, nebijau šito banalaus nuvalkioti epiteto, tai vienas skaniausių dalykų, kokį esu kada valgęs. Mano galva, prie šio patiekalo geriausiai tiktų geras Pinot Noire vynas.

Recepto originalas.

O kokia daina gali įkvėpti tokiam patiekalui, paklausite? Paklauskite Šnūro.

Rodyk draugams

Mažas šokoladinis stebuklas

Iš kur aš traukiu receptus? Na jau tikrai aš jų nesapnuoju ir nekuriu ilgais žiemos vakarais. Taip, daug ką plagijuoju, skolinuosi ar tiesiog vagiu, be abejonės, ir pridėdamas kažką savo. Nemanau, kad ir J.O. viską pats sugalvoja.

Beveik visada kulinarinės išminties semiuosi internetuose, dažniausiai nelietuviškuose. Ir turiu tokį kumyrą, kulinarijos guru, kuriuo sekdamas labai daug ko išmokau. Žinau tik tiek, kad jis gydytojas, vardu Andrejus ir yra rusas, blogosferoje besivadinantis Хрундель. Prieš pora dienų jis paskelbė nerealų šokoladinių keksų receptą. Aš nesusiturėjau ir pabandžiau pasigaminti tą desertą pats. Taigi, gaunasi, kad receptas vogtas, na bent jau nuotraukos mano.

Reikės:

  • 100 g sviesto;
  • plytelės juodojo šokolado;
  • 4 kiaušinių;
  • po 2 šaukštus vanilės cukraus ir geros kakavos;
  • prieskonių: kardamono arba cinamono.

Puode ištirpiname sviestą, o jame – šokoladą.

Vos tik ištirpsta – nuimam nuo viryklės ir leidžiam atvėsti, beriame prieskonius. Mano atveju – grūstas kardamono sėklas.

Kol šokoladas vėsta, imamės kiaušinių. Ne savo! O vištos. Ir atskiriame trynius nuo baltymų. Baltymus gerai išplakame su vanilės (ne vaniliniu!) cukrumi iki standžių putų. Tada pridedame trynius ir vėl plakame iki putų. Pridedame kakavos.

Išplakame ir sumaišome su atvėsusia šokolado mase.

Kepimo formą ištepame sviestu ir pabarstome cukrumi.

Pilame tešlą į formą ir kišam į iki 220°C įkaitintą orkaitę 10 minučių.

Įdėmiai stebime kepimo proceso, kad nepražiopsotume momento, kai paviršius ims tamsėti – traukiam tučtuojau, antraip sudegs.

Oba, valgom karštą, kol plutelė traški, o viduje trykšta skysta šokolado masė.

Skanaus.

O štai ORIGINALAS

Rodyk draugams

Gelato di Ricotta - kaip pasigaminti ledų be specpriemonių

Štai ir praūžė šventės ir daugiabučiuose bei jų kiemuose tapo tylu, ramu ir jauku. Niekas nebepisa proto, todėl galima susikaupti ties darbu, kūryba, moterimis. Saldumynais taip pat. Už lango maloni tikra žiema, namuose šilta, jauku, tad, siekdamas nenutolti nuo gamtos, pasikviečiau į namus ledų. Daug kas pasakys, kad vargas su tais ledais, reikia įgūdžių, brangių produktų, ledų mašinos, pagaliau. Nieko panašaus, prasisukau su kokiais 10 lt, be mašinos, sugaišau 20 minučių, palaukiau kelias valandas ir dabar mėgaujuosi. Galiu ir jums pasiūlyti.

Imam:

  • 0,5 kg rikotos (didesniuose PC tikrai yra, keisti niekuo nepatariu);
  • 400 ml riebios grietinėlės;
  • pusę stiklinės cukraus;
  • 4 kiaušinių trynius;
  • 50 ml romo (ech, gerai būtų šveicariško Kirchschnaps…);
  • pusės citrinos žievelės.

