BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

  • 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
  • Briuselio kopūstų arba špinatų;
  • mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
  • imbiero gumbą;
  • Hoisino beigi sojos padažų;
  • geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?

Rodyk draugams

Pyragėliai su raugintais kopūstais nesisveikinatiems kaimynams

Per savo gyvenimą pakeičiau daugybę būstų: pradedant sukežusia troba Vilniaus pakrašty, baigiant jachta Stokholmo šergorde. Ir beveik visada turėjau kaimynų, su kuriais kaip minimum sveikindavausi. Dabar turiu garbės gyventi viename padoriame daugiabutyje, padoriame Vilniaus rajone, apgyvendintame padorių buržujų. Na, bent taip turėtų būti. Tiek to, aš pro pirštus žiūriu į ant šaligatvio parkuojamus Lexusus – garažui babkių po paskolos neužtenka, šunų sudergtas pieveles – taigi fpadlu rinkt savo šuns š… Kaip bebūtų, visi mes antra karta nuo žagrės, tad staipykimės kiek norim, aršiai neapkęskime kaimiečių, švaistykimės babkėmis ar girkimės dviem aukštaisiais – vis vien mes mužikai. Tik va, mužikai paprastai sveikinasi vieni su kitais.

O man bėda: mano kaimynai su manim nesisveikina. Ne visi, bet dauguma. Jie kaip užsispyrę įnirtingai nereaguoja į mano pabrėžtinai garsų “laba diena”, apsimesdami, kad jiems pasigirdo. Ir tai kartojasi kasdien: aš jiems “labas”, o jie nudelbia akis į grindis ir sprunka iš susidūrimo zonos kuo toliau. Ir aš pamaniau, kad gal reikėtų kitaip prisijaukinti tuos bradiagas (Verslovai, preved!):  pavaišinsiu juos maistu, sukelsiančiu jiems malonių reminescencijų. Ką gi aš turiu pamažu senkančiuose savo aruoduose?

  • litrą raugintų kopūstų iš Vilniaus rajono babyčių;
  • puskilį miltų;
  • porą stiklinių pieno;
  • porą kiaušinių;
  • pusę pakelio sviesto;
  • pakelį sausų mielių;
  • šlakelį nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • cukraus, druskos.

Pradedam nuo tešlos. Iki kokių 30°C pašildom truputį pieno.

Užpilam mieles ir šaukštą cukraus, ištirpinam ir paliekam pusvalandžiui, kad suburbuliuotų.

Į didesnį indą smulkiai supjaustome sviestą ir sijojame miltus. Būtinai sijojame.

Ten pat pilame mielių mišinį, likusį pašildytą pieną, mušame kiaušinius, beriame žiupsnelį druskos.

Viską sumaišome ir minkome. Siūlau miltų iš pradžių berti mažiau ir minkymo eigoje vis pabarstyti. Dėmesio! Tešla turi šiek tiek lipti prie rankų, antraip pyragėliai bus tinkami tik kaimynams žudyti, o ne vaišinti.

Tešlą uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje valandai. O tuo tarpu troškiname kopūstus: pilame su visu skysčiu į keptuvę su pakaitintu saulėgrąžų aliejumi.

Uždengiame dangčiu ir, retkarčiais pamaišydami, paliekame ant nestiprios ugnies, kol nugaruose drėgmė – nieko įmantraus.

Aha, po valandos pasižiūrime kaip laikosi tešla. Jei nenužudėm mielių ir pakako šilumos, tešlos kiekis turėjo padvigubėt.

Beje, šįkart, jos konsistencija neturi būti kaip jaunamartės krūtų, gal greičiau kaip geraširdės senmergės ar supermamos.

Ką gi, imamės, mano galva, bjauriausios darbo dalies – formuoti pyragėlius. Nepatikėsite, bet tai daugiausiai laiko ir nervų kainuojantis užsiėmimas. Atgnybam nedidelę saują tešlos, kočiojame ant miltais pabarstyto stalo blynelį, dedame kopūstų įdarą, užlankstom.

Sudedam ant kepimo popieriumi užtiestos skardos ir šaunam į įkaitintą iki 180°C orkaitę. Kepam, kol pyragėliai įgaus skanią auksinę spalvą.

Formą kiekvienas pasirenka pagal estetinius poreikius.

Dabar galima pasiimti porą litrų alaus, pyragėlius ir keliauti pas kaimynus užkariauti jų širdžių.

Grįžtame po penkių minučių namo – nei vienas kaimynas per visus penkis aukštus nesiteikė įsileisti. Va taip, blia. Dabar teks vienam sudoroti 50 pyragėlių su kopūstais. Miegosiu prie atviro lango, ką jau čia.

Skanaus, sakau sau. Bet neprarandu vilties, kad kada nors kaimynai sveikinsis su manim. Arba aš kažką ne taip darau?

Rodyk draugams