BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kalakutas šokolade. Meilė Amerikai 2

Apleidau aš maisto ruošimą. Viską apleidau. Na, įdomybes kartais panaršau internetuose. O šiaip, slampinėju po namus su nudrengtom treninginėm kelnėm, smirdančiu megztiniu ir keikiuosi.  Šiandien gavau pasiūlymą sudalyvauti laidoje Pirmas pasimatymas. Ir svarstau: ar verta paaukoti keletą gyvenimo valandų už malonumą patrolinti kiaunes? Gal tiek to. Geriau atsikelti ryte, pasiimti šautuvą, eiti į virtuvę ir gaminti pietus. Reikės:

užsiauginto moliūgo;

užsiaugintų kukurūzų;

užsiaugintų kalendrų;

turginio kalakuto filė;

svogūno;

česnako;

pomidorų savose sultyse;

čiliako;

džiovintų abrikosų;

kukurūzų aliejaus

prieskonių: jūros druskos; kakavos, kumino, kalendrų sėklos, raudonėlių.

O dabar greitai greitai, nes aš čia ne to atėjau, smulkiai pjaustome svogūną, česnaką, kepiname su trupučiu aliejaus, barstome kuminu ir raudonėliu. Kai svogūnai suminkštės, dedame supjaustytą kalakutieną ir pabarstome kalendrų sėklomis.

Pakepiname truputį mėsą, pilame pomidorus su visomis sultimis, dedame šaukštą kakavos, čiliaką, smulkintus abrikosus ir troškiname pusvalandį. Ai, ir pasūdome. Po to dedame smulkintą moliūgą. Nedaug, dėl aromato.

Troškiname dar 10 minučių. Patiekiame su virtomis kukurūzų burbuolėmis, keptomis bulvėmis, pasibarstę šviežia kalendra. Užgerti šį patiekalą būtinai tik burbonu.

Greitai, kol dar nepamiršau, kaip troškinti farširuotas paprikas:

Turinys ant puodo dugno, manau suprasite. O paprikas kemšam kepintais svogūnais, kapota mėsa ir aldente ryžiais beigi raugerškio uogomis.

Skanaus.

O dabar – dėl ko susirinkome. Turiu mintį sukurti blogą, šį kart ne kulinarinį. Jei Jūs man padėsite, gal pavyks, jei ne – dar kartą įsitikinsiu, kad Lietuva pasaulio šiknaskylė. Siųskite nuotraukas, panašias į tas, kur įdėjau žemiau, pačių darytas ar kitų, man į elektroninį paštą igelis@gmail.com su trumpu aprašymu. Jei surinksime kritinę masę fotkių, bent 20, manau projektą pradėsiu.

1983 m. Jei pastebėjote, paminklo girtam Gedimimui dar nė kvapo, skulptūrų ant Arkikatedros frontono irgi nėra. Čia aš su mama ir patėviu, jei ką.

~1998 m. Tikslios datos nepamenu. VU IF kiemas. Norėjau padaryti nuotrauką į kitą kiemo pusę, deja, pasažas jau įstiklintas, nelabai pavyko susiorientuoti erdvėje. Bus daugiau.

PS. Gersenės nuotraukos gausis su geresniais už manąjį fotoaparatą, ypač, jei naudosite štatyvą.

PPS. pagalba 1, pagalba 2

Rodyk draugams

Apie blynus, daržoves ir Lietuvos socialines problemas

Socialinė įtampa tvyro mūsų lietuviškoje visuomenėje, niekas to nepaneigs. Nuolat kyla klausimas: kodėl taip atsitiko mums? Aš, kaip neišsipildęs sociologas, regiu dvi priežastis. Pirmoji – kad lietuvių tauta, skirtingai nei daugelis Europos tautų, yra intravertiška tauta. Kalbu ne apie atskirus individus, nors, greičiausiai, ir atskiras statistinis lietuvis yra intravertas, bet apie visuomenę. Užuot išliejusi pyktį ant sistemos, ant nomenklatūros, galų gale ant kitų, mūsų visuomenė vykdo socialinį suicidą. Paprastais žodžiais tariant, mes einame paprasčiausiu keliu – emigruojame, tokiu būdu nusižudome kaip bendruomenė. Man, kaip neišsipildžiusiam psichologui, atrodo, kad tauta prarado savisaugos instinktą, ko nepasakyčiau, pavyzdžiui apie graikus.

