BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rudens gėrybės: kepti baravykai ir cukinijų žiedai

Atėjo auksinis ruduo su visomis savo dovanomis ir malonumais. Apie malonumus: vakar atidariau kepsnių lauke sezoną. Apie ėriuko pautų šašlyką papasakosiu artimiausiuose reportažuose, bo per žioplumą nepasiėmiau fotiko ir teko prašyti prašalaičių pagalbos, tad nuotraukų teks palaukti. Apie rudens gėrybes: eime į mišką rinkti baravykų, o į daržą – paskutinių cukinijų ar aguročių žiedų.

Be šių gėrybių dar pasiimame sviesto, kiaušinį, čiobrelių, druskos, pipirų.

Viskas labai paprasta: baravykus pjaustom, dedam į keptuvėje įkaitintą sviestą, kepam ant silpnos ugnies keletą minučių, pabarstydami rupia druska, piprais, čiobreliais.

Pirmas zachodas – su juoda duona. Geriau nebūna, patikėkit. Dar ir 50 g neblogai prie užkandos.

Likusius (jei dar liko) keptus baravykus dedam šiltai. Ir plakame kiaušinį su trupučiu juodo alaus. Dedam saują miltų, truputį piprų. Maišom skystą tešlą. Mirkom joje cukinijos žiedus, dedam į įkaitintą aliejų.

Kepam minutę, apverčiam, kepam dar minutę. Tiekiam prie baravykų.

Afigienai. Bet su juoda duona ir šnapsu – skaniausia.

Skanaus, nepatingėkim nueiti į mišką. Ar bent iki turgaus. Verta.

Rodyk draugams

Išgyvenimo pamoka – topinambai a la Petras

Vieną dieną chaliavnai gavau keletą kilogramų smėlėtų ir daigais aplipusių topinambų (ačiū prašmatnaus Saabo savininkui Petrui). Aš, kaip žmogus ragaujantis viską, kas auga, bėga, šliaužia, plaukia, nespjoviau į dovaną. Prisiskaitęs internetuose kas tai per piktžolė, koks jos skonis ir su kuo ji dera, padariau išvadą, kad tai – kokių nors pogrindininkų, partizanų ar totalių veganų maistas.

Dar nesu morališkai ar fiziškai degradavęs iki vegano, todėl pamaniau, kad pats laikas pažaisti kokį “Survival” ir pasigaminti maisto tipo ekstremaliom sąlygom.

Ką gi, įsivaizduojame, kad Lietuvoje praūžė karas arba, po technologinės katastrofos žlugo civilizacija, tiekimas, švelniai tariant, sutriko, Parmos sūrio, čipotlių ir kitokios chujnios nebegausi. Net duonos nėra. O valgyti norisi. Šliaužiame iš miško link kokios trobos, virpindami kinkomis, kad nepašautų koks snaiperis ar nenukąstų galvos mutantai. Ogi žiū! auga patvory palei kelią kažkokios žolės, panašios į saulėgrąžas. Ir kiek jų daug! Kaip kokios piktžolės. Imame kasti šaknis ir randame keliolika į imbierą panašių gumbų.

Galima, žinoma, tuos gumbus suėsti tiesiog nusiplovę, bet nei riebalų, nei baltymų juose – tik trumpam užsikišim skrandį. Pasikasome pakaušį, grįžtame į mišką, prisirauname čiobrelių, o iš kuprinės išsiimame paskutinį bryzelį šoninės, nurėžtos nuo apsirūkiusios kiaulės, gabalėlį sviesto, atimtą iš vienišo baudžiauninko, keletą skiltelių česnako, užsilikusio nuo pernai, keliolika lauro lapų, išpeštų iš didvyrio vainiko ir gerą šlaką lengvo acto iš milžiniško sandėlio. Actas net karo metu niekam nereikalingas, jo visur pilna.

