BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Beždžionių duona. Meilė Amerikai 1

Europa gerai, bet man patinka Amerika. Atmetant daugelį negerų dalykų, tai – svajonių šalis. Ir aš netgi sutikčiau ten gyventi. Ne, ne tai, kad norėčiau, bet neprieštaraučiau. Ten jūros gėrybės, geriausi pasaulyje restoranai, puikus pigus vynas, graži gamta. Ir neribotos galimybės. Net vimdnatys jų esamas ir prieš tai buvęs prezidentai nekelia tiek daug pasišlykštėjimo, kai žinai, kad šalis – nuostabi.

Šiandien – desertas. Amerikietiškas. Reikės:

  • puskilio miltų;
  • stiklinės pieno;
  • stiklinės cukraus;
  • poros kiaušinių;
  • 100 g sviesto;
  • žiupsnio sausų mielių;
  • žiupsnio cinamono;
  • saujos įvairių riešutų.

Pieną pašildom, kad galėtume kišti pimprštą, beriam į jį pieną žiupsnį cukraus ir mieles. Ištirpinam ir paliekam 15 minučių. Kol ten ką, nuplikom ir susmulkinam riešutus.

Sumaišome mieles su sijotais miltais ir pora šaukštų cukraus, trupučiu aliejaus ir kiaušiniais. Minkome tešlą, kad neliptų prie rankų. Paliekame šiltai valandai, kol padvigubės tūris.

Kol tešla kyla, tirpiname sviestą.

Kol jis vėsta – maišome smulkintus riešutus, likusį cukrų ir cinamoną.

Kol žaidėme, tešla iškilo. Dar kartą minkome, atgnybame nedidelį gabalėlį, suvoliojame pingpongo kamuoliuko dydžio rutuliukus.

Jei sviestas atvėso, mirkome rutuliukus po vieną jame, apvoliojome riešutų-cukraus-cinamono mišinyje ir dedame į formą, kurioje kepsime.

Galima keliais sluoksniais. Geriausia apvalioje kekso formoje. Bet ir pailga forma skoniui nekenkia. Paliekame šiltoje orkaitėje kokiai valandai, kad rutuliukai dar išpamptų. Tada staigiai pakeliam temperatūrą iki 200ﹾC ir kepame pusvalandį su trupučiu.

Laužom, kol šiltas pyragas, ir valgom su pienu. Skanaus.

Kas dar? Daina apie amerikiečius.

watch?v=Svki4Rp9tlU&ob=av2e

Rodyk draugams

Crème brûlée – kai galva tuščia

Galva tuščia būna tada, kai pilnas pilvas. Tik badaujantis poetas rašo gražiausius sonetus, o alkstantis dailininkas tapo neįkainojamus šedevrus. Na ir, sako, gražiausios manekenės – tos kur vemia užvalgiusios. Bet čia gal greičiau išimtis iš taisyklės, visi vyrai man pritars. Manekenės patinka tik gėjams dizaineriams, nes jas jie gali barškinti (juk jų kaulai barška, ar aš klystu?), įsivaizduojant, kad tai – siauraklubiai berniukai.

Vienok, nuklydome į lankas. Kalba eina apie krembriulė. Kai aš buvau vaikas, mano mylimiausi ledai buvo krembriulė, po 17 kapeikų. Tik nežinau, ką bendro tie ledai turėjo su tirkuoju desertu, kurį pagamint neikainuoja jokių pastangų. Jis tinka tada, kai norite nustebinti netikėtus svečius, laiko turi ne marias, o daugiau nieko negalite gudriau sugalvoti. Reikės:

  • 400 ml grietinėlės (neesmė kokios, bet riebesnė – geriau);
  • 6-7 kiaušinių trynių;
  • 2-3 šaukštų vanilinio cukraus;
  • galima truputį tarkuotos citrinos žievelės aromatui.

(oii, išsileido vienas trynys, dovanokit).

Dar prireiks spirito arba va tokio divaiso.

Tai yra mini litavimo lempa. Galima naudoti ir maxi, tą, kuria kiaulės svilinamos.

Pradžioje lėtai užviriname grietinėlę ir paliekame atvėsti truputį. Kol ten ką, kiaušinių trynius maišome su cukrumi. Tik, šiukštu, neplakame, pakanka, kad būtų vienalytė masė.