Kita mūsų, o ko gero, ir viso Vakarų pasaulio, bėda – visadulkinanti sistema. Regiu dvi šios sistemos kiekybines komponentes: mases ir jas dulkinantį elitą (gal pastebėjote, elitą išskiriu kursyvu, che che, mes juk ne Makevialio ar Ortega y Gaseto laikais gyvenam). Kuriai daliai save priskirsite? Jei nenorite, kad sistema dulkintų Jus, dulkinkite ją, bet būkite padorūs – veskite ją. Tapkite elitu.

Kodėl tokia ilga ir sunki įžanga prieš šios dienos receptą? Prisimiau laikus, kai gyvenome prie kitos sistemos, kai dažnai visko trūko, kai paprasti dalykai teikdavo džiaugsmo. Dabar, kai sistema kita, mus apėmęs besaikis persisotinimo jausmas. Mes turime visko, ką galima nusipirkti už pinigus, bet tai laimės nesuteikia, ar ne?

Kokią sistemą rinkčiausi aš, jei galėčiau? Jokios, bet kokia sistema – tai blogis. Aš, kaip neišsipildęs kulinaras, siūlau Jūsų dėmesiui du paprastus ir banalius receptus. Toks maistas tikrai suteikia džiaugsmo.

Pirmasis iš tų laikų, kai visko trūko. Reikės:

  • puskilio bulvių;
  • svogūno;
  • 2 kiaušinių;
  • nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • druskos, pipirų

Alus čia tik kaip kūrybinės dalies atributas.

Bulves ir svogūną tarkuojame smulkia rankine tarka. Na, gerai, jei jau sistema Jus išdulkino, naudokite elektrinę. Tarkius sūdome, pipiriname, įmušam du kiaušinius.

Kepame ketaus keptuvėje (kiti – tefloninėje, porcelianinėje ir t.t.) saulėgrąžų aliejuje. Kertam su obuoliene, nes grietinė – persositinimo simbolis.

Kad nebūčiau apkaltintas nostalgializmu ir penktakolonizmu, siūlau dar vieną kuklų receptą a la India su europietiškais akcentais. Reikės:

  • poros cukinijų;
  • paprikų;
  • pomidorų (krakmolingesnių);
  • svogūno;
  • saujos miltų;
  • kiaušinio;
  • druskos;
  • aha, alaus tikrai reikės;
  • prieskonių: čili miltelių, kumino, juodgrūdės, juodųjų pipirų, garstyčių sėklų,
  • gero kepimo aliejaus arba gi.

Daržovėmis galima varijuoti: tiks morkos, apvirtos bulvės, moliūgai, hibiskai ir t.t.

Daržoves pjaustome šaibomis. Sukame tašlą iš miltų, kiaušinio, grūstų prieskonių ir alaus. Ja ja, alaus.

Labai gerai įkaitiname keptuvę su stikline aliejaus. Mano atveju – dygminų. Rekomenduoju.

Užmaišytoje tešloje apvoliojome daržovių griežinėlius ir kepame po vieną sluoksnį verdančiame aliejuje.

Ką mes turime? Po dviejų trijų minučių – minkštas daržoves traškioje kvapnioje plutelėje.

Aš padariau klaidą – mano tešla kiek per skysta gavosi (vis dėl to alaus), tad siūlyčiau maišyti tirštesnę.

Skanaus, nepasiduokite sistemai.

Rodyk draugams

Keletas vasaros receptų

Nežinau kaip Jums, bet man vasara baigiasi, kai nurausta šermukšnių uogos. O šiemet jos nuraudo kaip niekada anksti – maždaug prieš dvi savaites. Labai greitai prabėgo ši vasara, kad net nespėjau papostinti jokių receptų. Tai nereiškia, kad negaminau nieko įdomaus. Tiesiog ne visada fotografavau, ne visada turėjau noro ar jėgų rašyti. Bet trumpą vasarinių receptų kompiliaciją pateiksiu Jūsų dėmesiui.

Štai – savo daržo gėrybės: cukinijos, baklažanai, paprikos, pabarstytos pipirais bei šviežiais laukiniais raudonėliais, pašlakstyti alyvuogių aliejumi.

