BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Suvalgyti pūdą druskos (N-18, griežtai)

Labai negudrausiu, o tiesiog išversiu savo seną receptą. Ir nepatingėsiu net pasikeikti, tad, nepilnamečiai, malonėkite spustelėti kryžiuką savo vogtų ViMdousų lango dešinėje, tėvų pirkto Mako kairėje ar kreivai sudiegto Gnome3 viduryje. Viskas? Suaugusieji, galim pratęsti?

Jums, be abejo, kils klausimų, kodėl aš išvariau mažvaikius? Taigi tie dibilai perskaitys receptą ir sugalvos, kad gali be pasekmių suėsti 16 kg druskos, o paskui už pasekmes man atsakinėt? A? Jie gi dar nemoka tarp eilučių skaityt, ne tai, kad Jūs.

Pradedam. Lengvai vakarienei reikės:

  • kokių 2 kg druskos, pačios pigiausios, xule (nu ne asilai gi mes tempti namo 16 kg? O paskui juos suėsti per vakarienę, nesvarbu, kad su seksualiniu (in advance) partneriu;
  • rozmarino šakelės;
  • 0,5 kg morkų (ochochoooo);
  • čili pipiro;
  • 50 g sviesto;
  • na ir smulkmės kokios: 4 nedidelių pirmo ir paskutinio šviežumo ešerių ar poros didesnių; galima ir vieną gerą jūros ešerį, kaip pirminiame recepte – bus dar geriau).

Užkuriame orkaitę 200-220ﹾC karščiui. Kol kaista – išdarinėjame žuvį, išpjaunam žiaunas, bet, šiukštu, neskutam. Kokia žuvis bebūtų. Tai labai svarbu, pedantai – įsidėmėkite. Nuplautiems kūneliams į pilvų ertmes kišam truputį rozmarino. Nedaug, juk nenorime valgyti eglės skonio žuvies druskos.

Toliau. Ant skardos pilame druskos sluoksnį, maždaug 1-1,5 cm storio.

Pašarvojame ešerių kūnelius, taip parodydami jiems deramą pagarbą.

Užkasame kūnelius storu druskos sluoksniu, kad neliktų jokių skylių.

Galim, dėl viso pikto, dar pasūdyti mūsų patiekalą. Dedam skardą su žuvimis į įkaitintą virtuvinį pepelacą ir palydim į 20 minučių kelionę laike. Kol žuvys keliauja, mes ne tik, kad nesixoderinam, bet net negirtuokliaujam ir neveltėdžiaujam. O skutam ir supjaustom morkas beigi sukapojame čiliaką. Pastarąjį apkepiname truputį svieste.

Tada sujungiame su morkomis.

Kepame neilgai, kad tik vos vos suminkštėtų morkos, bet liktų traškios.

Aaa, štai ir žuvys prisirpo! Ištraukiam skardą iš orkaitės, palaukiam, kol truputį atvės druska, o paskum atsargiai nudaužom ją nuo žuvų – mat, druska apie žuvis bus sukietėjusi. Būtų neblogai nubraukti visą druską nuo žuvies kūnelio kokiu šepetėliu. Ir jau viskas, galima tiekti ant stalo.

Trumparegiai netrukus ima klausinėti: o nesūru? O ir ne nesūru, atrėšiu, nebent druskos pateko į ešerio vidų. Jei ne – lupam žvynus su oda. Tipo taip

Tai – tikras žuvies skonis. Ji neperkepa, neišdžiūsta, nesukrenta. Labai švelni, sultinga ir minkša, bet tuo pačiu ir stangri žuvis ( nagaliu juk sakyti – mėsa). Paragvę taip ruoštos žuvies, ypač, jei ji ką tik pagauta jūroje, Jūs nenorėsite jokiais kitais būdais gamintos žuvies. Skanaus.

Ką gi, lengvai užkandę, galima pamažu dročinti savo pimpalus iki aldente būdenos, labai nepersistenkime.

