BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Beždžionių duona. Meilė Amerikai 1

Europa gerai, bet man patinka Amerika. Atmetant daugelį negerų dalykų, tai – svajonių šalis. Ir aš netgi sutikčiau ten gyventi. Ne, ne tai, kad norėčiau, bet neprieštaraučiau. Ten jūros gėrybės, geriausi pasaulyje restoranai, puikus pigus vynas, graži gamta. Ir neribotos galimybės. Net vimdnatys jų esamas ir prieš tai buvęs prezidentai nekelia tiek daug pasišlykštėjimo, kai žinai, kad šalis – nuostabi.

Šiandien – desertas. Amerikietiškas. Reikės:

  • puskilio miltų;
  • stiklinės pieno;
  • stiklinės cukraus;
  • poros kiaušinių;
  • 100 g sviesto;
  • žiupsnio sausų mielių;
  • žiupsnio cinamono;
  • saujos įvairių riešutų.

Pieną pašildom, kad galėtume kišti pimprštą, beriam į jį pieną žiupsnį cukraus ir mieles. Ištirpinam ir paliekam 15 minučių. Kol ten ką, nuplikom ir susmulkinam riešutus.

Sumaišome mieles su sijotais miltais ir pora šaukštų cukraus, trupučiu aliejaus ir kiaušiniais. Minkome tešlą, kad neliptų prie rankų. Paliekame šiltai valandai, kol padvigubės tūris.

Kol tešla kyla, tirpiname sviestą.

Kol jis vėsta – maišome smulkintus riešutus, likusį cukrų ir cinamoną.

Kol žaidėme, tešla iškilo. Dar kartą minkome, atgnybame nedidelį gabalėlį, suvoliojame pingpongo kamuoliuko dydžio rutuliukus.

Jei sviestas atvėso, mirkome rutuliukus po vieną jame, apvoliojome riešutų-cukraus-cinamono mišinyje ir dedame į formą, kurioje kepsime.

Galima keliais sluoksniais. Geriausia apvalioje kekso formoje. Bet ir pailga forma skoniui nekenkia. Paliekame šiltoje orkaitėje kokiai valandai, kad rutuliukai dar išpamptų. Tada staigiai pakeliam temperatūrą iki 200ﹾC ir kepame pusvalandį su trupučiu.

Laužom, kol šiltas pyragas, ir valgom su pienu. Skanaus.

Kas dar? Daina apie amerikiečius.

watch?v=Svki4Rp9tlU&ob=av2e

Rodyk draugams

Suporuotos desertinės Calzone su rikota

Po vakarykščio akibrokšto nusprendžiau nebežaisti su likimu, netampyti liūto už ūsų ir nebegroti veganų nervais. Nepuolu dar į kraštutinumus ir negaminsiu šiandien totoriško kepsnio, tačiau veganai šios dienos patiekalo tikrai nevalgytų – jame bus pieno produktų, be to – mielių. O štai mielus vegetarus – prašau prie stalo. Tik, palaukite, pradžiai užkąsiu: kumpis + gorgoncola beigi grilinti baklažanai + humusas.

Dar kartą noriu atkreipti dėmesį: nuotraukos klikabilinės, nesivaržykite, spauskite, užuot naudoję lupas.

Taigi, kaloconės - perlenktos picos su įdaru. Galima daryti ir su mėsa, bet tiek to, pavarom laktovegetarinį variantą. Reikės:

  • picos tešlos pagal klasikinį receptą;
  • 0,5 kg rikotos arba itin liesos varškės;
  • geros kakavos;
  • kelių datulių;
  • poros šaukštų cukriūko;
  • prieskonių: cinamono, kardamono, gvazdikėlių;
  • vakar pagimdyto pienių sirupo (bet geriau Cointreau arba Maraschino likerio);
  • kadangi nei to, nei ano neturiu, naudoju savo atsargas – Vana Tallinn.

Taigi, minkome elementarią mielinę picos tešlą, kol ji kyla – maigoms rikotą šakute, dalinam į dvi dalis. Vieną maišom su kakava, cukrum ir pienių sirupu, antrą – su maltais prieskoniais, pjaustytom datulėm, likeriu.

