BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Būti gurmanu – rudeniškas pautų šašlykas

Skirtumą tarp gurmė ir gurmano įsisąmoninau jau ankstyvoje paauglystėje, gliaudydamas tarybinius detektyvus. Na ir dar pranciškonas bei laisvamanis padėjo. Taigi, prisipažinsiu: mėgstu skaniai ir egzotiškai pavalgyti, kartais ir daug. Tačiau mane baugina restoranai su išpederastintais patiekalais, kuriuos net nežinočiau kaip valgyti. Na, Jūs nutuokiate apie ką aš. Taigi, šiandien užsiminsiu apie tai, kaip valgo gurmanai, o gurmė bus pasiųsti na**ui.

Žadėjau avino pautų šašlyką? Šekit. Dienos vėsta. Lapai gelsta, tuoj voratinkliai ims skraidyti. Ilgu, blia. Kad taip nebūtų, kuriame laužą, kad būtų daug anglių. Ką Jūs naudosite – ниибёт, gali būti ir lapuočių malkos, ir medžio anglys. O geriausia – svarainių ir akacijų šakos. Bet užsiknisit. Imam:

  • 4-6 avino pautus prieš tai valandą pamirkytus laaaabai silpnam acto tirpale (kokio 1%);
  • daržovių: cukinijų, paprikų, čiliakų;
  • žalumynų: svogūnų laiškų, kalendros, petražolių;
  • džiūvėsėlių;
  • prieskonių: čili miltelių, kumino, druskos.

Taigi, pautus supjautom į kokias keturias dalis, maunam ant iešmo, pabarstom džiūvėsėliais ir čili. Daržoves – maksimaliais gabalais. Jokios druskos!

Jei lauže pakankamai daug karštų anglių ir nebeliko ugnies – pradedam kepti.

Daržovės juoduoja ir svyla? Viskas normaliai, taip ir turi būti.

Jos iškepė pirma, tad jų vietą užima kiaulienos šonkauliukai (čia tarp kitko).

Svarbu neperkepti pautų, mums juk nereikia trintukų. Turi būti traški plutelė ir minkštas sultingas vidus. Pakaks 15 minučių, pabarstom druska ir kuminu prieš nuimdami nuo žarijų.

Na o daržves nuvalome, kad nebeliktų degėsių. Laimei, tai paprasta, nes tereikia nulupti atšokusią odelę (kairėje žaliava, dešinėje – maistas).

Kas toliau? Valgom su žalumynais ir lavašu, užgerdami baltu vynu arba baltu alum.

Skanaus, gurmanai.

Ir nesvarbu, kad prisivalgėme, vis vien širdyje nerimas ir liūdesys, ar ne? Tas nelemtas ruduo, kai išskrenda gervės, kai trumpėja dienos, kai vis rečiau išeina maudytis ežere. Ir veidai niaukiasi, mažėja šypsenų, moterų sijonus keičia kelnės, sodrios lūpos praranda sultis ir vis dažniau skeldėja. Ką tik siautėjome vasaros fiestoje, dabar santūriai einame į gelstantį parką. It was summer, now it’s autumn…

Rodyk draugams

Ėriuko kepenėlės su bulvių koše

Kad mylimi skaitytojai nepagalvotų, kad esu išpindėjęs pižonas, valgantis tik egzotinius patiekalus, laikas pademonstruoti, jog moku paruošti ir kasdienius patiekalus. O krizės akivaizdoje dargi pasitreniruosiu ruošti subproduktus bei artimųjų daržuose ant komposto užaugintas daržoves. Ėriuko kepenys, kaip keista bebūtų, turguje gerokai pigesnės nei veršelio, nors žymiai skanesnės, švelnesnės, o gal net vertingesnės. Čia tarp kitko. Imam:

  • puskilogramį ėriuko kepenėlių;
  • dvi nedideles ar vieną didesnę cukiniją;
  • papriką;
  • morką;
  • svogūną;
  • tris skilteles česnako;
  • ryšulėlį kalendros – ji, bene, geriausiai dera su ėriena ir aviena;
  • sviesto kepimui ir košei pagardinti;
  • bulvių košei.