PS: jei kam trūksta druskos patiekale, gali pasibarstyti valgio metu

Rodyk draugams

Troškintas Easter Bunny – kaip sugadinti Velykas visiems

Velykų šiemet nebus. O todėl, kad uždubasinau Velykinį Kiškutį, o be jo, kaip žinia, Velykos tokios pat nevykusios kaip Kalėdos be Kalėdų Senelio. Maža to, kad uždubasinau tą gyvulį, tai dar nudyriau kailį, pasiėmiau letenėlę kaip raktų pakabuką, iš vidaus organų, t.y.: širdies, kepenėlių, inkstų ir pautukų, pasitaisiau prašmatniausią savo gyvenime pastą,

o ir kūnelį ištroškinau grietinėlėje. Tam man reikėjo:

  • nakties, kad triušis pasimarinuotų citrinos sultyse, alyvuogių aliejuje ir pankolio sėklose (aišku, kad be druskos);
  • 3 morkų;
  • pusės saliero šaknies;
  • poro;
  • 200 ml grietinėlės;
  • aliejaus, druskos, baltųjų pipirų.

Tai, kaip supratote, triušis buvo sukapotas ir užmarinuotas nakčiai. Kitą dieną, nuvalytos, nuplautos ir supjaustytos daržovės.

Tada triušio gabalėliai apkepinami, kad susidarytų traški plutelė. Tada ketaus keptuvės arba puodo dugnas išklojamas morkomis, dedama apkepta mėsa, į tarpus prikišant saliero. Užpilama grietinėle, tuputį pasūdoma. Kai pasitroškins 20 minučių ant silpnos ugnies, dedami porai.

Dar patroškinama 10-15 minučių, tuo tarpu grūdami baltieji pipirai.

Prieš pabaigą patiekalas pabarstomas pipirais. Patiekiama su bulvių koše, pagardinta gelsve, tarkuotais šviežiais burokėliais su svogūno laiškais, Modenos actu, nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, jūros druska, “Globus” žirneliais, viską pabarsčius šviežiu raudonėliu ir dar kartą baltaisiais pipirais.

Tai taip lietuviška, kad man tikrai negėda dėl nužudyto Easter Bunny. Skanaus.

Buvo sriuba, dabar pagrindinis patiekalas, dar liko desertas (iš šio velykinio ciklo).

Rodyk draugams

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

  • poros baklažanų;
  • poros morkų;
  • mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
  • mažo svogūno;
  • česnako;
  • kiaušinio baltymo;
  • šaukšto krakmolo;
  • šaukšto cukraus;
  • sojos padažo;
  • ryžių acto;
  • aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.

Rodyk draugams

Apie vedybas ir žuvienę

Kaip elgtis, kai santykiai pasiekia tokią ribą, po kurios moteris pagaliau parodo tikrąjį savo veidą? Ne tą, pačios suformuotą, kuris jai pačiai atrodo pats patraukliausiais (apie tai, kaip klysta moterys, bandydamos mus apdumti akis, apsimesdamos lieknesnėmis, jaunesnėmis ir kitokiomis -esnėmis, galima bus padiskutuoti ruošiant kokį nors bjauriai komplikuotą patiekalą), o tikrą, nepagražintą, nepaslėptą po makiažo pagrindu, perkreiptą mėnesinių skausmo, blizgantį nuo varvančios nosies. O  dar tie jos pačios prasimanyti, esą “papildomi” kilogramai… Taigi, ateina laikas apsispręsti: atsisakyti nemokamo (ar tikrai?) sekso ar vesti?

Aš, sekdamas Sokrato patarimu, vesčiau: jei išsirinksiu gerą žmoną – būsiu laimingas, jei blogą – tapsiu filosofu. Abiem atvejais neprašausiu, net ir atsisakęs daugybės pigių malonumų: miegojimo vienam, savigailos priepuolių po pjankių, per kurias niekas nedavė ir išjungto mobiliako.

Besiruošdamas vestuvėms, kiekvienas vyras turi sublizgėti virtuvėje. Vieni, kaip Jūsų nuolankus tarnas, gali blizgėti ilgai kaip Saulė, kiti – kaip meteorai staigiai perskrosti naktinį dangų. Bet kokiu atveju, moteris to nepamirš. Ir po 50 bendro gyvenimo metų. Pats paprasčiausias ir vyriškiausias būdas sublizgėti – išvirti žuvienę. Tai turi mokėti daryti kiekvienas vyras, jei ne – jis gėjus, jei jam atrodo, kad jis ne gėjus ir jis vis vien nemoka – jis latentinis gėjus, jei jis prieštaraus mano žodžiams – jis pyderas (nieko bendro su seksualine orientacija).

