BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Patriotiška Stroganovo jautiena

Mes kalbėjome kada apie patriotizmą? Ką gero ar blogo galime apie jį pasakyti? Ar aš esu patriotas? Iš esmės – taip. Bet kas yra esmė? Xujita, štai kas. Kažkada mano dievinamas pedikas Oskaras Vaildas pasakė, kad “patriotizmas – pašlemėkų dorybė” (pažodžiui “patriotism is the virtue of the vicious“). Ir negaliu nesutikti. Bet ir argumentų neturiu, kodėl sutinku. Štai turime taurų/ plikagalvį gražuolį (the bold/ bald and the beautiful) Lietuvos patriotą Algį Greitai. Konservatorių, jajibu. O iš esmės – jis tik paprastas padugnė. Ir visai ne dėl Radioshow, ne dėl blevyzgų, ne dėl peliuko vaidmens. Ne, jis sumautas menkysta, lakantis iki žemės graibymo, kovojantis donkichotas su neegzistuojančių solomonų malūnais. Arba va kitas patriotas – Buškevičius, tviskantis kalėjimo paniatkėmis.

Ne, nemyliu aš Lietuvos, bet ne dėl ekonominės ar socialinės įtampos, tvyrančios mūsuose. Tiesiog nemyliu, kaip sakė profesorius Preobraženskis, proletariato. Nemyliu karingųjų patriotų. Man būna baisiai gėda (ar žinote tą jausmą, kai gėda už kitus?), kai patriotiškai kas nors aiškina užsieniečiams apie mūsų valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Arba koks nivjibenas lietuviškas krepšinis.

Žinote ką, dėjau ant žalvarinių žiedų, ant sutartinių ir gintarinių dantų protezų. Gaminsiu šiandien kažką rusiško, oba. Reikės:

  • ~0,5 kg jautienos kumpio;
  • dviejų svogūnų;
  • 200 g grietinės;
  • šaukšto pomidorų pastos;
  • saujos miltų;
  • druskos, pipirų;
  • žalumynų.

Pradedam nuo mėsos. Jautiena – privaloma. Kumpis tinka idealiausiai, bet galima ir nugarinę, jei negaila jos troškinti. Mėsą supjaustome skersai raumenų skaidulų delno didumo gabalais. Tada juos gerai sudubasinam. Plaktuku, kirvuku arba kaip aš – kumščiais.

Po susidorojimo, pjaustom mėsą plonomis juostelėmis. Maždaug taip:

Toliau, gerai įkaitiname aliejų keptuvėje, apvoliojame jautienos gabalėlius miltuose ir kepame juos 2-3 minutes, kad užsidarytų mėsos poros. Nedrįskite kepti ilgiau – turėsite kramtyti padangas.

Mėsą išimame į pašildytą lėkštę, o riebaluose kepiname plonais pusžiedžiais pjaustytus svogūnus.

Po poros minučių grąžiname mėsą į keptuvę, dedame grietinę, truputį pomidorų pastos.

Sumažiname ugnį iki minimumo, išmaišome, truputį pasūdome, papipiriname, uždengiame dangčiu ir troškiname 20-30 minučių.

Kol jautiena troškinasi, kepame bulves. Orkaitėje, keptuvėje, lauže ar net fritiūrinėje – kaip kam patinka. Po pusvalandžio patiekiame troškintą jautieną su keptomis bulvėmis, raugintais agurkais ir šviežiais pomidorais. Būtinai pasibarstome šviežiomis petražolėmis.

Skanaus, mano mielieji. Minkštesnės ir sultingesnės jautienos valgėte nebent Argentinoje. Aprasojęs degtinės stiklelis būtinas prie patiekalo. Nes kaip sakė jau minėtas profesorius Preobraženskis, “холодными закусками и супом закусывают только недорезанные большевиками помещики. Мало-мальски уважающий себя человек оперирует с закусками горячими

Rodyk draugams

Šitas steikas vadinasi veršis, ir man patinka šitas keistas judesys

Kai turguje randu geros šviežios mėsos, dažnai nepagailiu pinigų, spjaunu į pasninką ir pasiduodu raudonžandės pardavėjos vilionėms. Taip ir šį savaitgalį nusipirkau veršienos, su  kaulu nuo nugarinės dalies. Tokią mėsą sunku sugadinti – ji puiki bet kaip paruošta, bet aš renkuosi itin nesudėtingą ir jokių priedų nereikalaujantį metodą. Na gerai, šiek tiek priedų. Be steikų dar reikės:

  • citrinos;
  • medaus;
  • rozmarino;
  • juodųjų pipirų;
  • alyvuogių aliejaus;
  • farfalle arba pene sistemos makaronų garnyrui;
  • cukinijos – karštoms daržovėms;
  • kvapnaus pomidoro, šaloto, čiliako, kumino, citrinos, raudonėlio, druskos  salsai.