Tada užkaičiame orkaitę 120ﹾC. Kol įkais, į cukraus-trynių masę pamažu, nuolat maišant šluotele, pilame kiek atvėsintą, bet dar karštą grietinėlę.

Išpilstome šią masę į formeles, statome į aukštą skardą, į skardą pilame karštą, bet ne verdantį vandenį, kad apsemtų bent pusę indelio aukščio.

Skardą pašauname į orkaitę 30-40 minučių. Patikrinti, ar gatava, galima stalo peiliu smeigus į kremą, jei peilis beveik neaplipo kremu, drąsiai galima traukti iš orkaitės (šiaip, rekomenduočiau ir kiek anksčiau).

Atvėsiname kremą iki kambario temperatūros ir dedame į šaldytuvą bent valandai, o geriau kokioms trims.

Tada pabarstome kremo paviršių cukrumi, nedaug, žiupsneliu.

Yra du būdai tą cukrų karamelizuoti. Numero Uno: pašlakstyti spiritu, konjaku ar kokiu kitu stipriu alkoholiu, svarbu degančiu, čirkšt degtuku ir tegul dega.

Šis būdas gana brangus, nes alkoholis dega ne itin aukštoje temperatūroje, cukrus vangiai karamelizuojasi, reikia vis šliūkštelt alkoholio. Tačiau plutelė gaunasi prašmatni.

Darom “tuk-tuk-tuk” šaukšteliu, pralaužiame ją ir… aaaa, kaip skanu!!!

Variantas numero Duo: pasinaudojame aukščiau pavaizduotu įnagiu ir padeginame cukrų gerokai greičiau ir efektyviau.

Irgi super. Gal pabandykite suderiti abu karamelizavimo metodus?

Skanaus.

Rodyk draugams

Dviprasmiai migdoliniai morengai

Hola, po vakar pas mus liko 5 kiaušinio baltymai. Negi išmesim? Aišku ne. Panaudosime, kad netektų raudonuoti prieš moteris, kurioms išdalinome širšių medų. Be baltymų, che che, prireiks:

  • pusės stiklinės cukraus pudros;
  • rieškučių migdolų;
  • žiupsnio cinamono;
  • stipraus riešo, kad pavyktų tinkamai išplakti baltymus.

Gal ir pasikartosiu: norint gerai išplakti baltymus, juos reikia atvėsinti. Tad baltymus dedame į šaldyuvą, o indą, kuriame plaksime – į šaldiklį. O tuo tarpu, nuplikome migdolus verdančiu vandeniu – bus lengviau atsmaukti jų odeles. Kai jau atsmaukėme – truputį apkepiname juos ant sausos keptuvės.

Kai atvės – negailestingai suvarome smulkintuvu. Jei liks stambesnių gabalėlių – valio.

Kas dar? Aaa, sumaišome migdolus, cukraus pudrą, cinamoną.

Na o toliau – mano mylimiausias užsiėmimas: standžių putų plakimas rankiniu būdu. Trunka kokių 15 minučių, nors, aš galiu ir greičiau. Oi, nepatikėsite, kaip greitai aš galiu. Greitai tai aš moku!

Suplaktus baltymus atsargiai po truputį sumaišome su migdolų-cukraus mišiniu.

Po šaukštą dedame ant kepimo popieriumi užklotos skardos. Tikiuosi, kad jau įkaitinome orkaitę iki 150ﹾC? Puiku, kepame morengus bent 25 minutes. O tada – tadam!

Ne ne, dar negriebiam ryti, o palaukiame, kol atvės, tada atsargiai nulupame nuo popieriaus. Va dabar, skanaus.

Garantijos, kad pavyks, kad morengai bus traškūs – jokios. Linkiu sėkmės. Susitiksime kitą kartą su master class patiekalu.

Rodyk draugams

Mieliniai blynai Cukriūko užsakymu

Vieni žmonės svaigsta dėl kino. Taip, tai aš. Kiti – dėl cukraus. Bet jei gryno cukraus valgymas – tiesus kelias į diabetą, gelbėdamas vienos damos sveikatą, paskelbsiu ne taip greitai žudančio produkto receptą. Juoba, kad jaučiuosi skolingas už kiną.

