BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti

Rodyk draugams

Pyragėliai su raugintais kopūstais nesisveikinatiems kaimynams

Per savo gyvenimą pakeičiau daugybę būstų: pradedant sukežusia troba Vilniaus pakrašty, baigiant jachta Stokholmo šergorde. Ir beveik visada turėjau kaimynų, su kuriais kaip minimum sveikindavausi. Dabar turiu garbės gyventi viename padoriame daugiabutyje, padoriame Vilniaus rajone, apgyvendintame padorių buržujų. Na, bent taip turėtų būti. Tiek to, aš pro pirštus žiūriu į ant šaligatvio parkuojamus Lexusus – garažui babkių po paskolos neužtenka, šunų sudergtas pieveles – taigi fpadlu rinkt savo šuns š… Kaip bebūtų, visi mes antra karta nuo žagrės, tad staipykimės kiek norim, aršiai neapkęskime kaimiečių, švaistykimės babkėmis ar girkimės dviem aukštaisiais – vis vien mes mužikai. Tik va, mužikai paprastai sveikinasi vieni su kitais.

O man bėda: mano kaimynai su manim nesisveikina. Ne visi, bet dauguma. Jie kaip užsispyrę įnirtingai nereaguoja į mano pabrėžtinai garsų “laba diena”, apsimesdami, kad jiems pasigirdo. Ir tai kartojasi kasdien: aš jiems “labas”, o jie nudelbia akis į grindis ir sprunka iš susidūrimo zonos kuo toliau. Ir aš pamaniau, kad gal reikėtų kitaip prisijaukinti tuos bradiagas (Verslovai, preved!):  pavaišinsiu juos maistu, sukelsiančiu jiems malonių reminescencijų. Ką gi aš turiu pamažu senkančiuose savo aruoduose?

  • litrą raugintų kopūstų iš Vilniaus rajono babyčių;
  • puskilį miltų;
  • porą stiklinių pieno;
  • porą kiaušinių;
  • pusę pakelio sviesto;
  • pakelį sausų mielių;
  • šlakelį nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • cukraus, druskos.

Pradedam nuo tešlos. Iki kokių 30°C pašildom truputį pieno.

Užpilam mieles ir šaukštą cukraus, ištirpinam ir paliekam pusvalandžiui, kad suburbuliuotų.

Į didesnį indą smulkiai supjaustome sviestą ir sijojame miltus. Būtinai sijojame.

Ten pat pilame mielių mišinį, likusį pašildytą pieną, mušame kiaušinius, beriame žiupsnelį druskos.

Viską sumaišome ir minkome. Siūlau miltų iš pradžių berti mažiau ir minkymo eigoje vis pabarstyti. Dėmesio! Tešla turi šiek tiek lipti prie rankų, antraip pyragėliai bus tinkami tik kaimynams žudyti, o ne vaišinti.

Tešlą uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje valandai. O tuo tarpu troškiname kopūstus: pilame su visu skysčiu į keptuvę su pakaitintu saulėgrąžų aliejumi.

Uždengiame dangčiu ir, retkarčiais pamaišydami, paliekame ant nestiprios ugnies, kol nugaruose drėgmė – nieko įmantraus.

Aha, po valandos pasižiūrime kaip laikosi tešla. Jei nenužudėm mielių ir pakako šilumos, tešlos kiekis turėjo padvigubėt.

Beje, šįkart, jos konsistencija neturi būti kaip jaunamartės krūtų, gal greičiau kaip geraširdės senmergės ar supermamos.

Ką gi, imamės, mano galva, bjauriausios darbo dalies – formuoti pyragėlius. Nepatikėsite, bet tai daugiausiai laiko ir nervų kainuojantis užsiėmimas. Atgnybam nedidelę saują tešlos, kočiojame ant miltais pabarstyto stalo blynelį, dedame kopūstų įdarą, užlankstom.

Sudedam ant kepimo popieriumi užtiestos skardos ir šaunam į įkaitintą iki 180°C orkaitę. Kepam, kol pyragėliai įgaus skanią auksinę spalvą.