Kimbame į darbą pasiraitoję rankoves ir užsidėję prijuostę. Išplakame trynius su cukrumi iki standžių putų - geriau šluotele ar šakute, nėra taip sunku, bet jei jau tingim, tai galima ir plaktuvu. Plakdami kas kažkiek laiko vis šliūštelnam po truputį romo, nepamirštam ir į burną šliūkštelėt (su Havana Club - tik Cuba Libre). Po to šakute pertriname rikotą, kad neliktų gumulėlių, ir sumaišome su plaktais tryniais. Į  mišinį įtarkuojame citrinos žievelę. Dabar imamės grietinėlės: čia jau tikrai nepakenks plaktuvas. Plakame iki standžių putų, bet atsargiai, nepersistenkim, bo galim netyčia sumušt ir iki sviesto. Plaktą grietinėlę šaukštas po šaukšto atsargiai sumaišome su trynių ir rikotos mišiniu. Didesnį bliūdelį išklojame maistine plėvele, supilame paruoštą mišinį, išlyginame paviršių, uždengiame ir paslepiame šaldiklyje.

Be plėvelės ledai šals prie indo kraštų, formuosis gumulai bla bla bla, karoče, termodinamika. Šaldiklyje ledai turi stingti 3-4 valandas. Šiaip, nebūtina, bet geriau karts nuo karto juos pamaišyti, kad tolygiau stingtų. Na, aš palikau stingti per visą naktį. Ir štai ryte turėjau kuo smaguriauti.

Paskaninti geriausia šviežiom uogom, bet kadangi nesezonas, galima tarkuotu juodu šokoladu, pistacijom, migdolais, džiovintom figom. Užgeriu bealkoholiniu imbieriniu likeriu. Skanaus. Nesušalkite.

ir dar - iš paukščio skrydžio

ir dar - iš paukščio skrydžio

Rodyk draugams

Apelsinų pyragas: žiūrovų pageidavimu, daug foto, su klaidom

Ką tik pusę jo suvalgiau. Ir dėjau, kad padariau klaidą jį kepdamas. Normaliai.

Pradedam. Reikės:

  • 300 g sijotų (būtinai) miltų;
  • 50 g sviesto;
  • 50 g kiaulės taukų; gerai būtų, bet neturiu, tad galima naudoti paprastą bekvapį aliejų;
  • geros stiklinės cukraus;
  • 2 apelsinų;
  • 2 kiaušinių.

Pradžioje ruošiame smėlinę tešlą. Nieko čia baisaus: į sijotus miltus smulkiai įpjaustom sviestą, supilam aliejų ir pirštų galais, švelniai sukedenam, būtent sukedenam, nes kito žodžio šiam procesui nežinau. Darom tai greitai, kad sviestas nepradėtų lydytis nuo šilumos. Gaunam va ką:

Įpilame kelis šaukštus ledinio vandens ir suminkę tešlą, suvyniojame į plėvelę ir padedam į šaldytuvą pusvalandžiui. Tuo tarpu, sutarkuojam ar kitu žinomu būdu susmulkinam apelsinus su visa žievele, sumaišom su 2/3 viso cukraus.

Išimam tešlą iš šaldytuvo ir košiojame blyną tokios formos, kokios turime kepimo formą (kaip šis lingvistinis kalambūras vadinasi?), dedame į ją, subadome šakute, užklojame kepimo popieriumi ir užberiame pupelėmis.

Kam pupelės? Kad kepdama tešla nesipūstų, kad padas būtų lygus. Taigi, šią zagatofkę dedam į nesmarkiai (iki 170) įkaitintą orkaitę kokiai 20 minučių. Tada nuimam popierių su pupelėm (galim išmest, ko gero) ir padą dar paskrudinam kokias 10 minučių. Paliekam atvėsti formoje.

Toliau, atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius truputį paplakam ir jais ištepame tešlos padą. Baltymus atvėsiname šaldiklyje apie 10 minučių, tada supilame likusį cukrų, įlašiname kelis lašus acto ir žžostkai plakame iki standžių putų <madrių>.

Ką gi, dariau tai rankomis, ačiū Dievui, treniruotomis. Gal kas susimils ir padovanos plaktuvą?

Gerai, baigiam plakti, ant tešlos pado dedame apelsinų džemą (čia ir buvo esminė klaida - mano forma šiek tiek per maža, todėl džemo sluoksnis gavosi labai storas, jis nesustingo; ta pati bėda su baltymu)

o ant jo - plaktus baltymus ir šaunam į nelabai karštą (apie 150) orkaitę.

Kepam kokia 20 minučių, kol paviršius pradės rusti, fomuosis plutelė. Maždaug tokia:

Geriausia valgyti karštą.

Skanaus. Ir nedarykite storo apelsinų sluoksnio.