Daugelis mielinius blynus mėgsta išsipūtusius ir purius, minkštučius it patalėliai. Tik tie patalėliai turi vieną trūkumą – dažnai jie būna riebaluoti it viešbučio pagalvė, mat, tas purumas išgaunamas kepant dideliame aliejaus kiekyje. Aš irgi mėgstu mielinius blynus, bet nekenčiu varvančio aliejaus. Ką daryt? Aukoju purumą vardan skonio. Taip, mano blynai nebus itin pasipūtę (bet kokiu atveju – labiau pasipūtę už Gusto blyninės), bet užtat nuo jų nepykins.

Norint iškepti tokius blynus, Jums prireiks:

  • kelių šimtų gramų miltų;
  • kiaušinio;
  • puslitrio pieno;
  • pusės pakelio sausų mielių (arba 20 g gyvų);
  • šaukšto vanilinio cukraus;
  • saujos razinų (arba datulių, kaip mano atveju);
  • šlakelio aliejaus.

Pradžioje truputį pakaitinu pieną. Jame ištirpinu cukrų ir mieles, trumpam palieku. Nuplikau datules (arba razinas), susmulkinu, kauliukus užkasu po langu, vildamasis, kad kada nors užaugs datulių medžiai. Tada į pieno-mielių mišinį po truputį beriu miltus, nuolat maišau, tada įmušu kiaušinį ir suberiu datules. Kruopščiai maišau, pilu keletą šaukštų aliejaus, vėl maišau. Tešla gaunasi kiek skystoka blynams, gal labiau titkų lietiniams, bet juk dar nelaikas kepti.

Uždengiu švariu škurliuku ir palieku kilti kokiai valandai. Po valandos tešlos tūris (bet ne kiekis) padvigubėja.

Dabar tešlos konsistencija labai primena kremą ar plaktą kiaušinio baltymą. Būtent to man ir reikia. Tad įkaitinu keptuvę, kurioje galima kepti be aliejaus (tinka teflonas, keramika, ketus). Kepu sausai ant vidutinės kaitros.

Dėmesio, Jums pasisekė, jei namuose esate viena(s) – Jūs galite mėgautis puikiais blynais. Jei turite augintinių, išlaikytinių, kambariokų, žmonų, vyrų, sugyventinių, svečių, įsibrovėlių ir t.t., saugokite blynus – jų tiesiog Jums gali nelikti.

Man patinka pabarstyti cukriūko pūdra ir cinamonu su kav’. Skanaus, smaližiai

Rodyk draugams

Cassata Siciliana – mylimiausiems

Žadu pagaliau tapti populiariu, kiek gi galima vilktis blogosferos marginalų uodegoje, a? O tam reikės pasikeisti: pradėti dėvėti kostiumą, liautis keiktis ir tauzyti niekus (apie seksą tame tarpe), susikurti akauntą supermamų portale, pagarbiai šnekėti apie vyresniuosius beigi vaikus. Savo meilę žmonijai, savo filantropijos užuomazgas atskleisiu pagamindamas praštmatnų sicilietišką tortą cassata.

Metu visas dvasines masturbacijas į šalį – juk dabar aš galvoju apie kitus – ir bėgu per Vilniaus parduotuves, ieškodamas šių produktų:

  • 500 g rikotos sūrio (nepakeičiamas šiame recepte), galima ir daugiau;
  • 300-400 g gražių džiovintų vaisių bei/ arba cukatų;
  • 150 g juodojo šokolado (jei būčiau tapęs geru žmogumi kiek anksčiau, sakyčiau, tiktų ir “Karūna”, bet ne, visi nulaužyti blogio spygliai kužda, kad netiks, todėl renkuosi “Meškėno” produkciją);
  • 50 g migdolų arba nesūdytų pistacijų;
  • stiklinės cukraus;
  • pusės stiklinės miltų;
  • vienos citrinos žievelės;
  • 4 kiaušinių;
  • 50 ml Maraskino ar šiaip kokio vyšnių likerio;
  • 200 ml riebios grietinėlės;
  • keleto šaukštų vanilinio cukraus.

Džiovintus vaisius renkuosi spalvingesnius: papajas, greipfrutus, melionus, kriaušes.

Pradedu nuo biskvito. Kažkas gali pasinaudoti prekybos centruose parduodamomis zagatofkėmis, bet tik ne aš – juk tampu populiariu. Todėl atskiriu kiaušinių baltymus nuo tryniu. Plaku baltymus taip standžiai, kad šluotele suformuota banga nesukrenta.