Kočiojame tešlą į gražius apvalius blynus, dedame ant kiekvieno po įdarą.

Perlenkiame, stengdamiesi išlaužti pusmėnulį, nu xule, neišėjo, tai neišėjo. Šakute užspaudžiame kraštus. Šauname į 200ﹾC įkaitintą orkaitę 15-20 minučių, tiksliau, kol įgaus gražią auksinę spalvą.

Pjaustom, kol dar karštos ir valgom, kol dar karštos. Na kad ir su pienu.

Skanaus, neapsideginkite. Ir kad viskas būtų poromis. Pora akių, pora rankų, pora kiaušų, pora krūtų, Jūs su pora ir pora vaikų.

Rodyk draugams

Dviprasmiai migdoliniai morengai

Hola, po vakar pas mus liko 5 kiaušinio baltymai. Negi išmesim? Aišku ne. Panaudosime, kad netektų raudonuoti prieš moteris, kurioms išdalinome širšių medų. Be baltymų, che che, prireiks:

  • pusės stiklinės cukraus pudros;
  • rieškučių migdolų;
  • žiupsnio cinamono;
  • stipraus riešo, kad pavyktų tinkamai išplakti baltymus.

Gal ir pasikartosiu: norint gerai išplakti baltymus, juos reikia atvėsinti. Tad baltymus dedame į šaldyuvą, o indą, kuriame plaksime – į šaldiklį. O tuo tarpu, nuplikome migdolus verdančiu vandeniu – bus lengviau atsmaukti jų odeles. Kai jau atsmaukėme – truputį apkepiname juos ant sausos keptuvės.

Kai atvės – negailestingai suvarome smulkintuvu. Jei liks stambesnių gabalėlių – valio.

Kas dar? Aaa, sumaišome migdolus, cukraus pudrą, cinamoną.

Na o toliau – mano mylimiausias užsiėmimas: standžių putų plakimas rankiniu būdu. Trunka kokių 15 minučių, nors, aš galiu ir greičiau. Oi, nepatikėsite, kaip greitai aš galiu. Greitai tai aš moku!

Suplaktus baltymus atsargiai po truputį sumaišome su migdolų-cukraus mišiniu.

Po šaukštą dedame ant kepimo popieriumi užklotos skardos. Tikiuosi, kad jau įkaitinome orkaitę iki 150ﹾC? Puiku, kepame morengus bent 25 minutes. O tada – tadam!

Ne ne, dar negriebiam ryti, o palaukiame, kol atvės, tada atsargiai nulupame nuo popieriaus. Va dabar, skanaus.

Garantijos, kad pavyks, kad morengai bus traškūs – jokios. Linkiu sėkmės. Susitiksime kitą kartą su master class patiekalu.

Rodyk draugams

Mieliniai blynai Cukriūko užsakymu

Vieni žmonės svaigsta dėl kino. Taip, tai aš. Kiti – dėl cukraus. Bet jei gryno cukraus valgymas – tiesus kelias į diabetą, gelbėdamas vienos damos sveikatą, paskelbsiu ne taip greitai žudančio produkto receptą. Juoba, kad jaučiuosi skolingas už kiną.

Daugelis mielinius blynus mėgsta išsipūtusius ir purius, minkštučius it patalėliai. Tik tie patalėliai turi vieną trūkumą – dažnai jie būna riebaluoti it viešbučio pagalvė, mat, tas purumas išgaunamas kepant dideliame aliejaus kiekyje. Aš irgi mėgstu mielinius blynus, bet nekenčiu varvančio aliejaus. Ką daryt? Aukoju purumą vardan skonio. Taip, mano blynai nebus itin pasipūtę (bet kokiu atveju – labiau pasipūtę už Gusto blyninės), bet užtat nuo jų nepykins.

Norint iškepti tokius blynus, Jums prireiks:

  • kelių šimtų gramų miltų;
  • kiaušinio;
  • puslitrio pieno;
  • pusės pakelio sausų mielių (arba 20 g gyvų);
  • šaukšto vanilinio cukraus;
  • saujos razinų (arba datulių, kaip mano atveju);
  • šlakelio aliejaus.