Rodyk draugams

炒 - supergreitas maisto paruošimas. 2 receptai

Atidaręs vakar šaldytuvą, supratau, kad atėjo laikas imtis kinų virtuvės, nes produktų liko tik dviems patiekalams, ir norėdamas juos pagaminti visaverčius, esu priverstas naudoti stir-fry metodą, būdingą kinų (bet ne tik) virtuvei. Turiu pripažinti, kad šiuo metodu gaminu vos 3 metus, tad labai nesmerkite, jei pamatysite klaidų. Sako, kinų šefai to mokosi visą gyvenimą ir sudegina ne vienus namus. Dar vienas mano trūkumas - nuomojamame bute tik elektrinė viryklė, kas iš principo yra blogis - reikalinga atvira ugnis. Bet neturiu iš ko rinktis.

Per dvi dienas paruošiau du patiekalus: daržoves ir saldžią jautieną. Pradedam nuo daržovių. Pats paprasčiausias būdas. Imam:

  • keletą morkų;
  • cukiniją;
  • porą;
  • saują briuselinių kopūstų;
  • nedidelį česnaką;
  • šviesų sojų padažą, ryžių actą, Sičuanio pipirų (nebūtina), sezamo aliejų pagardinimui, sojų aliejų - kepimui.

Daržoves susmulkinam, maksimaliai įkaitinam woką arba keptuvę, kad įpylus šaukštą aliejaus, šis pradėtų dūmyti. Proceso nefotkinau, nes viską reikia daryti itin skubiai, sekundžių tikslumu.

Metame kaptuvėn morkas, intensyviai maišom, kratom woką, po minutės išimam, pilam dar šaukštą aliejaus, metam kopūstus, maišom, po 40 sekundžių išimam, pilam šaukštą aliejaus, metam cukiniją, maišom, kratom, po 40 sekundžių dedam porą, vis dar maišom, grąžinam morkas ir kopūstus, nesustodami kratyti pilam šaukštą sojų padažo, šaukštą acto, maišom, po 15 sekundžių išjungiam viryklę, suberiam pipitus, sudedam česnakus, išmaišom, dedam į lėkštę, pašlakstom arbatiniu šaukšteliu sezamo aliejaus. Paskaičiuojam kiek užtruko gaminimo procesas. Vualia, valgom su ryžiais.

Ką gi, virtuvė pritaškyta riebalų, kvepia ryžių actu ir sojų padažu, užtat turim dieviškai skanų ir lengvą patiekalą. Svarbiausia, daržovėse liko visi vitaminai ir mikroelementai, paprastai prarandami ilgai termiškai jas apdorojant.

Na o šiandien mėgavausi jautiena. Gaminama šiek tiek greičiau.

Kokius 300 g jautienos supjaustom plonom juostelėm. Tipo taip:

Mėsą reikia pamarinuoti kokias 20 minučių. Marinatui naudojam 1 šaukštą šviesaus sojos padažo, truputį Sičuanio arba juodųjų pipirų, šaukštelį cukraus pudros (tos, kurios sudėty yra krakmolo, hehe) ir pora šaukštų ryžių vyno. Jį visada sėkmingai keičiu nebrangiu cheresu. Deja, kažkas išmaukė visas mano chereso atsargas. Apgailėtina, bet turiu tik Campari’o. Bandau su juo, nors nesu tikras, kad bus gerai.

Kol mėsa marinuojasi, imamės daržovių:

  • du svogūnai;
  • cukinija;
  • pora brokolio šakelių;
  • petražolės šaknis;
  • pora skiltelių česnako;

Svogūnus pjaustom į 8 dalis, likusias daržoves - kaip norim, bet geriau plonais griežinėliais.

Vėl gi, gamybos procese nebuvo laiko kada fotkinti, tad atpasakosiu: maksimaliai įkaitinam woke pora lašų aliejaus ir 30 sekundžių, intensyviai maišydami, karamelizuojame svogūnus, išimam į lėkštę, į woką pilam kokių 50 ml aliejaus, laukiam kol gerai įkais, sudedam nusausintą mėsą, intensyviai maišom, po 15 sekundžių (sic! ir neilgiau! jei nenorit, kad mėsa pavirtų į padangą) kiaurasamčiu išimam į atskirą lėkštę, į woką dedam likusias daržoves, maišom, kratom, kepam neilgiau minutės, išjungiam viryklę, grąžinam svogūnus ir mėsą, maišom, sudedam česnaką, maišom, dedam į lėkštę, pabarstom sezamo sėklom. Vualia, valgom su ryžiais.

Šiame patiekale labai tiktų saldžiosios paprikos. Deja, šiuo metų laiku, jos visos plastmasinės.