Supjaustome viską taip kaip norime arba kaip aš rekomenduoju. Užkaičiame bulves. Keptuvėje išlydome sviestą ir apkepiname kepenėlių gabalėlius vos keletą minučių ant vidutinės ugnies pabarstydami pipirais. Stengiamės neperkepti.

Dedame daržoves ir lėtai troškiname, švelniai pamaišydami.

Nežinau kaip Jūs, o aš mėgstu bulvių košę sutrintą su sviestu ir su kokiu nors priedu. Šiandien kartu su bulvėm išverdu morką ir viską sutrinu.

Tiekiame be jokio papildomo garnyro. Nebent juodo lengvo alaus, che che.

Skanaus. Artėja bobų vasara, tikėkimės, kepsnių ant laužo laikotarpis.

Rodyk draugams

Karališki pietūs: aštrūs avino pautai

Radau pagaliau vietą Vilniuje, kur beveik visada galima nusipirkti avino pautų.

Tik nežinau, skelbti tą vietą ar ne? O kas, jei išpirks kas ir man nebeliks? Kartą jau rašiau apie pautus, bet, manau, nepakenks dar kartą juos papiarinti. Pigintis nesiruošiu, tad imu pačius geriausius, šviežiausius ir kokybiškiausius ingridientus:

  • porą avino pautų (vienam žmogui kaip minimum);
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • cukiniją iš daržo;
  • stiklinę ryžių;
  • sviesto;
  • prieskonių, lauro lapą, žalios kalendros, druskos.

Prieskoniai reikalingi masalai: malta kalendra (1 a.š. – XII val.), malti juodieji pipirai (1 a.š. – II val.), čili milteliai (1-2 a.š. – VI val.), ciberžolė (1 a.š. – IX val.), grūstas kuminas (2-3 a.š. – centre).

Dar reikės šafrano ryžiams pagardinti.

Ryžius perplaunam keletą kartų ir užkaičiame. Kol jie lėtai verda, imamės pautų… Avino, jobtararai. Labai aštriu peiliu įpjauname skūrelę nuo vienos pauto ašies iki kitos, tada atsargiai išverčiame ją kaip kojinę – verčiasi be vargo. Skūrelę išmetam, o pautą kruopščiai nuplauname ir metame į verdantį pasūdytą vandenį su lauro lapu maždaug dvidešimčiai minučių – tegul ramiai kunkuliuoja.

Tuo tarpu ryžiai jau užvirė, tad galima į juos įmesti keletą kuokelių šafrano.

Po 20 minučių virimo pautus išimame, dar kartą perplauname, nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir supjautome į 6 dalis kaip kokį apelsiną.

Keptuvėje ištirpiname galabėlį sviesto ar ghi ir apkepiname pautų gabalėlius.

Kai tik apskrus, beriame prieskonius, smulkintą svogūną ir česnaką. Kepiname viską, kruopščiai maišydami ant vidutinės ugnies keletą minučių. Tada dedame supjaustytą cukiniją. Uždengiame ir paliekame troškintis, kartkartėmis pamaišydami. Pautuose daug drėgmės, tad jie išleis sultis (neprisigalvokite, ten tik vanduo), kurios ir bus padažo pagrindas. Jei, visgi, jos pritruks – įpilame šlakelį verdančio vandens.

Kai tik cukinijos bus beveik gatavos (aldente būsenos), galim tiekti.

Prie šio patiekalo geriausia patiekti šampano ar kito kilnaus putojančio vyno. Šampanui neuždirbu, tad apsiriboju puikiu Pietų Prancūzijos kremanu (putojantis vynas, kokybe nenusileidžiantis tikram šampanui, tik gaminamas kituose regionuose, dėl ko perpus pigesnis).

Ir silpnaregiams:

Skanaus, brangieji. Asmeniškai man – tai skaniausias dalykas pasaulyje: avino pautai su kuminu, ryžiai su šafranu ir kremanas iš Limu ar Elzaso.

Beje, kaip garnyras turėtų nerealiai derėti šviežios figos. Tik ar būna jų Lietuvoj?