Visa tai kepama orkaitėje 200ºC temperatūroje apie pusvalandį.

Daromas padažas iš medaus, citrinos sulčių, druskos ir grūsto česnako.

Ir patiekiama su blanširuotom (nuplikytom verdančiu vandeniu ir palaikytom lediniame vandenyje) šparaginėm pupelėm.

Arba kitas receptas: stir and fry variacija gamtoje su cukinijom, paprika, morkom, saldžiais svogūnais, sojos padaže marinuota kiauliena. Daržovės pjaustomos juostelėm, mėsa taip pat ir pusvalandžiui užpilama sojos padažo ir piprų mišiniu. Svogūnai ketvirčiuojami. Maksimaliai virš laužo įkaitinamas vokas, pilamas šaukštas aliejaus. Daržovės kepamos po keliolika sekundžių iš eilės: morkos, cukinijos su paprika.

Tada svogūnų ketvirčiai, galiausiai – mėsa, ji kepinama ne ilgiau kaip 10 sekundžių, tada į voką grąžinmos daržovės.

Viskas maišoma, dedamas kapotas imbieras, kapotas čili pipiras, pilamas sojos padažas, actas, beriamas cukrus. Prieš nuimant voką nuo ugnies dar beriamas kapotas česnakas.

Dar vienas kelioninis receptas – višta, kepta tešloje (arba molyje). Iš vakaro višta marinuojama aliejaus, čipotlių, kmynų ir čiobrelių marinate – tiesiog aptepama. Beje, prieš tai, subadyta siauru peiliu ir “prikimšta” į skylutes česnako skiltelių.

Kitą dieną užkuriamas laužas (mano atveju – krosnis). Iš miltų ir vandens daromas didžiulis blynas,

į kurį kruopščiai, nepaliekant nė menkiausio plyšio, vyniojama višta.

Tas didelis miltuotas (sakau, galima sukti it į molinį blyną) kamuolys metamas į laužo žarijas arba į gerai įkaitintą krosnį maždaug valandai.

Rezultatas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekoks.

Tačiau mes tos sudegusios ir anglimis aplipusios tešlos galime ir nevalgyti. Mus domina tik sultinga kvapni vištiena, tūnanti viduje. (Pupki, nenumanai, kodėl neradau tos esminės vištos nuotraukos?).

Kol kas tiek, ilgainiui Jūsų dėmesio dar laukia keleto upių aprašymai. Tad, so long yo!

Rodyk draugams

Suvalgyti pūdą druskos (N-18, griežtai)

Labai negudrausiu, o tiesiog išversiu savo seną receptą. Ir nepatingėsiu net pasikeikti, tad, nepilnamečiai, malonėkite spustelėti kryžiuką savo vogtų ViMdousų lango dešinėje, tėvų pirkto Mako kairėje ar kreivai sudiegto Gnome3 viduryje. Viskas? Suaugusieji, galim pratęsti?

Jums, be abejo, kils klausimų, kodėl aš išvariau mažvaikius? Taigi tie dibilai perskaitys receptą ir sugalvos, kad gali be pasekmių suėsti 16 kg druskos, o paskui už pasekmes man atsakinėt? A? Jie gi dar nemoka tarp eilučių skaityt, ne tai, kad Jūs.

Pradedam. Lengvai vakarienei reikės:

  • kokių 2 kg druskos, pačios pigiausios, xule (nu ne asilai gi mes tempti namo 16 kg? O paskui juos suėsti per vakarienę, nesvarbu, kad su seksualiniu (in advance) partneriu;
  • rozmarino šakelės;
  • 0,5 kg morkų (ochochoooo);
  • čili pipiro;
  • 50 g sviesto;
  • na ir smulkmės kokios: 4 nedidelių pirmo ir paskutinio šviežumo ešerių ar poros didesnių; galima ir vieną gerą jūros ešerį, kaip pirminiame recepte – bus dar geriau).

Užkuriame orkaitę 200-220ﹾC karščiui. Kol kaista – išdarinėjame žuvį, išpjaunam žiaunas, bet, šiukštu, neskutam. Kokia žuvis bebūtų. Tai labai svarbu, pedantai – įsidėmėkite. Nuplautiems kūneliams į pilvų ertmes kišam truputį rozmarino. Nedaug, juk nenorime valgyti eglės skonio žuvies druskos.