Po truputį, atsargiai beriu miltus, trečdalį stiklinės cukraus, tarkuotą citrinos žievelę, žiupsnį druskos, įmaišau trynius.

Įkaitinu orkaitę iki 180ﹾC, tešlą dedu į torto formą, išklotą kepimo popieriumi, pašaunu į orkaitę. Kepu biskvitą 40 minučių. Išimu, truputį atvėsinu.

Dideliu peiliu padalinu biskvito skritulį į tris dalis. Labai sunkus ir kruopštumo reikalaujantis darbas.

Kol turiu laisvą minutę, supjaustau stambiai riešutus, o vaisius smulkiais – kubeliais. Beje, dalį gražiausių vaisių palieku, jų dar prireiks.

Sutarkuoju šokoladą.

Tada verdu sirupą nedideliame puode iš 2/3 stiklinės cukraus ir 100 ml vandens. Labai svarbu virti ant silpnos ugnies, antraip gausis ne sirupas, o ledinukai.

Sirupas turi gautis gražios gintarinės spalvos. Maišau jame taurelę likerio.

Galiausiai darau kremą pertepimui: dubenyje sutrinu rikotą, pilu šiek tiek atvėsintą sirupą, beriu riešutus, vaisių gabalėlius, šokoladą. Viską kruopščiai išmaišau. Dedu pirmą biskvito skritulį, ant jo tepu pusę kremo.

Dedu antrą “blyną” užtepu likusį kremą, dedu paskutinį biskvito gabalą. Visa tai galima daryti formoje, bet man labiau patinka laisvė didelėje lėkštėje.

Visas šias operacijas atlikinėjau vėlyvą vakarą, tad tortą nešu į balkoną (galima ir į šaldytuvą) ir palieku nakčiai (minimum 3 val.), laimei temperatūra labai palanki. Einu miegoti tyrų minčių apniktas.

Ryte plaku grietinėlę su trupučiu vanilinio cukraus.

Plakta grietinėle aptepu tortą.

Belieka papuošti tortą vaisiais. Nesu dizaineris, ką jau čia, ir šiaip, rankos ne iš tos vietos auga, tad labai nesmerkite – aš pasitaisysiu, būsiu geras ir malonus.

Ei, meilės visiems.

Rodyk draugams

Nesėkmių ruožas arba Pakelk mane

Labas vakaras visiems, laukiantiems sumautos komercializutos Valentino dienos. Kaip jau supratote, man ši prekybininkų sugalvota šventė visai nereikalinga. Ir ne todėl, kad esu Ebanyzeris Gudas, ne todėl, kad nieko nemyliu ar manęs niekas nemyli. Ne, pats faktas, kad meilė demonstruojama kartą metuose širdučių dovanojimo būdu, man atrodo apgailėtinas. Užuot tai darę kartą metuose, mylėkimės kasdien, aha. Ir dovanokime mylimosioms ne Kinijoj pagamintą pliušinį meškiuką ar Aleksote išpilstytus kvepalus, o gerą žžostką joderą. Kasdien. Bet, kad tai mums pavyktų, reikia atitinkamai maitintis, o kaip gi kitaip.

Ir štai, man šovė mintis papostinti receptą pyrago, kurio net pavadinimas byloja apie erekciją: tiramisu. Jo sudėtyje, paprastai tik rinktiniai afrodiaziakai: šokoladas, kava, maskarponė, žali kiaušiniai, alkoholis, vanilė, kartais – braškės. Būsiu banalus ir paminėsiu ką reiškia tiramisu, bet gal kas nežino: pakelk mane. Kaip bent kiek mąstantis skaitytojas, tuojau pat sumojate, ką tas “pakelk mane” reiškia. Tikrai ne prašymo pažadinti į darbą ir, juoba, ne girtuoklio maldavimo ištraukt iš alkoholizmo liūno (apie tai – artimiausiuose mano postuose). Mano naiviu spėjimu, šis desertas kažkada vadinosi tira mio cazzo su, bet ilgainiui katalikų bažnyčia paprašė tikinčiųjų nesišvaistyti skambiais žodžiais, tad liko tik nekaltas tiramisu.