Formą kiekvienas pasirenka pagal estetinius poreikius.

Dabar galima pasiimti porą litrų alaus, pyragėlius ir keliauti pas kaimynus užkariauti jų širdžių.

Grįžtame po penkių minučių namo – nei vienas kaimynas per visus penkis aukštus nesiteikė įsileisti. Va taip, blia. Dabar teks vienam sudoroti 50 pyragėlių su kopūstais. Miegosiu prie atviro lango, ką jau čia.

Skanaus, sakau sau. Bet neprarandu vilties, kad kada nors kaimynai sveikinsis su manim. Arba aš kažką ne taip darau?

Rodyk draugams

Supaprastintas uzbekiškas plovas

Šiuo plovo receptu nepretenduoju į šimtaprocentinį autentiškumą, juoba, kad kiekvienas uzbekas aiškins, kad tik jo tėvas ruošia autentišką plovą, kaip, beje kiekvienas armėnas aiškina, kad “ara, ara, mamaj klenus, tolka moja dolma samaja nastajaščiaja”, o teisingiausiai cepelinus gamina tik Beata N. (kas ta Beata N.?). Šiandien gaminau uzbekiško plovo light version, nes norėjau greitai pavalgyti, o full version reikia daugiau laiko, sąnaudų ir, žinoma, jį reikia gaminti lauke, vilkint Kokando bajaus chalatą, žydint uriukui, čiurlenant arykui ir giedant išakui.

Visų pirma, esminė taisyklė: plovo gaminime draudžiama dalyvauti moterims. Tai nesvarstoma. Net morkas turi skusti vyrai. Jei moteris bent kiek prisideda prie porceso – galite būti tikri, plovas nepavyko.

Produktai:

  • ėriuko kumpis (paprastai imu ir kauliukus);
  • morkos;
  • svogūnai;
  • ilgagrūdžiai ryžiai;
  • kuminas;
  • česnakas;
  • čili pipiras;
  • druska, kalendros sėklos, pusė stiklinės bekvapio aliejaus

Mėsos, morkų, svogūnų ir ryžių santykis turi būti maždaug 1:1:1:1. Visa kita: druska, pipirai, kuminas – skonio reikalas.

Visų pirma, reikia perplauti keletą kartų šaltu vandeniu ryžius ir užmerkti. Kol jie mirksta, morkas supjaustome šiaudeliais, svogūnus – pusžiedžiais, avieną – nedideliais gabalėliais. Pasirenkam keptuvę arba puodą storu dugnu, statom ant viryklės ir ant maksimalios ugnies įkaitiname aliejų. Apkepame avieną ir išimam į lėkštę.

Toje pačioje keptuvėje kepame svogūnus, kol suminkštės, tada dedame morkas, kepame, kol suminkštės, grąžiname mėsą.

Užpilame šaltu vandeniu, kad viską apsemtų, dedame visą nelukštentą česnaką ir čili pipirą, pasūdome ir troškiname ant vidutiniškos ugnies 40 minučių ar net valandą, jei yra avienos kauliukų. Po to išimame česnaką ir pipirą.

Beriame saują kumino ir nutaisome sultinio, kuris vadinasi zirvak, sūrumą, kad būtų sūriau, nei paprastai mėgstame.

Sumažiname truputį ugnį ir dedame ryžius.

Dabar mentele ar samteliu pradedame švelniai stumti ryžius nuo pakraščių link vidurio. Formuojame kauburėlį, panašų į jaunamartės krūtį ir glostome jį taip, kaip tik vyras tą krūtį gali glostyti.

Glostome tol, kol beveik visą skytą padažą sugers ryžiai. Prieš pabaigą, kai ryžiai jau bus beveik išvirę, užkasame juose česnaką ir pipirą. Dabar galima išjungti viryklę ir sandariai uždengus, palikti plovą bręsti dar bent 20 minučių. Viskas, galima dėti į didelę lėkštę ir valgyti tik rankomis, užgeriant žaliąja arbata.

