BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Rodyk draugams

Pene su mangoldais ir šviežiu sūriu

Kas yra pene? Dar viena makaronų rūšis, vamzdelio formos. Lietuviškai daugiskaita būtų peniai, bet skamba labai jau dviprasmiškai: peniai su šviežiu sūriu. Ar ne? Kas yra šviežias sūris? Nebūtinai nesugedęs su nepasibaigusiu galiojimo laiku. Mano galva – tai nebrandintas sūris: rikota, brinza, feta… Kas yra mangoldas? Ne, ne žydiška pavardė, o paprasta lapinė daržovė, buroko ar runkelio giminaitė (kokios asociacijos: runkelis – žydo giminaitis, che che). Šiam patiekalui, be minėtų produktų dar reikės česnako ir alyvuogių aliejaus.

Užkaičiame makaronus kaip visada, verdame iki al dente. Kol verda, nesmarkiai įkaitiname keptuvę, pilame aliejaus, dedame keletą kapotų česnako skiltelių ir supjaustytus mangoldų lapus.

Kepame labai trumpai, kad tik suminkštėtų mangoldų lapkočiai ir sumaišome su pasirinktu sūriu. Manau, labiausiai čia tiktų rikota.

Na o toliau – elementaru, tereikia suvalgyti.

Čia šiaip, kai nėra daugiau ko valgyti ar nėra laiko gaminti ką rimčiau. Skanaus.

Rodyk draugams

Konkiljoniai su voveraitėmis – itališkas rudens dvelksmas

Tas pirmas baisus žodis antraštėje nėra toks baisus, kaip gali pasirodyti. Konkiljoniai – didžiuliai kriauklės formos makaronai, kuriuos galima prikimšti ko nors gero. Šiandien tas gėris – šviežios voveraitės iš rudenėjančio miško. Itališkai patiekalas vadintųsi Conchiglioni con Cantarelli.

Kažkodėl, vos pamatau voveraites ar išgirstu jas minint, ausyse ima skambėti ši daina:

Daina įgrisusi iki gyvo kaulo, bet kuo labiau ją bandau išvyti iš galvos, tuo labiau ji prilimpa ir netrunku atsikvošėti niūniuojąs ją. Na, o kol niūniuoju ir krapštau spyglius iš plaukų ir erkes iš pažastų, imu ruošti produktus:

  • keletą saujų kvapnių voveraičių;
  • gabalėlį vytinto kumpelio;
  • morką;
  • svogūną;
  • 300-400 g konkiljonių;
  • petražolių;
  • druskos, pipirų, čiobrelių, aliejaus, šaukštą grietinės.

Pastą verdame tradiciniu būdu iki al dente būsenos. Kol pasta verda, keptuvėje kaitiname alyvuogių aliejų, aromatizuojame jį čiobreliais, dedame smulkintą svogūną, kumpelį, kiek vėliau – smulkintas voveraites. Viską lengvai troškiname ant silpnos ugnies, pabarstę pipirais ir druska. Kai tik drėgmė iš voveraičių išgaruos, dedame tik vieną šaukštą grietinės.

Taip darome ne dėl riebomu ar macnumo, o kad padažas įgautų gražią spalvą ir truputį sutirštėtų.

Kai tik konkiljoniai išvirs, traukiame juos iš vandens ir kemšame į vidų padažą, kol neatšalo.

Pabaigos akcentas: pabarstome maltais pipirais ir plėšytom, šiukštu – ne pjaustytom, petražolėm.

Skanaus. Galima ir iš arčiau, jei akys silpnos.

Rodyk draugams

Minestrone – vasariška sriuba

Ši sriuba – vienas kertinių italų virtuvės akmenų. Ir įsidėmėkite, kad ruošiama ji tik iš šviežių daržovių, tų, kurias galima esamu momentu rasti darže ar bent turguje. Yra milijonai recepto atmainų, bet esmė – šviežios daržovės.

Šiandien darže radau:

  • cukiniją;
  • moliūgo gabalėlį;
  • keletą saliero stiebų;
  • porą;
  • svogūną;
  • česnaką;
  • pankolio šaknį;
  • pomidorą;
  • keletą morkų;
  • ryšulėlį petražolių;
  • keliolika ankščių pupų;
  • podėlyje: saują smulkių makaronų, alyvuogių aliejaus, gabalėlį sviesto, lauro lapų, druskos pipirų, Parmos sūrio.