Toliau. Ant skardos pilame druskos sluoksnį, maždaug 1-1,5 cm storio.

Pašarvojame ešerių kūnelius, taip parodydami jiems deramą pagarbą.

Užkasame kūnelius storu druskos sluoksniu, kad neliktų jokių skylių.

Galim, dėl viso pikto, dar pasūdyti mūsų patiekalą. Dedam skardą su žuvimis į įkaitintą virtuvinį pepelacą ir palydim į 20 minučių kelionę laike. Kol žuvys keliauja, mes ne tik, kad nesixoderinam, bet net negirtuokliaujam ir neveltėdžiaujam. O skutam ir supjaustom morkas beigi sukapojame čiliaką. Pastarąjį apkepiname truputį svieste.

Tada sujungiame su morkomis.

Kepame neilgai, kad tik vos vos suminkštėtų morkos, bet liktų traškios.

Aaa, štai ir žuvys prisirpo! Ištraukiam skardą iš orkaitės, palaukiam, kol truputį atvės druska, o paskum atsargiai nudaužom ją nuo žuvų – mat, druska apie žuvis bus sukietėjusi. Būtų neblogai nubraukti visą druską nuo žuvies kūnelio kokiu šepetėliu. Ir jau viskas, galima tiekti ant stalo.

Trumparegiai netrukus ima klausinėti: o nesūru? O ir ne nesūru, atrėšiu, nebent druskos pateko į ešerio vidų. Jei ne – lupam žvynus su oda. Tipo taip

Tai – tikras žuvies skonis. Ji neperkepa, neišdžiūsta, nesukrenta. Labai švelni, sultinga ir minkša, bet tuo pačiu ir stangri žuvis ( nagaliu juk sakyti – mėsa). Paragvę taip ruoštos žuvies, ypač, jei ji ką tik pagauta jūroje, Jūs nenorėsite jokiais kitais būdais gamintos žuvies. Skanaus.

Ką gi, lengvai užkandę, galima pamažu dročinti savo pimpalus iki aldente būdenos, labai nepersistenkime.

PS: jei kam trūksta druskos patiekale, gali pasibarstyti valgio metu

Rodyk draugams

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Rodyk draugams

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

(Čili) pipirai su sūriu – kodėl aš esu alkoholikas

Sveiki, aš Igelis, aš esu alkoholikas.

Ne, aš  dar ne degradas, bet sistemingai einu link to, kad juo tapčiau. Ne, visai nesąmoningai ir netikslingai. Bet būkime realistai: ilgainiui aš prasigersiu. Kaip ir daugelis iš mūsų – nedaugelis iš mūsų negeria. Kodėl taip yra? Man atrodo, kad susideda daugybė faktorių: mūsų sistemos suluošinti tėvai, valdžia, kurią išsirinkome, mokykla – niekas žmoniškai nepaaiškino, kad gerti yra mirtinai pavojinga. Ir dabartinė, kitokia, bet vis dėlto sistema, mus sėkmingai luošina. Aš jau nebesipriešinu, nors ir suvokiu einąs į pražūtį, nes gerti – gera. Daugelis mano pažįstamų nežino ar nenori žinot, kad jie – alchašai. Aš viliuosi, kad kažkas iš Jūsų dar turi jėgų ir noro mesti gerti.

Ir štai, Jūsų dėmesiui, patiekalas, kurio nedera valgyti be alaus. Tarp kitko, begamindamas šį patiekalą patyriau milžinišką stresą, ko pasekoje prisigėriau labiau nei bet kada. Kodėl? Pamatytumėte kaip Maximoje pjausto pančetą: kaip Zbišeko ir Malgožatos vestuvėms Kalesninkų kaime. Į prašymą, kad supjaustytų ploniau, gaunu atsakymą, kad sugedo pjaustyklė, ir man teks pačiam susipjautyti. Ką gi, teks. Be kita ko, nusivariau nuo kojų Vilniuje ieškodamas šviežių chalapenių. Spėkite ar radau. Belieka interpretuoti, xule. Imam:

  • 10 chalapenių. Ablomas, tad, sukandę dantis, keičiam paprastais čiliakais arba žaliąja paprika;
  • 300-400 g brinzos, fetos ar kokio kreminio sūrio a la Philadelphia;
  • labai plonai pjaustytos pančetos ar šiaip vytintos šoninės (grieždami dantimis ir keikdami Maximą imam delno storumo gabalėlius);
  • papildomai, bet nebūtinai – truputį čorizo ar kitos aštrios rūkytos dėšros, jei naudojam saldžias paprikas.

