BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Crème brûlée – kai galva tuščia

Galva tuščia būna tada, kai pilnas pilvas. Tik badaujantis poetas rašo gražiausius sonetus, o alkstantis dailininkas tapo neįkainojamus šedevrus. Na ir, sako, gražiausios manekenės – tos kur vemia užvalgiusios. Bet čia gal greičiau išimtis iš taisyklės, visi vyrai man pritars. Manekenės patinka tik gėjams dizaineriams, nes jas jie gali barškinti (juk jų kaulai barška, ar aš klystu?), įsivaizduojant, kad tai – siauraklubiai berniukai.

Vienok, nuklydome į lankas. Kalba eina apie krembriulė. Kai aš buvau vaikas, mano mylimiausi ledai buvo krembriulė, po 17 kapeikų. Tik nežinau, ką bendro tie ledai turėjo su tirkuoju desertu, kurį pagamint neikainuoja jokių pastangų. Jis tinka tada, kai norite nustebinti netikėtus svečius, laiko turi ne marias, o daugiau nieko negalite gudriau sugalvoti. Reikės:

  • 400 ml grietinėlės (neesmė kokios, bet riebesnė – geriau);
  • 6-7 kiaušinių trynių;
  • 2-3 šaukštų vanilinio cukraus;
  • galima truputį tarkuotos citrinos žievelės aromatui.

(oii, išsileido vienas trynys, dovanokit).

Dar prireiks spirito arba va tokio divaiso.

Tai yra mini litavimo lempa. Galima naudoti ir maxi, tą, kuria kiaulės svilinamos.

Pradžioje lėtai užviriname grietinėlę ir paliekame atvėsti truputį. Kol ten ką, kiaušinių trynius maišome su cukrumi. Tik, šiukštu, neplakame, pakanka, kad būtų vienalytė masė.

Tada užkaičiame orkaitę 120ﹾC. Kol įkais, į cukraus-trynių masę pamažu, nuolat maišant šluotele, pilame kiek atvėsintą, bet dar karštą grietinėlę.

Išpilstome šią masę į formeles, statome į aukštą skardą, į skardą pilame karštą, bet ne verdantį vandenį, kad apsemtų bent pusę indelio aukščio.

Skardą pašauname į orkaitę 30-40 minučių. Patikrinti, ar gatava, galima stalo peiliu smeigus į kremą, jei peilis beveik neaplipo kremu, drąsiai galima traukti iš orkaitės (šiaip, rekomenduočiau ir kiek anksčiau).

Atvėsiname kremą iki kambario temperatūros ir dedame į šaldytuvą bent valandai, o geriau kokioms trims.

Tada pabarstome kremo paviršių cukrumi, nedaug, žiupsneliu.

Yra du būdai tą cukrų karamelizuoti. Numero Uno: pašlakstyti spiritu, konjaku ar kokiu kitu stipriu alkoholiu, svarbu degančiu, čirkšt degtuku ir tegul dega.

Šis būdas gana brangus, nes alkoholis dega ne itin aukštoje temperatūroje, cukrus vangiai karamelizuojasi, reikia vis šliūkštelt alkoholio. Tačiau plutelė gaunasi prašmatni.

Darom “tuk-tuk-tuk” šaukšteliu, pralaužiame ją ir… aaaa, kaip skanu!!!

Variantas numero Duo: pasinaudojame aukščiau pavaizduotu įnagiu ir padeginame cukrų gerokai greičiau ir efektyviau.

Irgi super. Gal pabandykite suderiti abu karamelizavimo metodus?

Skanaus.

Rodyk draugams

Pienės. Veganizmo grimasos

Pavasaris įsibėgėjo. Žydi pienės,

mieste jau pražydo alyvos. Moterys demonstruoja kojas, trumpindamos sijonus, įvairiausių formų ir dydžių krūtines, gilindamos iškirptes, apvalius baltus pilvus, vos pridengtus aptemtomis palaidinėmis. Bet nevisi grožisi visu tuo. Aha, veganai – išsekinti rūsčios žiemos, vitaminų bei mikroelementų stokos, kabinasi į gyvenimą silpnais geltonais pirštais, atiduodami visą savo energiją celiuliozės virškinimui, tad nesistebiu, kad jiems nė motais moterų grožybės. O veganams gėjams visai riesta. Norite įsitikinti? Norite paragauti veganiško patiekalo? Ok, prisirenkam pienių žiedų ir jaunų pienių lapelių.

