BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

  • 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
  • Briuselio kopūstų arba špinatų;
  • mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
  • imbiero gumbą;
  • Hoisino beigi sojos padažų;
  • geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?

Rodyk draugams

Traškios baklažanų juostelės

Dažnas manęs klausia kaip pagaminti baklažanus, kad jie nebūtų riebūs. Bėda ta, kad kepami ar troškinami baklažanai sugeria labai daug riebalų. Kaip baklažanai kepami ant grilio ar orkaitėje praktiškai be riebalų, jau pasakojau. Dabar papasakosiu apie paradoksalų būdą: kuo daugiau riebalų keptuvėje, tuo mažiau jų prisigers baklažanas.

Kokią riebalinę terpę naudoti? Kadangi baklažanus kepsime maksimaliai aukštoje temperatūroje, pasistenkime naudoti kuo aukštesnio degimo laipsnio aliejų: garstyčių, avokadų, žemės riešutų ar sezamo. Beje, paskutiame savo poste pamiršau padėkoti žaviems Žaliakalnio ponams už nuostabų sezamo aliejų. Ačiū, brangieji ir brangiosios.

Mums prireiks:

  • poros baklažanų;
  • poros morkų;
  • mažos cukinijos ir keleto Briuxelio kopūstų (nebūtinai);
  • mažo svogūno;
  • česnako;
  • kiaušinio baltymo;
  • šaukšto krakmolo;
  • šaukšto cukraus;
  • sojos padažo;
  • ryžių acto;
  • aliejaus – naudoju garstyčių.

Daržoves, bent jau baklažanus ir morkas, pjaustome šiaudeliais.

Kiaušinio baltymą atsainiai išplakame, pridėdami truputį krakmolo. Plakinys turėtų būti nei per skystas, nei per tirštas.

Plakinį ir kelis lašus sojos padažo užpilame ant baklažanų. Išmaišome juosteles taip, kad plakinys kuo geriau pasiskirstytų.

Įkaitiname keptuvėje ar voke pusę ar net du trečdalius stiklinės aliejaus. Maksimaliai. Pusę minutės kepame morkas, išimame, pusę minutės kepame cukiniją su kopūstais.

Išimame. Iki minutės arba kol ims skrusti kepame baklažanų juosteles. Patariu kepti mažesnėmis partijomis.

Sumažiname ugnį iki vidutinės, į keptuvę beriame šaukštą cukraus, pilame acto, sojos padažo, sugrąžiname visas keptas daržoves, dedame svogūną, intensyviai maišydami kepame 20 sekundžių. Išjungiame viryklę. Dedame kapotą česnaką. Aš kiek perlaikiau baklažanus padaže, jie nebuvo tokie traškūs kaip norėtųsi. Bet Jums, tikiu, pavyks.

Skanaus, brangieji, iš Žaliakalnio. Ir visiems kitiems linkiu.

Rodyk draugams