Nesirkite.

Rodyk draugams

Čiūčia liulia-kebabo adaptacija

Žinau kaip mėgiamas šis greitas patiekalas mūsų provincijoje. Ir net Vilniuje. Tik tai, kas ruošiama tuose kioskeliuose mane nuolat nuvilia. Bueeee. Nesu valgęs nei vieno skanaus kebabo Lietuvoje. O liulia-kebabų apskirtai mūsų kioskininkai kažkodėl neparduoda. Mano žiniomis, statistinis armėnas uždirba kokius 3 kartus mažiau už statistinį lietuvį, bet valgo tuos pačius 3 kartus skanesnį ir šviežesnį maistą.

Kaip bebūtų, būtent liulia-kebabą pasigaminti namų sąlygomis itin paprasta. O iškepus jį ant obels, kriaušės ar, juoba, ant svarainių šakų anglių galima nustebinti patį Oliverį. Deja, bute laužo susikurti aš nesugebėjau, į gamtą kažkur važiuoti laiko nepakako, tad pateikiu Jūsų teismui orkaitėje keptą liulią, kuris daromas iš:

  • 0,5 kg jautienos-kiaulienos faršo (tokį ir tik tokį faršą rekomenduoji liulia-kebabui, iš bėdos, galima panaudoti avieną vietoj kiaulienos, jei maitinatės košer arba halal. Armėnai suvalgo kiaulienos ne mažiau už lietuvius);
  • didelio svogūno;
  • kalendros lapų;
  • maltų kalendros sėklų, paprikos miltelių, maltų juodųjų pipirų, aitriųjų pipirų;
  • žiupsio druskos;
  • šlakelio vyno acto arba citrinos sulčių.

Nuo savęs dar pridėjau piktųjų tailandietiškų čiliakų bird’s eye jie truputį piktesni už jalapenus, tad rekomenduoju ne visiems.

Į faršą sudedame smulkiai pjaustytą svogūną, prieskonius, įpilam acto, pasūdom ir paslepiam jį pusvalandžiui į šaldiklį, kad pasimarinuotų. Į šaldiklį - kad neišsiskirtų sultys. Tuo tarpu pasidarom garnyrą ir padažą. Pastarąjį darau itin naivų: jogurtas su keliom traiškyto česnako skiltelėm, galima įberti sausų mėtų. Garnyrui - adaptuotos salotos iš kopūsto, džiovinto raugerškio (он жэ - барбарис), alyvuogių aliejaus bei smulkintas poras. Idealu būtų svogūno laiškai, bet nesezonas. Beje, džiovintas arba šviežias raugerškis - bene pagrindinis garnyras prie kebabo, aha.

Užkaičiam orkaitę maksimaliai temperatūrai, kol kaista - lipdom kebabo liulias ant medinių pagaliukų, formuodami pailgas “dešreles”. Jas sudedam ant folija paklotos skardos ir pašaunam į orkaitę. Kepam kokias 15 minučių, tada sumažinam temperatūrą iki 200, atidarom orkaitę ir patikrinam ar kebabų viršus apskrudęs. Jei jau - apverčiame visu. Po 10 minučių išimam skardą. Yra dvi opcijos: valgyti nuo pagaliukų, užsikandant lavašu, arba nuimti nuo pagaliuko, suvynioti liulias į lavašą ir pašildyti dar neatvėsusioje orkaitėje. Aš renkuosi antrąjį variantą. Šildau 5 minutes, kad lavašas sušiltų, bet nesudžiūtų.

Ir čia netikėtai žingeidus ir pastabus skaitytojas paklaus: “O kur, bl***, kebabo nuotrauka?” Dievaži, apsilažalinau, per aplaidumą nenufotkinau pačio liulia-kebabo. Bet bent jau rezultatas:

Su alum, maldauju, tik su alum.

Rodyk draugams

Imbieriniai sausainiai - valgomi eglutės papuošalai

Man patinka Kalėdos (cė). Dabar kaip tik klausau per magnitafoną dainų ir ruošiuosi šventei. Žinoma, bus ir aguonų kefyro, bet, pavyzdžiui, saldųjį stalą jau ruošiu iš anksto: kuo ilgiau pastovės, tuo skanesnis bus, hyhyhy.