Rodyk draugams

Receptas, įkvėptas dainos: avino pautai

Buvo laikai, kai postindavau savo apgailėtinus receptus į prestižinį rusų kulinarinį saitą. Ir kas keisčiausia – juos publikuodavo, nepaisant nuotraukų baisumo, kreivų rankų ir nepamatuotų pretenzijų. Visgi, būtų nuodėmė neišversti kai kurių receptų į lietuvių kalbą ir neįdėti į savo blogą. Juoba, kad kai kurie jų – skonio ir glamūro viršūnė. Pavyzdžiui – avinėlio pautukai. Jau girdžiu miesčionių “bueeee, kokia nesąmonė“. Ką gi, nieko ten tokio bueeee tikrai nėra, skonis fantastinis ir, jei turėčiau galimybę, pirkčiau pautus kiekvieną savaitę, bo tai – delikatesas numero uno.

Taigi, atsuku laikrodį du metus atgal. Prašau dovanoti už nuotraukų kokybę – fotikas kainavo lygiai 0 lt.

Perku šiuos produktus:

  • du šviežiai nurėžtus avino pautus (iš jau minėto mėsininko Aido);
  • papriką;
  • svogūną;
  • keletą skiltelių česnako;
  • kumino – būtinai, be jo patiekalas tikrai nepavyks;
  • Kajeno beigi juodųjų pipirų, maltos kalendros, Provanso žolelių.

Pautus kruopščiai nuplaunu ir nulupu kietą nevalgomą odą. Šiaip, pats švelnus valgomas akytkūnis lengvai spaudžiamas išlenda pats pro pjūvį. Štai šita dalis yra valgoma:

Šiuos du pričendalus metu į verdantį vandenį ir paverdu kokias 10 minučių. Išimu ir supjaustau nedideliais kubeliais. Toliau – ruošiu daržoves: supjaustau papriką, svogūną, česnaką ir lengvai apkepinu aliejuje, pabarstydamas Provanso žolelėmis, Kajeno pipirais ir kalendros sėklomis. Po to sudedu pautukų gabalėlius ir, pabarstęs kuminu, kepinu dar kokias 15 minučių, nuolat maišydamas. Prieš pabaigą pabarstau grūstais juodaisiais pipirais.

Skanu dieviškai, nebijau šito banalaus nuvalkioti epiteto, tai vienas skaniausių dalykų, kokį esu kada valgęs. Mano galva, prie šio patiekalo geriausiai tiktų geras Pinot Noire vynas.

Recepto originalas.

O kokia daina gali įkvėpti tokiam patiekalui, paklausite? Paklauskite Šnūro.

Rodyk draugams

Supaprastintas uzbekiškas plovas

Šiuo plovo receptu nepretenduoju į šimtaprocentinį autentiškumą, juoba, kad kiekvienas uzbekas aiškins, kad tik jo tėvas ruošia autentišką plovą, kaip, beje kiekvienas armėnas aiškina, kad “ara, ara, mamaj klenus, tolka moja dolma samaja nastajaščiaja”, o teisingiausiai cepelinus gamina tik Beata N. (kas ta Beata N.?). Šiandien gaminau uzbekiško plovo light version, nes norėjau greitai pavalgyti, o full version reikia daugiau laiko, sąnaudų ir, žinoma, jį reikia gaminti lauke, vilkint Kokando bajaus chalatą, žydint uriukui, čiurlenant arykui ir giedant išakui.

Visų pirma, esminė taisyklė: plovo gaminime draudžiama dalyvauti moterims. Tai nesvarstoma. Net morkas turi skusti vyrai. Jei moteris bent kiek prisideda prie porceso – galite būti tikri, plovas nepavyko.

Produktai:

  • ėriuko kumpis (paprastai imu ir kauliukus);
  • morkos;
  • svogūnai;
  • ilgagrūdžiai ryžiai;
  • kuminas;
  • česnakas;
  • čili pipiras;
  • druska, kalendros sėklos, pusė stiklinės bekvapio aliejaus

Mėsos, morkų, svogūnų ir ryžių santykis turi būti maždaug 1:1:1:1. Visa kita: druska, pipirai, kuminas – skonio reikalas.

Visų pirma, reikia perplauti keletą kartų šaltu vandeniu ryžius ir užmerkti. Kol jie mirksta, morkas supjaustome šiaudeliais, svogūnus – pusžiedžiais, avieną – nedideliais gabalėliais. Pasirenkam keptuvę arba puodą storu dugnu, statom ant viryklės ir ant maksimalios ugnies įkaitiname aliejų. Apkepame avieną ir išimam į lėkštę.