Steikus nuplaunam, nusausinam popieriniu rankšluosčiu ir pabarstom trupučiu grūstų juodųjų pipirų. Atidedame ir gaminamės užpilą mėsai: sumaišome keletą šaukštų aliejaus, beveik visos citrinos sultis, mažą žiupsnį druskos ir šaukštą medaus ir smulkintas rozmarino šakeles.

Atidedame į šalį. Įjungiame orkaitę 200ﹾC. Kol kaista orkaitė, įkaitiname ant viryklės keptuvę su trupučiu aliejaus ir apkepiname steikus po pora minučių iš abiejų pusių, kad užsivertų raumenų poros.

Dėmesio! Jokios druskos. Apkepintą mėsą dedame ant skardos ar grotelių ir pašaunam į orkaitę. Norintiems rare steiko, t.y. su krauju, pakaks 7 minučių. Aš kepiau 12, jau gavosi medium, t.y. vidus rožinis, šiek tiek sušilęs.

Svarbu įsidėmėti, kad kuo ilgiau kepsime mėsą, tuo ji bus kietesnė, aha. Dabar dar vienas svarbus niuansas: iš orkaitės išimtą mėsą uždengiame folija arba metaliniu dangčiu dešimčiai minučių. Antraip xyz kas gausis.

Kol mėsa kepė orkaitėje, pasiruošėme pomidorų salsą ir išsivirėme makaronų, o dabar, toje pačioje keptuvėje pakepiname kokių nors lengvų daržovių: smidrų, špinatų, morkų arba, kaip mano atveju – cukinijos.

Patiekiame labai negudraudami, mėsą užpilame rozmarinų-medaus padažu.

Ir silpnaregiams, kad įsitikintumėte, kokia švelni minkšta mėsa:

Skanaus. Ir pabaigai – truputis lietuviškojo fenomeno.

Nesu jo fanas ar gerbėjas, bet šitas albumas kala į klyną. Nežinau kuris gabalas geresnis: anas ar šitas:

Rodyk draugams

Soliankos fenomenas lietuvių kalboje: šiupininė

Sveiki, mažučiai Jūs mano. Va ir priėjome tą lemtingą vietą, kur skubiai turime sugalvoti naujadarą. Juk turime rizotui pavadinti daugiaryžį? O cepelinui - didžkukulį? Turim. O kaimynų kulinarijos šedevrui – neturim. Na kaip lietuviškai solianka, a? Įsivaizduoju, tūlas kalbininkas tuoj nusivalys snargliną panosę ir drėbtels, esą, galima būtų pavadinti šiupinine… Gerai, gyvuly, atrėžčiau, gal ir tiks, bet aš labai tuo abejoju. Mat, šiupinys man asocijuojasi su jovalu, gaminamu iš to, kas liko po daugiadienių arba iš to, kas liko žmogaus be fantazijos šaldytuve keletą dienų iki atlyginimo. Jei žvelgtume į kulinarinį Lietuvos paveldą, pastebėtume, kad šiupiniuose vyrauja kiauliena, pupos, kruopos beigi ropės. Tuo tarpu soliankoje, nors produktai ir varijuoja, pastebima ryški raugintų ir marinuotų gėrybių bei jautienos dominantė. Gerai čia aš… Kita vertus, solianka gali būti ir be jautienos, o iš žuvies, bet čia kita istorija. Ai, pakaks čia tų semantinių blevyzgų, gaminame solianką iš mėsos (iš žuvies gaminsim, kai kas nors pagaus man eršketą ar bent jau starkį).

