BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žaidžiame skvošą su trinta sriuba

Jau ne pirmas kartas kai dedu trintos sriubos receptą. Ir netgi galite mesti į mane akmenį, nes ši sriuba niekuo neįpatinga – tos pačios daržovės, ta pati metodika kaip čia arba ten. Tačiau negaliu nepapostini seno recepto vien dėl smagaus pateikimo. Įdomumui reikės:

  • cukinijos;
  • trupučio brokolio;
  • trupučio žiedinio kopūsto;
  • gabalo saliero;
  • petražolės šaknies;
  • poros trijų morkų;
  • svogūno;
  • sultinio;
  • druskos, pipirų, baziliko, pankolio sėklų, kumino;
  • ir, tsakant, paties skvošo, tai yra kriaušės formos moliūgo.

Tai tas pats moliūgas, skonis jo nė kiek neįpatingas, tačiau forma mūsuose dar nauja.

Kol ten ką, užkaičiame orkaitę ir ant grotelių joje svilinam morkas, cukiniją ir ketvirčiuotą svogūną.

Kol svyla, užkaičiame truputį sultinio ir lėtai verdame kopūstinius bei šakninius ingredientus. Ir, perpjovę skvošą išilgai, išėmę sėklas, išpjovę minkštimą, skaptuojame gražiai jo vidų. Oba.

Kai daržovės orkaitėje gražiai paskrus, dedame jas į puodą, kur verda kitos daržvės, ten pat keliauja ir moliūgo minkštimas. Neilgai pavirę, tik kad suminkštėtų daržovės, išjugiam viryklę, dedam prieskonius, sūdom, triname viską smulkituvu ar, jei neturime, plikomis rankomis. Patiekiame su grietinėle, grietine, sūriu ar dar bala žino kas kam patinka, skvošo dubenėliuose, aha, gaiviai kvepiančiuose rugpjūčiu.

Skanaus, mažučiai. Dar laukia pasta, pagrindinis patiekalas, desertas.

Rodyk draugams

Skrituliukų magija. Mažai raidžių

Neturiu šiandien nuotaikos. Gal todėl, kad kažkas naudoja DDos atakas prieš LiveJournal ir blogas.lt; kas tai galėtų būti?

Kalbant apie šios dienos patiekalą: jei kas neaišku – klauskite komentaruose.

Vienas:

Du:

Trys:

(kol rašau šį ilgą tekstą, pastebėjau, kad ir WordPress’as atakuojamas)

Keturi:

Penki:

Oj, atsiprašau, ne tie skrituliukai… penki:

Skanaus, gerieji žmonės. Susikaupkime, artėja Didžioji Savaitė.

Rodyk draugams

Kai trūksta žalumos - žalios salotos

Nors kalendorinis pavasaris įsibėgėjo, gamtoje dar nyku ir šalta, ką paliudijo ir šio savaitgalio ekskursija su baidare Žeimena nuo Pabradės iki Santakos (apie tai plačiau kitame fotoreportaže). Vienu žodžiu, pavasaris man sako: “Čiulpk

Į tai neturiu jokių kontrargumentų, todėl nusiperku žalių daržovių bei keletą papildomų detalių:

  • cukiniją;
  • brokolį;
  • papriką;
  • džiovinto baziliko;
  • pažaliavusio alyvuogių aliejaus;
  • virtų krevečių;
  • apelsiną;
  • nu ten, visokių pipirų, druskos…

Pasiguosiu: naujajame bute viryklė tokia pasenusi, kad nepavyksta darytistrir-fry patiekalų. Tenka suktis, paprastai troškinant daržoves. Pirmiausia, jas stambiai supjaustau.

Tada trumpai ir nesmarkiai apkepinu brokolius ir papriką su alyvuogių aliejumi, kiek vėliau, kai suminkštės paprika, dedu cukinijas, išspaudžiu apelsino sultis.

Truputį pasūdau, palieku troškintis 10 minučių. Pabarstau baziliku, išjungiu viryklę, dedu krevetes, išmaišau, uždengiu ir palaukiu, kol sušils krevetės. Lėkštėje galima pabarstyti pipirais arba sezamo sėklimis.