Pradžioje truputį pakaitinu pieną. Jame ištirpinu cukrų ir mieles, trumpam palieku. Nuplikau datules (arba razinas), susmulkinu, kauliukus užkasu po langu, vildamasis, kad kada nors užaugs datulių medžiai. Tada į pieno-mielių mišinį po truputį beriu miltus, nuolat maišau, tada įmušu kiaušinį ir suberiu datules. Kruopščiai maišau, pilu keletą šaukštų aliejaus, vėl maišau. Tešla gaunasi kiek skystoka blynams, gal labiau titkų lietiniams, bet juk dar nelaikas kepti.

Uždengiu švariu škurliuku ir palieku kilti kokiai valandai. Po valandos tešlos tūris (bet ne kiekis) padvigubėja.

Dabar tešlos konsistencija labai primena kremą ar plaktą kiaušinio baltymą. Būtent to man ir reikia. Tad įkaitinu keptuvę, kurioje galima kepti be aliejaus (tinka teflonas, keramika, ketus). Kepu sausai ant vidutinės kaitros.

Dėmesio, Jums pasisekė, jei namuose esate viena(s) – Jūs galite mėgautis puikiais blynais. Jei turite augintinių, išlaikytinių, kambariokų, žmonų, vyrų, sugyventinių, svečių, įsibrovėlių ir t.t., saugokite blynus – jų tiesiog Jums gali nelikti.

Man patinka pabarstyti cukriūko pūdra ir cinamonu su kav’. Skanaus, smaližiai

Rodyk draugams

Arijo pusryčiai: Šikelgruberio štrudelis ir bramino čajmasala

Kaip liūdna bebūtų, labai mažai dėmesio savo postuose skiriu pusryčių meniu. O taip yra todėl, kad darbo dienomis aš nekenčiu pusryčiauti, nes reikia anksti keltis ir brangi kiekviena miego minutė, kad švaistyčiau laiką prie viryklės. Per išeigines paprastai miegu iki pietų, todėl keliuosi ne pusryčiauti, bet pietauti. Bet kartais pasitaiko išimčių, pavyzdžiui – kai nesimiega. Tada galima pasigaminti net pyragą. Jam prireiks:

  • ~1 kg rūgščių obuolių;
  • pusės stiklinės cukraus;
  • stiklinės miltų;
  • 50+30 g sviesto;
  • 1 kiaušinio;
  • saujos razinų;
  • saujos pinijų (neturiu, bo brangu, tad naudoju anakardžius);
  • trupučio cinamono.

Na gerai, tai ne šiaip sau pyragas, o puikusis austriškas štrudelis, toks, kokį šlamšdavo žymus austrų dailininkas Adolfas Šikelgruberis, tepliodamas savo akvareles. Prisitepliojo…

Pradžioje ruošiame tešlą: į miltus įmušame kiaušinį, pilame lydytą atvėsintą sviestą (50 g), žiupsnį druskos.

Minkome standžią it Natalie Portman krūtys tešlą, vyniojame į plėvelę ir atidedame bent pusvalandžiui. Užmeriame razinas. Kol ten ką,  tvarkome obuolius: išimame sėklides, nulupame žieveles, supjaustome plonomis skiltelėmis. Maišome jas su nusunktomis razinomis, skaldytais riešutais, maltu cinamonu, cukrumi.

Iš pailsėjusios tešlos kočiojame kuo plonesnį stačiakampį blyną. Šiaip, visai neblogai pabarstyti maltais džiūvėsėliais, aha. Tada dedame obuolių įdarą, paskleisdami kuo ploniau. Tešlos kraštus paliekame tuščius.

Atsargiai suvyniojame, užkamšome visas angas. Paviršėlį aptempame lydytu sviestu.

Ruošinį dedam ant kepimo popieriumi užklotą skardą. Įkaitiname orkaitę iki 180ﹾC ir pašaunam keturiasdešimčiai minučių.

Kol kepa štrudelis, pasiruošiame gėrimą. Čia, mano nuomone, derėtų puikusis indiškasis čajus su masala. Šį gėrimą Indijoje pilsto visur: gatvėse, traukiniuose, šventyklose, pigiuose ir prabangiuose viešbučiuose. Ir visur ši arbata nežmoniškai skani, kainuotų ji 5 ar 50 rupijų. Čajui prireiks: pieno, juodos Asamo arbatos, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, kardamono.

