BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

  • nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankolio sėklose (aišku, kad be druskos);
  • 3 morkų;
  • pusės saliero šaknies;
  • poro;
  • 200 ml grietinėlės;
  • aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus” žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Rodyk draugams

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

  • cukinijos;
  • trupučio brokolio;
  • trupučio žiedinio kopūsto;
  • gabalo saliero;
  • petražolės šaknies;
  • poros trijų morkų;
  • svogūno;
  • sultinio;
  • druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
  • ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Rodyk draugams

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška dokumentika “Barzakh”.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

  • 4-5 sultingų apelsinų;
  • pankolio šaknies;
  • askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
  • šakelės rozmarino;
  • šlakelio alyvuogių aliejaus;
  • kelių lašų vyno acto;
  • druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjaustymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį”.

Rodyk draugams

XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio blyneliai

Sveiki, pagaliau. Pradėsiu nuo to, kad susilaukiau pastabų dėl savo blogo turinio, esą, jame per daug dėmesio skiriama seksui, seksizmui ir, spėjama, kad, greičiausiai, turiu problemų su seksu. Na ką aš galiu pasakyti: o kas jų neturi? Kaip bebūtų, stengsiuosi kuo mažiau kalbėti apie seksą ir krūtis, kad šį blogą galėtų skaityti ir vaikai. Štai nuo šio posto ir pradedu nebeužsiminti apie aną galą.

Kaip jau supratote, kalbėsime šiadnien apie tokį nekaltą dalyką, kaip blyneliai. Tai, ko gero, mano pirmas savarankiškai pagamintas patiekalas. Ir nutiko tai, kaip jau galima spėti, maždaug XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tada pasaulyje tarpo ne tik mano blyneliai, bet ir daug kitų nuostabių dalykų: atsirado kompiuteriniai žaidimai, vyko šaltojo karo įkarštis, o svarbiausia – pop scenoje karaliavo JI – mano svajonių moteris, kurios negaliu pamiršti net po 30-ies metų. Kažkas svaigo nuo Samanthos Fox, kažkas – nuo CC Catch, o aš tyrai ir nekaltai svajojau apie Debę Hari.

Labiausiai myliu Debę ne už tai, kad ji buvo kieta moteris, skandalistė ir poxuistė, ne tiek už moteriškumą ir žavesį, kiek už novatoriškumą to meto muzikoje. Būtent ji pirmoji ėmė repuoti į televizijos kameras. Taigi, repas ėmė populiarėti nuo baltaodės blondinės dainos, o ne afroamerikiečių pastangomis.

A, grįžkime prie blynelių. Kaip spėju, visi juos moka kepti. Bet kaip kepdavo anais laikais? Va taip. Pasiimam:

  • stiklinę miltų;
  • pora stiklinių pieno;
  • šaukštą cukraus;
  • žiupsnį druskos;
  • alyvuogių aliejaus;
  • įdarui: rakletės sūrio, pankolį, brokolį, svogūną.

A kūr keuvšynis? jau girdžiu rėkiant. Nereikia čia jo nafig, be jo blyneliai metamorfizuojasi į krepus. Traškius, aksominius…

Plakam miltus, pieną, cukrų, druską. Netingėdami, nuoširdžiai. Tešla turi būti skysta, kaip pigi grietinė. Pilam keletą šaukštų aliejaus.

Vėl plakame taip, kad aliejus difunduotų į tešlą, tiksliau į koloidinį tirpalą (aš tikiuosi Jūs suprantate, kad aš nerimtai?).

Kol vienoje keptuvėje vienas po kito liejami lietiniai, kitoje truputyje alyvuogių aliejaus apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną, brokolio žiedelius ir pankolio juosteles.

Kepame neilgai, kad brokoliai nebūtų kieti, bet ir netežtų. Dedame rakletės juostelę ant blyno, apklojame daržovėmis.

Susukame į vamzdelį. Pasidarome keletą tokių ir pašildome ant sausos keptuvės, maždaug 3-4 minutes, kad rakletė išsilydytų.

O taip, arba su medumi ir grietinėle, pušų pumpurų sirupu ar klevų sirupu.

Šitokį blynelių receptą “šlifavau” bene 30 metų, kol radau tą aukso vidurį. Ar yra kur tobulėti dar?

Skanių sekmadienio pusryčių. Su puero arbata.

Ir kaip neįsimylėti jos:

Rodyk draugams

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

  • pusę triušiuko;
  • pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
  • 4-5 morkytes;
  • 2-3 svogūniukus;
  • 2 galvytes česnakiuko;
  • pankoliuko šaknelę;
  • džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
  • prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį” (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom

Rodyk draugams

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

  • salierą;
  • pastarnoką;
  • morkų;
  • pankolį*;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • džiovintų slyvų;
  • kumpio gabalą;
  • pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.

Rodyk draugams

Minestrone – vasariška sriuba

Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.

Šiandien darže radau:

  • cukiniją;
  • moliūgo gabalėlį;
  • keletą saliero stiebų;
  • porą;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • pankolio šaknį;
  • pomidorą;
  • keletą morkų;
  • ryšulėlį petražolių;
  • keliolika ankščių pupų;
  • podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.

Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.

Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.

Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.

Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.

Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.

Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.

Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.

Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.

Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…

o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų

Rodyk draugams