Reikės:

  • gero stipraus jautienos sultinio (normalūs žmonės verdasi iš anksto ir laiko šaldiklyje bent keletą litrų);
  • saujos perlinių kruopų užmerktų prieš 12 valandų;
  • rūkyto kumpelio; galima pamaišyti su rūkyta šonine ir rūkyta dešra;
  • saujos džiovintų baravykų; turintiems sūdytų (nemarinuotų, jibytute) pasisekė labiau;
  • svogūno;
  • česnako;
  • raugintų agurkų su trupučiu rasalo;
  • saujos kaparėlių;
  • saujos alyvuogių;
  • keleto marinuotų chalapenių gabalėlių;
  • geros pomidorų pastos (ne kečupo) arba poros pomidorų savose sultyse;
  • citrinos;
  • prieskonių: lauro lapų, kvapiųjų pipirų; jei turime – krapų, petražolių.
  • grietinės – būtinai.

Sultinį užkaičiame su lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai užvirs, metame džiovintus grybus ir mirkytas kruopas, pasūdome vos vos. Tegul kunkuliuoja pamažu. Tuo tarpu pjaustome kumpelį ir visas kitas rūkytas gerybes ir pakepiname aromatingame nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje.

Aš pjaustau stambiai, bet plonai – man taip patinka. Kiekvienas pjausto kaip mėgsta.

Apskrudusią mėsą metame į sultinį. Smulkiai pjaustome svogūną, kepame tuose pat riebaluose, kur kepė kumpis. Pjaustome raugintus agurkus. Labai nesmulkinam.

Metame pas svogūną draugijai. Kepame ant silpnos ugnies keletą minučių. Dedame pomidorus/ pastą.

Pakepiname dar keletą minučių, dedame viską į puodą su sultiniu. Ten pat pilame stiklinę raugintų agurkų arba raugintų kopūstų rasalo. Verdame ant silpnos ugnies dar keletą minučių, išjungiame viryklę, dedame perplautus kaparėlius ir alyvuoges ir, jei turime – žalumynų. Leidžiame sriubai pailsėti 20 minučių. Patiekiame su kapotu česnaku, kapotais chalapeniais, citrina, grietine, juoda rugine duona ir stikleliu atšaldytos šnabės.

Mmmmm, šiais metais dar nesu nieko skaniau valgęs. Pažiūrėkite, niam niam

Dabar lauksiu eršketo.

Gal anksčiau ir minėjau, bet pasikartosiu: pasikeiskite savo DNS serverius, bo Lietuvos interneto paslaugų tiekėjai mala šūdą ir nesirūpina savo klientais. Jei rūpinatės savo kompiuterio saugumu, savo vaikais ir Jums aktualus naršymo greitis – pasinaudokite mano patarimu. Windows vartotojai Internet Protocol Properties prie “Preferred DNS server” rašo 208.67.222.222, prie “Alternate DNS server” – 208.67.220.220. Linuxistai terminale rašo:

$ sudo cp /etc/resolv.conf /etc/resolv.conf.auto

$ gksudo gedit /etc/dhcp3/dhclient.conf

prideda eilutę

prepend domain-name-servers 208.67.222.222,208.67.220.220;

išsaugo, išeina.

$ sudo ifdown eth0 && sudo ifup eth0

(eth0 – Jūsų tinklo kortos vardas, kuris nebūtinai yra eth0).

Plačiau

Rodyk draugams

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

  • pusę triušiuko;
  • pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
  • 4-5 morkytes;
  • 2-3 svogūniukus;
  • 2 galvytes česnakiuko;
  • pankoliuko šaknelę;
  • džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
  • prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį” (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom

Rodyk draugams

Saldžiosios šaknelės su kumpiu

Atėjus tikroms rudeniškoms darganos, ne nuodėmė sukirsti ką nors riebesnio. Ta proga einam į turgų ir nusiperkam pigios kiaulienos. Aš pirkau nedidelį gabalą kumpio su kaulu, su oda ir su trupučiu riebalų. Bet į turgų, visų pirma, verta nueiti dėl sezono prekės – įvairių šaknelių. Salierai, morkos, pastarnokai, petražolės, griežčiai, ropės, ridikai, kaliaropės, krienai, burokėliai, burokai… o kiek dar pamiršau?

Šiandien imu tik kai kurias šaknis:

  • salierą;
  • pastarnoką;
  • morkų;
  • pankolį*;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • džiovintų slyvų;
  • kumpio gabalą;
  • pipirų, maltos kalendros, lauro ir saliero lapų – prieskoniams.

*pankolį perku Rimi, turguje nesu matęs. Nors ir kaip nemėgstu šio tinklo, būten ten pankoliai pigiausi Vilniuje.