Užvirinam pieną, dedame visus produktus.

Maišydami verdame ant silpnos ugnies maždaug 10-15 minučių. O, čia jau ir štrudelis iškepė. Nepamirštame pabarstyti jo cukraus pudra. Arbatą perkošti ir pilti į nedideles stiklinaites – būtent taip čajus tiekiamas indijoje. Saldu ir aromatinga.

Skanaus, mano brangūs arijai ir kiti indoeuropiečiai.

Rodyk draugams

Naujametinis Trentino meduolis

Pasiknaisiojęs internetuose, radau kad Italijoje yra vokiečių gyvenamas autonominis regionas – Trentinas. Šiaip, kaip didelis vokiško vyno ir itališkų desertų mylėtojas, pasirinkau šio regiono meduolį Zelteną. Kas gavosi? Pradžiai – 1990 metų (achtung! dvidešimties metų senumo) rizlingas, su maloniu dyzelino aromatu (išlaikyto rizlingo mylėtojai žino kas tai yra), sodria rūgštele.

O toliau tik konditerinės intuicijos šėlsmas. Nusiperkam:

  • 100 g džiovintų figų;
  • 100 g džiovintų kriaušių;
  • 50 g džiovintų slyvų;
  • 50 g džiovintų abrikosų;
  • 50 g džiovintų datulių.

Šiuos vaisius užmerkiame šaltam vandeny 12 valandų prieš kepdami meduolius. Be to, dar prireiks:

  • 200 g stambių razinų;
  • 200 g migdolų;
  • 50 g anakardžių;
  • 50 g džiovintų vyšnių;
  • stiklinės cukraus arba medaus;
  • poros stiklinių miltų;
  • gabalėlio sviesto;
  • prieskonių: juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus.

Razinas užmerkiame šiltame vandenyje arba rome 15 minučių. Riešutus užplikome verdančiu vandeniu – paprasčiau nulupti odeles. Migdolai turi būti švarūs!

Visus džiovintus vaisius, išskyrus vyšnias, supjaustome kubeliais, pridedame razinas, 2/3 smulkintų migdolų, cukrų, grūstus ar maltus prieskonius.

Paliekame pastovėti pusvalandį. Tada po truputį beriame miltus. Aš sijojau, nors nesu tikras ar šiam meduoliui to reikėjo. Minkome, kol pajusime, kad galime kočioti ir formuoti tešlą. Šiuo atveju, nieko bendro su krūtimis. Labai patogu kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lapų. Formą meduoliams suteikiame kokią tik šauna į galvą. Dedame ant sviestu sutepto popieriaus. Papuošiame džiovintomis vyšniomis, anakardžiais, likusiais migdolais.

Dedame skardą į iki 180°C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduos.

Manote, kad ten miltai ant meduolio? Ar koksas? Sako, kad šioje dainoje PJ Harvey dainuoja apie koksą. Aš manau, kad ne, greičiausiai apie Dorseto uolas, kur prabėgo jos vaikystė.

Prieš 12-13 metų teko būti koncerte, kur PJ apšildė Portishead. Tada man, snarglinam pacukui, žinančiam tik vieną jos dainą, atrodė, kad taip ir turi būti. Dabar, žiūrint iš perspektyvos (che che), manau, kad PJ Harvey – galva, kaip pasakytų pikinės liemenės.

Laimingų Naujųjų. Nieko daugiau negaliu Jums palinkėti – tik Meilės. Jei turėsite JĄ, turėsite viską.

Rodyk draugams

Arbatiniai kiaušiniai – ruošiamės Velykoms

Kalėdos. Suviliojame kokią kiaunę pigiais komplimentais ir pigiu vynu, pigiais pažadais apie amžiną meilę.

