BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žeimena pavasarį arba tualetiniai lietuvių bruožai

Kaip ir žadėjau, pateiksiu Jūsų teismui keletą nuotraukų iš savaitgalio ekskursijos baidare Žeimenos upe. Bet prieš tai…

Keletą paskutinių savaičių turėjau šiknos skausmo skaityti paskaitas mūsų provincijos elitui vieno elitinio Vilniaus viešbučio elitinėse konferencijų salėse. Aš seniai įtariau, kad mes, lietuviai, kaip buvome mužikai, taip liksime jais per amžių amžius. Ir niekas to nepakeis: nei kembridžai ar mit, nei gučiai, nei Vienos pokyliai, aipadai, kandinskiai, nei tai, kad mes tapsime gėjais. Nors tai madinga ir kosmopolitiška. Ir štai sėdžiu aš per kavos pertraukėlę ant elitinės viešbučio taburetės ir stebiu gyvus to įrodymus. Matau prakutusius, šiek tiek išsilavinusius, jei ne miestelėnais, tai bent miesčionimis save vadinančius žmones. Matau kaip tie žmonės geria kavą iš arbatai skirtų puodelių ir niekaip nesuprantu kodėl? Gal kad daugiau telpa? Bet juk jei maža vieno puodelio, galima įsipilti dar…

Einu į elitinį tualetą ir žinau ką ten rasiu: vanduo pisuare nenuleistas. Regis, paspausti mygtuką – misija neįmanoma. Įdomu tai, kad nuleisti vandenį pisuaruose lietuviams nepavyksta niekur, pradedant viešbučiais, baigiant LRT tualetais. Mąsčiau kodėl, ir suvokiau, kad, greičiausiai todėl, kad ilgus amžius lietuviai lengvinosi už namo arba kluono kampo, ilgainiui išsikasė lauko išvietes, kuriose nieko nuleidinėt nereikia (beje, tie Vakarų kaimiečiai, kurie nuo baudžiavos atleisti dar XIV-XV a., net XXI a. lauko išvietėse pridirbę į duobę įmeta gerą kastuvą durpių arba pjuvenų, mūsuose dar to nemačiau). Atsiradus WC tipo tualetams lietuvių būstuose XX a. vidury, dabar didžioji dalis jau moka nuleisti vandenį. Tam išmokti prireikė vos 50 metų. O štai pisuarai – vis dar  mįslė. Ir aš dėl to drąsiai galiu apkaltinti Akropolius, kurių tulikų pisuaruose vanduo nuleidžiamas automatiškai.

Ai, įsijaučiau, grįžkime prie Žeimenos.

Buvo labai saulėta, šalta ir vėjuota. Veidas įdegė kaip kalnuose, be to dar ir nušalo. Saulė iš viršaus, saulė iš apačios.

Labai patiko toks reiškinys: pakrantės krūmų ar medžių šakos, merkiamos srovės, dėl minusinės temperatūros apauga ledokšniais, kurie saulėje spindėjo kaip milžiniški deimantai. Nerealu. Bet nufotkinti nepavyko.

Be to, aptikome geležinį šaltinį.

Keistus pakrantės krūmus

Pusmetrio storumo ledo lytis

Be kita ko, valgėme ant laužo ruoštus makaronus su pomidorų, čili ir rūkyto kumpio padažu.

Galima ir lauže išsikepti bulvių beigi svogūnų, folijoje, žinoma.

Grįžtant prie tualetų temos, ar galite įsivaizduoti kokiais tikslais naudojami bidė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos mergaičių tualete? Aš nedrįstu.

Rodyk draugams

Perlinė košė - kuo maitinosi baudžiauninkai

Nedaug kas tepasikeitė nuo XIX a. vidurio. Einame lažą nebambėdami, keliamės dar neprašvitus, dar gaidžiams negiedojus (o ar bent vienas gaidys yra Vilniuje?), kratomės palaikiuose vežimuose, dirbame ponams, kurių, beje, lyginant su XIX a. gerokai sumažėjo. Istorikai kalba, kad Lietuvoje buvo apie 15% bajorų. Dabar statistikos departamentas skelbia, kad novorišų yra 5%.  Vadinasi, baudžiava plinta. Kodėl aš apie tai? O todėl, kad ne tik baudžiauninkų daugėja, bet ir jie maitinasi prasčiau už mūsų protėvius. Mėsa gal ir gerai, bet tik ne tokiais kiekiais kaip dabar, kad koks nors visą dieną kabinete prasėdėjęs kumetys, vakare sušlamščia kepsnį, sasiską ar Kijevo kotletą. Ir taip kasdien, tarsi dirbtų sunkų fizinį darbą gryname ore. Aš nieko nesakau, lažas ministerijos kabinete ar ofiso planktono funkcijos - tikrai sunkus, sekinantis užsiėmimas, bet jis nereikalauja visų tų kalorijų, kurias suvartojame.

Oho, kiek prituščiažodžiavau. Prašau man atleisti. Pristatau tradicinį lietuvių baudžiauninkų patiekalą, pakankamai maistingą, kad galėtume dirbti kabinetuose, pakankamai sveiką, kad drybsotume vakare priešais teliką, užuot vyžas pynę ar ratelį sukę.

Imame:

  • stiklinę-dvi perlinių kruopų;
  • simbolinį gabalėlį rūkytos šoninės;
  • džiovintų grybų saują - dėl aromato;
  • kokį tuziną šampinjonų; jei sezonas - geriau šviežių baravykų, aišku;
  • nedidelį svogūną;
  • petražolių;
  • druskos, pipirų, čiobrelių, aliejaus.

Kruopas perrenkame Pelenės metodu, kad neliktų pelų, perplauname šaltu vandeniu, kad neliktų dulkių ir užmerkiame bent pusvalandžiui, bet geriau keletui valandų. Va, grūdelis prie grūdelio:

Jei turite molinius arba ketinius puodukus su dangteliais - fantastika, sudėjus produktus ir užpylus vandeniu, galima porai valandų pašauti į 100 laipsnių karščio orkaitę. Aš, deja, turiu tik didelę ketaus keptuvę.

Pakepinu smulkintą svogūną ir pjaustytą šoninę šaukšte saulėgrąžų aliejaus su čiobreliais.

Dedu sugrūstus džiovintus grybus bei pjaustytus šampinjonus, pabarstau trupučiu druskos ir juodųjų pipirų, trumpai pakepinu.

Suberiu kruopas ir, iš šalia kunkuliuojančio puodo, pilu keletą samčių jautienos-pastarnokų sultinio.

Uždengiu keptuvę dangčiu, sumažinu viryklės kaitrą iki minimaliausio minimumo ir palieku valandai ar net ilgiau. Po to pabarstau kapotomis petražolėmis. Patiekiu su raugintais kopūstais (galima ir agurkais).

Na ir silpnaregiams, skanaus.

Gal jau laikas vaduotis iš baudžiavos? Vieni - iš darbdavio, kiti - iš priklausomybių, blogas.lt kalės - iš anoreksijos. Bet geriausia - iš riboto mąstymo.

Rodyk draugams