Kai kas sako, kad per daug alkoholio ne tik mano bloge, bet ir gyvenime. Ką gi, darau išvadas. O Jums - skanaus, laukite žibuoklių ir džiaukitės pasaulio dovanomis.

… o tuo tarpu orkaitėje lėtai kyla čiabata

Rodyk draugams

Mitai apie Lietuvą ir kaip aš viriau žiemos sriubą

Здаровенкi былы! Žiema eina į pabaigą, nors dar nedrįstu šių dienų vadinti pavasariu. Ir netgi ne dėl meteorologinių sąlygų. Štai daugelis Europos tautų jau mėgaujasi pirmaisiai pavasario daigais: kas kiaulpienių lapeliais, kas pirmąja dilgėle, kiti – žibuoklių žiedais ar net grybais. Mūsuose, deja, valgoma tik tai, kas liko nuo rudens derliaus. O liko, patikėkite, ne kažin kas. Prieš keletą dienų patyriau, kad kai kurie lietuviai vis dar tiki prekeivų ir nesąžiningų ūkinykų skleidžiamais pramanais. Norėdamas ir daugiau žmonių apsaugoti nuo akivaizdaus melo, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą mitų apie lietuviškas daržoves beigi vaisius. Mat, paplitusi nuomonė, esą Lietuvoje užaugintos sodo ir daržo gėrybės, būna geresnės, sveikesnės, ekologiškesnės, nuostabesnės. Skubu Jus nuliūdinti, deja, ne visada. Ir netgi šventvagiškai pareiškiu, kad iš esmės, jos niekuo nesiskiria nuo kitur užaugintų. Be abejo, nuosavam, uošvių, švogerių daržuose užaugintos gėrybės tikrai geresnės už ispaniškas ar olandiškas. Bet kalbant apie turguose ir prekybos centruose parduodamas “lietuviškas bulbikes ir pomidoryčius” (cė), nepuoselėkime naivių iliuzijų. Visų pirma, Lenkijoje ar Lietuvoje naudojami pesticidai, herbicidai, trąšos yra absoliučiai identiškos, jų cheminė sudėtis vargu bau ar skiriasi. Nesitikėkime, kad lietuviškose daržovėse bus mažiau nitratų/ nitritų. Net jei ir smulkesnis ūkininkas, parduodantis savo derlių turguje, nenaudoja mineralinių trąšų (kuo aš, meskite į mane akmenį, netikiu), tai stopudovai ant laukų krato mėšlą, kuris, dalyvaudamas azoto cikle, virsta tais pačiais nitratais.

Nepaslaptis, kad didieji Biržų, Pasvalio ir Anykščių pramoniai sodai, kuriuose užauginama didžioji dalis mūsų mėgiamų turgaus obuolių, gausiai purškiami pesticidais ir herbicidais. Tad gerai pamąstykite, kai renkatės ką pirkti: lenkiškus “Šampion” obuolius po 2,5 lt/kg ar lietuviškus po 4 lt/kg. Kaip bebūtų gaila, jie vienodai nupurkšti.

Tarp kitko, apie braškes. Dažnai tenka važinėti po Lietuvos provinciją. Kaip manote, kokias mintis gali sukelti braškių laukai, kur po krūmeliais šen bei ten boluoja popierių skiautelės? Dar nesupykino? Aš asmeniškai pažįstu žmones, tręšiančius braškes lauko išviečių turiniu. Juk ekologiška, ar ne?

Apie sertifikuotą ekologinę produkciją irgi susidariau savo nuomonę ne iš trečių lūpų. Beje, tikrai ekologinius ūkius esu matęs tik Skandinavijoje, kur nei daržovės, nei vaisiai tikrai nėra tręšiami. Net jei tai neapsimoka.