Šakneles susipkautom kaip kam patinka, o kumpį nuplaunam, nusausinam ir kepame giliame puode, su lauro lapais, pabarstydami kalendra ir pipirais, kad gražiai apskrustų, užsidarytų poros, o mėsa būtų sultinga ir minkšta.

Tada dedame svogūno griežinėlius, kai šie suminkštės – pjaustytas morkas, salierą, pastarnoką, pilame stiklinę kitą vandens arba balto vyno, jei negaila, uždengiam ir paliekam pusvalandžiui ant silpnos ugnies. Netrukus ateina ir pankolio bei slyvų valanda.

Troškiname dar kokį pusvalandį, dedam kapotą česnaką ir džiovintus saliero lapus. Išjungiame viryklę, išimame kumpį ir nupjaustom nuo kaulo mėsą, kurią grąžiname į puodą. Paliekame uždengtą puodą dar dešimčiai minučių. Patiekiame su rugine duona, raugintais čiliakais ir, būtinai, su krienais. Žinoma, ir su atitinkamu gėrimu.

Skanaus. Po tokio maisto ir darganos nebaisios.

Rodyk draugams

Būti gurmanu – rudeniškas pautų šašlykas

Skirtumą tarp gurmė ir gurmano įsisąmoninau jau ankstyvoje paauglystėje, gliaudydamas tarybinius detektyvus. Na ir dar pranciškonas bei laisvamanis padėjo. Taigi, prisipažinsiu: mėgstu skaniai ir egzotiškai pavalgyti, kartais ir daug. Tačiau mane baugina restoranai su išpederastintais patiekalais, kuriuos net nežinočiau kaip valgyti. Na, Jūs nutuokiate apie ką aš. Taigi, šiandien užsiminsiu apie tai, kaip valgo gurmanai, o gurmė bus pasiųsti na**ui.

Žadėjau avino pautų šašlyką? Šekit. Dienos vėsta. Lapai gelsta, tuoj voratinkliai ims skraidyti. Ilgu, blia. Kad taip nebūtų, kuriame laužą, kad būtų daug anglių. Ką Jūs naudosite – ниибёт, gali būti ir lapuočių malkos, ir medžio anglys. O geriausia – svarainių ir akacijų šakos. Bet užsiknisit. Imam:

  • 4-6 avino pautus prieš tai valandą pamirkytus laaaabai silpnam acto tirpale (kokio 1%);
  • daržovių: cukinijų, paprikų, čiliakų;
  • žalumynų: svogūnų laiškų, kalendros, petražolių;
  • džiūvėsėlių;
  • prieskonių: čili miltelių, kumino, druskos.

Taigi, pautus supjautom į kokias keturias dalis, maunam ant iešmo, pabarstom džiūvėsėliais ir čili. Daržoves – maksimaliais gabalais. Jokios druskos!

Jei lauže pakankamai daug karštų anglių ir nebeliko ugnies – pradedam kepti.

Daržovės juoduoja ir svyla? Viskas normaliai, taip ir turi būti.

Jos iškepė pirma, tad jų vietą užima kiaulienos šonkauliukai (čia tarp kitko).

Svarbu neperkepti pautų, mums juk nereikia trintukų. Turi būti traški plutelė ir minkštas sultingas vidus. Pakaks 15 minučių, pabarstom druska ir kuminu prieš nuimdami nuo žarijų.

Na o daržves nuvalome, kad nebeliktų degėsių. Laimei, tai paprasta, nes tereikia nulupti atšokusią odelę (kairėje žaliava, dešinėje – maistas).

Kas toliau? Valgom su žalumynais ir lavašu, užgerdami baltu vynu arba baltu alum.

Skanaus, gurmanai.

Ir nesvarbu, kad prisivalgėme, vis vien širdyje nerimas ir liūdesys, ar ne? Tas nelemtas ruduo, kai išskrenda gervės, kai trumpėja dienos, kai vis rečiau išeina maudytis ežere. Ir veidai niaukiasi, mažėja šypsenų, moterų sijonus keičia kelnės, sodrios lūpos praranda sultis ir vis dažniau skeldėja. Ką tik siautėjome vasaros fiestoje, dabar santūriai einame į gelstantį parką. It was summer, now it’s autumn…

Rodyk draugams

Kimči + kiauliena su šalaviju

Šiandien ruošiame grande pietus: daug mėsos, bulvės, daržovės. Bet viskas prasidėjo gerokai seniau, prieš kokias 5 dienas. Nusupirkau Pekino kopūstą. Be jo dar paėmiau: česnaką, ryšulį svogūno laiškų, ketvirtį stiklinės druskos, keletą šaukštų čili miltelių.