Viskas, daugiau nieko. Valom čiliakų sėklas, stengdamiesi kuo mažiau juos pažeisti. Jei naudojam paprikas – pjaunam per pusę arba, dar geriau – ketvirčiuojam.

Kemšam į pipirus pamaigytą sūrį.

Ir įvyniojame, jei pavyks, į šoninę. Jei šoninė plona – problemų nebus.

Aš, kaip matote, problemų turiu. Be to, panaudoju čorizo dešros truputį, dėl aštrumo. Dedam pipirus į įkaitintą iki 180ﹾC orkaitę (ar pastebėjote, kad vietoj laipsnio simbolio naudoju kažkokį arabišką ženklą?) 20-30 minučių. Nors, chalapenius, manau, būtų galima išimti anksčiau.

O ja,  das ist fantastisch! Prie alaus geresnio zakusono nebūna.

Su saldžiom paprikom šiaip sau, dar be to, jos storapadės, tad manau, jas reikėjo prieš kemšant sūriu dar palaikyti ant grilio 15 minučių.

Susinervinęs dėl to, kad Lietuva yra pasaulio šiknaskylė, užsisakiau iš internetų chalapenių sėklų. Bandysiu auginti ant palangės. O jei atsiras geraširdžių lietuvių Tex-Mex regione – maldauju, siųskite chalapenius ir čipotlius man. Ačiū.

Negerkite, broliai ir seserys. Geriau mylėkitės.

Rodyk draugams

Mačo maistas

Atsikeli ryte, nuotaika puiki, taip ir išdulkintum ką nors, jautiesi žvėrimi (netikėtas ekspromtas, che che). Išlendi iš miegamojo į virtuvę, užsimaišai kokteilį.

Chule, 50/50 sauso vermuto ir gero džino, gera alyvuogė, o dar geriau – dvi kalamatos. Pusryčiaujame tik taip, nes esame tikri vyrai. Oooo, kur žmona? Gamina salotas?

(Versti, manau, nereikia)

Šiknon salotas, vyrai valgo tikrą maistą.

  • 1 kg šaldytų krevečių;
  • šaukštas kokosų aliejaus (tiks ir kitas, bet tada geriau bekvapis);
  • imbiero pirštas;
  • pusė česnako;
  • šviežias čiliakas, bet neturiu, naudoju rūkyto čipotlio miltelius;
  • šaukštas žuvų arba sojos padažo.

Ok, krevetes išlukštenam, normalūs bičai kiautų neišmeta, o verda pizdatą sultinį, bet tai – kita istorija. O dabar: apystambiai kapojam imbierą, česnaką. Įkaitiname šaukštą kokoso aliejaus keptuvėje ar voke.

Kokosų aliejus turi unikalių savybių: jo degimo temperatūra yra labai aukšta (kiek žinau, aukštesnę turi tik lydytas sviestas), kas leidžia vikriam kulinarui maksimaliai jį įkaitinti, nebijant, kad suirs žmogaus organizmui reikalingos riebiosios rūgštys. Šį kartą nedemonstruojame fanatizmo ir aliejų kaitiname nesmarkiai – mums svarbu išsaugoti kokosų aromatą. Dedame kapotą imbierą.

Pakepiname kol pajusime imbiero aromatą ir iškart metame išlukštentų krevečių kūnelius bei pilame truputį žuvų arba sojos padažo.

Iškart išjungiame viryklę, nes krevetės ir taip virtos, jas reikia tik pašildyti ir prisotinti padažo aromatu, tad intensyviai maišome keptuvės turinį, dedame kapotą česnaką ir čiliaką arba čipotlį, kaip mano atveju.

Viskas, pilame krevetes su visu padažu ant jau išvirtų ryžių arba “stiklinių” ryžių makaronų. Patiekiame su bananais, o jei turime – ir su šviežia kalendra beigi laimo sultimis. Užgeriame rūkyto salyklo alumi. Arba šiaip alumi.