Kalėdos Kalėdomis, o jau ne už kalnų ir Velykos. Adventas baigėsi, atėjo laikas gerti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus, tad neprošal būtų ir užkandą susigalvoti kokią paprastą ir nebrangią. Ir kad būtų ne tik skanu, bet ir gražu. Ką darome? Ne, ne, netraukiame savo išmaniojo telefono, ibo jis čia nepadės. Tam reikės:

  • 10 kiaušinių (nors ką čia smulkintis, drąsiai imčiau kokį kibirą – kitą kartą nereikės terliotis);
  • trečdalio stiklinės sojos padažo;
  • mandarino arba apelsino škūrelės;
  • imbiero piršto;
  • poros šaukštų geros puero arbatos (ačiū Dievui, ji nebrangi);
  • prieskonių: Sičuanio pipirų, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus, cinamono;
  • druskos, cukraus – po šaukštą.

Prieskoniai ir arbata iš arčiau:

Nepatikėsite, bet kiaušinius reikia išvirti. Tiesiog išvirti, 7 minučių pakaks. Tada ištraukti iš puodo ir atvėsinti po šalto vandens srove. Kaip matote, nieko mirtinai sudėtingo. Tuo tarpu, į vandenį, kur virė kiaušiniai, pilame sojos padažą, suberiame visus prieskonius, druską, cukrų beigi arbatą (mandarino žievelę ir imbierą susmulkinam). Nu tikrai nebus sunku. Beje, sumažiname ugnį iki minimumo.

Kai tik kaiušiniai atvės, traiškome jų lukštus. Nelabai smarkiai, bet ir nelabai gailėdami: kad vidus liktų nepažeistas, o pats lukštas kuo smulkiau sueižėtų. Dabar dedame kiaušinius į verdančią “arbatą”. Uždengiame ir pamirštame porai, o geriau keturioms valandoms. Po keturių valandų išjungiame viryklę, bet kiaušinius puode su “arbata” paliekame per naktį.

Ryte nuovirą nupilame ir turime rezultatą:

Dabar šiuos kiaušinius galima laikyti šaldytuve gana ilgai, na bent iki artimiausios pjankės. Kai ateis draugas, sakvojažu su buteliais nešinas, pasikvieskime jį prie stalo ir pasiūlykime puikios marmurinės užkandos. Prie kiaušinių labai dera daikono šaknis, pašlakstyta ryžiu actu ir lengvu sojos padažu arba paprastas agurkas, pabarstytas čili milteliais.

Skanaus. Manau, kad šie kaiušiniais ne tik papuoš Velykų stalą, bet ir nustebins artimuosius pikantiška kiaušinio, anyžiaus ir puero derme.

Rodyk draugams

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

  • pusę triušiuko;
  • pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
  • 4-5 morkytes;
  • 2-3 svogūniukus;
  • 2 galvytes česnakiuko;
  • pankoliuko šaknelę;
  • džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
  • prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį” (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom

Rodyk draugams

Apie indiškus ledus, moterų orgazmą ir emancipaciją

Nebijau būti nepopuliarus, tačiau negaliu visko juk savyje laikyti, matydamas akivaizdžias neteisybes, vemiamas mums į veidus iš televizijos ekranų bei moteriškų žurnalų, žalojančias ne tik geltonsnapių mažvaikių glebius protelius, bet sumaišančias mintis net tokiems patyrusiems sekso ekspertams, kaip Pupkis. Aš vis laukiu, kad šie vaikinai sugriaus tą “Cosmo” ir kitų nesąmoningų žurnalų, “Nusivylusių namų šeimininkių” (hmmm, o gal kabučių nereikėjo?..) bei “Sekso ir miesto” herojų paskleistą mitą, neva moters orgazmas realiai egzistuoja. Nieko panašaus nesu regėjęs per savo audringą gyvenimą. Jo paprasčiausiai nėra. Kaip ir mitinio G taško. Esu beveik tikras, kad ir paslaptingasis klitoris yra sumanytas žiaurių moterų, kad turėtų kuo pamuštruoti savo minkštakūnius vyrus tik tam, kad parodytų savo viršenybę: tipo, būk mielas, pamasažuok už tai, kad taip kentėjau gimdydama tavo vaikus. Cha! kaip galima masažuot tą, ko nėra? O tie liurbiai tiki ir pasiduoda anų valiai.