Svogūną, morkas bei porą supjaustome plonais griežinėliais, pupas išlukštename iš ankščių, česnaką paliekame koks yra, o visas kitas daržoves supjaustome kubeliais (čia turėjo būti labai pavykusi supjaustytų daržovių foto, bet per žioplumą paspaudžiau shift+delete…). Dideliame puode nesmarkiai įkaitiname keletą šaukštų aliejaus, išlydome ten gabalėlį sviesto, įberiame žiupsnį raudonėlio. Dedam svogūnus ir porą ir kepiname keletą minučių ant silpnos ugnies švelniai maišydami.

Noriu pabrėžti, kad minestrone yra gaminama išskirtinai tik ant silpnos ugnies, neskubant ir viską atsargiai maišant: taip geriausiai atsiskleidžia daržovių aromatai.

Taigi, pas svogūnus ir porą dedame pankolį, po 5 minučių – morkas ir salierą, dar po 10 minučių – cukiniją, moliūgą, pupas ir visą, nepjaustytą ir neluptą česnaką bei keletą lauro lapų.

Visa tai užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų daržoves, beriame druskos ir, uždengę, paliekame ant labai silpnos ugnies maždaug 40 minučių.

Neabejoju, kad kils natūralus klausimas: o kur mėsa? Na, jei taip norite, pačioje pradžioje su svogūnu, galite pakepinti rūkytos šoninės. Arba vietoje verdančio vandens naudoti mėsos sultinį. Bet pažadu, kad tiek šoninė, tiek sultinys užgoš daržoves, o Jūs taip ir liksite nepajutę vasaros skonio, o rudenį būsite irzlūs ir pikti, kaltindami visą pasaulį, tik ne save, tipo, vasara vėl nenusisekė.

Po 40 minučių patikriname ar pupos jau išvirė. Jei taip, reiškia kitos daržovės irgi gatavos, tad beriame saują makaronų arba ryžių į sriubą, po kelių minučių dedame kapotas petražoles ir pomidorus. Išjungiame viryklę.

Dar kartą subalansuojame druską sriuboje, pilame į lėkštę. Pasigardiname tarkuotu Parmos sūriu ir šviežiais maltais pipirais.

Skanaus. Silpnaregiai, vegetarai ir net veganai kviečiami į šią gyvenimo šventę.

Beje, kad jau valgome itališkai, gal ir muzika itališka nebus labai jau blogai…

o štai čia – geriausias visų laikų gabalas. Asmeniškai. Raskite 10 skirtumų

Rodyk draugams

Neturtas – ne yda arba alyvmedžio lapeliai pietums

Gyvename sunkiais laikais: nedažnas gali sau leisti sukirsti pietums jautienos išpjovos kepsnį ar kregždžių lizdų sriubos. Visa laimė, šoninė, duona ir makaronai dar sąlyginai nebrangūs. Bet kas žino, gal neilgai trukus, pradėsiu rinkti stiklo tarą, kad prasimaitinčiau.

Pasirodo, skurdas ir nepriteklius nėra išskirtinis Lietuvos gyventojų bruožas. Štai italai kažkada irgi sunkiai vertėsi, net badaudavo. Sunkiomis sąlygomis atsirado pica – tešlos paplotys pagardintas visokiais likučiais. Na o Sicilijos vergetos nuėjo dar toliau – dažną patiekalą “pagardindavo” duonos trupiniais, kad skalsiau būtų. Įdomu tai, kad dauguma tokių verguomenės patiekalų nūnai pateko į prabangių restoranų meniu.

Ką gi, atsidarau savo podėlį ir nušvintu ten aptikęs:

  • gabalėlį rūkytos šoninės (tebūnie tai mano pančetos pakaitalas);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • gerą saują džiūvėsių;
  • saują vytintų alyvuogių;
  • gabalėlį kieto sūrio (gali būti ir supelijęs ar sudžiūvęs);
  • šviežio baziliko;
  • fogli d’ulivo markės makaronų (tiktų bet kokie vidutinio stambumo makaronai);
  • maltų juodųjų pipirų, alyvuogių aliejaus, 50 ml degtinės.

