BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie blynus, daržoves ir Lietuvos socialines problemas

Socialinė įtampa tvyro mūsų lietuviškoje visuomenėje, niekas to nepaneigs. Nuolat kyla klausimas: kodėl taip atsitiko mums? Aš, kaip neišsipildęs sociologas, regiu dvi priežastis. Pirmoji – kad lietuvių tauta, skirtingai nei daugelis Europos tautų, yra intravertiška tauta. Kalbu ne apie atskirus individus, nors, greičiausiai, ir atskiras statistinis lietuvis yra intravertas, bet apie visuomenę. Užuot išliejusi pyktį ant sistemos, ant nomenklatūros, galų gale ant kitų, mūsų visuomenė vykdo socialinį suicidą. Paprastais žodžiais tariant, mes einame paprasčiausiu keliu – emigruojame, tokiu būdu nusižudome kaip bendruomenė. Man, kaip neišsipildžiusiam psichologui, atrodo, kad tauta prarado savisaugos instinktą, ko nepasakyčiau, pavyzdžiui apie graikus.

Kita mūsų, o ko gero, ir viso Vakarų pasaulio, bėda – visadulkinanti sistema. Regiu dvi šios sistemos kiekybines komponentes: mases ir jas dulkinantį elitą (gal pastebėjote, elitą išskiriu kursyvu, che che, mes juk ne Makevialio ar Ortega y Gaseto laikais gyvenam). Kuriai daliai save priskirsite? Jei nenorite, kad sistema dulkintų Jus, dulkinkite ją, bet būkite padorūs – veskite ją. Tapkite elitu.

Kodėl tokia ilga ir sunki įžanga prieš šios dienos receptą? Prisimiau laikus, kai gyvenome prie kitos sistemos, kai dažnai visko trūko, kai paprasti dalykai teikdavo džiaugsmo. Dabar, kai sistema kita, mus apėmęs besaikis persisotinimo jausmas. Mes turime visko, ką galima nusipirkti už pinigus, bet tai laimės nesuteikia, ar ne?

Kokią sistemą rinkčiausi aš, jei galėčiau? Jokios, bet kokia sistema – tai blogis. Aš, kaip neišsipildęs kulinaras, siūlau Jūsų dėmesiui du paprastus ir banalius receptus. Toks maistas tikrai suteikia džiaugsmo.

Pirmasis iš tų laikų, kai visko trūko. Reikės:

  • puskilio bulvių;
  • svogūno;
  • 2 kiaušinių;
  • nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
  • druskos, pipirų

Alus čia tik kaip kūrybinės dalies atributas.

Bulves ir svogūną tarkuojame smulkia rankine tarka. Na, gerai, jei jau sistema Jus išdulkino, naudokite elektrinę. Tarkius sūdome, pipiriname, įmušam du kiaušinius.

Kepame ketaus keptuvėje (kiti – tefloninėje, porcelianinėje ir t.t.) saulėgrąžų aliejuje. Kertam su obuoliene, nes grietinė – persositinimo simbolis.

Kad nebūčiau apkaltintas nostalgializmu ir penktakolonizmu, siūlau dar vieną kuklų receptą a la India su europietiškais akcentais. Reikės:

  • poros cukinijų;
  • paprikų;
  • pomidorų (krakmolingesnių);
  • svogūno;
  • saujos miltų;
  • kiaušinio;
  • druskos;
  • aha, alaus tikrai reikės;
  • prieskonių: čili miltelių, kumino, juodgrūdės, juodųjų pipirų, garstyčių sėklų,
  • gero kepimo aliejaus arba gi.

Daržovėmis galima varijuoti: tiks morkos, apvirtos bulvės, moliūgai, hibiskai ir t.t.

Daržoves pjaustome šaibomis. Sukame tašlą iš miltų, kiaušinio, grūstų prieskonių ir alaus. Ja ja, alaus.