Skanaus. Taip pat ir silpnaregiai.

Gaila, kad dar nėra saldžių prinokusių pomidorų anei kvapnios žalios kalendros…

Rodyk draugams

Pavasarinis desertas – (pa)tiks ir anoreksikėms

Daugybė anoreksikių, bulimikių ir, šiaip, moterų nuolat dejuoja, kad negali sau leisti valgyti apskritai, jau nekalbant apie desertus. Nieko nuostabaus, kai desertai, klastingai siūlomi damoms, dažnai būna perpildyti sunkiųjų angliavandenių, t.y. su miltiniu/ tešliniu pagrindu. Bet štai užuot valgius tų greitųjų kolorijų bombas, gal pabandykime valgyti vaisius? Žinoma, su cukrumi, antraip tai būtų jau ne desertas.

Po vakarykščio aštraus adrenalininio patiekalo pajutau stiprų cukraus trūkumą, tad gaminuosi desertą. Imu:

  • kokius 8 obuolius; renkuosi “Auksį”, bet koks “Bogatyr” geriau;
  • 200 ml 35% riebumo grietinėlės;
  • 50 g sviesto;
  • keletą šaukštų cukraus sirupo aka dirbtinio medaus;
  • prieskonių: kelias kardamono dėžutes, keletą gvazdikėlių, a.š. cinamono;
  • vanilinio cukraus.

Vanilinį cukrų “gaminuosi” pats: stiklainyje su cukrumi laikau keletą prapjautų vanilės ankščių.

Nuplautus obuolius dedu į skardą ir pašaunu dvidešimčiai minučių į iki 200°C įkaitintą orkaitę. Kol obuoliai kepa, plaku grietinėlę su keletu šaukštų vanilinio cukraus. Gerai išplakta grietinėlė turi būti balta ir standi kaip jaunamartės krūtys, saldi ir lengva kaip ištekėjusios moters bučiniai.

Obuoliai iškepė? Visai nebaisu, jei kai kurie susprogo – skoniui tas įtakos neturi.

Na o dabar greitai ruošiu karamelinį padažą – tai užtruks neilgiau nei keletą minučių. Ištirpinu keptuvėje nedidelį gabalėlį sviesto (anoreksikėms to daryti nebūtina), dedu dirbtinį medų bei prieskonius.

Karamelizuoju ant vidutinės ugnies, kol padažas taps tąsus, kartkartėmis pamaišydamas.

Viskas, apipilu padažu obuolį ir valgau kol karštas su plakta grietinėle. Gerai dar būtų stiklelis saldaus Pedro Ximenez chereso. Skanaus.

Ir tradiciškai – silpnaregiams:

Džiaukitės atėjusiu pavasariu.

Rodyk draugams

Liulantis desertas - Panna Cotta

Kažkas prikišo į šaldytuvo dureles grietinėlės. Nafig? Kad nesugestų, pamaniau, kad suvartojęs išgelbėsiu nenaudingą produktą. O ką daryti iš tos grietinėlės? Norėčiau indiškų ledų kulfi, bet, bliamba, labai daug kruštis. Gal kitą kartą. Na o vakar apsisprendžiau pagaminti itališką skanumyną. Tiksliai laikausi klasikinio Emilija-Romanijos recpeto. Padažas - improvizuotas.
Pasiruošiu:

  • 400 ml riebios grietinėlės;
  • 3-4 šaukštus cukraus cottai ir 5-7 - padažui;
  • vanilės ankštį;
  • 1-1,5 šaukšto želatinos;
  • 1 šaukštas Marsalos vyno;
  • obuolį;
  • apelsiną;


Ketvirtyje stiklinės šalto vandens brinkiname želatiną. Kol brinksta, į puodą pilame grietinėlę, beriame cukrų ir dedame išilgai perpjautą vanilės ankštį.