Ta liūdna gaida ir pradedame virti sriubą iš žieminių nusususių daržovių. Imam:

  • morką;
  • porą bulvių;
  • gabalą saliero šaknies;
  • porą saujų Briukselio kopūstų;
  • keletą askaloninių svogūnėlių (kažkada dievagojausi, kad šalotai yra česnakai, prisipažįstu klydęs, pasitaisau – tai svogūnai);
  • 50 g sviesto;
  • litrą gero krevečių sultinio (na ir vištienos puiku);
  • prieskonių: pankolio, baziliko, čili miltelių, druskos.

Šaknines daržoves supjaustome nedideliais kubeliais.

O kol ten jos kubinasi, puodan šliūkštelnam šlakelį alyvuogių aliejaus, dedame sviesto gabalėlį ir statome ant vidutiniškai įkaitintos viryklės. Kai sviestas aptirps, beriame pankolio sėklas ir metame žiedais pjaustytus svogūnus.

Truputį pakepiname, beriame daržvių kubelius: pradžioje morkas, po kelių minučių salierą, kiek vėliau – bulves.

Truputį pakepiname, užpilame sultiniu, palaukiame, kol užvirs, dedame per pusę perpjautus kopūstėlius. Paverdame dar 10-15 minučių, kol kopūstai bus aldente, t.y. smagiai traškūs, nepervirę, bet jau nesunkiai kramtomi. Išjungiame viryklę, pagardiname sriubą baziliku. Džiovintu, aha, šviežias dar neišlindo iš lovelio. Pilame lėkštėn, išgręžiame truputį citrinos sulčių ir pasibarstome trupučiu čili.

Žiema, žiema, lauk iš kiemo, bliadj.

Skanaus. Dariau su krevečių ir džiovintų čiliakų (guachijų) nuoviru. Gavosi tikras italo-tailandietiškas fjūženas.

Rodyk draugams

Labane pusryčiams, paprika vakarienei

Dar kartą apie pusryčius. Man nepriimtina taisyklė, pagal kurią turėčiau savo pusryčius suvalgyti pats, pietus pasidalinti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui. Man regis, tikras vyras turi pusryčiauti su moterim, su kuria praleido naktį, pietauti su visa gausia šeima, geriausiai nuosavo namo kieme po paties sodintu medžiu, o vakarieniauti išdidžioje vienatvėje, užgeriant geru vynu. Suprantu, kad šiuolaikiniam vyrui ne visada tai pavyksta įgyvendinti, tačiau tai turi tapti siekiamybe.

Taigi, kad vyras išliktų vyru, jis privalo sveikai maitintis (ir taip pat maitinti savo moterį beigi šeimą). Šiandien ruošiame sveikus pusryčius ir sveiką vakarienę.

Pusryčius pradedame ruošti iš vakaro. Tam prireiks:

  • 400-500 ml paprasto jogurto;
  • žiupsnio druskos;
  • skiautės medžiagos;
  • ryte dar reikės alyvuogių aliejaus, džiovintų mėtų, šviežio baziliko, pomidorų ir šviežios šiltos duonos.

Į jogurtą dedame žiupsnį druskos, gerai išmaišome ir sudedame į keturlinką marlę. Tipo taip:

Kruopščiai užlankstom kampus, užrišame virvele ir pakabiname ant kokio pagaliuko virš indo, į kurį lašės pasukos.

Mūsų improvizuoto maišelio apačia neturi liesti indo dugno. Statome šią konstrukciją į šaldytuvą ir užmirštame iki ryto. Ryte atsidarome šaldytuvą, ieškodami ko čia greitai užkąsti ir, o stebukle!, mes juk turime labane, Artimųjų Rytų užkandos.

Šaukštu išimame marlės turinį, drąsesni net gali pabandyti suformuoti rutuliukus iš jogurto, dedame nedidelėmis porcijomis į plačią lėkštę, aplaistome alyvuogių aliejumi, pabasrtome džiovintomis mėtomis, baziliku.

Patiekiame su pomidorais ir orkaitėje pašildyta pita. Bliamba, kaip skanu…

Trumparegiams:

Na ir visai akliems:

Na, dabar galima ir kalnus nuversti, ypač jei išgėrėme geros stiprios kavos.