Labai gerai įkaitiname keptuvę su stikline aliejaus. Mano atveju – dygminų. Rekomenduoju.

Užmaišytoje tešloje apvoliojome daržovių griežinėlius ir kepame po vieną sluoksnį verdančiame aliejuje.

Ką mes turime? Po dviejų trijų minučių – minkštas daržoves traškioje kvapnioje plutelėje.

Aš padariau klaidą – mano tešla kiek per skysta gavosi (vis dėl to alaus), tad siūlyčiau maišyti tirštesnę.

Skanaus, nepasiduokite sistemai.

Rodyk draugams

Vasaros gėrybės – bulvės su voveraitėmis

Vakar popietę praleidau miške, kur pilna erkių, uodų, gylių, gyvačių, voveraičių ir bruknių. Užvakar popietę praleidau savo darže, kur gausiai užderėjo cukinijos, pupelės, svogūnai, burokėliai, morkos, bulvės ir t.t. Šiandien popietę buvau balkone, kur jau sirpsta chalapeniai, kalendra, bazilikai, petražolės.  Daugiau man nieko ir nereikia. Tuokart imu:

  • bulvių;
  • voveraičių;
  • svogūną;
  • grietinės;
  • sviesto, druskos, pipirų, kmynų, raudonėlių, petražolių.

Viskas šviežia kaip nuotakos bučinys.

Kaip patys suprantate, nieko mandro čia nėra. Kol kepam bulves orkaitėje, pabarstę kmynais ir druska, pašlakstę aliejumi, ketaus keptuvėje įkaitintame svieste pakepiname smulkintą svogūną su raudonėlio šakelėmis, kiek vėliau dedame voveraites. Patroškiname, kol išgaruos didžioji dalis drėgmės, pasūdome, papipiriname, dedam gerą šaukštą grietinės.

Išjungiame viryklę, prieš tai viską išmaišę. Ahaaa, štai ir bulvės gražiai apskrudo.

Neišjungiame orkaitės, o sudedam grybų padažą ant bulvių ir grąžiname į orkaitę.

Po 15 minučių – vualia.

Su alum, be abejo. Ir su pievų žiedais. Ir su mano draugės nuotakos užaugintais čiliakais. Ačiū.

Nu ir silpnaregiams, tradiciškai.

Ir toliaregei nuotakai:

Rodyk draugams

Patriotiška Stroganovo jautiena

Mes kalbėjome kada apie patriotizmą? Ką gero ar blogo galime apie jį pasakyti? Ar aš esu patriotas? Iš esmės – taip. Bet kas yra esmė? Xujita, štai kas. Kažkada mano dievinamas pedikas Oskaras Vaildas pasakė, kad “patriotizmas – pašlemėkų dorybė” (pažodžiui “patriotism is the virtue of the vicious“). Ir negaliu nesutikti. Bet ir argumentų neturiu, kodėl sutinku. Štai turime taurų/ plikagalvį gražuolį (the bold/ bald and the beautiful) Lietuvos patriotą Algį Greitai. Konservatorių, jajibu. O iš esmės – jis tik paprastas padugnė. Ir visai ne dėl Radioshow, ne dėl blevyzgų, ne dėl peliuko vaidmens. Ne, jis sumautas menkysta, lakantis iki žemės graibymo, kovojantis donkichotas su neegzistuojančių solomonų malūnais. Arba va kitas patriotas – Buškevičius, tviskantis kalėjimo paniatkėmis.

Ne, nemyliu aš Lietuvos, bet ne dėl ekonominės ar socialinės įtampos, tvyrančios mūsuose. Tiesiog nemyliu, kaip sakė profesorius Preobraženskis, proletariato. Nemyliu karingųjų patriotų. Man būna baisiai gėda (ar žinote tą jausmą, kai gėda už kitus?), kai patriotiškai kas nors aiškina užsieniečiams apie mūsų valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Arba koks nivjibenas lietuviškas krepšinis.

