BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prijaukinta naminė duona saugo nuo keiksmų

Nusivalęs snarglius, atsiradusius iš piktumo, kad Lietuvoje nėra stadiono futbolui, grieždamas dantimis dėl neįtikėtinai didelės neprimokos VMI deklaracijoje, ir, maža to, kad visos valstybinės įstaigos verčia savo piliečius naudotis tik “Mažaminkščio” programine įranga, ignoruodamos savo tinklapiuose atviro kodo operacinių sistemų turėtojus, nuvargintas pasiryžimo nevartoti alkoholio bent iki Velykų, vis dar bandau nesikeikti. Tai labai sunku, ypač, kai esu keikūnas. Vienas būdas nesisvaidyti nešvankiais žodžiais – kildinti tešlą duonai. Kai ruošiuosi kepti duoną, žinau, kad bent visą dieną nesikeiksiu, antraip teks išmesti tešlos ruošinį. Tešla su raugu – gyvas organizmas su siela, suprantantis visas mūsų nuotaikas, žodžius ir darbus, tad su ja reikia elgtis kaip su pačia kaprizingiausia moterimi: pataikauti jai, tenkinti visas užgaidas, nusileisti, būti su ja švelniam, bet tuo pačiu ir tvirtam. Būsi jai svajonių vyras – ji atsiskleis ir padovanos tau visą save, padarysi klaidą – liksi su nosimi, che che ir teks ją mesti per balkoną.

Kaip žinia, šiais laikais kepti duoną madinga, ir tai daro net senos katės iš apskričių, net apsirūkę hiparikai, net supermamos-šmaikštašiknės. Ir kuo aš prastesnis? Imu:

  • 0,5 kg kvietinių miltų;
  • puslitrį šilto vandens;
  • stiklinę grikių dribsnių;
  • stiklinę avižinių sėlenų;
  • pusę stiklinės cukraus;
  • a.š. druskos;
  • truputį kmynų ir sezamo sėklų;
  • raugo, kaip gi be jo (ačiū, morena hermosa Mėta; už adaptuotą receptą taip pat).

Puslitryje šilto vandens ištirpinu raugą ir druską. Kol ten ką, dideliame dubenyje sumaišau miltus, dribsnius, sėlenas, cukrų.

Tada pamažu supilu raugo skiedinį ir lėtai maišau mediniu šaukštu pagal laikrodžio rodyklę, kol masė bus panaši į gerą grietinę.

Tada tešlą supilu į aliejumi suteptą formą, kurioje kepsiu, uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir pastatau šiltoje vietoje. Tešla kyla minimum 6 valandas, o geriau – visą naktį. Per tą laiką ją reikia saugoti nuo skersvėjų, temperatūrs svyravimų. Taip pat vyti šalin girtuoklius, vaikus, nes anie nekontroliuoja savo judesių, rūkalius ir bezdalius, nes tie smirda, keikūnus ir nepraustaburnius, nes tešla supyks, kraujuojančias moteris, nes virtuvė – sakralinė erdvė, kaip mečetė ar sinagoga.

Jei laikėmės visų nurodymų, po nustatyto laiko tešlos tūris gerokai padidėjo. Galima apibarstyti paviršių kmynais ir sezamu.

Beje, geriausia kepti formose su geru šilumos imlumu: akmeninėse kaip mano, molinėse, tiks net ketaus keptuvė. Iš bėdos galima ir paprastoje skardoje, bet rizika sugadinti duoną gana didelė.

Pašaunu formą su tešla į šaltą orkaitę ir įjungiu karštį ant maksimumo. Ar gal užteks ir 250ﹾC. Tokį otžygą palaikau 20 minučių, tada sumažinu iki 180ﹾC ir kepu dar kokią valandą, jei kepalas nedidelis, kaip mano ar +15 min., jei didesnis.

Iškepusią duoną uždengiu šlapiu rankšluosčiu ir palieku formoje dar valandai: net išimta iš orkaitės duona dar kepa. Po valandos išimu iš formos ir dar bent valandą laikau po rankšluosčiu, kol galutinai atvės.

Dabar galima ragauti. Šviežia duona pusryčiams su Marmitu – pats tas. Jamyyy.

Apie Marmitą – Jūs jo nekenčiate arba jį dievinate. Aš – dievinu.

Skanaus. Ir nepamirštam pasilikt šiek tiek raugo kitam kartui

Rodyk draugams

Fokačia su sūriu prie alaus

Būna akimirkų kai geri alų, o užkąsti namuose nėra kuo. Tada pradedi raustis po podėlį, ieškodamas kokių nors angliavandenių. Neradęs nieko, prisimeni, kad turi miltų. Ką gi, galima išsikepti fokačios, paprasto papločio su kokiu nors pagerinimu. Prie alaus – pats tas. Dar pasiknisu šaldytuve ir štai – natiurmortas:

  • stiklinė miltų;
  • 250 g mocarelos;
  • ryšulėlis petražolių;
  • ketvirtis stiklinės aliejaus;
  • kiaušinis;
  • lauro lapai.

Tešlą darome paprastai: sumaišome miltus su aliejumi, pilame keletą šaukštų ledinio vandens, beriami žiupsnį druskos, gerai išminkome ir, suvynioję plėvelėje, paslepiame šaldytuve bent pusvalandžiui. Tada pjaustome sūrį.

Maišome su kapotom petražolėm, įmušam kiaušinį, beriame truputį kokių nors prieskonių.

Po pusvalandžio išimam tešlą iš šaldytuvo, padaliname į dvi dalis ir iškočiojame du plonus skardos dydžio lapus. Ant pirmojo dedame įdarą.