Užviriname grietinėlę ir troškiname vanilę ant labai lėtos ugnies maždaug 15 minučių, kad visos sėklytės išplauktų į paviršių. Jaučiate, koks aromatas?! mmmmm… Po to išekstraguotą ankštį išmetame, puodą nuimame nuo viryklės, pilame želatiną, kruopščiai maišome, kad tolygiai ištirptų. Dabar leidžiame atvėsti, o prieš pilant į formeles, dar šliūkštelname vieną, tik vieną šaukštą marsalos.

Dabar supilame į formeles ir dedame į šaldytuvą 4-6 valandoms. Arba iki kitos dienos.

Praėjus nustatytam laikui, mūsų panna cotta turi liulėti it ištekėjusios moters krūtys. Jei bus kaip jaunamartės - galite išmesti tą panna cotta ir ruošti iš naujo, gerokai sumažindami želatinos kiekį.
Jei viskas gerai, ruošiame padažą: supjautome apelsiną, pusę obuolio.

Kepame vaisius svieste ant vidutinės ugnies.

Kai apelsinai suminkštės, beriame cukrų ir nuolat maišydami, leidžiame karamelizuotis.

Dėl grožio, išėmiau sultis atidavusius ir suglebusius apelsinų gabalėlius, vietoj jų įdėjau griežinėlius su žieve.
Dedame panna cotta į lėkštutes, apipilame šiltu padažu. Vualia.

Skanaus. Nepiktnaudžiaukite alkoholiu ir ypač mėsa - dabar Gavėnia.

Rodyk draugams

Duonelė Naan

Kaip jau šiąnakt žadėjau, pateikiu šiek tiek info apie paprastą, bet ypač skanią duoną naan. Nepasakosiu čia daug apie ją, internete pilna aprašymų, nors dažnai jie prieštaringi, che che. Pats dariau viską iš akies, nesilaikiau jokių proporcijų, bet gavosi idealiai.

Nuosekliai: paėmiau pusę stiklinės šilto vandens, ištirpinau šaukštą cukraus, po to - gerą žiupsnį sausų mielių ir pamiršau penkliolikai minučių. Tuo tarpu, pribėriau gilų indą nesijotų a.r. kvietinių miltų (maždaug pusę kg), saują juodgrūdės sėklų, žiupsnelį druskos, įdėjau pusę didelio indelio natūralaus jogurto, smulkiai įpjausčiau 100 g sviesto ir supyliau mielių mišinį. Viską gerai išminkiau, vis pabarstydamas miltais, kol tešla tapo elastinga, kaip jaunamartės krūtys. Tada uždengiau švariu rankšluosčiu (tešlą, ne krūtis) ir padėjau indą ant drungno radiatoriaus.

Kol tešla kilo, maždaug 2 valandas, turėjau gražaus laiko pasvarstyti ar verta sekmadienį plaukti baidare Dūkšta. Liudininkai sakė, kad vandens pakanka. Greičiausiai neplauksiu, nes susigundžiau pasiūlymu važiuoti į svečius, kur vaišins naminiais ledais - viena kiaunė įsigijo ledų mašiną.

Na štai, tešlos tūris padidėjo dvigubai, galima kočioti “kepalus”. Įjungiau orkaitę 220 laipsnių režimu ir ėmiau formuoti iš tešlos krūties, anaiptol ne jaunamartės, formos blynus.

Na ką gi, galima juos pašauti į orkaitę dešimčiai minučių, ne daugiau. Ištraukiau iš orkaitės, šiek tiek atvėsinau ir patepiau ekstra nekaltu alyvuogių aliejumi.

Duona gavosi tuščiavidurė, tad galima buvo kimšti visokius gardumynus į ją: pradedant daržovėmis, baigiant liulia kebabu. Apsiribojau vakarykščiais lęšiais. Na dar pasmaguriavau taip:

pomidorai ir rokletės sūris. Smirda, prasčiau už jaunamartę, bet skanus bjaurybė.

Beje, šiandien ėjau į Kalvarijų turgų. Su kauke. Oi įspūdžių turėjau, hehe

Rodyk draugams