Artėja vakarienė. Laimei, jau prasidėjo kvapniųjų geltonų paprikų sezonas (rusai kažkodėl jas vadina bulgariškais pipirais). Nusiperkam kokį kilogramą. Išskobiam sėklas ir pertvarėles. Vidun prikemšame ko tik širdis geidžia.

Aš prikimšau smulkintos veršienos, svogūnų, ryžių, raugerškio uogų, tarkuotų morkų, chmelisuneli, kalendros, mairūno ir, pabarstęs aitriąja paprika (čia tokia light čili versija), troškinau sultinyje su česnako galvute.

Pakanka pusvalandžio mėgautis nerealiu kvapu iš puodo ir galima valgyti su grietine, pasibarsčius žalumynais. Taurus sausas atšaldytas cheresas tikrai tinka užgerti. Skanaus.

Ką tik suvalgiau keletą. Ir vis vien seilė varva. Ateikite ir Jūs, silpnaregiai, arčiau monitorių.

Rodyk draugams

Cacikis: užkandis, padažas, pusrytėlis

Pamaniau, kad nesu įdėjęs nei vieno pusryčių patiekalo recepto. Žmonės-pelėdos, manau, mane supras ir pateisins: ankstyvą rytą tikrai ne apie maisto ruošimą sukasi mano mintys. Visai kitaip būna savaitgaliais, kai rytmetis prasideda 11 valandą. Na kad ir šiandien, pabudęs visų pirma pamąsčiau ne apie sočią košę ar karštame šokolade mirkytas spurgas, o tik apie lengvą, gaivų užkandį. Kas tai galėtų būti? Graikų virtuvės prekinis ženklas cacikis. Yra daugybė šio patiekalo transkripcijų: tzatziki(s), dzadziki(s), sasiki(s) ar net džadžikas, bet mano ausiai gražiausiai skamba cacikis (beje, kalborastai šiuo klausimu jokios nuomonės neturi, kaip visada).

Iš šaldytuvo pasiimu:

  • keletą agurkų;
  • keletą šaukštų šiuo metu geriausio Lietuvoje parduodamo jogurto;
  • keletą skiltelių jauno česnako;
  • po keletą šakelių mėtų ir baziliko (deja, radau tik džiovintos mėtos, bet, žinoma, šviežia geriau);
  • truputį citrinos sulčių;
  • šaukštą alyvuogių aliejaus;
  • druskos, pipirų.

Agurkus nuskutam, sutarkuojame stambia tarka, pabarstome rupia jūros druska ir paliekame dešimčiai penkiolikai minučių koštuve arba marlėje, kad nuvarvėtų vandens perteklius.

O tuo tarpu peilio plokštuma traiškome česnakus, tada sukapojame. Postambiai sukapojame ir žoles.

Išspaudžiame augurkus taip, kad liktų kuo mažiau drėgmės, tada maišome su česnaku, žolėm, trupučiu alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, maltais pipirais ir jogurtu.

Stebėkite, jogurtas labai tirštas – toks, koks ir turi būti tikras jogurtas. Mano galva, geras jogurtas yra tas, kurį galima pjaustyti ir vynioti į popierių (taip jogurtą pardavinėja bulgarai, turkai, graikai).

Pusryčiams, žinoma, skaniausia su šviežia duona.

Taip pat neblogai kaip padažas ir prie šašlyko, džyroso ar kebabo. Iš arčiau:

Taigi, maitinkimės sveikai, bent jau rytais.

Rodyk draugams

Neturtas – ne yda arba alyvmedžio lapeliai pietums

Gyvename sunkiais laikais: nedažnas gali sau leisti sukirsti pietums jautienos išpjovos kepsnį ar kregždžių lizdų sriubos. Visa laimė, šoninė, duona ir makaronai dar sąlyginai nebrangūs. Bet kas žino, gal neilgai trukus, pradėsiu rinkti stiklo tarą, kad prasimaitinčiau.

Pasirodo, skurdas ir nepriteklius nėra išskirtinis Lietuvos gyventojų bruožas. Štai italai kažkada irgi sunkiai vertėsi, net badaudavo. Sunkiomis sąlygomis atsirado pica – tešlos paplotys pagardintas visokiais likučiais. Na o Sicilijos vergetos nuėjo dar toliau – dažną patiekalą “pagardindavo” duonos trupiniais, kad skalsiau būtų. Įdomu tai, kad dauguma tokių verguomenės patiekalų nūnai pateko į prabangių restoranų meniu.