Be to, nusiperkam/ pasivagiam/ užsiauginame pomidorą, agurką, svogūno laiškų, citriną, aliejaus, druskos.

Ir ką? Darom elementarias salotas, tik vietoje salotų lapų, priplėšom į dubenį pienių lapų. Pakankamai karčių, kad suprastume – salotos sugadintos.

Bet esmė ta, kad veganai tikrai valgo tokias salotas. O kam dar to maža, nuskabo pienių žiedlapius nuo taurėlapių.

Pabarsto cukrumi, įpila truputį vandens, išspaudžia citrinos sulčių ir verda sirupą ant lėtos ugnies maždaug pusvalandį.

Aš tai dariau. Ir veganu netapau. Nes man moterys patinka.

Kituose mūsų nereguliaraus elektroninio fanzino numeriuose matysite radikaliai priešingos kulinarinės mokyklos atstovų patiekalų receptus. Ačiū už dėmesį.

Rodyk draugams

Mieliniai blynai Cukriūko užsakymu

Vieni žmonės svaigsta dėl kino. Taip, tai aš. Kiti – dėl cukraus. Bet jei gryno cukraus valgymas – tiesus kelias į diabetą, gelbėdamas vienos damos sveikatą, paskelbsiu ne taip greitai žudančio produkto receptą. Juoba, kad jaučiuosi skolingas už kiną.

Daugelis mielinius blynus mėgsta išsipūtusius ir purius, minkštučius it patalėliai. Tik tie patalėliai turi vieną trūkumą – dažnai jie būna riebaluoti it viešbučio pagalvė, mat, tas purumas išgaunamas kepant dideliame aliejaus kiekyje. Aš irgi mėgstu mielinius blynus, bet nekenčiu varvančio aliejaus. Ką daryt? Aukoju purumą vardan skonio. Taip, mano blynai nebus itin pasipūtę (bet kokiu atveju – labiau pasipūtę už Gusto blyninės), bet užtat nuo jų nepykins.

Norint iškepti tokius blynus, Jums prireiks:

  • kelių šimtų gramų miltų;
  • kiaušinio;
  • puslitrio pieno;
  • pusės pakelio sausų mielių (arba 20 g gyvų);
  • šaukšto vanilinio cukraus;
  • saujos razinų (arba datulių, kaip mano atveju);
  • šlakelio aliejaus.

Pradžioje truputį pakaitinu pieną. Jame ištirpinu cukrų ir mieles, trumpam palieku. Nuplikau datules (arba razinas), susmulkinu, kauliukus užkasu po langu, vildamasis, kad kada nors užaugs datulių medžiai. Tada į pieno-mielių mišinį po truputį beriu miltus, nuolat maišau, tada įmušu kiaušinį ir suberiu datules. Kruopščiai maišau, pilu keletą šaukštų aliejaus, vėl maišau. Tešla gaunasi kiek skystoka blynams, gal labiau titkų lietiniams, bet juk dar nelaikas kepti.

Uždengiu švariu škurliuku ir palieku kilti kokiai valandai. Po valandos tešlos tūris (bet ne kiekis) padvigubėja.

Dabar tešlos konsistencija labai primena kremą ar plaktą kiaušinio baltymą. Būtent to man ir reikia. Tad įkaitinu keptuvę, kurioje galima kepti be aliejaus (tinka teflonas, keramika, ketus). Kepu sausai ant vidutinės kaitros.

Dėmesio, Jums pasisekė, jei namuose esate viena(s) – Jūs galite mėgautis puikiais blynais. Jei turite augintinių, išlaikytinių, kambariokų, žmonų, vyrų, sugyventinių, svečių, įsibrovėlių ir t.t., saugokite blynus – jų tiesiog Jums gali nelikti.