Žinote ką, dėjau ant žalvarinių žiedų, ant sutartinių ir gintarinių dantų protezų. Gaminsiu šiandien kažką rusiško, oba. Reikės:

  • ~0,5 kg jautienos kumpio;
  • dviejų svogūnų;
  • 200 g grietinės;
  • šaukšto pomidorų pastos;
  • saujos miltų;
  • druskos, pipirų;
  • žalumynų.

Pradedam nuo mėsos. Jautiena – privaloma. Kumpis tinka idealiausiai, bet galima ir nugarinę, jei negaila jos troškinti. Mėsą supjaustome skersai raumenų skaidulų delno didumo gabalais. Tada juos gerai sudubasinam. Plaktuku, kirvuku arba kaip aš – kumščiais.

Po susidorojimo, pjaustom mėsą plonomis juostelėmis. Maždaug taip:

Toliau, gerai įkaitiname aliejų keptuvėje, apvoliojame jautienos gabalėlius miltuose ir kepame juos 2-3 minutes, kad užsidarytų mėsos poros. Nedrįskite kepti ilgiau – turėsite kramtyti padangas.

Mėsą išimame į pašildytą lėkštę, o riebaluose kepiname plonais pusžiedžiais pjaustytus svogūnus.

Po poros minučių grąžiname mėsą į keptuvę, dedame grietinę, truputį pomidorų pastos.

Sumažiname ugnį iki minimumo, išmaišome, truputį pasūdome, papipiriname, uždengiame dangčiu ir troškiname 20-30 minučių.

Kol jautiena troškinasi, kepame bulves. Orkaitėje, keptuvėje, lauže ar net fritiūrinėje – kaip kam patinka. Po pusvalandžio patiekiame troškintą jautieną su keptomis bulvėmis, raugintais agurkais ir šviežiais pomidorais. Būtinai pasibarstome šviežiomis petražolėmis.

Skanaus, mano mielieji. Minkštesnės ir sultingesnės jautienos valgėte nebent Argentinoje. Aprasojęs degtinės stiklelis būtinas prie patiekalo. Nes kaip sakė jau minėtas profesorius Preobraženskis, “холодными закусками и супом закусывают только недорезанные большевиками помещики. Мало-мальски уважающий себя человек оперирует с закусками горячими

Rodyk draugams

Skrituliukų magija. Mažai raidžių

Neturiu šiandien nuotaikos. Gal todėl, kad kažkas naudoja DDos atakas prieš LiveJournal ir blogas.lt; kas tai galėtų būti?

Kalbant apie šios dienos patiekalą: jei kas neaišku – klauskite komentaruose.

Vienas:

Du:

Trys:

(kol rašau šį ilgą tekstą, pastebėjau, kad ir WordPress’as atakuojamas)

Keturi:

Penki:

Oj, atsiprašau, ne tie skrituliukai… penki:

Skanaus, gerieji žmonės. Susikaupkime, artėja Didžioji Savaitė.

Rodyk draugams

Kimči + kiauliena su šalaviju

Šiandien ruošiame grande pietus: daug mėsos, bulvės, daržovės. Bet viskas prasidėjo gerokai seniau, prieš kokias 5 dienas. Nusupirkau Pekino kopūstą. Be jo dar paėmiau: česnaką, ryšulį svogūno laiškų, ketvirtį stiklinės druskos, keletą šaukštų čili miltelių.

Druską ištirpinau stiklinėje šilto vandens ir sūrymu užpyliau nuplautą ir pusiau išilgai perpjautą kopūstą. Palaikiau kopūsto puseles pora valandų sūryme, tada perploviau keletą kartų šaltu vandeniu, kruopščiai įtryniau čili milteliais, kad patektų ir tarp lapų, pridėjau stambiai kapoto česnako ir svogūno laiškų.