Ką gi, atsidarau savo podėlį ir nušvintu ten aptikęs:

  • gabalėlį rūkytos šoninės (tebūnie tai mano pančetos pakaitalas);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • gerą saują džiūvėsių;
  • saują vytintų alyvuogių;
  • gabalėlį kieto sūrio (gali būti ir supelijęs ar sudžiūvęs);
  • šviežio baziliko;
  • fogli d’ulivo markės makaronų (tiktų bet kokie vidutinio stambumo makaronai);
  • maltų juodųjų pipirų, alyvuogių aliejaus, 50 ml degtinės.

Na, mano makaronai tipo prabangūs, bet akcijiniai grano duro, alyvmedžio lapo formos, dažyti špinatais ir ciberžole. Bet, tarp mūsų – ne itin kokybiški. Tik tiek, kad gražiai lėkštėje žiūrisi.

Taigi, nuo jų ir pradedu: verdu juos pagal ne kartą minėtą technologiją iki aldente būsenos. Kol makaronai verda, gaminu itin paprastą ir greitai ruošiamą padažą: lašelyje alyvuogių aliejaus trumpai apkepinu norimo dydžio šoninės gabalėlius, dedu smulkintą svogūną beigi česnaką, pakepinu dar minutę.

Iškart pilu degtinę (ech, grapos būtų…), beriu džiūvėsėlius ir, sumažinęs ugnį iki minimumo, viską išmaišau. Pridedu alyvuoges.

Išvirusius makaronus nukošiu, pašlakstau alyvuogių aliejumi, dedu į keptuvę su padažu ir intensyviai išmaišau, kad padažas tolygiai pasiskirstytų. Jei turite Parmos sūrio ar Grana Padana, galima užsitarkuoti ant patiekalo. Aš turėjau tik balto ožkos puskiečio, tad netarkavau, o atsipjoviau gabalėlį.

Nepamirštam pasibarstyti juodaisias pipirais ir kapotu baziliku. Bon apetito, mano silpnaregiai.

Valgydamas pamaniau, kad neleisiu sau nusiristi iki tokio lygio, kad rinkčiau butelius. Geriau jau išvažiuosiu į Siciliją ir dirbsiu pasiturinčiam ūkininkui už maistą. Saulė, jūra ir meilė bus nemokamai. Forza Italia!

Rodyk draugams

Kukli sicilietiška vakarienė: spagečiai su ančiuviais

Kurios valstybės himnas Jums gražiausias? Štai man – Tautiška giesmė. Bet žvelgiant iš neutralaus klausytojo pozicijų – Italijos himnas: linksmas, lyriškas, toks, kokius įsivaizduoju italus. Ypač man patinka, kai šį himną gieda Squadra Azzurra, kai entuziastingai bliauna koks Materacis. Nuo šio lyrinio intarpo pereinu prie šios dienos patiekalo: pasta con acciughe, tokio kuklaus, paprasto, nesudėtingo.

Reikia:

  • spagečių (arba bet kurių kitų gerų makaronų);
  • nedidelės skardinėlės kokybiškų ančiuvių filė;
  • skardinės pomidorų savose sultyse arba 3-4 prinokusių šviežių pomidorų;
  • svogūno;
  • keleto skiltelių česnako;
  • keleto kaparių;
  • šviežio baziliko
  • alyvuogių aliejaus, raudonėlių, druskos, pipirų.

Norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į spagečius (ar bet kurią kitą pastos rūšį): perkame tik gaminius, ant kurių puikuojasi užrašas: pasta di semola di grano duro. Visu kitus makaronus galite drąsiai mesti šiukšliadėžėn (tai neliečia sojos ar ryžių makaronų, taip pat naminių). Tą patį galiu pasakyti ir apie alyvuogių aliejų: jei nėra ant indelio magiško užrašo extra vergine (ar bent panašaus kita kalba) – pilkite tą aliejų į klozetą. Gal pakaks pamokslų?