Susikuriam laužą, įkaitintoje surūdijusioje keptuvėje ištirpiname svietą, kuriame kepame nuplautus, nuskustus ir griežinėliais supjaustytus topinambus. Kaip bulves. Tik nepuoselėkime vilčių – jie tiek pat skoniu panašūs į keptas bulves, kiek dziundzia į motopyzdą. Dėl viso pikto pabarstome grūstais pipir… Ai jomajo, mes juk jų neturim ekstremaliom sąlygom. Tada puikiai tiks sauja juodžemio.

Kai topinambai ims gražiai skrusti, išimkime juos į atskirą indą, o į keptuvę dedame pjaustytą šoninę. Truputį ją pakepiname ir pilame lengvo acto, gal kokius 3 valgomuosius šaukštus. Sudedame lauro lapus, uždengiame dangčiu ir patroškiname keliolika minučių, kad išryškėtų lauro lapų aromatas.

Po kurio laiko suberiame čiobrelius ir grąžiname į keptuvę keptus topinambus. Dar troškiname keletą minučių beigi beriame smulkintą česnaką. Vualia, galim mėgautis. Tiesiai iš keptuvės, bo tokiam patiekalui gaila tepti porcelianą.

Skanaus. Bet esu tikras, kad daugiau topinambų aš nebegaminsiu. Visą žeminę pribezdėjau nuo jų. Ar žinote kodėl? Ogi, topinambuose labai daug tokio polisacharido inulino, nuo kurio neįtikėtinai šaibinama. Tai va, sužinojau tai tik po to, kai, išsigandęs savo šaibų, paskaičiau internetuose. Jei būčiau žinojęs iš anksto, būčiau dar dėjęs į patiekalą asafetidos. Ačiū tau, Petrai.

Rodyk draugams

Pasta al Coniglio: duoklė Klebonijai čiobreliais

Triušių invazija šią savaitę. Tokia jau mano problema: užsiciklinu ant vieno produkto, tai ir drožiu jį tol, kol nusibosta. Žinau, kad kvaila tai.

Užteks valgyti mėsą kaip pagrindinį produktą, šiandien patieksiu ją kaip prieskonį. Reikės:

  • kietgrūdžių (pasta di semola di grano duro) makaronų*; aš ėmiau spagečius;
  • pomidorų savo sultyse (polpa di pomodoro fresco in succo di pomodoro arba pomodori pelati);
  • šimto gramą triušienos filė (galima nutrijos mėsos arba net vištienos);
  • 1 svogūno;
  • keleto skiltelių česnako;
  • trupučio kaparėlių;
  • alyvuogių aliejaus;
  • žalumynų;

  • juodųjų pipirų ir čiobrelių (pastarieji – duoklė Klebonijai).

Nežinau ar reikalingas čia instruktažas kaip virti makaronus? Užvirinam dideliame puode vandens, beriam truputį druskos, dedam makaronus. Jokiu būdu nedengiam ir verdam, retkarčiais pamaišydami mediniu šaukštu, minute ar dviem trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės. Bet geriausia karts nuo karto patikrinti makaroną, ar išvirė, ant dančio, t.y. aldente: makaronas turi būti truputį kietas pačiame viduje, bet pakankamai išviręs, kad būtų galima valgyti.

Kol verda makaronai, keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejaus ir aromatizuojame jį čiobreliais. Iškart dedame mėsą ir pakepiname iki pageidaujamo apskrudimo. Dedame svogūnus ir truputį juodųjų pipirų.

Kai tik svogūnai suminkštės, dedame pomidorus su visom sultim, truputį druskos ir troškiname. Na maždaug pusvalandį. Beje, patarčiau makaronus pradėti virti pasiskaičiavus laiką taip, kad ir padažas ir makaronai būtų gatavi vienu metu.

Prieš baigiant troškinti, dedame kaparėlius ir kapotą česnaką, pasibarstome žalumynais ir juodaisiais pipirais. Dedame į lėkštę, makaronus pasilaistome alyvuogių aliejumi – jo niekada nebus per daug. Prego.

Kietas sūris – kaip opcija. Skanaus

*Vartoju žodį makaronai tik todėl, kad lietuvių kalboje susiformavo tradicija taip vadinti visus džiovintos tešlos gaminius. Tikrovėje gi, makaronai – tik viena iš pastos formų.

Rodyk draugams