Toje pačioje keptuvėje kepame svogūnus, kol suminkštės, tada dedame morkas, kepame, kol suminkštės, grąžiname mėsą.

Užpilame šaltu vandeniu, kad viską apsemtų, dedame visą nelukštentą česnaką ir čili pipirą, pasūdome ir troškiname ant vidutiniškos ugnies 40 minučių ar net valandą, jei yra avienos kauliukų. Po to išimame česnaką ir pipirą.

Beriame saują kumino ir nutaisome sultinio, kuris vadinasi zirvak, sūrumą, kad būtų sūriau, nei paprastai mėgstame.

Sumažiname truputį ugnį ir dedame ryžius.

Dabar mentele ar samteliu pradedame švelniai stumti ryžius nuo pakraščių link vidurio. Formuojame kauburėlį, panašų į jaunamartės krūtį ir glostome jį taip, kaip tik vyras tą krūtį gali glostyti.

Glostome tol, kol beveik visą skytą padažą sugers ryžiai. Prieš pabaigą, kai ryžiai jau bus beveik išvirę, užkasame juose česnaką ir pipirą. Dabar galima išjungti viryklę ir sandariai uždengus, palikti plovą bręsti dar bent 20 minučių. Viskas, galima dėti į didelę lėkštę ir valgyti tik rankomis, užgeriant žaliąja arbata.

Skanaus. Taip pat ir silpnaregiai.

Gaila, kad dar nėra saldžių prinokusių pomidorų anei kvapnios žalios kalendros…

Rodyk draugams

Aviena su moliūgu: neimkit, vaikai, pagaliuko..

Nesitikėkite provokacijų. Nesu tikras, ar patiekalas, kurio receptą pateiksiu žemiau, tikrai yra žydiškas. Kaip bebūtų, žydas, kuris apie jį papasakojo, patikino, kad tai klasikinis rytinės Viduržemio jūros pakrantės virtuvės pavyzdys. Na, lietuviškieji žydofobai gali nusiraminti - aškenazių virtuve čia net nedvelkia. Pažiūrėkime, ką gi pasiūlys mums peisuotieji mūsų bičiuliai nuo Jeršalaimo apylinkių.

O jie siūlo paimti truputį čili miltelių, grūstų juodųjų pipirų ir grūsto עברית- kamon (kumino).

Sumaišyti prieskonius su alyvuogių aliejumi ir ištepti šiuo mišiniu ėriuko eskalopiukus.

Pamarinuoti mėselę keletą valandų, o tada apkepinti šaukšte alyvuogių aliejaus. Neilgai, vos keletą minučių iš vienos ir keletą - iš kitos pusės, kad mėselė apskrustų.

Dar mūsų peisuotieji draugai siūlo paimti truputį daržovių ir kitų ingredientų:

  • aštuntadalį vidutinio moliūgo;
  • svogūną;
  • truputį cukinijos;
  • saują džiovintų slyvų;
  • šaukštą medaus;
  • taurę balto vyno;
  • gerą žiupsnį mėtų (geriau šviežių, bet kur jų dabar gauti?);
  • druskos, žalumynų.

Toliau jie siūlo stambiai supjaustyti svogūną ir lengvai pakepti po ėriuko kepimo likusiuose riebaluose. Be to, supjaustyti daržoves stambesniais gabalėliais. Sako, sudėkite ėriuko mėsytę, keptus svogūnus beigi daržoves ir slyvas į kaitrai atsparų indą, padrabstykite tolygiai medaus, gausiai - mėtos, užpilkite kuo? neteisingai! ne avies pienu, o taure balto vyno, pabarstykite druska, uždenkite folija ir pašaukite į orkaitę. Gal kokiai valandai, gal mažiau.

Po valandos išjungiame orkaitę. Nė neabejoju, kad kvepia gardžiai. Va čia tai košer!

Na ir jūs, mano mielieji silpnaregiai, nenusiminkite.

Šalom. Tikiuosi, kad po šio recepto, Lietuvoje bent kiek sumažėjo ksenofobų.

