BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dukart ruošta kiauliena atvirkščiai

Kažkada jau pasakojau kaip pasigaminti įžymiąją dukart ruoštą sičuanišką kiaulieną. Pasirodo, efektyviai galima ją dukart pasigaminti, procesą vykdant, kone atvirkščiai. Tam reikalui pasiruoškime:

  • 0,5 kg gabalą riebios kiaulienos šoninės;
  • Briuselio kopūstų arba špinatų;
  • mažą svogūną arba askalotinių bei paprastų česnakų;
  • imbiero gumbą;
  • Hoisino beigi sojos padažų;
  • geltonojo ryžių vyno, sauso chereso arba sauso vermuto.

Hoisiną pamiršau įtraukti į natiurmortą, štai jis:

Kiaulieną supjaustome stambiais šmoteliais, tipo taip:

ir marinuojame nuo pusvalandžio iki valandos su šaukštu sojos padažo ir geru šlaku vyno, žiūrint kokio turim.

Stambiai susipjaustome česnakus ir imbierą.

Kai mėsa pasimarinuos… aš sakiau mėsa? Atsiprašau, ten šoninė, mėsos ne kažin kiek. Kai šoninė pasimarinuos, dedame ją į įkaitintą keptuvę su keliais lašais aliejaus ir imbieru. Intensyviai maišydami, kepame ne ilgiau minutės ant maksimalios ugnies.

Spirgus išimame į lėkštę, taukus pilame priešui į veidą, jei neturim priešų – į klozetą.

Keptuvės nešluostom, vėl įkaitinam, bet tik vidutiniškai, ir dedam kopūstus beigi askalotinius česnakus ir kepam minutę dvi.

Grąžiname šoninę, dedame gerą šaukštą Hoisino padažo, išmaišome, sumažiname ugnį, pilame verdančio vandens, kad iki pusės apsemtų kopūstus ir paliekame troškintis pusvalandžiui. Manau, galima net uždengti keptuvę. Išjungiame viryklę, dedame kapotą česnaką.

Patiekiame su ryžiais ir kimči. Nėra kimči? Ne bėda, rauginti kopūstai dera geriau už bet ką.

Riebi šoninė visai neatrodo riebi, o truputį traški, su vos juntamu vermuto aromatu, salstelėjusi, gal kiek primena šokoladą, tad tam saldumui kompensuoti rauginti kopūstai ir reikalingi. Bliamba, kaip skanu. Tik pažiūrėkite:

PS. Dėmesio, upeiviai ar šiaip žmonės, važinėjantys pro Dūkštas: kaip ten vanduo Dūkštoje? Gal jau plaukiojama? Gal potvynis prasidėjo po lietaus?

Rodyk draugams

Švelni sriuba “Juodoji gulbė”

Čaikovskis… Aronofskis… Vien genijai aplink. O aš – toks mažas ir paliegęs, man reikia atgauti jėgas. Gerai, atgausiu, bet apie tai vėliau, o dabar – apie kiną. Taigi, kinas. Nepatikėsite, bet kinas yra tas hobis, kurį susigadinau. Kaip galima susigadinti hobį? paklaus manęs žingeidus skaitytojas. Ogi susirasti darbą, susijusį su hobiu. Atidaviau kinui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, per kuriuos peržiūrėjau neįsivaizduojamą filmų kiekį. Būdavo dienų, kai žiūrėdavau po 8-10 filmų per dieną. 90% jų buvo šiaip sau (blogų filmų nebūna, paprastai žiūrovas būna nepasirengęs). Tačiau likusieji mane begėdiškai išlepino. Išlepino tiek, kad dabar, praėjus bene keturiems metams po to, kai pakeičiau darbą į tolimą nuo kino, vis dar esu išpindėjęs tiek, kad sunkiai berandu gerų, išties gerų filmų. Na, per keletą metų kino meistrai pystelėjo vos vieną kitą šedevrą. Vienas jų – “Juodoji gulbė“, Darreno Aronofskio psichoanalizė apie balerinas, anoreksikes, stresą ir įtampą, lydima Piotro Čaikofskio Čaikovskio baleto “Gulbių ežeras” muzikos. Ne, nesiruošiu čia spoilinti ir perpasakoti turinio ar, juoba, analizuoti šio kūrinio, geriau nueikite į kiną ir patys pažiūrėkite. Kodėl? Todėl, kad aš taip sakau. Ir todėl, kad, mano kuklia nuomone, tai geriausias 2010 metų высер’as. Jei nurodysite geresnį filmą, išleistą pernai – galite pirmas mesti į mane akmenį. Treileris:

Išties, po šio filmo reikia atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Skubam į virtuvę, pasiruošiame produktus lengvai gaivinančiai sriubai:

  • juodosios gulbės krūtinėlę (iš kur ten būt papams, pas tą nabagę Natalie Portman, che che);
  • morką;
  • pora askalotinių česnakų arba mažą raudoną svogūną;
  • imbiero pirštą;
  • truputį Pekino kopūsto;
  • sojos padažo;
  • sultinį, apie kurį jau minėjau.

Sultinį užkaičiame, daržoves sukapojama nelabai smulkiai, tipo taip:

O kopūstą dar stambiau:

Gulbės krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis ir metam į verdantį sultinį su kapotu imbieru. Po kokių 10 minučių, manau krūtinėlė jau bus išvirusi, bet jei jau bijome salmoneliozės, paverdame dar 5 minutes. Tada dedame morkas, šalotus askalotus (daug kas painioja juos su svogūnėliais, juoba ir skonis artimas svogūnui, bet neapsigaukite, tai – česnakai), pilame keletą šaukštų sojos padažo. Išjungiame viryklę ir uždengiame puodą. Po poros minučių dedame Pekino kopūstą. Uždengiame ir dar palaukiame pora minučių. Patiekiame su trupučiu gero sezamo aliejaus.

Šiaip, sriuba turėtų būti itin švelni, bet nesusilaikiau neįsibėręs žiupsnio maltų čiliakų. Iš arčiau:

Skanaus.

Rodyk draugams