Užkaičiame vandenį spagečiams. Pjaustome svogūną, česnaką, smuliname ančiuvius.

Ketvirčiuojame kaparius.

Keptuvėje kaitintą alyvuogių aliejų aromatizuojame žiupsniu raudonėlių, metame svogūną, po minutės česnaką, tada iškart – pomidorus. Jei naudojame šviežius pomidorus, nulupame odelę ir išimame sėklas. Taip taip, padažui naudojame tik minkšitmą. Troškiname nuolat maišydami, ant vidutiniškos ugnies, kol virs spagečiai. A, įdedame ančiuvius. Vos nepamiršau.

Dar kartą primenu kaip virti makaronus: dedame į verdantį vandenį truputį druskos, tada – makaronus. Verdame nedengdami ir retkarčiais pamaišydami dviem minutėm trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės, tuomet išsiimame vieną makaroną ir ragaujame. Jei labai kietas – dar paverdame, jei kietas tik pats makarono viduriukas – nuimame nuo ugnies ir perkošiame, jei minkštas – perkošiame ir išmetam makaronus į šiukšliadėžę ir verdam iš naujo.

Nukoštus gerai išvirusius (iki aldente būsenos) makaronus gausiai palaistome alyvuogių aliejumi ir imamės jau sutirštėjusio padažo: dedame kaparius, pamaišome, paragaujame ar netrūksta druskos (ančiuviai pakankamai sūrūs, tad greičiausiai, daugiau druskos nereikės). Jei viskas gerai – dedame kapotus bazilikus. Išjungiame viryklę, dedam į lėkštę.

Antrame plane – mano šio vakaro antipasto. O štai ir silpnaregiams:

Su vytintom alyvuogėm. Beje, pastos receptų reikėtų dažniau, ar ne? Juk tai taip nesudėtinga, greita ir skanu.

Forza Azzurri!

Rodyk draugams

Pavasarinė žolelių fiesta: sultingi vištos papai

Tiek turguje, tiek ant palangės prasidėjo žolių sezonas: užderėjo kalendra, bazilikas, krapai, petražolės, rozmarinas, tarchūnas estragonas peletrūnas ir kiti virtuvėje reikalingi augalai. Kaip tyčia, vakar iš pačio ryto užsukau į Kalvarijų turgų ir nusipirkau ne tik pusę veršelio galvos sultiniui, kvapnių lenkiškų pomidorų, jauno česnako, bet ir keletą ryšulėlių žolių. Tačiau vakarop po visų oficialių darbų, užsimanęs valgyti tučtuojau ar bent po pusvalandžio, supratau, kad nieko greito iš to nepavyks pasigaminti, tad teko pėdinti į PC ir pirkti anabolinių vištų papus.

Kadangi kažkada gaminau traškius, tai dabar, balanso vardan, nusprendžiau pasigaminti sultingus. Pasiruošiau:

  • du vištos papus;
  • alyvuogių aliejaus;
  • citriną;
  • po ryšulėlį baziliko, kalendros ir peletrūno;
  • cukiniją;
  • keletą pomidorų;
  • nu ten jūros druskos, grūstų juodųjų pipirų, malto čiliako, cukraus…
  • kepimo folijos.

ir dar

Vištieną marinuoju 15-20 minučių alyvuogių aliejaus, pusės citrinos sulčių, juodųjų pipirų, jūros druskos ir peletrūno marinade. Beje, dėl peletrūno – tai šimtaprocentė avienos, ypač kojos, žolė. Naudojau vištienai tik todėl, kad dar šviežias, o kol mano virtuvėje atsiras avino koja, tai tikrai sudžius ir nebus kaifo.

Kol vištiena marinuojasi, pasigaminu kuklias salotas iš baziliko, kalendros, stambiai pjaustytų pomidorų, jūros druskos, cukraus, šlakelio alyvuogių aliejaus, malto čili. Citrina čia ne itin tinka, laimas geriau, bet neturėjau.