Sumaniau tą nelemtą desertą, ir staiga, mane užklupo virtinė nesėkmių. Aš, žinoma, kaip inteligentas, visose šiose situacijose stengiuosi įžvelgti gerąsias puses, bet štai šią akimirką man nuo to nelengviau. Visų pirma, užsilenkė mano kompiuteris, dabar esu priverstas naudotis sena beveik neveikiančia gelda. Tada, apieškojęs pusę Vilniaus, niekur neradau Savojos sausainukų, būtinų tiramisu gaminimui. Teko pirkti kažkokius šūdinus prancūziškus biskvitus. Be to, baigėsi geroji kakava, kurios irgi neradau jokiose šokolado parduotuvėse (tik šiandien, jau kai tiramisu vėso balkone, buvau nudžiugintas meistrų). Be to, nebeturiu marsalos vyno. Galiausiai, užbėgdamas už akių, pasiguosiu, kad pusė mano pagaminto tiramisu buvo gėdingai išdrėbta ant grindų. Dar beliko pasigauti salmoneliozę nuo žalių kiaušinių.

Pats procesas nėra sudėtingas, tik reikalauja kiek kruopštumo ir meilės. Reikės:

  • 250 g Savojos sausainukų (savojardžių);
  • 250 g maskarponės sūrio;
  • 2 kiaušinių;
  • 4 šaukštų vanilinio cukraus pudros;
  • puodelio stiprios kavos;
  • 30 ml marsalos, brendžio ar romo;
  • keleto šaukštų kakavos.

Pradžiai išsiverdame kavą ir atvėsiname, sumaišome su alkoholiu. Tada atskiriame kaiušinių baltymus nuo trynių. Trynius išplakame su cukraus pudra.

Maišome su maskarpone ir kruopščiai išplakame, kad būtų gražus vienalytis kremas. Tada plakame baltymus iki standžių putų. Dedame po šaukštą šių putų į maskarponės-trynių kremą ir švelniai maišome.

Pusę savojardžių pamirkome kavos-alkoholio kokteilyje ir dedame į formą.

Apklojame juos puse švelniojo kremo. Dedame antrą pamirkytų savojardžių sluoksnį,vėl dedam sluoksnį kremo. Galiausiai gausiai pabarstome kakava.

Ką gi, šį gėrį reikia palaikyti šaltai bent 4 valandas, o geriausia – per naktį. Galima šaldytuve. Na o tada…

ir kitu kampu:

Ir smagios Jums meilės.

PS. Savaitgalį, t.y. vasario 19-20 dienomis Oze nusimato superduper paroda apie prieskonius ir maistą. Visi laukiami. Nesu involved, bet būsiu ten. Jei ką, susitiksim.

http://www.paragaukpasaulio.lt/

Rodyk draugams

Arijo pusryčiai: Šikelgruberio štrudelis ir bramino čajmasala

Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:

  • ~1 kg rūgščių obuolių;
  • pusės stiklinės cukraus;
  • stiklinės miltų;
  • 50+30 g sviesto;
  • 1 kiaušinio;
  • saujos razinų;
  • saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
  • trupučio cinamono.

Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…

Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.

Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką,  tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.

Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.

Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.

Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.

Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.

Užvirinam pieną, dedame visus produktus.

Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.

Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.

Rodyk draugams

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

  • 100 g džiovintų figų;
  • 100 g džiovintų kriaušių;
  • 50 g džiovintų slyvų;
  • 50 g džiovintų abrikosų;
  • 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

  • 200 g stambių razinų;
  • 200 g migdolų;
  • 50 g anakardžių;
  • 50 g džiovintų vyšnių;
  • stiklinės cukraus arba medaus;
  • poros stiklinių miltų;
  • gabalėlio sviesto;
  • prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.

Rodyk draugams

Leche Flan aka Crème caramel ir mintys apie mirtį

Ruduo įsibėgėja, dienos trumpėja ir vis niūresnės. Reikia saldumynų, kad neužkluptų depresija, stresas ir kitos blogybės… Aaaj, jau per vėlu. Apsidairome ir suvokiame, kad nieko įdomaus nebevyksta, viskas blanku, nyku ir užpisa. Piešta saulė ant aplyto lango nebegelbsti. Nuo nesaikingo šokolado vartojimo atsiranda spuogai. Moterys susisupusios į maišelines kelnes primena lervas. Tik viltis, kad tos lervos pavasarį virs drugeliais dar neleidžia, kaip tikram katalikui, galvoti apie mirtį. Ir jei kada numirčiau, kuo labai abejoju, mano laidotuvėse galėtų pagroti Stephen Jones.