Sudedamosios dalys tiek rezultatas visiškai nesvarbu, svarbiausia, kad mokame. Ok, imam:

  • 3 kuojas (Jūs, tikiuosi, suprantate, kad tai gali būti bet kokia žuvis?);
  • 3 bulves;
  • 2 morkas;
  • petražolės šaknį;
  • svogūną;
  • truputį žalių petražolių, krapų, gelsvės, lauro lapų, baltųjų (juodųjų, kvapiųjų) pipirų.

Žuvis valom, skrodžiam, išpjaunam žiaunas, nuplaunam, nupjaunam galvas, uodegas, pelekus. Šias atraižas užpilam nemažu kiekiu vandens, dedam svogūną, pipirus, gelsvę, lauro lapus ir užkaičiame.

Verdame kokią valandą, tada nukošiame, kaulus ir kas liko – išmetam, turim pasilikti tik skaidrų sultinį. Į jį dedam supjaustytas morkas, petražolės šaknį, kiek vėliau – bulves. Paverdame 10 minučių, dedame stambiai supjaustytą likusią žuvį.

Verdame kokią valandą, tada nukošiame, kaulus ir kas liko – išmetam, turim pasilikti tik skaidrų sultinį. Į jį dedam supjaustytas morkas, petražolės šaknį, kiek vėliau – bulves. Paverdame 10 minučių, dedame stambiai supjaustytą likusią žuvį.

.Verdame ne ilgiau kaip 10-12 minučių. Išjungiam viryklę, dedam į sriubą kapotas petražoles. Paliekame uždengtą puodą 15-20 minučių.

Patiekiame, žinoma, su grietine, juodais pipirai, juoda duona ir stikliuku šalto spirito. Juk nesiūlysim damai degtinės – tik gryną spiritą.

Rodyk draugams

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

  • salierą;
  • pastarnoką;
  • morkų;
  • pankolį*;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • džiovintų slyvų;
  • kumpio gabalą;
  • pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.

Rodyk draugams

Ėriuko kepenėlės su bulvių koše

Kad mylimi skaitytojai nepagalvotų, kad esu išpindėjęs pižonas, valgantis tik egzotinius patiekalus, laikas pademonstruoti, jog moku paruošti ir kasdienius patiekalus. O krizės akivaizdoje dargi pasitreniruosiu ruošti subproduktus bei artimųjų daržuose ant komposto užaugintas daržoves. Ėriuko kepenys, kaip keista bebūtų, turguje gerokai pigesnės nei veršelio, nors žymiai skanesnės, švelnesnės, o gal net vertingesnės. Čia tarp kitko. Imam:

  • puskilogramį ėriuko kepenėlių;
  • dvi nedideles ar vieną didesnę cukiniją;
  • papriką;
  • morką;
  • svogūną;
  • tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį kalendros – ji, bene, geriausiai dera su ėriena ir aviena;
  • sviesto kepimui ir košei pagardinti;
  • bulvių košei.

Supjaustome viską taip kaip norime arba kaip aš rekomenduoju. Užkaičiame bulves. Keptuvėje išlydome sviestą ir apkepiname kepenėlių gabalėlius vos keletą minučių ant vidutinės ugnies pabarstydami pipirais. Stengiamės neperkepti.

Dedame daržoves ir lėtai troškiname, švelniai pamaišydami.

Nežinau kaip Jūs, o aš mėgstu bulvių košę sutrintą su sviestu ir su kokiu nors priedu. Šiandien kartu su bulvėm išverdu morką ir viską sutrinu.

Tiekiame be jokio papildomo garnyro. Nebent juodo lengvo alaus, che che.

Skanaus. Artėja bobų vasara, tikėkimės, kepsnių ant laužo laikotarpis.

Rodyk draugams

Dar kartą iš Italijos: Ossobuco + gremolada

Nors ir buvo Italijos rinktinė išprašyta iš mundialio, tai ne priežastis neparašyti apie šlovingąją Apeninų virtuvę. Kartais susimąstau, kurios tautos virtuvė man arčiausiai širdies. Deja, tikrai ne lietuvių, nors galima rasti tikrų perlų ir tarp lietuviškų receptų. Patinka man ir kiniška, ir meksikietiška, ir indų, bet itališka, ko gero, dėl savo paprastumo, produktų prieinamumo, sveikumo, diversiškumo – mano mylimiausia.