Pasimarinavusius vištos papus dedu ant folijos lapo ir apdėlioju šaibom pjaustyta cukinija.

Suvynioju visa tai į foliją ir dedu ant grotelių ir – į maksimaliai įkaitintą orkaitę. Laikau ten kokias 20 minučių, tada išimu, išvynioju foliją ir vėl grąžinu į orkaitę, sumažinęs kaitrą, dar kokioms 10 minučių.

Viskas, prašau prie stalo.

Atleiskite, neturiu kuo užgerti. Tačiau, bet kokiu atveju, susitiksime rytoj Vyno Dienose. Ten ir užsigersime, aha.

Skanaus. Ir truputį iš arčiau, kad silpnaregiai nesiskųstų, esą juos diskriminuoju.

In Vino Veritas!

Rodyk draugams

“Falšyva” Pizza Margherita - nu ir ką jūs man? Nuteisit?

Pagaliau įvyko! Italai pažabojo visokius buterbrodų kepėjus, pasiekdami, kad š. negali vadintis Margherita. Ir kada baigsis picos su šlapianka?

Bet manęs tai neliečia. Nepaisant, kad neturiu buivolių pieno mocarelos ir neapolietiškų pomidorų, savo kepinį vadinu Margherita. Prašome pateikinėti ieškinius, muahahaha.

Picai per dvi standartines skardas reikės:

  • 1,5 stiklinės miltų (padui);
  • 1/3 pakelio arba 4 g sausų mielių (padui);
  • Žiupsnio cukraus (padui);
  • 1/4 stiklinės šilto vandens (padui);
  • 1 skarba gerų itališkų konservuotų pomidorų (padažui);
  • mažo svogūno (padažui);
  • 1-2 skiltelių česnako (padažui);
  • žiupsnio džiovinto raudonėlio (padažui);
  • vokiškos pseudomocarelos (itališkos niekada neteko matyti PC);
  • šviežio baziliko;
  • rupios jūros druskos;
  • extra vergine alyvuogių aliejaus.

Pradedame nuo raugo tešlai: mielės, cukrus, 2 šaukštai šilto vandens ir 2 šaukštai miltų sumaišomi ir paliekami pusvalandžiui.

Darome tešlą: ant stalo supilame kauburėlį iš stiklinės miltų ir padarom virduryje skylę, į kurią pilame raugą ir 1/4 stiklinės šilto vandens. Išmaišome ir minkome, vis pabarstydami sauja miltų iki tešla bus, na Jūs patys žinote, į ką panaši. Iš gauto kiekio tešlos turi išeiti du picos padai.

Tešlą dedame į dubenį, uždengiame švariu rankšluosčiu ir šiltai laikome apie valandą, kol jos tūris padvigubės. Kol tešla kyla, susipjaustome sūrį ir gaminame pomidorų padažą: aromatizuojame ant keptuvės alyvuogių aliejų raudonėliais, apkepame smulkiai pjaustytą svogūną, dedame pomidorus su visom sultim ir troškiname ant vidutinės ugnies maždaug pusvalandį, kol padažas nebetekės. Suberiame kapotą česnaką. Viskas.

Jei tešla iškilo, galima kočioti picos padą - jo storis neturi viršyti 2-3 mm. Nepamirštam aliejumi patepti skardą. Ant pado tepame padažą.

Tada dedame mocarelą ir pabarstome rupia druska.

Pašauname skardą į iš anksto iki 200 laipsnių įkaitintą orkatę. Kepame 10-15 minučių. Išimame, pabarstome baziliko lapais.

Prego, skanaus, mano brangieji silpnaregiai.

Paprastai pica valgoma ne apdergus ją Suslos kečupu, o pašlaksčius alyvuogių aliejumi ir pabarsčius juodaisiais pipirais.

Prisipažinsiu, tik viena skarda buvo skirta Margheritai - ir tai tik выебонуй, antroji pica buvo žymiai maistingesnė. Raz:

Papildomi produktai: cukinija, šampinjonai, alyvuogės, rakletė.

Atsiprašau už nekokį vaizdelį - patingėjau imti švarią lėkštę fotosesijai.

Rodyk draugams