Na, mano makaronai tipo prabangūs, bet akcijiniai grano duro, alyvmedžio lapo formos, dažyti špinatais ir ciberžole. Bet, tarp mūsų – ne itin kokybiški. Tik tiek, kad gražiai lėkštėje žiūrisi.

Taigi, nuo jų ir pradedu: verdu juos pagal ne kartą minėtą technologiją iki aldente būsenos. Kol makaronai verda, gaminu itin paprastą ir greitai ruošiamą padažą: lašelyje alyvuogių aliejaus trumpai apkepinu norimo dydžio šoninės gabalėlius, dedu smulkintą svogūną beigi česnaką, pakepinu dar minutę.

Iškart pilu degtinę (ech, grapos būtų…), beriu džiūvėsėlius ir, sumažinęs ugnį iki minimumo, viską išmaišau. Pridedu alyvuoges.

Išvirusius makaronus nukošiu, pašlakstau alyvuogių aliejumi, dedu į keptuvę su padažu ir intensyviai išmaišau, kad padažas tolygiai pasiskirstytų. Jei turite Parmos sūrio ar Grana Padana, galima užsitarkuoti ant patiekalo. Aš turėjau tik balto ožkos puskiečio, tad netarkavau, o atsipjoviau gabalėlį.

Nepamirštam pasibarstyti juodaisias pipirais ir kapotu baziliku. Bon apetito, mano silpnaregiai.

Valgydamas pamaniau, kad neleisiu sau nusiristi iki tokio lygio, kad rinkčiau butelius. Geriau jau išvažiuosiu į Siciliją ir dirbsiu pasiturinčiam ūkininkui už maistą. Saulė, jūra ir meilė bus nemokamai. Forza Italia!

Rodyk draugams

Pasta al Coniglio: duoklė Klebonijai čiobreliais

Triušių invazija šią savaitę. Tokia jau mano problema: užsiciklinu ant vieno produkto, tai ir drožiu jį tol, kol nusibosta. Žinau, kad kvaila tai.

Užteks valgyti mėsą kaip pagrindinį produktą, šiandien patieksiu ją kaip prieskonį. Reikės:

  • kietgrūdžių (pasta di semola di grano duro) makaronų*; aš ėmiau spagečius;
  • pomidorų savo sultyse (polpa di pomodoro fresco in succo di pomodoro arba pomodori pelati);
  • šimto gramą triušienos filė (galima nutrijos mėsos arba net vištienos);
  • 1 svogūno;
  • keleto skiltelių česnako;
  • trupučio kaparėlių;
  • alyvuogių aliejaus;
  • žalumynų;

  • juodųjų pipirų ir čiobrelių (pastarieji – duoklė Klebonijai).

Nežinau ar reikalingas čia instruktažas kaip virti makaronus? Užvirinam dideliame puode vandens, beriam truputį druskos, dedam makaronus. Jokiu būdu nedengiam ir verdam, retkarčiais pamaišydami mediniu šaukštu, minute ar dviem trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės. Bet geriausia karts nuo karto patikrinti makaroną, ar išvirė, ant dančio, t.y. aldente: makaronas turi būti truputį kietas pačiame viduje, bet pakankamai išviręs, kad būtų galima valgyti.

Kol verda makaronai, keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejaus ir aromatizuojame jį čiobreliais. Iškart dedame mėsą ir pakepiname iki pageidaujamo apskrudimo. Dedame svogūnus ir truputį juodųjų pipirų.

Kai tik svogūnai suminkštės, dedame pomidorus su visom sultim, truputį druskos ir troškiname. Na maždaug pusvalandį. Beje, patarčiau makaronus pradėti virti pasiskaičiavus laiką taip, kad ir padažas ir makaronai būtų gatavi vienu metu.

Prieš baigiant troškinti, dedame kaparėlius ir kapotą česnaką, pasibarstome žalumynais ir juodaisiais pipirais. Dedame į lėkštę, makaronus pasilaistome alyvuogių aliejumi – jo niekada nebus per daug. Prego.

Kietas sūris – kaip opcija. Skanaus

*Vartoju žodį makaronai tik todėl, kad lietuvių kalboje susiformavo tradicija taip vadinti visus džiovintos tešlos gaminius. Tikrovėje gi, makaronai – tik viena iš pastos formų.

Rodyk draugams