Indą su daržovėm sandariai uždarau ir pastatau kur virtuvės kamputyje, kad nesimaišytų, bo neatidarinėsiu indo 5 dienas.

Po 5 dienų nusiperku gabalą kiaulienos, ryšulėlį šalavijo. Pridedu tris skilteles česnako, truputį grūstų juodųjų pipirų.

Mėsą subadau siauru peiliu, o į skyles prikemšu stambiai kapoto česnako gabalėlių, pabarstau pipirais, apdėlioju šalaviju (jokios druskos!)

Suvynioju į foliją ir dedu į orkaitę, įkaitintą iki 200°C kokiai valandai. Ant skardos prieš pabaigą dar pabarstau bulvių lazdelių su pagardintų kmynais ir druska.

O kol ten viskas kepa, pažiūriu kas gavosi iš Pekino kopūsto per tas 5 dienas. Obana

Supjaustau kopūsto puses smulkiau. Atsargiai ragauju… Jėėėė, kimči, korėjiečių virtuvės kertinis akmuo, pavyko! Be abejo, 5 dienos mažokai, kad gerai surūgtų, reikėtų bent keleto savaičių, bet kantrybės nėra.

Tiekiu kiaulieną su bulvėm, burokėliais, pagardindamas bruknių ir kriaušių uogiene. Užgeriu nebrangiu, gana stirpiu, bet kokybišku jaunu kabernė.

Atleisk man, Viešpatie, kad apsirijau penktadienį.

Kimči iš arčiau:

Ir dar silpnaregiams:

Jei gaminsite patys – skanaus.

Rodyk draugams

Ėriuko kepenėlės su bulvių koše

Kad mylimi skaitytojai nepagalvotų, kad esu išpindėjęs pižonas, valgantis tik egzotinius patiekalus, laikas pademonstruoti, jog moku paruošti ir kasdienius patiekalus. O krizės akivaizdoje dargi pasitreniruosiu ruošti subproduktus bei artimųjų daržuose ant komposto užaugintas daržoves. Ėriuko kepenys, kaip keista bebūtų, turguje gerokai pigesnės nei veršelio, nors žymiai skanesnės, švelnesnės, o gal net vertingesnės. Čia tarp kitko. Imam:

  • puskilogramį ėriuko kepenėlių;
  • dvi nedideles ar vieną didesnę cukiniją;
  • papriką;
  • morką;
  • svogūną;
  • tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį kalendros – ji, bene, geriausiai dera su ėriena ir aviena;
  • sviesto kepimui ir košei pagardinti;
  • bulvių košei.

Supjaustome viską taip kaip norime arba kaip aš rekomenduoju. Užkaičiame bulves. Keptuvėje išlydome sviestą ir apkepiname kepenėlių gabalėlius vos keletą minučių ant vidutinės ugnies pabarstydami pipirais. Stengiamės neperkepti.

Dedame daržoves ir lėtai troškiname, švelniai pamaišydami.

Nežinau kaip Jūs, o aš mėgstu bulvių košę sutrintą su sviestu ir su kokiu nors priedu. Šiandien kartu su bulvėm išverdu morką ir viską sutrinu.

Tiekiame be jokio papildomo garnyro. Nebent juodo lengvo alaus, che che.

Skanaus. Artėja bobų vasara, tikėkimės, kepsnių ant laužo laikotarpis.

Rodyk draugams

Daržovių užkepėlė. Apie poeziją

Ar kas skaito poeziją? Dažnas juokiasi iš jos. Be to, egzistuoja toks žmonių tipas, kurie įsitikinę, kad biezdariaus Andriaus Mamontovo dainų tekstai yra poezija. Nė velnio, poeziją dainoms rašė tik du poetai – Džimis Morisonas ir Nikas Keivas.