Dar kita skaudi tema – spekuliacijos moterų emancipacija miegamajame. Ne ne, nesu vyras šovinistas ar mačistas, nieko panašaus. Esu už lyčių lygybę, už lygiavertę partneryste tarp vyro ir moters; netikiu, kad vyrai neverkia ar kad egzistuoja bobos su kiaušais. Tikiu, kad moterys tiek pat sumanios kaip ir vyrai, o dauguma vyrų tiek pat žiopli blondinai, kiek anekdotuose apdainuojamos damos. Tikiu, kad jei bent pusė pasaulio valstybių ir korporacijų vadovių būtų moterys, nebeliktų karų, skurdo, korupcijos. Bet jei jau, mielosios moterys, sugalvojate emancipaciją atsinešti ir į lovą, nebedrįskite tikėtis preliudijų, interliudijų, glamonių po… ar KP, o būkite malonios, suspėkite viską per tas dvi tris kritines minutes ir išmokite tučtuojau užmigti – tai ir bus tikroji lyčių lygybė.

Ir dėl Dievo meilės, neskaičiuokite tų nelemtų kalorijų: vis vien mes jus mylime liesas ir apvalias, jaunas ir senas, blondines, brunetes ir rudes, imituojančias orgazmą ar drąsiai pripažįstančias, kad jo nėra. Užtat aš jums parodysiu kaip pasigaminti tobulus ledus.

Reikės:

  • litro pačio riebiausio pieno, kokį tik rasite;
  • jei pieno riebumas nesiekia bent 4%, imame 200 ml riebios grietinėlės;
  • 100-150 g palmių arba rudojo cukraus, galima medaus; velniai nematė, jei nieko nėra geriau, tiks ir runkelių cukrus;
  • saujelę kardamono;
  • palkutę cinamono;

Padažui:

  • 1 laimą arba pusę citrinos;
  • 1 piktą čili pipirą;
  • keletą šaukštų cukraus;
  • mažą mažą žiupsnelį druskos.

Užkaičiame puode ant smarkios ugnies pieno grietinėlės mišinį, dedame preiskonius.

Kai užvirs, nemažiname ugnies, bet nuolat maišome. Iš pradžių pienas taikysis išlipti iš puodo, tai papučiame į jį ar kaip kitaip nuraminame, po minutės jis nebelips lauk, o gražiai kunkuliuos.

Pienas virs, mes nuolat maišysime, kol nenugaruos maždaug trečdalis skysčio. Tai truks maždaug 15-20 minučių. Tada beriame cukrų, ir vis maišome. Pamažu pienas įgaus subtilią kreminę spalvą ir konsistenciją.

Ypatingai malonus saugumo ir švelnumo jausmas apima žiūrnt į šią masę ir ją maišant: rodos, kad glostai debesį. O dar tas aromatas!

Kai masės beliks pusė nuo pradinio kiekio, išimame prieskonius, išjungiame viryklę ir, kartkartėmis pamaišydami, laukiame kol atvės. Tada dedame į šaldiklį. Ir kas pusvalandį išimame išmaišyti.

Matote, kaip ledai stingsta ties kraštais? Galite spragtelėti pele ant nuotraukos – ji padidėja iki 800×600 pikselių rezoliucijos, bus geriau matyti. Mūsų tikslas – neleisti ledams stingti netolygiai, tad, maždaug kas pusvalandį, juos vis kruopščiai išmaišome. Kai pajusite, kad ledai sustingo tiek, kad maišyti sunku, jie limpa prie šaukšto, perdedame į mažesnius indelius ar, jei kas turi, į gražias formeles.

Per pertraukėles tarp maišymų ruošiame padažą, idealiai tinkantį prie šių ledų: smulkintuvu ar kombaine sukapojame čili pipirą, sumaišome su šviežiai spausto laimo ar pusės citrinos sultimis.

Truputį pakaitiname ant sausos keptuvės, beriame keletą šaukštų cukraus ir truputį druskos. Nuolat maišome, kol susiformuos graži raudona karamelė.

Patarčiau šį padažą ruošti prieš pat patiekiant ledus ant stalo, antraip jis sustings į ledinukus. Kita vertus, jį vėl galima suskystinti, trumpai pašildžius.

Ką gi, pilame ant ledų padažo ir vualia – skanaus. Beje, šie indiški ledai vadinasi kulfi. Aš asmeniškai, skanesnių ledų nesu valgęs.

Na o pabaigai – apie vyrų ir moterų partnerystę:

Rodyk draugams