Rodyk draugams

Nemunėlis, alus ir avinėlio karis

Visų pirma - apie alų. Jau minėjau apie lietuviško alaus parduotuvę, kur galima rasti keletą rūšių gyvo lietuviško alaus. Bet dar džiugesnė žinia - užsienietiško alaus parduotuvė su neregėto dydžio asortimentu. Apsilankiau ten šiandien, akys raibo nuo čekiško, vokiško, angliško, ispaniško ir t.t. alaus rūšių įvairovės. Maža to, bene 15 rūšių yra pilstomos iš statinės!
Skųstis dėl to, kad Vilniuje nebėra gero alaus, turėtų būti gėda.
Na o šios dienos įrašas skirtas žygiui baidare Nemunėlio upe.

Šis žygis įdomus tuo, kad vyko dar tuo metu, kai Lietuva nebuvo Šengeno erdvėje, o sienos su Latvija kirtimas buvo rimtas išbandymas. Prieš plaukiant turėjome gauti specialų leidimą iš pasieniečių. Laimei, Biržų užkardos pareigūnai maloniai sutiko padėti dviems vandeninikams, tad leidimą gavome be vargo. Užsipirkome atsargų ir leidomės kelionei iš Kvetkų link Nemunėlio Radviliškio.

Kelionė prasidėjo puikiais vaizdais, mišku ir…

tragiškai užžėlusia Nemunėlio vaga.

Plaukėme beveik tris paras, ir visą kelią keikėmės traukdami baidarę per sąžalynus.

Be to, kad brovėmės per mangroves, dar turėjome saugotis, kad nenuplauktume į Latvijos teritorinius vandenis, nes lietuvių pasieniečiai ne juokais pagrasino, kad latviai į pažeidėjus šaudo be įspejimo.

Keletą kartų bandėme pažeisti sieną, bet nedrąsiai, užtat ant savo šalies varyt nebaudžiami galėjome nuolat.

Pakeliui sutikome latvišką dinozaurą:

Gėrėjomės gipsiniu Nemunėlio dugnu:

Prabangiai nakvojome ties pasienio stulpeliu:

O kelionę baigėme per nelemtas žoles taip ir nepasiekę Radviliškio. Teko pakuotis Dauguvietynėje.

O pričiom čia avinėlio karis, paklaus smalsus skaitytojas? Ai, vakar gaminau, bet neaprašinėjau, tik galutines fotkes parodysiu, jei bus pageidavimų - parašysiu receptą.

Ir tradiciškai - silpnaregiams

Rodyk draugams

Avienos troškinys be išsidirbinėjimų

Keista, kad mūsuose nemėgstama aviena. Dvigubai keista, kad lietuviai avieną valgė ilgus šimtmečius, o štai XX ir XXI amžių sandūroje aviena lietuviškos virtuvės užribyje. Nors ženklai rodo, kad avelės grįžta ant mūsų stalo, tie mieli švelnūs, švarūs padarėliai, kurių mėsytė, jei yra bent kiek riebalų, turi pikantišką pievų kvapą.

Šiandien Jūsų dėmesiui pristatau, mano galva, tipišką lietuvišką patiekalą, kokį tarp pasninkavimo šveisdavo pasiturintis ūkininkas ties Molėtais ar Luokės apylinkėse, kur žemės ne itin derlingos, užtat kalvotos pievos - idealios avims.

Imam:

  • 700 g avienos šonkaulių;
  • 3-4 svogūnus;
  • 1-2 morkas;
  • 1-2 bulves;
  • cukiniją;
  • 1/4 kopūsto;
  • česnaką;
  • pomidorą (rūgšties balansui palaikyti);
  • džiovintas pasilla čiliakas (čia grynai mano opcija);
  • kalendros sėklos, kuminas, druska.

Nuo šonkauliukų nupjaustom lajų, plėves, supjaustome pagal šonkaulius. Gilioje keptuvėje arba puode įkaitiname šaukštą bekvapio aliejaus, kad imtų dūmyti, dedame avelę ir kepame iki gražiai apskrus, pabarstome kalendra bei rupia druska. Išimame.

Visas daržoves supjaustome pailgais šiaudeliais, tik svogūnus - žiedais, pomidorą - smulkiai. Česnaką ir čiliaką paliekame.