Žinokite, čipotlio, t.y. rūkyto čiliako ir Märzeno, t.y. rūkyto salyklo alaus, dermė nereali, kažkas fantastiško. Ir kas sakė, kad tikti mačo turi valgyti steiką su krauju? Silpnaregiai?

Skanaus. Vyrai, vienykimės!

Rodyk draugams

Deminutyvinis triušio birjanis su vaisiais

Tęsiame indiškąją temą. Ta proga – kertinis šiaurės Indijos virtuvės akmuo. Taip, tai birjanis, tik labai nebūdingas Indijai, bo esu įsitikinęs, kad nei induistai, nei, juoba musulmonai, triušienos nevalgo. Bet kadangi mes dedame savo neapipjaustytus skersus ant halal sąvokos, gaminamės būtent tokį birjanį, bo tai geriau nei vištiena, patikėkit.

Kodėl deminutyvinis, manau, kilo klausimas žingeidžiam skaitytojui? Jei Jūs atsakysite į klausimą, kodėl daugybė žmonių Lietuvoje kalboje ir rašydami vartoja tiek daug mažybinių formų, pažadu, pasakysiu, kodėl mano birjanis deminutyvinis.

Receptukas.

Netaupydami pinigėlių, pasiimame kokius 50 litukų ir einame į turgelį. Prezumpuodami, kad į birjaniuką dėbsos kokios keturios alkanos burnytės, nusiperkame:

  • pusę triušiuko;
  • pusę kilogramėlio gerų basmati ryžiukų;
  • 4-5 morkytes;
  • 2-3 svogūniukus;
  • 2 galvytes česnakiuko;
  • pankoliuko šaknelę;
  • džiovintų vaisiukų: figyčių, datulyčių, abrikosiukų, razinyčių (perku čia);
  • prieskoniukų: palkutę cinamoniuko, čiliuką, keletą kardamoniukų, saujelę kuminiuko, žiupsnelį šafraniuko (visi iš Indijytės), pipiriukų; druskytės, aliejuko.

Triušiuką sukapojama į kokias 6-8 dalytes, nuplauname, nusausiname ir, pabarstę juodaisiai pipiriukais, paliekame kokiai valandėlei ar ilgiau. Ryžiukus perplauname 10 kartelių ir užmerkiame šaltame vandeniukyje irgi kokiai valandėlei. Džiovintus vaisiukus perplauname ir užmerkiame 15 minutyčių. Daržovytes supjaustome.

Na va, atlikome “namų darbelį” (lotuliukas), imamės tikro gaminimo. Giliame puodukyje įkaitiname pusę stiklinytės gero aliejuko (medvilnės, garstyčių ar kukurūziukų) ir apkepiname mėsytę, pabarstydami trupučiu kuminiuko. Tik tiek, kad apskrustų, kiek mums patinka. Išimame ir dedame svogūniukus.

Svogūniukams suminkštėjus, metame cinamono palkutę, dedame morkytes (gerai būtų šiaudeliais pjaustytas, bet mes juk tinginiukai, ar ne :šypseniukas:) ir pankoliuką. Truputį patroškiname, grąžiname mėsytę, dedame neluptus česnakiukus, kardamoniuką, čiliuką.

Pilame keletą stiklinyčių šalto vandeniuko, kad vos vos apsemtų daržovytes.

Va čia pirmą kartą ant scenytės pasirodo druskytė. Ir nė minute anksčiau. Gerai pasūdome, kad būtų kiek per sūru. Troškiname viską ant mažos ugnytės maždaug 40 minučių, nu maksimum valandytę. Tada dedame stambiai pakapotus vaisiukus (razinyčių nesmulkinam), nupiltus ryžiukus, beriame likusį kuminiuką.

Aaaa, čia gi ploviukas, sakys pastabus skaitytojas. Panašu, atkirsiu, bet nevisai. Esminis akcentukas – šafraniukas. Mes jį užpilame sultinuku.

Palaikę 15 minučių, pilame ant ryžiukų, uždengiame puodžiuką dangteliu ir paliekame lengvai troškintis ant laaaabai silpnos ugnelės dar 15-20 minutyčių.