Imu:

  • 0,5 kg kvietinių miltų - juos sijoju būtinai;
  • 100 g sviesto - kambario temperatūros;
  • kiaušinį (in case, jei sausainiai sulauks Velykų);
  • 200 ml pašildyto medaus;
  • 100 ml sirupo (norėčiau klevų, bet tai būtų movetonas);
  • daug daug imbiero šaknų;
  • žiupsnį druskos;
  • prieskoniai privalomi: juodieji pipirai, muskato riešutas, cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, žvaigždėtasis anyžius. Kaip, kiek, kokiom proporcijom - kiekvieno asmeninis reikalas.

Imbierą sutarkuoju, sumaišau su medum, sirupu, kiaušiniu ir smulkiai supjaustytu sviestu. Šią tirštą masę sumaišau su miltais ir prieskoniais. Minkau tešlą labai greitai ir intensyviai, kad sviestas nepradėtų tirpti. Tešlą suvynioju į maistinę plėvelę ir paslepiu šaldytuve valandai.

Na o tada užkaičiu orkaitę 150-170 laipsių , pakloju kepimo popieriaus ant visų, kiek turiu skardų, atgnybu gabalą tešlos, ant miltais pabarstyto paviršiaus kočioju blynus, kelių mm storio ir su formelėmis darau zagatofkes.

Jas dedu ant skardų, kurias po vieną dešimčiai minučių pašaunu orkaitėn. “Dešimt minučių” - sąlyginai. Kiekvienas kepa sausainius kiek nori: vieniems patinka tešla, kitiems - degėsiai. Man - viduriukas.

Kai jau sausainiai iškepė, atvėso ir jei jų nesuėdė prašalaičiai, galim pabandyti juos papuošti. Tam reikia tik cukraus pudros ir citrinos (arba, kaip mano atveju - laimo).

Į pudrą įlašinu kelis lašus laimo sulčių, išmaišau iki pastos konsistencijos, imu dantų krapštuką ir piešiu ant sausainių (galima ir pimpalus). Vualia, skanaus. Tokie sausainiai, jei jų neaptinka smaližiai, gali būti laikomi ir iki Velykų ar net kitų Kalėdų.

Beje, šie sausainiai - grynai skandinaviškas išradimas, vadinamas PEPPARKAKOR. Vienas šių sausainių privalumų - po kepimo namai ilgai kvepia prieskoniais.

Papildymas nuo Pupkio:

Kažkada labai pasiteisino kočiojimas tarp dviejų kepimo popieriaus lapų, tiksliau, vieno, perlenkto pusiau. Absoliučiai prie nieko nelimpa ir nereik su miltais terlintis. O pratęsiant pimpalų temą - še:

Rodyk draugams

Troškinta veršiena greituoju būdu (+foto)

Šaštadienį nuėjau į Kalvarijų turgų. Finansinė situacija nulėmė tai, kad esu priverstas pirkti tik būtiniausius produktus. Bet šviežios mėsos paviljone dirba toks Aidas, mėsininkas, kuris neleidžia ramia sąžine praeiti pro šalį, ko nors nenusipirkus iš jo. O parduoda jis, dažniausiai brangią veršieną arba avieną, kurias aš žiauriai mėgstu. Dar jis kartais turi ypatingų subproduktų, kurių paruošimo receptus kada nors pateiksiu (mokantys rusiškai, mano receptą gali rasti čia (kepenėlės ir pautukai) arba čia (inkstai).

Vakar buvau priverstas nusipirkti veršelio nugarinės dalies su kauliukais. Brangoka, bet užtat gaminama labai greitai, paprastai, o rezultatas - superinis. Taigi, be dviejų gabalėlių švelnios veršienos, dar imu:

  • du didelius svogūnus;
  • pusę saliero šaknies;
  • porą morkų;
  • petražolės šaknelę;
  • visą didelį česnaką.

Iš prieskonių paėmiau:

  • juodųjų ir žaliųjų pipirų (pastarieji - būtent veršienos prieskoniai);
  • kumino;
  • jūros druskos;
  • džiovintą guajillo čili pipirą - štai jis

Šis čili pasižymi vidutinišku aštrumu (panašus į visiems gerai žinomą jalapeno), ryškiu vaisišku aromatu, šiek tiek dvelkia džiovitom slyvom. Jei neturite ko nors panašaus (čili ancho, pasilla), tuomet papildomai jokių čili neverta dėti, ypač šviežių ar milteliais - jie tik pakenks patieklaui.

Mėsą užmarinuoju iš vakaro, įtrynęs grūstais pipirais.

