BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai”.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…”

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..

Rodyk draugams

Eurovizinis plaukimas Merkiu + klasikinis tarybinis šašlykas

Netikėtai šį savaitgalį užklupus gražiems orams, nieko kito nebeliko kaip susipakuoti mantą, baidarę, keletą mėsgalių, porą litrų juodojo Malvazo, porą litrų Czeck-in lagerio ir leistis į nesudėtingą plaukimą. Po neilgų svarstymų su kolega Pupkiu nusprendėme užpildyti dar vieną baltą dėmę Dzūkijos žemėlapyje – Merkio vidurupio dalį nuo Paluknio iki santakos su Šalčia Valkininkuose.

Kaip žinia, Merkio vagos dalis nuo Vokės iki Pirčiupių yra sureguliuota, t.y. čia Merkys ne upė, o kanalas, kuo netrukom įsitikinti.

Kaip styga tiesi vaga, žemi ir nuobodūs krantai mūsų neišgąsdino. Pradedam kelionę.

Paplaukiam keletą kilometrų ir įsitikiname, kad nėra taip blogai plaukti kanalu: pakrantėse prižėlę daug krūmų ir jautiesi jei ne kaip Volgos ar Misisipės deltoje, tai bent jau kaip Rusnės salos protakose. Kita vertus, tai visai netrukdo plūduriuoti neirkluojant, maukiant alų ir lyginant “kurio ilgesnis”.

Netrukus kanalas baigiasi ir pamatome pirmą atrakciją:

Pasirodo, kaimiečiai puikiai moka naudotis atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Va dar kaip šita Pirčiupių HE atrodo iš kitos pusės:

Beje, ačiū jiems už paliktą pakankamai platų tarpą baidarėm praplaukti.

Netrukus ėmė temti, tad apsistojome nakvynei labai gražioje pievoje. Laužas, milžiniškas mėnulis ir Eurovizijos finalas – ko dar gali prireikti? Ogi šašlyko! Dar prieš išvažiuodamas iš namų užmarinavau puskilį stambokai pjaustytos kiaulienos sprandinės svogūnų-lauro-lapų-pipirų-kalendros-rupios-druskos-vyno-acto marinade, tad prie laužo beliko tik išsidrožti iešmus, suverti mėsą ir pakepti virš žarijų keliolika minučių.

Padažui sukapojau svogūną, sultingą pomidorą, pabarsčiau rupia druska, primečiau kalendros lapų, o Pupkis atliko esminį akcentą: užpylė džiovintą Guajillo čili pipirą verdančiu vandeniu, palaikė keletą minučių, o po to nuskuto minkštimą nuo odelės savo aštriu peiliu ir įmaišė į padažą. Muaaaa! Nerealiai. Garnyrui: agurkai, svogūno laiškai, kalendra, vytintos alyvuogės.

Ir, žinoma, juodas alus.

Pažiūrėjom Eurovizijos finalą, laimei radom per ką:

Kitą dieną, artėjant prie Valkininkų, atradome tikrąjį Dzūkijos krašto grožį: apleistas fermas, novorišų sodybas, kaimo turizmo sodybas su girtais marozais ir… krizės pasekmes:

Na ir kartuves, jei krizė užpiso.

Beje, atkarpoje nuo tilto, kur Merkys kerta A4 kelią (truputį už Pirčiupių) iki Valkininkų, plaukimas nebuvo labai nuobodus: gana daug užvartų, toks jausmas, kad ten praūžė viesulas, kai kuriose vietose, nusekus vandeniui, gali tekti net neštis krantu.

Kelionę maloniai baigėme Santakos parke Valkininkų apylinkėse, Užuperkasio kaime. Beje, ten visai padorus parkas pritaikytas šeimoms su vaikais ir neįgaliesiems, bo nutiesti lentiniai takeliai už EU milijonus, kuriais nuo automobilių stovėjimo aikštelės galima pasiekti gražiausias vieteles ir regyklas. Skubėkite, kol dar neišlaužė visų lentų kaimiečiai.

Šį kartą tiek, susitiksime po kitų plaukimų. Laimės jums.

Rodyk draugams