BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kalakutas šokolade. Meilė Amerikai 2

Apleidau aš maisto ruošimą. Viską apleidau. Na, įdomybes kartais panaršau internetuose. O šiaip, slampinėju po namus su nudrengtom treninginėm kelnėm, smirdančiu megztiniu ir keikiuosi.  Šiandien gavau pasiūlymą sudalyvauti laidoje Pirmas pasimatymas. Ir svarstau: ar verta paaukoti keletą gyvenimo valandų už malonumą patrolinti kiaunes? Gal tiek to. Geriau atsikelti ryte, pasiimti šautuvą, eiti į virtuvę ir gaminti pietus. Reikės:

užsiauginto moliūgo;

užsiaugintų kukurūzų;

užsiaugintų kalendrų;

turginio kalakuto filė;

svogūno;

česnako;

pomidorų savose sultyse;

čiliako;

džiovintų abrikosų;

kukurūzų aliejaus

prieskonių: jūros druskos; kakavos, kumino, kalendrų sėklos, raudonėlių.

O dabar greitai greitai, nes aš čia ne to atėjau, smulkiai pjaustome svogūną, česnaką, kepiname su trupučiu aliejaus, barstome kuminu ir raudonėliu. Kai svogūnai suminkštės, dedame supjaustytą kalakutieną ir pabarstome kalendrų sėklomis.

Pakepiname truputį mėsą, pilame pomidorus su visomis sultimis, dedame šaukštą kakavos, čiliaką, smulkintus abrikosus ir troškiname pusvalandį. Ai, ir pasūdome. Po to dedame smulkintą moliūgą. Nedaug, dėl aromato.

Troškiname dar 10 minučių. Patiekiame su virtomis kukurūzų burbuolėmis, keptomis bulvėmis, pasibarstę šviežia kalendra. Užgerti šį patiekalą būtinai tik burbonu.

Greitai, kol dar nepamiršau, kaip troškinti farširuotas paprikas:

Turinys ant puodo dugno, manau suprasite. O paprikas kemšam kepintais svogūnais, kapota mėsa ir aldente ryžiais beigi raugerškio uogomis.

Skanaus.

O dabar – dėl ko susirinkome. Turiu mintį sukurti blogą, šį kart ne kulinarinį. Jei Jūs man padėsite, gal pavyks, jei ne – dar kartą įsitikinsiu, kad Lietuva pasaulio šiknaskylė. Siųskite nuotraukas, panašias į tas, kur įdėjau žemiau, pačių darytas ar kitų, man į elektroninį paštą igelis@gmail.com su trumpu aprašymu. Jei surinksime kritinę masę fotkių, bent 20, manau projektą pradėsiu.

1983 m. Jei pastebėjote, paminklo girtam Gedimimui dar nė kvapo, skulptūrų ant Arkikatedros frontono irgi nėra. Čia aš su mama ir patėviu, jei ką.

~1998 m. Tikslios datos nepamenu. VU IF kiemas. Norėjau padaryti nuotrauką į kitą kiemo pusę, deja, pasažas jau įstiklintas, nelabai pavyko susiorientuoti erdvėje. Bus daugiau.

PS. Gersenės nuotraukos gausis su geresniais už manąjį fotoaparatą, ypač, jei naudosite štatyvą.

PPS. pagalba 1, pagalba 2

Rodyk draugams

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta” į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Rodyk draugams

Ačiū, dėde Fideli, už juodųjų pupelių sriubą

Viva la Libertad! Viva Cuba! Viva Fidel! Laukinis kapitalizmas jau užkniso. Skandinaviškojo socializmo Lietuvoje, galiu duoti savo pimpalą supjaustyti petakais, nebus niekada. Įsidėmėkite, sumauti liumpenai (norisi sakyti liumpenproletarai, bet proletariato Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus) – N I E K A D A. Nematau jokios išeities. Matau tik tai, kad mus pamažu įbaudžiaunina, o kai kurie taip ir liko baudžiavoje net po 1861 metų. Taip, mes “turime pasirinkimo laisvę, galime kalbėti ir mąstyti ką norime” – už tai niekas negali mūsų nubausti. Tai va, tik tiek ir tegalime, kad galime bambėti ant valdžios savo prišnerkštose virtuvėlėse. Net caro laikais valstiečiai nebaudžiami galėjo bambėti kiek tinkami. Ir Smetona nekorė ir nešaudė už bambėjimą. Net prie Brežnevo galėjome skaldyti anekdotus apie gensekus nebaudžiami. Ir, sic!, viskas. Marš apsipirkinėti Maximoje, taupyti eiliniam mėnesiniam įnašui banke ir lenkti nugaras papildomiems mokesčiams. Nevienas pedikas korporacininkas jau žada permainas.

Gerai, nemyžčiokim, nėra viskas taip blogai. Patys mes jau pasmerkti, bet dar galime išgelbėti savo vaikus ir kitas ateinančias kartas. Ne, ne emigruodami. Viva la Revolución. Ir dar kartą kartoju jums visiems: išmokite mylėti, pradėdami nuo savęs.

Žinia, prieš pradedant revoliuciją, būtina pasistiprinti. Net Jėzus kirsdavo žuvį, duoną ir vyną prieš pamokslus. O kas mes būtume dabar be Jėzaus pamokslų? Taigi, tik eilinės Darvino beždžionės.

Laikas atsigręžti į sėkmingos revoliucijos pavyzdį – Kubą. Ach, taip, mūsų racione dar nebuvo nei kubietiškų patiekalų, nei gero tabako, nei stangrių juodų šlaunų, kvepiančių muskusu. Kad pajustume kubietišką įkvėpimą, imame:

  • puskilį juodųjų pupelių (prieš tai mirkytų bent 4 valandas);
  • keletą vištienos krūtinėlių;
  • keletą saldžių paprikų;
  • morką;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • čiliaką (galima ir daugiau);
  • konservuotų pomidorų;
  • kumino, raudonėlio, kalendros;
  • druskos, juodųjų pipirų, kukurūzų aliejaus.

Gražiai pjaustome svogūną, česnako keletą skiltelių, čiliaką.

Visa tai kepame su sauja raudonėlio, keletu šaukštų kukurūzų aliejaus ir pjaustyta vištienos krūtinėle, kol pastaroji gražiai apskrus.

O tuo tarpu gražiai supjaustome paprikas, morką apkepiname kitame puode, beriame mirkytas pupeles bei užpilame pomidorais su visomis sultimis.

Gražu ar ne? Patroškiname 10 minučių, tada dedame vištieną su pagardais, pilame truputį daržovių sultinio arba verdančio vandens, uždengiame, sumažiname ugnį iki minimumo ir paliekame maždaug 40 minučių ar panašiai, kol pupelės suminkštės. Štai jums ir sopa de frijoles negros, neįtikėtina baltymų, vitaminų, energijos, aromatų ir skonio harmonijos kupina sriuba.

Valgome su ryžiais, pasigardindami kalendros lapeliais ir šviežiu čiliaku. Iš arčiau:

Prieš eidami kovoti, nepamirškite savo senjoritos/ caballero – pabučiuokite ją/ jį čiliaku degančiom lūpom, kad ji/ jis lauktų jūsų sugrįžtant ir šnabždėtų: “Joder porfavor”.

Rodyk draugams