Prisipažinsiu, bet aš skeptiškai žiūriu į “namudines” eiles. Dar skeptiškiau – į romantinę lietuviškąją poeziją. Kaip beje, ir į lietuvišką virtuvę. Nemėgstu ir rusiškos romantikos, ypač jesenščinos, dvelkiančios paniatkėmis. Užtat nuo jaunų dienų esu pametęs galvą dėl prancūzų. Ir nesvarbu kas tai bebūtų: demoniškasis Šarlis Bodleras, egzaltuotasis Oskaras Milašius (kažkas tuoj leptels, kad jis lietuvis… bet rašė – prancūziškai), švytintis kilnusis Polis Eliuaras ar laisvamaniškas Artiuras Rembo. Be to, kad poezija yra gražu, ji dar lavina atmintį ir atitolina Alzaimerio grėsmę.

Eilės eilėmis, o jau išalkau.

  • bulvės;
  • morkos;
  • saliero stiebai;
  • cukinija;
  • poras;
  • svogūnas;
  • česnakas;
  • sūris a la rakletė;
  • žalumynai, lauro lapai, druska, piprai, saulėgrąžų aliejus.

Štai ko man reikia. Viską gražiai supjaustau, išskyrus česnaką. Oba:

ir dar:

tada dar

Ten ne kraujas, o nuo vakarykščio patiekalo likusios pomidorų sultys. Neturite jų, tiks ir sultinys, labai nedaug.

Tada dar bulvės:

Pabarstom druska, pipirais, pašlakstome nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi ir kišam į orkaitę. Po 30-40 minučių išjungiame orkaitę, jei bulvės iškepusios.

Apdėliojame sūriu ir grąžiname į vėstančią orkaitę penkioms minutėms.

Valgom keikdamiesi, kad užgerti turime tik vandens.

Skanaus. Ir nepamirškite išmokti bent vieną eilėraštį. Na kad ir šitą:

Rodyk draugams

Žalias vynas – ne vanduo. Paprastumo tobulumas

Jaučiu, kad vasaros savaitgaliai – pats nedėkingiausas metas publikuoti savo rašliavą. Gali atsitikti taip, kad niekas jos ir neperskaitys. Nesigraužiu dėl to, tik nusiperku butelį “žaliojo vyno” – Vinho Verde.

Šis vynas toks paprastas, kuklus ir jaunas, kad net kažkuo artimas kilniems putojantiems vynams. Ir net putoja truputį, vos atidarytas. Jis nepaprastai gaivus, kvepia žole, tik reikia jį gerai atšaldyti, iki kokių 6°C. Galima gerti kaip aperityvą ypač šiomis šuniško karščio dienomis, juoba, kad jis labai lengvas – vos 9% alkoholio. Tik aš vieno jo negersiu, o pasigaminsiu tobulai paprastą žuvies patiekalą.

Nukeliavau į Kalvarijų turgaus žuvies skyrelį. Dažniausiai vasaros mėnesiais ten neperku. Tačiau atėjęs šiandien, buvau maloniai nustebintas: šviežutėliai lynai ir šviežutėlės seliavos. Sunku patikėti, bet panašu, kad šios žuvys buvo pagautos šįryt: į mane žvitriai žvelgė skaidrios, dar neapsiblaususios akytės, o nuo prekystalio dvelkė ne žuvimi, o ežero vandeniu. Pardavėjai maloniai leidus, aš net patikrinau žiaunas – ryškiai raudonos. Tereikėjo pasirinkti: seliava ar lynas. Pasirinkau lyną, vildamasis, kad turėsiu mažiau vargo darinėdamas. Tikiuosi rasti šviežių seliavų kitą savaitgalį.

Ir štai aš stoviu prie virtuvinės kriauklės, nuo galvos iki kojų aplipęs smulkiais žvynais. Nepasididžiuoju ir kruopščiai išdarinėju žuvį, išpjaunu žiaunas. Beliko įtrinti žuvį trupučiu rupios druskos ir pradėti kepti. Be žuvies dar pasiruošiu:

  • keletą mažų šviežių bulvyčių;
  • nedidelę šviežią morką;
  • svogūno laiškų;
  • prabangių kvapnių pomidorų;
  • šviežių žalumynų (mano atveju – kalendros, bet petražolės, gelsvė, raudonėliai ar net krapai – puikus pasirinkimas);
  • truputėlį grūstų juodųjų pipirų.

