BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pienas ir kraujas

Dar motinos įsčiose būdamas ėmiau spardytis. Neapsikentusi, ji suskubo mane gimdyti. Išspaudė mane pro savo kraujuojančią žaizdą į šį sušiktą gyvenimą. Na, aš kaip spjūvis atlėkiau į šio pasaulio veidą, kapanotis su kitais, laukiančiais savo eilės tapti komposto krūva.

Ne, mes nesame niekuo ypatingi, niekas nėra už ką nors gudresnis, gražesnis ar, juo labiau, turtingesnis. Pagaliau laikas visiems suprasti, kad mes vieną dieną mirsime. Be savo giminių krūvos, be savo dviejų automobilių, be buto Perkūnkiemyje, be IKEA baldų, be 5 kreditinių kortelių, kurių, tiesą sakant, mums net nereikia, kaip ir tų 5 vartojamųjų paskolų ir vienos būsto. Mirsime, ir mums nebereikės nei ISM, nei MRU, nei MIT diplomų, kuriuos taip stengėmės gauti. Pamiršime aikido įgūdžius, įgytus kruvinų ir brangių treniruočių metu, norvegų ir baskų kalbas, išmoktas atostogų metu, besistengiant surinkti pinigus pirminiam įnašui jau nebereikalingam būstui. Ir porcelianinė dantų apdaila bei rudmėsinis įdegis nueis šuniui ant uodegos. Kol viso to nesuvoksime – mes pasmerkti. Aš dar kartą sakau: įsikalkime į galvą, mes – jokios asmenybės, mes – šūdo gabalai. Tik praradę viską, mes sužinosime ką reiškia turėti kažką.

Kaip supratote iš įžangos, šiandien kalbėsime apie tikrą pieną ir netikrą kraują. Šiaip, kraujas čia niekuo dėtas, kaip ir sperma. Pademonstruosiu du pieno fermentavimo būdus.

Šiaip, grynas karvės pienas yra ne tik, kad nenaudingas, bet net ir kenksmingas žmogaus organizmui. Palikime jį veršeliams, o patys pulkime prie moterų krūtų… Juokauju, mes juk ne gyvuliai, kad krūtis maigytume dėl pieno, ar ne?

Taigi, karvės pieną mes galime fermentuoti, tokiu būdu maksimaliai pagerindami jo savybes. Na, galim banaliai surauginti jį, palikę šiltoje vietoje ir turėsime rūgpienį. Bet aš žengsiu kiek sudėtingesniu keliu. Būdas pirmas. Macunas arba Airanas. Armėnų ir gruzinų gėrimas. Jam pasigaminti prireiks:

  • litro pieno;
  • 50 ml raugo (airano, macuno ar paprasrto jogurto, galų gale);
  • termoso.

Pašildome pieną iki 50-60ﹾC temperatūros. Sumaišome su raugu.

Termosą užplikome verdančiu vandeniu, kad būtų nešaltas, supilame pieno mišinį ir paliekame 4-5 valandoms. Galiausiai turime puikų gaivų macuną. Galima palaikyti dar ilgiau – macunas užsigazuoja.

Receptas numero duo – Riaženka. Čia, brol, tik vardan eksperimento, nes riaženka namų sąlygom miestiečiui įgyja aukso vertę. Bepigu rusams, ukrainiečiams ar gudams ją kasdien maukt, kai turi prašmatnias duonkepes krosnis, kur riaženka buvo brandinama kaip šalutinis produktas.

Šįkart prireiks tik litro pieno ir poros šaukštų jogurto

Pieną užvirinam, supilam į molinį ąsotį ar kokį kitą karščiui atsparų indą, uždengiam ir dedam į iki 75ﹾC įkaitintą orkaitę ar jauvėstančią aukščiau minėtą duonkepę… aha, 4-5 valandoms. Per tą laiką pienas patiria tikrą evoliuciją, jis įgauna pikantišką saldų skonį ir gražią kreminę spalvą (panašus yra prekybos centruose tokiuose žaliuose pakuose su užrašu “sumažintas laktozės kiekis”, spėju ir šiuo atveju, sumažėja laktozės piene).

Gautą pieną atvėsiname ir užraugiame jogurtu.

Paliekame šiltai kokiai parai. O jau tada…

Kažkas iš mano vaikystės. Kai dar nebuvau sugadintas.

Skanaus ir gražios vasaros.

Rodyk draugams

Kuklus rankų darbo kebabas

Dar vienas paprastas kebabo receptas Jūsų dėmesiui. Viskas daroma rankomis, jokių pusfabrikačių, jokių zagatofkių. Geriausia, žinoma, kepti jį ant žarijų, bet neblogas ir orkaitės grilyje. Reikės:

  • 700-800 g jautienos kumpio;
  • 2 svogūnų;
  • keleto skiltelių česnako;
  • pusės laimo ar citrinos;
  • acto;
  • druskos;
  • žalumynų: kalendros, petražolių, baziliko (pastarojo neturėjau);
  • prieskonių: maltų kalendros sėklų, chmeli suneli, čimichuri, čili miltelių, maltų juodųjų pipirų (pasirinkimas Jūsų, bet kalendra ir čili – būtini);
  • garnyrui: pomidorų, agurkų;

  • padažui: jogurto, česnako, alyvuogių aliejaus;

Pražioje kapojame mėsą smulkiais gabalėliais. Labai smulkiais gabalėliais.