Turiu nuliūdinti mielus skaitytojėlius, bet finalinių nuotraukyčių nepavyko padaryti, nes atvažiavo sveteliai su mašiniuku, pakabino dantukus virš garuojančio puodžiuko ir neleido nieko daryti, nebyliai reikalaudami birjaniuko. Valgėme su mango čatniu (marinuoti žali mangai su laimu ir čiliaku) ir lengvu raudonu Rioja rašaliuku.

Na, paprastai, po tokio maistelio, kupino afrodiziakėlių, patraukia ant lengvo lytinio aktelio, tad nesnauskime, dauginkimės ir veiskimės.

Laimės Jums visiems. Ir nebenusišnekėkite deminutyvais, kaip aš.

Su artėjančiom

Rodyk draugams

Pirmasis pasimatymas su vegetariška kofta

Mėgstu avinžirnius. Atstoja mėsą, kai ši nusibosta arba, kaip šiuo atveju – Adventas. Pradedu. Dar vakar pradėjau jai išėjus. Užmerkiau pakelį avinžirnių ir palikau šaldytuve.

O užvakar kas buvo? Ėjau į pasimatymą. Ėjome Senamiesčio gatvėmis, buvo šilta ir truputį nejauku. Kaip visada. Ji galvojo apie tai, kokie panašūs mūsų interesai. Aš galvojau apie jos krūtis. Pauzėse tarp žodžių (nepamenu kokių), ji galvojo apie šiltas mano rankas. Aš galvojau apie jos krūtis. Laikėmės už rankų, jai šmėkštelėjo, kad mano rankos tvirtos, bet  švelnios. Įdomu, pamaniau, kaip jausčiausi suėmęs jos krūtis? Ji žvelgė man į akis, o! jos žalios; aš žvelgiau į jos krūtis… bliamba, jos paslėptos po palaidine. Mes bučiavomės, iš pradžių atsargiai, vėliau kiek aistringiau. Ji nieko negalvojo, o aš – apie jos krūtis. Gal kavos su kardamonu ir džiovintais abrikosais pas mane, viltingai klausiu, nesukdamas sau galvos, kad jau vėlyvas vakaras?

Mielai, sako ji. Gal ji jau planuoja mūsų bendrą gyvenimą, jei sutinka?

Kava aušta nepaliesta ant virtuvės stalo. Mes vartomės po virtuvės stalu, ji nusiima liemenėlę. O Dieve, krūtys!

Labas rytas, ji išėjo. Po to, kai aš užmigau. O ką? Ką man dar reikėjo daryti, masažuoti jos pėdas? Žaisti su ja šachmatais?

Noriu valgyti. Prisimenu, kad turiu išmirkusių avinžirnių. Statau puodą su jais ant viryklės, beriu šaukštą ciberžolės.

Palieku virti pusvalandį. Gal kiek daugiau. Tada pasiruošiu prieskonius. Ai, kokie jie svarbūs, kad Jūs žinotumėte.

Malta kalendra, asafetida, ožragė, čili, juodieji pipirai, kuminas.

Dar išsiverdu vieną dvi bulves atskirai. Kai avinžirniai išvirs, nupilu skystį, beriu truputį jūros druskos (tik ne anksčiau, nei išvirs) ir sugrūdu kartu su virtom bulvėm iki rupios košės. Beriu prieskonius, išspaudžiu pusę citrinos. Turiu paruošą koftai.

Kofta – tai paprasčiausi kotletai Rytų virtuvėje. Indijoje juos gamina iš avinžirnių, Turkijoj ir kitose musulmoniškose šalyse – iš avienos ar jautienos. Tad miltuotom rankom lipdau kotletus ir kepu įkaitintame garstyčių sėklų arba saulėgrąžų aliejuje.

Kol ten ką, pasigaminu padažą: čili, česnakas, svogūnas.

Apkepu. Su kuminu, tarkim.

Valgau koftą su padažu ir kokiom nors raugintom daržovėm, čatniu ar ačaru. Dabar turėjau tik raugintų agurkų.

Skanaus. Neapgaudinėkime savęs: jos galvoja apie mus, mes – tik apie jų krūtis, nieko čia nepadarysi, pirmas tai pasimatymas, šešti santuokos metai ar auksinių vestuvių išvakarės.

Aš manau, kad ji dar grįš. Bent jau pavalgyti

Rodyk draugams