Riebaluose, likusiuose po mėsos, apkepiname morkas ir svogūnus, kol truputį suminkštės.

Grąžiname šonkaulius, dedam česnaką ir pipirą, pabarstome kalendra, užpilame kokiu litru verdančio vandens.

Uždengiame ir troškiname pusvalandį arba daugiau ant vidutiniškos ugnies. Pabarstome kuminu. Tada dedame bulves.

Patroškinam 10-15 minučių, dedame cukiniją.

Patroškiname 2 minutes, dedame kopūstą.

Patroškinam 5 minutes. Dedame smulkintą pomidorą. Išjungiam viryklę. Palaukiam dar bent 10 minučių. Dedam į lėkštę, pasibarstome grūstais pipirais ir svaiginamės.

Užgeriu tai škotišku samagonu, bet gerai ir lietuvišku, jei turite. Troškintas česnakas, mmmmmm, akliems.

Skanaus, nešalkite ir valgykite riebiai šiomis dienomis.

Rodyk draugams

Musė šiltuoju metų laiku + improvizuotas plovas

Upė Musė - velnio pusė. Arti Vilniaus, bet svarbu pataikyti ant gero vandens, antraip reikės baidarę po pažastimi neštis (apie tai - artimiausiu metu). Didelis Musės minusas - ji teka per dirbamus laukus, miško beveik nėra pakeliui, tad nakvoti gali tekti pievoje arba ant arimų.

įrodymas

įrodymas

Pirmoji pažintis su Muse buvo gana vykusi, 2008 metų vasarą, kai pievos kvepėjo, žiogai svirpė, žvaigždės danguje mirgėjo. Plaukėme atkarpą nuo Bartkuškio užtvankos (aukščiau jos - varginantis tvenkinys, apaugęs meldais) iki Musninkų. Standartištkai, užtrukome apie dvi dienas su dviem nakvynėm.

Plaukimą pradėjome pavakare ir jau po kelių valandų temstant priplaukėme keistą struktūrą, kurioje pasijutome kaip Luizianos pelkėse.

Negalėdami prasibrauti pro iš vandens kyšančias šakas, nusprendėm apsistoti nakvynei. Tai ką pamatėme dienos šviesoje tikrai suglumino.

Ten buvo suvirtę keli medžiai, kai kurie dar net su visais lapais. Teko baidares neštis kokius 50 m krantu.

Tai buvo įspūdingiausia užvarta per visą mūsų plaukiojimų istoriją.

Apskiritai, Musėje labai daug užvartų, nuolat tenka plušėti, apsinešinėti. Maža to, dar ir pati upė sekli - neįgudęs vandenininkas net prie aukšto vandens braidžioja.

tradicinis bendrakeleivės pasibraidžiojimas

tradicinis bendrakeleivės pasibraidžiojimas

Arba taip myli savo baidarę, kad net neišlipęs iš vandens atlieka jai blowjobą.

N18

N18

Ir truputį apie maistą. Toje kelionėje gaminomės plovą a la Fergana. Žinoma, žygio sąlygomis, niekas griežtai recepto nesilaikė. Kada nors pateiksiu tikslų receptą, o dabar - santrauka.

Ant aliejaus apkepiname avienos kauliukus su kuminu. Rrrraz

Išimam kauliukus, dedam daug pjautytų svogūnų ir morkų, užpilam vandeniu, pasūdom. Dvvvva

Grąžinam avieną, pridedam nuplautą česnako galvutę (neardytą, nevalytą), čiliakų, troškinam zirvaką (taip vadinasi plovo sultinys) 40 min. Trrrryyy

Išimam česnaką, čiliakus, beriam praplautus ryžius, sumažinam ugnį, glostom ryžius šaukštu, pabarstom kuminu. Quattro

aštrusis natiurmortas

aštrusis natiurmortas

Kai ryžiai bus išsitroškinę ir sugėrę zirvaką, užkasame juose česnaką ir čiliakus. Laidžiam plovui subręsti dar bent 20 minučių. Valgom su šviežiais pomidorais, perplautais svogūnų žiedais, pašlakstytais actu, pabarstytais čili ir kalendros lapais. Dangiška.

O čia - visoms moterims, kurios mane skaito.

Grožis išgelbės pasaulį (c)

Rodyk draugams