Druską ištirpinau stiklinėje šilto vandens ir sūrymu užpyliau nuplautą ir pusiau išilgai perpjautą kopūstą. Palaikiau kopūsto puseles pora valandų sūryme, tada perploviau keletą kartų šaltu vandeniu, kruopščiai įtryniau čili milteliais, kad patektų ir tarp lapų, pridėjau stambiai kapoto česnako ir svogūno laiškų.

Indą su daržovėm sandariai uždarau ir pastatau kur virtuvės kamputyje, kad nesimaišytų, bo neatidarinėsiu indo 5 dienas.

Po 5 dienų nusiperku gabalą kiaulienos, ryšulėlį šalavijo. Pridedu tris skilteles česnako, truputį grūstų juodųjų pipirų.

Mėsą subadau siauru peiliu, o į skyles prikemšu stambiai kapoto česnako gabalėlių, pabarstau pipirais, apdėlioju šalaviju (jokios druskos!)

Suvynioju į foliją ir dedu į orkaitę, įkaitintą iki 200°C kokiai valandai. Ant skardos prieš pabaigą dar pabarstau bulvių lazdelių su pagardintų kmynais ir druska.

O kol ten viskas kepa, pažiūriu kas gavosi iš Pekino kopūsto per tas 5 dienas. Obana

Supjaustau kopūsto puses smulkiau. Atsargiai ragauju… Jėėėė, kimči, korėjiečių virtuvės kertinis akmuo, pavyko! Be abejo, 5 dienos mažokai, kad gerai surūgtų, reikėtų bent keleto savaičių, bet kantrybės nėra.

Tiekiu kiaulieną su bulvėm, burokėliais, pagardindamas bruknių ir kriaušių uogiene. Užgeriu nebrangiu, gana stirpiu, bet kokybišku jaunu kabernė.

Atleisk man, Viešpatie, kad apsirijau penktadienį.

Kimči iš arčiau:

Ir dar silpnaregiams:

Jei gaminsite patys – skanaus.

Rodyk draugams

Kuklus rankų darbo kebabas

Dar vienas paprastas kebabo receptas Jūsų dėmesiui. Viskas daroma rankomis, jokių pusfabrikačių, jokių zagatofkių. Geriausia, žinoma, kepti jį ant žarijų, bet neblogas ir orkaitės grilyje. Reikės:

  • 700-800 g jautienos kumpio;
  • 2 svogūnų;
  • keleto skiltelių česnako;
  • pusės laimo ar citrinos;
  • acto;
  • druskos;
  • žalumynų: kalendros, petražolių, baziliko (pastarojo neturėjau);
  • prieskonių: maltų kalendros sėklų, chmeli suneli, čimichuri, čili miltelių, maltų juodųjų pipirų (pasirinkimas Jūsų, bet kalendra ir čili – būtini);
  • garnyrui: pomidorų, agurkų;

  • padažui: jogurto, česnako, alyvuogių aliejaus;

Pražioje kapojame mėsą smulkiais gabalėliais. Labai smulkiais gabalėliais.

Kas tingi, gali malti mėsmale, bet tai laža. Taip pat ir vieną svogūną mala tinginiai, o džigitai tarkuoja tarka. Tada maišom tarkuotą svogūną, kapotą mėsą, prieskonius, citrinos sultis, šaukštą acto, druskos žiupsnį.

Viską išminkom ir, uždengę plėvele, dedam į šaldiklį pusvalandžiui. Kodėl į šaldiklį? Kai faršas staigiai ir smarkiai atvėsta, jį lengva formuoti ir mauti ant iešmų, va taip, dubynos jūs.

Kol faršas vėsta, marinuojam vieną svogūną: supjaustom pusžiedžiais, perplaunam keletą kartų šaltu vandeniu, pašlakstom actu, pabarstom druska ir čili milteliais.

Kai faršas atvės, formuojame dešreles ir maunam ant iešmelių. Jei kepame orkaitėje, dedam ant popieriumi užklotų grotelių.

Šaunam į 200°C įkaitintą orkaitę. Kai paviršius apskrus – apverčiame. Ne skardą, jomajo, o kebabus.