Visiškai nieko mandro nedarau, na, nebent žuvį truputį pabarstau džiūvėsėliais, prieš tai aštriu peiliu padaręs keletą įstrižų įpjovų ties stuburu.

Užkaičiu virti bulves su morka, o tuo tarpu dedu žuvį į vidutiniškai įkaitintą aliejų. Smarkiai kaitinti nėra prasmės, nes lyno mėselė švelni, specifinio skonio, kurio nevalia užmušti, ir beveik be ašakų.

Kepu po kokias 7-8 minutes abi puses. Pasižiūriu į vidų, jei reikia, mediniu šaukštu pilu po truputį karštų riebalų iš tos pačios keptuvės, kad neliktų termiškai neapdorotų vietų. Štai ir bulvės išvirė. Galima dėti į lėkštę, atsidaryti žalio vyno, atsipalaiduoti ir, mėgaujantis trivialiais, bet nepakartojamais pietumis, stebėti, kaip Gabrielis Kečupas Heinze muša golą į Nigerijos vartus.

Žiūrim pakartojimą:

Goooool! Viva la Albiceleste!

Rodyk draugams

Gnocchi, knedlíčki, kliocki

Ne, tai ne virtinukai. Ir nežinau ar yra lietuviškas atitikmuo šiam patiekalui. Tešla daugelyje virtuvių panaši, skiriasi tik padažai ir pateikimo būdai. Šiandien renkuosi itališkąjį, idant jis maloniausias burnai. Beje, itališkai reikia tarti “njoki” ar panašiai, o ne “gnoči“, kai ne kartą esu girdėjęs.

Tešlai imam:

  • 0.5 kg bulvių;
  • 200 g miltų;
  • 50 g kieto sūrio (Parmos, Grana Padano ar Pekorino).

Padažui:

  • svogūną;
  • 100 g rūkytos šoninės;
  • 3 pomidorus;
  • keletą skiltelių česnako;
  • aliejaus, druskos, pipirų, raudonėlių, baziliko;
  • žalumynų (gėda, bet turguj nebuvau, o nuo palangės dar per mažos žolės).

(jau matau, kažkas p******a sūrį, bliamba)

Ruošiam tešlą. Bulves nuskutam, verdam, trinam iki košės, leidžiam atvėsti, minkom, palaipsniui dedam sūrį ir miltus. Miltų kiekį sunku nustatyti, tiesiog nebededam, kai tešla nebelimpa prie rankų. Pabarstom stalviršį miltais, atsiplėšiam gabalėlį tešlos ir susukam ilgas gyvates, maždaug keleto cm storio. Supjaustom jas maždaug taip:

Dėl pramogos, galima kiekvieną bandutę papuošti: padėti ant šakutės ir kita šakute suspausti, gražu, bet neverta gaišti laiko (aš gaišau).

Dedam kleckučius į pasūdytą verdantį vandenį, palaukiame kol iškils, paverdam 3-5 minutes, išimam kiaursamčiu ir atidedam. Ruošiam padažą.

Pakepinam smulkintą svogūną ir šoninę raudonėliu aromatizuotame alyvuogių aliejuje.

Tada dedame smulkintus pomidorus be odelės ir troškiname, kol nugaruos vanduo. Truputį pasūdome, pabarstome baziliku, smulkintu česnaku. Dedame kleckus į keptuvę ir kepame dar kokias 5 minutes. Viskas, prego. Valgome pasibarstydami juodaisiai pipirais ir kietu sūriu.

Skanaus. Ir nevirkite visų njokių iš karto – dalį galima užsišaldyti.

Rodyk draugams