Man patinka pabarstyti cukriūko pūdra ir cinamonu su kav’. Skanaus, smaližiai

Rodyk draugams

Nesėkmių ruožas arba Pakelk mane

Labas vakaras visiems, laukiantiems sumautos komercializutos Valentino dienos. Kaip jau supratote, man ši prekybininkų sugalvota šventė visai nereikalinga. Ir ne todėl, kad esu Ebanyzeris Gudas, ne todėl, kad nieko nemyliu ar manęs niekas nemyli. Ne, pats faktas, kad meilė demonstruojama kartą metuose širdučių dovanojimo būdu, man atrodo apgailėtinas. Užuot tai darę kartą metuose, mylėkimės kasdien, aha. Ir dovanokime mylimosioms ne Kinijoj pagamintą pliušinį meškiuką ar Aleksote išpilstytus kvepalus, o gerą žžostką joderą. Kasdien. Bet, kad tai mums pavyktų, reikia atitinkamai maitintis, o kaip gi kitaip.

Ir štai, man šovė mintis papostinti receptą pyrago, kurio net pavadinimas byloja apie erekciją: tiramisu. Jo sudėtyje, paprastai tik rinktiniai afrodiaziakai: šokoladas, kava, maskarponė, žali kiaušiniai, alkoholis, vanilė, kartais – braškės. Būsiu banalus ir paminėsiu ką reiškia tiramisu, bet gal kas nežino: pakelk mane. Kaip bent kiek mąstantis skaitytojas, tuojau pat sumojate, ką tas “pakelk mane” reiškia. Tikrai ne prašymo pažadinti į darbą ir, juoba, ne girtuoklio maldavimo ištraukt iš alkoholizmo liūno (apie tai – artimiausiuose mano postuose). Mano naiviu spėjimu, šis desertas kažkada vadinosi tira mio cazzo su, bet ilgainiui katalikų bažnyčia paprašė tikinčiųjų nesišvaistyti skambiais žodžiais, tad liko tik nekaltas tiramisu.

Sumaniau tą nelemtą desertą, ir staiga, mane užklupo virtinė nesėkmių. Aš, žinoma, kaip inteligentas, visose šiose situacijose stengiuosi įžvelgti gerąsias puses, bet štai šią akimirką man nuo to nelengviau. Visų pirma, užsilenkė mano kompiuteris, dabar esu priverstas naudotis sena beveik neveikiančia gelda. Tada, apieškojęs pusę Vilniaus, niekur neradau Savojos sausainukų, būtinų tiramisu gaminimui. Teko pirkti kažkokius šūdinus prancūziškus biskvitus. Be to, baigėsi geroji kakava, kurios irgi neradau jokiose šokolado parduotuvėse (tik šiandien, jau kai tiramisu vėso balkone, buvau nudžiugintas meistrų). Be to, nebeturiu marsalos vyno. Galiausiai, užbėgdamas už akių, pasiguosiu, kad pusė mano pagaminto tiramisu buvo gėdingai išdrėbta ant grindų. Dar beliko pasigauti salmoneliozę nuo žalių kiaušinių.

Pats procesas nėra sudėtingas, tik reikalauja kiek kruopštumo ir meilės. Reikės:

  • 250 g Savojos sausainukų (savojardžių);
  • 250 g maskarponės sūrio;
  • 2 kiaušinių;
  • 4 šaukštų vanilinio cukraus pudros;
  • puodelio stiprios kavos;
  • 30 ml marsalos, brendžio ar romo;
  • keleto šaukštų kakavos.

Pradžiai išsiverdame kavą ir atvėsiname, sumaišome su alkoholiu. Tada atskiriame kaiušinių baltymus nuo trynių. Trynius išplakame su cukraus pudra.

Maišome su maskarpone ir kruopščiai išplakame, kad būtų gražus vienalytis kremas. Tada plakame baltymus iki standžių putų. Dedame po šaukštą šių putų į maskarponės-trynių kremą ir švelniai maišome.