Tiekiame su daržovėm, žalumynais, padažu ir lavašu.

Beje, vienas lavašas pirktinis, kitas – keptas namuose. O kaip? Vanduo ir miltai, viskas. Skanaus. Štai, silpnaregiai, kaip kebabą vynioju pats sau:

Geros dienos.

Rodyk draugams

炒 - supergreitas maisto paruošimas. 2 receptai

Atidaręs vakar šaldytuvą, supratau, kad atėjo laikas imtis kinų virtuvės, nes produktų liko tik dviems patiekalams, ir norėdamas juos pagaminti visaverčius, esu priverstas naudoti stir-fry metodą, būdingą kinų (bet ne tik) virtuvei. Turiu pripažinti, kad šiuo metodu gaminu vos 3 metus, tad labai nesmerkite, jei pamatysite klaidų. Sako, kinų šefai to mokosi visą gyvenimą ir sudegina ne vienus namus. Dar vienas mano trūkumas - nuomojamame bute tik elektrinė viryklė, kas iš principo yra blogis - reikalinga atvira ugnis. Bet neturiu iš ko rinktis.

Per dvi dienas paruošiau du patiekalus: daržoves ir saldžią jautieną. Pradedam nuo daržovių. Pats paprasčiausias būdas. Imam:

  • keletą morkų;
  • cukiniją;
  • porą;
  • saują briuselinių kopūstų;
  • nedidelį česnaką;
  • šviesų sojų padažą, ryžių actą, Sičuanio pipirų (nebūtina), sezamo aliejų pagardinimui, sojų aliejų - kepimui.

Daržoves susmulkinam, maksimaliai įkaitinam woką arba keptuvę, kad įpylus šaukštą aliejaus, šis pradėtų dūmyti. Proceso nefotkinau, nes viską reikia daryti itin skubiai, sekundžių tikslumu.

Metame kaptuvėn morkas, intensyviai maišom, kratom woką, po minutės išimam, pilam dar šaukštą aliejaus, metam kopūstus, maišom, po 40 sekundžių išimam, pilam šaukštą aliejaus, metam cukiniją, maišom, kratom, po 40 sekundžių dedam porą, vis dar maišom, grąžinam morkas ir kopūstus, nesustodami kratyti pilam šaukštą sojų padažo, šaukštą acto, maišom, po 15 sekundžių išjungiam viryklę, suberiam pipitus, sudedam česnakus, išmaišom, dedam į lėkštę, pašlakstom arbatiniu šaukšteliu sezamo aliejaus. Paskaičiuojam kiek užtruko gaminimo procesas. Vualia, valgom su ryžiais.

Ką gi, virtuvė pritaškyta riebalų, kvepia ryžių actu ir sojų padažu, užtat turim dieviškai skanų ir lengvą patiekalą. Svarbiausia, daržovėse liko visi vitaminai ir mikroelementai, paprastai prarandami ilgai termiškai jas apdorojant.

Na o šiandien mėgavausi jautiena. Gaminama šiek tiek greičiau.

Kokius 300 g jautienos supjaustom plonom juostelėm. Tipo taip:

Mėsą reikia pamarinuoti kokias 20 minučių. Marinatui naudojam 1 šaukštą šviesaus sojos padažo, truputį Sičuanio arba juodųjų pipirų, šaukštelį cukraus pudros (tos, kurios sudėty yra krakmolo, hehe) ir pora šaukštų ryžių vyno. Jį visada sėkmingai keičiu nebrangiu cheresu. Deja, kažkas išmaukė visas mano chereso atsargas. Apgailėtina, bet turiu tik Campari’o. Bandau su juo, nors nesu tikras, kad bus gerai.

Kol mėsa marinuojasi, imamės daržovių:

  • du svogūnai;
  • cukinija;
  • pora brokolio šakelių;
  • petražolės šaknis;
  • pora skiltelių česnako;

Svogūnus pjaustom į 8 dalis, likusias daržoves - kaip norim, bet geriau plonais griežinėliais.