Pavadinimas skamba pompastiškai? Įtarinai? Išverčiu į žmonių kalbą: ossobuco – veršio koja, troškinta vyne su daržovėmis; gremolada (kažkodėl lietuviškai – gremolata) – priedas, nes padažu to pavadinti neapsiverčia liežuvis, prie ossobuco.

Be jokios abejonės, šį milanietišką patiekalą geriausia gaminti lauke ant laužo ar bent ketaus katile, jei namie. Man šį savaitgalį nuskilo pabūti gamtoje ir pirmąkart savarankiškai paruošti osobuką.

Į kelionę pasiimu:

  • veršio kojos gabalą (šlaunis turi daugiau mėsos, bet blauzda autentiškiau; be to, veršio koją patartina sukapoti kuo plonesniais “steikiukais”; deja, pachmielnas turgaus mėsininkas įnirtingai ignoravo mano pageidavimą, pedalinęs blauzdą vos į tris dalis);
  • du didelius svogūnus;
  • tris ketrurias morkas;
  • penkis šešis saliero stiebus;
  • dvi česnako galvas;
  • butelį nebrangaus balto sauso vyno;
  • 50 g sviesto;
  • alyvuogių aliejaus;

Prieskonių:

  • saują petražolių su šaknim;
  • lauro lapų;
  • kvapiųjų bei dvigubai mažiau juodųjų pipirų;
  • šakelę rozmarino (šviežio, bet radau tik džiovintų pelų);

Gremoladai:

  • vieną apelsiną;
  • dvi tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį petražolių;
  • alyvuogių aliejaus.

Tikiuosi, nieko nepamiršau.

Visų pirma, susikuriam nedidelį, bet padorų laužą iš beržinių malkų. Pušinės tikrai netiks. Kol įsidegs, galime postambiai susipjaustyti morkas, salierus ir svogūnus.

Į katiliuką pilam pusę stiklinės alyvuogių aliejaus, metam sviestą, kai tik ištirps, dedam kojos gabalėlius. Apkepame iš visų pusių, pabarstydami druska ir maltais pipirais, kol gražiai apskrus.

Išimame iš katilo ir tuose pačiuose riebaluose kepiname svogūną,

vėliau pridedame morkas ir salierus, kad truputį pakeptų. Drąsiai pilame gerą pusbutelį vyno, uždengiame katilą ir skubame ruošti prieskonius: į marlės ar binto skiautę suvyniojame pipirus, lauro lapus,

įpiname rozmarino bei petražolių šakeles. Tai vadinama bouquet garni – žolelių puokšte. Dedame ją į katilą kartu su cielom česnako galvom.

Perpjoviau vieną česnako galvą grynai estetiniais sumetimais, skoniui tas įtakos neturi.

Ką gi, grąžiname veršio kojos gabalėlius į katilą, statome ant laužo, uždengiame ir paliekame kokioms dviems valandoms.

Jokiu būdu nepamištam karts nuo karto apversti mėsos gabalus, palaikyti nelabai stiprią kaitrą po katilu ir paragauti troškinio. Bet ir per dažnai lįsti į katilą nėra ko. Jauskime saiką. Kol troškinasi, pabaigiame likusį nuo maisto gaminimo vyną, atsidarome dar vyno ar alaus, maloniai bendraujame su aplinkiniais, mėgaujamės saule, vėju, paukščių čiulbėjimu ir skiriame 5 minutes pasigaminti gremolatai.

Nutarkuojame vieno apelsino žievelę. Jei nėra tarkos, kaip mano atveju, supjautome ją kuo ploniau ir kuo smulkiau.

Dedame labai smulkiai kapotas česnako skilteles, smulkintas petražoles, užpilame keletu šaukštų alyvuogių aliejaus. Prego, gremolata paruošta:

Na va, mėsa troškinyje jau atšoko nuo kaulų, reiškiasi, galima pietauti. Beje, paprastai prie ossobuco patiekiamas šafraninis rizotas arba taljateliai (ilgi, plokšti makaronai). Aš netgi buvau pasiėmęs ryžių ir šafrano, bet negi turėjau mesti bendravimą ir alkoholio konsumpciją ir pulti ruošti rizotą? Bus gerai ir be papildomos angliavandenių dozės.