Pusę savojardžių pamirkome kavos-alkoholio kokteilyje ir dedame į formą.

Apklojame juos puse švelniojo kremo. Dedame antrą pamirkytų savojardžių sluoksnį,vėl dedam sluoksnį kremo. Galiausiai gausiai pabarstome kakava.

Ką gi, šį gėrį reikia palaikyti šaltai bent 4 valandas, o geriausia – per naktį. Galima šaldytuve. Na o tada…

ir kitu kampu:

Ir smagios Jums meilės.

PS. Savaitgalį, t.y. vasario 19-20 dienomis Oze nusimato superduper paroda apie prieskonius ir maistą. Visi laukiami. Nesu involved, bet būsiu ten. Jei ką, susitiksim.

http://www.paragaukpasaulio.lt/

Rodyk draugams

Leche Flan aka Crème caramel ir mintys apie mirtį

Ruduo įsibėgėja, dienos trumpėja ir vis niūresnės. Reikia saldumynų, kad neužkluptų depresija, stresas ir kitos blogybės… Aaaj, jau per vėlu. Apsidairome ir suvokiame, kad nieko įdomaus nebevyksta, viskas blanku, nyku ir užpisa. Piešta saulė ant aplyto lango nebegelbsti. Nuo nesaikingo šokolado vartojimo atsiranda spuogai. Moterys susisupusios į maišelines kelnes primena lervas. Tik viltis, kad tos lervos pavasarį virs drugeliais dar neleidžia, kaip tikram katalikui, galvoti apie mirtį. Ir jei kada numirčiau, kuo labai abejoju, mano laidotuvėse galėtų pagroti Stephen Jones.

(tarp kitko, klipą režisavo ir gitara grojo Johnny’s Deppas)

Kad nebūtų niūru, pasisaldinam gyvenimą. Tam reikės:

  • 4 kiaušinių;
  • 200 ml grietinėlės;
  • 200 ml pieno;
  • 0,5 stiklinės vanilinio cukraus (hmm, esu pakankamai gudrus, todėl tokiems atvejams laikau puskilį cukraus stiklainyje su vanilės ankštimis);
  • apelsino ir citrinos.

Gaminsim paprastą kremą, labai populiarų Prancūzijoje, bet dar populiaresnį Filipinuose. Pirmu atveju jis vadinamas kremu su karamele, antru – leče flan (pieniškas kremas). Šiam desertui labai artimas mano nuo vaikystės dievinamas krembriule. Apie krembriule kada nors kitą kartą, o dabar puode užkaičiame stiklinę vandens ir supilame cukrų, palikdami tik kokius 2 šaukštus. Kai vanduo užvirs ir cukrus ištirps, išspaudžiame pusės citrinos sultis, sumažiname ugnį ir paliekame lengvai kunkuliuoti. Kol verda sirupas, kurio, beje, net maišyti nereikia, plakame kiaušinius su likusiu cukrumi ir pusės apelsino sultimis. Tada užviriname grietinėlę su pienu, truputį atvėsiname, pamažu maišydami supilame į kiaušinio masę ir dar plakame.

Plakam, netingim arba pasinaudojame virtuvės kombainu. Aha, maždaug po 40 minučių, ne, ne plakimo, o sirupo virimo, jis įgauna auksinę spalvą.

Tad pasiimame formelių, indelių ir pan. ir pilame po keletą šaukštų sirupo ir paskleidžiame jį ant sienelių.

Pilame po samtelį kitą plakto kremo, o indelius statome į šilto vandens vonelę. Vonelei geriausiai tiks gili skarda.

Visą turinį grūdam į iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepam maždaug pusvalandį, kol kremo paviršius gražiai parus.

Nė nežinau koks šis desertas skanesnis: šiltas ar šaltas. Bet kokiu atveju, palaukime kol truputį atvės, tada uždengiame indelį lėkštele, staigiu judesiu apverčiame ir… Vualia!

Kremas švelnus, karamelė saldi. Vienas kitą papildo. Skanaus.

Ir nebijokite mirties, bet nelaukite jos.

Rodyk draugams