(tarp kitko, klipą režisavo ir gitara grojo Johnny’s Deppas)

Kad nebūtų niūru, pasisaldinam gyvenimą. Tam reikės:

  • 4 kiaušinių;
  • 200 ml grietinėlės;
  • 200 ml pieno;
  • 0,5 stiklinės vanilinio cukraus (hmm, esu pakankamai gudrus, todėl tokiems atvejams laikau puskilį cukraus stiklainyje su vanilės ankštimis);
  • apelsino ir citrinos.

Gaminsim paprastą kremą, labai populiarų Prancūzijoje, bet dar populiaresnį Filipinuose. Pirmu atveju jis vadinamas kremu su karamele, antru – leče flan (pieniškas kremas). Šiam desertui labai artimas mano nuo vaikystės dievinamas krembriule. Apie krembriule kada nors kitą kartą, o dabar puode užkaičiame stiklinę vandens ir supilame cukrų, palikdami tik kokius 2 šaukštus. Kai vanduo užvirs ir cukrus ištirps, išspaudžiame pusės citrinos sultis, sumažiname ugnį ir paliekame lengvai kunkuliuoti. Kol verda sirupas, kurio, beje, net maišyti nereikia, plakame kiaušinius su likusiu cukrumi ir pusės apelsino sultimis. Tada užviriname grietinėlę su pienu, truputį atvėsiname, pamažu maišydami supilame į kiaušinio masę ir dar plakame.

Plakam, netingim arba pasinaudojame virtuvės kombainu. Aha, maždaug po 40 minučių, ne, ne plakimo, o sirupo virimo, jis įgauna auksinę spalvą.

Tad pasiimame formelių, indelių ir pan. ir pilame po keletą šaukštų sirupo ir paskleidžiame jį ant sienelių.

Pilame po samtelį kitą plakto kremo, o indelius statome į šilto vandens vonelę. Vonelei geriausiai tiks gili skarda.

Visą turinį grūdam į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepam maždaug pusvalandį, kol kremo paviršius gražiai parus.

Nė nežinau koks šis desertas skanesnis: šiltas ar šaltas. Bet kokiu atveju, palaukime kol truputį atvės, tada uždengiame indelį lėkštele, staigiu judesiu apverčiame ir… Vualia!

Kremas švelnus, karamelė saldi. Vienas kitą papildo. Skanaus.

Ir nebijokite mirties, bet nelaukite jos.

Rodyk draugams

Apie indiškus ledus, moterų orgazmą ir emancipaciją

Nebijau būti nepopuliarus, tačiau negaliu visko juk savyje laikyti, matydamas akivaizdžias neteisybes, vemiamas mums į veidus iš televizijos ekranų bei moteriškų žurnalų, žalojančias ne tik geltonsnapių mažvaikių glebius protelius, bet sumaišančias mintis net tokiems patyrusiems sekso ekspertams, kaip Pupkis. Aš vis laukiu, kad šie vaikinai sugriaus tą “Cosmo” ir kitų nesąmoningų žurnalų, “Nusivylusių namų šeimininkių” (hmmm, o gal kabučių nereikėjo?..) bei “Sekso ir miesto” herojų paskleistą mitą, neva moters orgazmas realiai egzistuoja. Nieko panašaus nesu regėjęs per savo audringą gyvenimą. Jo paprasčiausiai nėra. Kaip ir mitinio G taško. Esu beveik tikras, kad ir paslaptingasis klitoris yra sumanytas žiaurių moterų, kad turėtų kuo pamuštruoti savo minkštakūnius vyrus tik tam, kad parodytų savo viršenybę: tipo, būk mielas, pamasažuok už tai, kad taip kentėjau gimdydama tavo vaikus. Cha! kaip galima masažuot tą, ko nėra? O tie liurbiai tiki ir pasiduoda anų valiai.