Šiaip, gerą veršieną pakaktų tik gerai žostkai pakepti pora minučių. Bet šiuo atveju ji su dalimi stuburo, tad griekas būtų prarasti kaulų syvus. Todėl ne tik pakepu mėsą ant smarkiai įkaitinto aliejaus,

bet ir patroškinu su daržovėmis truputyje daržovių sultinio. Gaunasi afigienas padažas. Beje, apie daržoves: stambiais pusžiedžiais pjaustytą svogūną apkepinu ten pat, kur kepė mėsa, pridedu stambiais griežinėliais pjaustytas morkas, smulkiais - petražolę, šiaudeliais pjaustytą salierą, vėliau - visą česnaką (tik nulupęs viršutinę žievę) ir guajillo, prieš tai, išėmęs sėklas (dėl viso pikto, hyhyhy), įpilu stiklinę prieš tai virto daržovių sultinio ir patroškinu daržoves, kol morkos bus aldente būklės. Tuomet uždedu prieš tai gerai apskrudintus mėsos gabalėlius ant daržovių ir užvožiu dangčiu, kad lengvai troškintųsi. Kadangi mėsa jau iškepusi, troškinu labai trumpai, kad tik kaulų sultys pereitų į padažą - maždaug 20 minučių, jokiu būdu neilgiau. Viskas, vualia.

Mėsa gavosi dieviškai švelni, daržovės minkštos ir kvapnios, čenakas išsitroškinęs savo kiaute, permirkęs padažu, niam niam niam. Na o čili geriausia dorot taip: išvynioti kaip pergamentą ir stalo peiliu nugremžti minkštimą nuo kietos odelės. Tyrelę naudoti kaip pagardą mėsai. Skanaus.

PS: recepto tikrai negaliu priskirti kokiai nors tautinei virtuvei. Belieka fusion.

Rodyk draugams

Ciambelli arba nepakeliamas būties lengvumas

Nepakeliamas būties lengvumas visada mane lydėjo su šia daina. Tinginių ir veltėdžių himnas. Ir tas klipas su filmo “Pret-a-Porter” vaizdais - это наше фсйо. Tik paklausykite, kokia superinė boso linija! Inis Kamozė - mano kumyras. Ypač, kai tingiu ką nors daryti. Eina dienos, gaminu maistą, bet nežmoniškai tingiu fotkinti ir pasakoti kaip daromas vištienos pilavas Istambulian, kepama ką tik (na gerai, vakar) pagauta menkė su pipirais ar verdama tos pačios menkės žuvienė su baltaisiais pipirais, morkom, bulvėm, petražolėm ir degtine. Kada nors.

O dabar blaškausi po Vilniaus knygynys ir ieškau Oscaro Wilde’o pasakų rinkinio “Laimingas princas ir kitos pasakos”. Naujas šių metų leidimas, o aplankiau gal 6 knygynus: “nebeturime”. Mažas tiražas? Išpirko spekuliantai? Ar tie, kas deda knygas į lentynas metrais, jų neskaitydami?

Tingiu toliau ieškoti. Man ir taip nepakeliamai lengva. Vėlų vakarą nebesinori nieko, tik barankos skylės. Todėl imu stiklinę pieno, truputį pašildau, įberiu šaukštą cukraus, šaukštą sausų mielių ir palieku 15 minučių. Tada prasijoju 400 g AR kvietinių miltų, įberiu žiupsnį druskos, įpilu keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, mielių mišinį ir pusę stiklinės drungno vandens. Viską minkau kokių 15 minučių, kol tešla tampa elastinga kaip mano sėdmenys. Uždengiu tešlą švariu rankšluosčiu ir palieku šiltoje vietoje be skersvėjų. Visas moteris, keliančias balsą bei sergančias mėnesinėmis išvarau lauk nuo tešlos - ji gali neiškilti. Praeina valanda kita, imu tešlos gabalėlį, sukočioju sasyską ir sujungiu jos galus. Pridarau daug tokių sujungtų sasykų, sudedu jas į skardą, patepu aliejumi, pabarstau visas miltais, vienas aguonomis, kitas sezamu, trečias niekuo. Palieku dar valandai - tegul ramiai pabūna.

Užkaičiu orkaitę 220 laipsnių. Pašaunu skardą 10 minučių į orkaitę. Kol paruduos čiambelos. Taip ar tipo:

Karšta, bet taip skaniau. Sėdint prie kompo, ieškant katarsio, veltėdiškai maukiant kakavą su čili. Bon apetito, compagni.

Rodyk draugams