BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lengvos salotos, sunkus filmas

Kad jau atėjo pavasaris, tai laikas eiti į kiną. Ir štai, tolumoje pasirodo archeologas, antropologas, istorikas, filosofas, nardytojas, režisierius ir šiaip, gražuolis Mantas Kvedaravičius.

Galvoje gimsta lietuviška minitis: dar vienas kinomeeeenininkas, blyn. Juoba, ką čia slėpti – gražuolis. Smalsumas nugali ir aš jau premjeroje (ačiū mano Cukriūkui). Lietuviškai-suomiška dokumentika “Barzakh”.

Pagal sumanymą ir scenarijų, manau filmas turėtų būti slegiantis, sunkus, slogus. Ką gi, debiutuojančiam režisieriui tai pavyko. Bet tegul jis neužmiega ant laurų ir neužsižaidžia kino triukais, nes tie triukai, taikantys į žiūrovo emocijas, veikia tik seanso metu. Gaila, po seanso visos emocijos išgaravo. Taip, autorius turi talentą, bet iki Glavogerio, Hercogo ar Hanekės manipuliacijų jausmais dar trūksta patirties bagažo, nors, regis, būtent ir siekta pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Deja, filmas savo forma pralenkė turinį. O gal atvirkščiai, taip ir geriau? Ai, ir ne tik patirties, bet ir objektyvumo trūko. Bet į politiką aš nesivelsiu.

Kad ir koks pagiežingas esu, sveikinu autorių, kreatyvas pavyko, bet kokiu atveju tai buvo daug įdomiau už Mamontovo/ Martinsono nuobodybes. Зачот! Kurk dar.

Kad nepasirodyčiau nykiu niurzga, prašom, truputis pozityvo. Jam sukurti prireiks:

  • 4-5 sultingų apelsinų;
  • pankolio šaknies;
  • askalotinio česnako galvutės arba trupučio poro;
  • šakelės rozmarino;
  • šlakelio alyvuogių aliejaus;
  • kelių lašų vyno acto;
  • druskos, pipirų.

Nupjaustom apelsinų žievelę, stengiamės, kad jos liktų kuo mažiau.

Porą supjaustom labai plonais žiedeliais, apelsinus – šaibom, pankolį – plonomis plokštelėmis.

Ant plačios lėkštės išdėliojame apelsinų skritulius, apibarstom poru ir pankoliu, smulkintu rozmarinu ir pankolio lapais, druska ir pipirais, pašlakstom aliejumi bei actu. Užpilam po pjaustymo likusiomis apeksinų sultimis.

Galima patiekti su orkaitėje ant čiabatos riekelių užlydyta mocarela su bazaliku ar raudonėliu. Skanaus. Ir nueikite į “Kino pavasarį”.

Rodyk draugams

Švelni sriuba “Juodoji gulbė”

Čaikovskis… Aronofskis… Vien genijai aplink. O aš – toks mažas ir paliegęs, man reikia atgauti jėgas. Gerai, atgausiu, bet apie tai vėliau, o dabar – apie kiną. Taigi, kinas. Nepatikėsite, bet kinas yra tas hobis, kurį susigadinau. Kaip galima susigadinti hobį? paklaus manęs žingeidus skaitytojas. Ogi susirasti darbą, susijusį su hobiu. Atidaviau kinui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, per kuriuos peržiūrėjau neįsivaizduojamą filmų kiekį. Būdavo dienų, kai žiūrėdavau po 8-10 filmų per dieną. 90% jų buvo šiaip sau (blogų filmų nebūna, paprastai žiūrovas būna nepasirengęs). Tačiau likusieji mane begėdiškai išlepino. Išlepino tiek, kad dabar, praėjus bene keturiems metams po to, kai pakeičiau darbą į tolimą nuo kino, vis dar esu išpindėjęs tiek, kad sunkiai berandu gerų, išties gerų filmų. Na, per keletą metų kino meistrai pystelėjo vos vieną kitą šedevrą. Vienas jų – “Juodoji gulbė“, Darreno Aronofskio psichoanalizė apie balerinas, anoreksikes, stresą ir įtampą, lydima Piotro Čaikofskio Čaikovskio baleto “Gulbių ežeras” muzikos. Ne, nesiruošiu čia spoilinti ir perpasakoti turinio ar, juoba, analizuoti šio kūrinio, geriau nueikite į kiną ir patys pažiūrėkite. Kodėl? Todėl, kad aš taip sakau. Ir todėl, kad, mano kuklia nuomone, tai geriausias 2010 metų высер’as. Jei nurodysite geresnį filmą, išleistą pernai – galite pirmas mesti į mane akmenį. Treileris:

Išties, po šio filmo reikia atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Skubam į virtuvę, pasiruošiame produktus lengvai gaivinančiai sriubai:

  • juodosios gulbės krūtinėlę (iš kur ten būt papams, pas tą nabagę Natalie Portman, che che);
  • morką;
  • pora askalotinių česnakų arba mažą raudoną svogūną;
  • imbiero pirštą;
  • truputį Pekino kopūsto;
  • sojos padažo;
  • sultinį, apie kurį jau minėjau.

Sultinį užkaičiame, daržoves sukapojama nelabai smulkiai, tipo taip:

O kopūstą dar stambiau:

Gulbės krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis ir metam į verdantį sultinį su kapotu imbieru. Po kokių 10 minučių, manau krūtinėlė jau bus išvirusi, bet jei jau bijome salmoneliozės, paverdame dar 5 minutes. Tada dedame morkas, šalotus askalotus (daug kas painioja juos su svogūnėliais, juoba ir skonis artimas svogūnui, bet neapsigaukite, tai – česnakai), pilame keletą šaukštų sojos padažo. Išjungiame viryklę ir uždengiame puodą. Po poros minučių dedame Pekino kopūstą. Uždengiame ir dar palaukiame pora minučių. Patiekiame su trupučiu gero sezamo aliejaus.

Šiaip, sriuba turėtų būti itin švelni, bet nesusilaikiau neįsibėręs žiupsnio maltų čiliakų. Iš arčiau:

Skanaus.

Rodyk draugams