Iš katilo išgraibome ir išmetame lauk nuvytusią ir išsunktą žolelių puokštę. Dedame į lėkštę po gabalėlį mėsos, užpilame padažu su daržovėmis, pasibarstome gremolada. Skanaus.

Dolce vita, jeibohu.

Rodyk draugams

Vištienos ir jūros kopūstų sriuba ir įspūdžiai iš “Vyno dienos 2010″

Penktadienio vakaras prabėgo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai susitraukusioje vyno parodoje Vyno dienos 2010. Tai, žinoma, tik mano nuomonė, ką aš žinau: stendų ir dalyvių akivaizdžiai sumažėjo, lyginant su ankstesnėmis šventėmis, o ir visa programa neblizgėjo nei pažanga, nei efektais. Žinoma, nenustebsiu išgirdęs atsakymą, esą kiekvienas greitas kritikuoti, pats pabandyk surengti tokią vynų parodą, gaidy. Sutinku, kad aš gaidys, bet, tarkime, pasigedau putojančių vynų (Alita – tai atskira kalba), bėgau šalin nuo jau pabodusių armėnų su jų granatų “vynu” bei Sanitexo kanceliarinių prekių stendo. Beje, nejaugi nebuvo įmanoma surengti parodos be gėdingo IKI vardo? Kita vertus, išreiškiu didelę pagarbą organizatoriams už megažvaigždės Marinos Cvetić pasirodymą.

Bet kokiu atveju, dar kartą sakau ačiū Vyno klubui už jaukią šventę, nesvarbu, kad mūsų kaimeliui skirtą. Ai, ir feiskontrolas galėtų nebeįsileisti barakudų. Dėl Šembero nežinau, labai jau jis įtartinai tą savo cigarą čiulpė.

Grįžtant prie Marinos Cvetić (spėju, tariama Cvetič, nors girdėjau kažkas sakė Kvetik ir net Svietik), gavau keletą taurių raudonųjų “Masciarelli” iš jos rankų. Galingi vynai, tik, deja, ne mano kišenei. Todėl, išeidamas iš parodos, nusipirkau tik butelį baltojo Masciarelli (2009 metų), apie kurį papasakosiu, kai pasigaminsiu tinkamą patiekalą. O šiandien reikėjo paprastos sriubos.

Produktų sąrašas:

  • vištienos krūtinėlė;
  • 1-2 morkos;
  • 2-3 agurkai;
  • konservuoti jūros kopūstai;
  • imbiero šaknies gabalėlis;
  • Sičuanio pipirai;
  • kalendra;
  • tamsus sojos padažas;
  • ryžių actas;
  • sezamo aliejus;
  • cukrus.

Nepamenu ar rodžiau kaip atrodo Sičuanio pipirai:

Jie tikrai neturi aštrumo, užtat suteikia sriubai fantastišką aromatą.

Patikėkite, visas gamybos procesas paprastas iki koktumo. Užkaičiame puode šiek tiek vandens, sudedame kubeliais pjaustytą vištieną, Sičuanio pipirus, ne itin smulkiai pjaustytą imbierą.

Kai tik vanduo užverda, stropiai nugraibome putas, sumažiname ugnį, dedame pjaustytas morkas, pilame keletą šaukštų sojos padažo, truputį ryžių acto, šaukštą cukraus. Po poros minučių dedame jūros kopūstus, dar po minutės – pjaustytus agurkus.

Paragauname sultinio ir išlyginame sūrumo-saldumo-rūgštumo balansą taip, kaip mums patinka. Viskas, nuimama puodą nuo viryklės ir pilamės sriubos į dubenėlį, kol morkos ir agurkai traškūs.

Pasigardiname kalendra ir arbatiniu šaukšteliu sezamo aliejaus. Prieš valgį išgeriame stiklinę šaltalankių sulčių. Skanaus.

Iš arti

Sveikinu Intero fanus su pergale, gražus finalas buvo, nepaisant to, ką pliurpė Kesminas.

Rodyk draugams