Dar kita skaudi tema – spekuliacijos moterų emancipacija miegamajame. Ne ne, nesu vyras šovinistas ar mačistas, nieko panašaus. Esu už lyčių lygybę, už lygiavertę partneryste tarp vyro ir moters; netikiu, kad vyrai neverkia ar kad egzistuoja bobos su kiaušais. Tikiu, kad moterys tiek pat sumanios kaip ir vyrai, o dauguma vyrų tiek pat žiopli blondinai, kiek anekdotuose apdainuojamos damos. Tikiu, kad jei bent pusė pasaulio valstybių ir korporacijų vadovių būtų moterys, nebeliktų karų, skurdo, korupcijos. Bet jei jau, mielosios moterys, sugalvojate emancipaciją atsinešti ir į lovą, nebedrįskite tikėtis preliudijų, interliudijų, glamonių po… ar KP, o būkite malonios, suspėkite viską per tas dvi tris kritines minutes ir išmokite tučtuojau užmigti – tai ir bus tikroji lyčių lygybė.

Ir dėl Dievo meilės, neskaičiuokite tų nelemtų kalorijų: vis vien mes jus mylime liesas ir apvalias, jaunas ir senas, blondines, brunetes ir rudes, imituojančias orgazmą ar drąsiai pripažįstančias, kad jo nėra. Užtat aš jums parodysiu kaip pasigaminti tobulus ledus.

Reikės:

  • litro pačio riebiausio pieno, kokį tik rasite;
  • jei pieno riebumas nesiekia bent 4%, imame 200 ml riebios grietinėlės;
  • 100-150 g palmių arba rudojo cukraus, galima medaus; velniai nematė, jei nieko nėra geriau, tiks ir runkelių cukrus;
  • saujelę kardamono;
  • palkutę cinamono;

Padažui:

  • 1 laimą arba pusę citrinos;
  • 1 piktą čili pipirą;
  • keletą šaukštų cukraus;
  • mažą mažą žiupsnelį druskos.

Užkaičiame puode ant smarkios ugnies pieno grietinėlės mišinį, dedame preiskonius.

Kai užvirs, nemažiname ugnies, bet nuolat maišome. Iš pradžių pienas taikysis išlipti iš puodo, tai papučiame į jį ar kaip kitaip nuraminame, po minutės jis nebelips lauk, o gražiai kunkuliuos.

Pienas virs, mes nuolat maišysime, kol nenugaruos maždaug trečdalis skysčio. Tai truks maždaug 15-20 minučių. Tada beriame cukrų, ir vis maišome. Pamažu pienas įgaus subtilią kreminę spalvą ir konsistenciją.

Ypatingai malonus saugumo ir švelnumo jausmas apima žiūrnt į šią masę ir ją maišant: rodos, kad glostai debesį. O dar tas aromatas!

Kai masės beliks pusė nuo pradinio kiekio, išimame prieskonius, išjungiame viryklę ir, kartkartėmis pamaišydami, laukiame kol atvės. Tada dedame į šaldiklį. Ir kas pusvalandį išimame išmaišyti.

Matote, kaip ledai stingsta ties kraštais? Galite spragtelėti pele ant nuotraukos – ji padidėja iki 800×600 pikselių rezoliucijos, bus geriau matyti. Mūsų tikslas – neleisti ledams stingti netolygiai, tad, maždaug kas pusvalandį, juos vis kruopščiai išmaišome. Kai pajusite, kad ledai sustingo tiek, kad maišyti sunku, jie limpa prie šaukšto, perdedame į mažesnius indelius ar, jei kas turi, į gražias formeles.

Per pertraukėles tarp maišymų ruošiame padažą, idealiai tinkantį prie šių ledų: smulkintuvu ar kombaine sukapojame čili pipirą, sumaišome su šviežiai spausto laimo ar pusės citrinos sultimis.

Truputį pakaitiname ant sausos keptuvės, beriame keletą šaukštų cukraus ir truputį druskos. Nuolat maišome, kol susiformuos graži raudona karamelė.

Patarčiau šį padažą ruošti prieš pat patiekiant ledus ant stalo, antraip jis sustings į ledinukus. Kita vertus, jį vėl galima suskystinti, trumpai pašildžius.

Ką gi, pilame ant ledų padažo ir vualia – skanaus. Beje, šie indiški ledai vadinasi kulfi. Aš asmeniškai, skanesnių ledų nesu valgęs.

Na o pabaigai – apie vyrų ir moterų partnerystę:

Rodyk draugams