Antru lapu, be abejo, užklojame ir užkamšome, kad nebūtų skylių.

Ir, žinoma, pašauname į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Ne ilgiau kaip 15 minučių, nors turėtų pakakti 10-ies. Štai:

Na, va, ir prie alaus turime greitą ir nerealų užkandį.

Silpnaregiams irgi pilam alaus.

Skanaus. Ir ruošiamės Vilniaus regatai.

Rodyk draugams

Ciambelli arba nepakeliamas būties lengvumas

Nepakeliamas būties lengvumas visada mane lydėjo su šia daina. Tinginių ir veltėdžių himnas. Ir tas klipas su filmo “Pret-a-Porter” vaizdais - это наше фсйо. Tik paklausykite, kokia superinė boso linija! Inis Kamozė - mano kumyras. Ypač, kai tingiu ką nors daryti. Eina dienos, gaminu maistą, bet nežmoniškai tingiu fotkinti ir pasakoti kaip daromas vištienos pilavas Istambulian, kepama ką tik (na gerai, vakar) pagauta menkė su pipirais ar verdama tos pačios menkės žuvienė su baltaisiais pipirais, morkom, bulvėm, petražolėm ir degtine. Kada nors.

O dabar blaškausi po Vilniaus knygynys ir ieškau Oscaro Wilde’o pasakų rinkinio “Laimingas princas ir kitos pasakos”. Naujas šių metų leidimas, o aplankiau gal 6 knygynus: “nebeturime”. Mažas tiražas? Išpirko spekuliantai? Ar tie, kas deda knygas į lentynas metrais, jų neskaitydami?

Tingiu toliau ieškoti. Man ir taip nepakeliamai lengva. Vėlų vakarą nebesinori nieko, tik barankos skylės. Todėl imu stiklinę pieno, truputį pašildau, įberiu šaukštą cukraus, šaukštą sausų mielių ir palieku 15 minučių. Tada prasijoju 400 g AR kvietinių miltų, įberiu žiupsnį druskos, įpilu keletą šaukštų alyvuogių aliejaus, mielių mišinį ir pusę stiklinės drungno vandens. Viską minkau kokių 15 minučių, kol tešla tampa elastinga kaip mano sėdmenys. Uždengiu tešlą švariu rankšluosčiu ir palieku šiltoje vietoje be skersvėjų. Visas moteris, keliančias balsą bei sergančias mėnesinėmis išvarau lauk nuo tešlos - ji gali neiškilti. Praeina valanda kita, imu tešlos gabalėlį, sukočioju sasyską ir sujungiu jos galus. Pridarau daug tokių sujungtų sasykų, sudedu jas į skardą, patepu aliejumi, pabarstau visas miltais, vienas aguonomis, kitas sezamu, trečias niekuo. Palieku dar valandai - tegul ramiai pabūna.

Užkaičiu orkaitę 220 laipsnių. Pašaunu skardą 10 minučių į orkaitę. Kol paruduos čiambelos. Taip ar tipo:

Karšta, bet taip skaniau. Sėdint prie kompo, ieškant katarsio, veltėdiškai maukiant kakavą su čili. Bon apetito, compagni.

Rodyk draugams

Duonelė Naan

Kaip jau šiąnakt žadėjau, pateikiu šiek tiek info apie paprastą, bet ypač skanią duoną naan. Nepasakosiu čia daug apie ją, internete pilna aprašymų, nors dažnai jie prieštaringi, che che. Pats dariau viską iš akies, nesilaikiau jokių proporcijų, bet gavosi idealiai.

Nuosekliai: paėmiau pusę stiklinės šilto vandens, ištirpinau šaukštą cukraus, po to - gerą žiupsnį sausų mielių ir pamiršau penkliolikai minučių. Tuo tarpu, pribėriau gilų indą nesijotų a.r. kvietinių miltų (maždaug pusę kg), saują juodgrūdės sėklų, žiupsnelį druskos, įdėjau pusę didelio indelio natūralaus jogurto, smulkiai įpjausčiau 100 g sviesto ir supyliau mielių mišinį. Viską gerai išminkiau, vis pabarstydamas miltais, kol tešla tapo elastinga, kaip jaunamartės krūtys. Tada uždengiau švariu rankšluosčiu (tešlą, ne krūtis) ir padėjau indą ant drungno radiatoriaus.

Kol tešla kilo, maždaug 2 valandas, turėjau gražaus laiko pasvarstyti ar verta sekmadienį plaukti baidare Dūkšta. Liudininkai sakė, kad vandens pakanka. Greičiausiai neplauksiu, nes susigundžiau pasiūlymu važiuoti į svečius, kur vaišins naminiais ledais - viena kiaunė įsigijo ledų mašiną.

Na štai, tešlos tūris padidėjo dvigubai, galima kočioti “kepalus”. Įjungiau orkaitę 220 laipsnių režimu ir ėmiau formuoti iš tešlos krūties, anaiptol ne jaunamartės, formos blynus.

Na ką gi, galima juos pašauti į orkaitę dešimčiai minučių, ne daugiau. Ištraukiau iš orkaitės, šiek tiek atvėsinau ir patepiau ekstra nekaltu alyvuogių aliejumi.

Duona gavosi tuščiavidurė, tad galima buvo kimšti visokius gardumynus į ją: pradedant daržovėmis, baigiant liulia kebabu. Apsiribojau vakarykščiais lęšiais. Na dar pasmaguriavau taip:

pomidorai ir rokletės sūris. Smirda, prasčiau už jaunamartę, bet skanus bjaurybė.

Beje, šiandien ėjau į Kalvarijų turgų. Su kauke. Oi įspūdžių turėjau, hehe

Rodyk draugams