Kas tingi, gali malti mėsmale, bet tai laža. Taip pat ir vieną svogūną mala tinginiai, o džigitai tarkuoja tarka. Tada maišom tarkuotą svogūną, kapotą mėsą, prieskonius, citrinos sultis, šaukštą acto, druskos žiupsnį.

Viską išminkom ir, uždengę plėvele, dedam į šaldiklį pusvalandžiui. Kodėl į šaldiklį? Kai faršas staigiai ir smarkiai atvėsta, jį lengva formuoti ir mauti ant iešmų, va taip, dubynos jūs.

Kol faršas vėsta, marinuojam vieną svogūną: supjaustom pusžiedžiais, perplaunam keletą kartų šaltu vandeniu, pašlakstom actu, pabarstom druska ir čili milteliais.

Kai faršas atvės, formuojame dešreles ir maunam ant iešmelių. Jei kepame orkaitėje, dedam ant popieriumi užklotų grotelių.

Šaunam į 200°C įkaitintą orkaitę. Kai paviršius apskrus – apverčiame. Ne skardą, jomajo, o kebabus.

Tiekiame su daržovėm, žalumynais, padažu ir lavašu.

Beje, vienas lavašas pirktinis, kitas – keptas namuose. O kaip? Vanduo ir miltai, viskas. Skanaus. Štai, silpnaregiai, kaip kebabą vynioju pats sau:

Geros dienos.

Rodyk draugams

Labane pusryčiams, paprika vakarienei

Dar kartą apie pusryčius. Man nepriimtina taisyklė, pagal kurią turėčiau savo pusryčius suvalgyti pats, pietus pasidalinti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui. Man regis, tikras vyras turi pusryčiauti su moterim, su kuria praleido naktį, pietauti su visa gausia šeima, geriausiai nuosavo namo kieme po paties sodintu medžiu, o vakarieniauti išdidžioje vienatvėje, užgeriant geru vynu. Suprantu, kad šiuolaikiniam vyrui ne visada tai pavyksta įgyvendinti, tačiau tai turi tapti siekiamybe.

Taigi, kad vyras išliktų vyru, jis privalo sveikai maitintis (ir taip pat maitinti savo moterį beigi šeimą). Šiandien ruošiame sveikus pusryčius ir sveiką vakarienę.

Pusryčius pradedame ruošti iš vakaro. Tam prireiks:

  • 400-500 ml paprasto jogurto;
  • žiupsnio druskos;
  • skiautės medžiagos;
  • ryte dar reikės alyvuogių aliejaus, džiovintų mėtų, šviežio baziliko, pomidorų ir šviežios šiltos duonos.

Į jogurtą dedame žiupsnį druskos, gerai išmaišome ir sudedame į keturlinką marlę. Tipo taip:

Kruopščiai užlankstom kampus, užrišame virvele ir pakabiname ant kokio pagaliuko virš indo, į kurį lašės pasukos.

Mūsų improvizuoto maišelio apačia neturi liesti indo dugno. Statome šią konstrukciją į šaldytuvą ir užmirštame iki ryto. Ryte atsidarome šaldytuvą, ieškodami ko čia greitai užkąsti ir, o stebukle!, mes juk turime labane, Artimųjų Rytų užkandos.

Šaukštu išimame marlės turinį, drąsesni net gali pabandyti suformuoti rutuliukus iš jogurto, dedame nedidelėmis porcijomis į plačią lėkštę, aplaistome alyvuogių aliejumi, pabasrtome džiovintomis mėtomis, baziliku.

Patiekiame su pomidorais ir orkaitėje pašildyta pita. Bliamba, kaip skanu…

Trumparegiams:

Na ir visai akliems:

Na, dabar galima ir kalnus nuversti, ypač jei išgėrėme geros stiprios kavos.

Artėja vakarienė. Laimei, jau prasidėjo kvapniųjų geltonų paprikų sezonas (rusai kažkodėl jas vadina bulgariškais pipirais). Nusiperkam kokį kilogramą. Išskobiam sėklas ir pertvarėles. Vidun prikemšame ko tik širdis geidžia.

Aš prikimšau smulkintos veršienos, svogūnų, ryžių, raugerškio uogų, tarkuotų morkų, chmelisuneli, kalendros, mairūno ir, pabarstęs aitriąja paprika (čia tokia light čili versija), troškinau sultinyje su česnako galvute.

Pakanka pusvalandžio mėgautis nerealiu kvapu iš puodo ir galima valgyti su grietine, pasibarsčius žalumynais. Taurus sausas atšaldytas cheresas tikrai tinka užgerti. Skanaus.

Ką tik suvalgiau keletą. Ir vis vien seilė varva. Ateikite ir Jūs, silpnaregiai, arčiau monitorių.

Rodyk draugams

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

  • keletą agurkų;
  • keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
  • keletą skiltelių jauno česnako;
  • po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
  • truputį citrinos sulčių;
  • šaukštą alyvuogių aliejaus;
  • druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai sukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogurtą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.

Rodyk draugams