Vėl gi, gamybos procese nebuvo laiko kada fotkinti, tad atpasakosiu: maksimaliai įkaitinam woke pora lašų aliejaus ir 30 sekundžių, intensyviai maišydami, karamelizuojame svogūnus, išimam į lėkštę, į woką pilam kokių 50 ml aliejaus, laukiam kol gerai įkais, sudedam nusausintą mėsą, intensyviai maišom, po 15 sekundžių (sic! ir neilgiau! jei nenorit, kad mėsa pavirtų į padangą) kiaurasamčiu išimam į atskirą lėkštę, į woką dedam likusias daržoves, maišom, kratom, kepam neilgiau minutės, išjungiam viryklę, grąžinam svogūnus ir mėsą, maišom, sudedam česnaką, maišom, dedam į lėkštę, pabarstom sezamo sėklom. Vualia, valgom su ryžiais.

Šiame patiekale labai tiktų saldžiosios paprikos. Deja, šiuo metų laiku, jos visos plastmasinės.

Nesirkite.

Rodyk draugams

Čiūčia liulia-kebabo adaptacija

Žinau kaip mėgiamas šis greitas patiekalas mūsų provincijoje. Ir net Vilniuje. Tik tai, kas ruošiama tuose kioskeliuose mane nuolat nuvilia. Bueeee. Nesu valgęs nei vieno skanaus kebabo Lietuvoje. O liulia-kebabų apskirtai mūsų kioskininkai kažkodėl neparduoda. Mano žiniomis, statistinis armėnas uždirba kokius 3 kartus mažiau už statistinį lietuvį, bet valgo tuos pačius 3 kartus skanesnį ir šviežesnį maistą.

Kaip bebūtų, būtent liulia-kebabą pasigaminti namų sąlygomis itin paprasta. O iškepus jį ant obels, kriaušės ar, juoba, ant svarainių šakų anglių galima nustebinti patį Oliverį. Deja, bute laužo susikurti aš nesugebėjau, į gamtą kažkur važiuoti laiko nepakako, tad pateikiu Jūsų teismui orkaitėje keptą liulią, kuris daromas iš:

  • 0,5 kg jautienos-kiaulienos faršo (tokį ir tik tokį faršą rekomenduoji liulia-kebabui, iš bėdos, galima panaudoti avieną vietoj kiaulienos, jei maitinatės košer arba halal. Armėnai suvalgo kiaulienos ne mažiau už lietuvius);
  • didelio svogūno;
  • kalendros lapų;
  • maltų kalendros sėklų, paprikos miltelių, maltų juodųjų pipirų, aitriųjų pipirų;
  • žiupsio druskos;
  • šlakelio vyno acto arba citrinos sulčių.

Nuo savęs dar pridėjau piktųjų tailandietiškų čiliakų bird’s eye jie truputį piktesni už jalapenus, tad rekomenduoju ne visiems.

Į faršą sudedame smulkiai pjaustytą svogūną, prieskonius, įpilam acto, pasūdom ir paslepiam jį pusvalandžiui į šaldiklį, kad pasimarinuotų. Į šaldiklį - kad neišsiskirtų sultys. Tuo tarpu pasidarom garnyrą ir padažą. Pastarąjį darau itin naivų: jogurtas su keliom traiškyto česnako skiltelėm, galima įberti sausų mėtų. Garnyrui - adaptuotos salotos iš kopūsto, džiovinto raugerškio (он жэ - барбарис), alyvuogių aliejaus bei smulkintas poras. Idealu būtų svogūno laiškai, bet nesezonas. Beje, džiovintas arba šviežias raugerškis - bene pagrindinis garnyras prie kebabo, aha.

Užkaičiam orkaitę maksimaliai temperatūrai, kol kaista - lipdom kebabo liulias ant medinių pagaliukų, formuodami pailgas “dešreles”. Jas sudedam ant folija paklotos skardos ir pašaunam į orkaitę. Kepam kokias 15 minučių, tada sumažinam temperatūrą iki 200, atidarom orkaitę ir patikrinam ar kebabų viršus apskrudęs. Jei jau - apverčiame visu. Po 10 minučių išimam skardą. Yra dvi opcijos: valgyti nuo pagaliukų, užsikandant lavašu, arba nuimti nuo pagaliuko, suvynioti liulias į lavašą ir pašildyti dar neatvėsusioje orkaitėje. Aš renkuosi antrąjį variantą. Šildau 5 minutes, kad lavašas sušiltų, bet nesudžiūtų.

Ir čia netikėtai žingeidus ir pastabus skaitytojas paklaus: “O kur, bl***, kebabo nuotrauka?” Dievaži, apsilažalinau, per aplaidumą nenufotkinau pačio liulia-kebabo. Bet bent jau rezultatas:

Su alum, maldauju, tik su alum.

Rodyk draugams