BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Arbatiniai kiaušiniai – ruošiamės Velykoms

Kalėdos. Suviliojame kokią kiaunę pigiais komplimentais ir pigiu vynu, pigiais pažadais apie amžiną meilę.

Kalėdos Kalėdomis, o jau ne už kalnų ir Velykos. Adventas baigėsi, atėjo laikas gerti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus, tad neprošal būtų ir užkandą susigalvoti kokią paprastą ir nebrangią. Ir kad būtų ne tik skanu, bet ir gražu. Ką darome? Ne, ne, netraukiame savo išmaniojo telefono, ibo jis čia nepadės. Tam reikės:

  • 10 kiaušinių (nors ką čia smulkintis, drąsiai imčiau kokį kibirą – kitą kartą nereikės terliotis);
  • trečdalio stiklinės sojos padažo;
  • mandarino arba apelsino škūrelės;
  • imbiero piršto;
  • poros šaukštų geros puero arbatos (ačiū Dievui, ji nebrangi);
  • prieskonių: Sičuanio pipirų, gvazdikėlių, žvaigždinio anyžiaus, cinamono;
  • druskos, cukraus – po šaukštą.

Prieskoniai ir arbata iš arčiau:

Nepatikėsite, bet kiaušinius reikia išvirti. Tiesiog išvirti, 7 minučių pakaks. Tada ištraukti iš puodo ir atvėsinti po šalto vandens srove. Kaip matote, nieko mirtinai sudėtingo. Tuo tarpu, į vandenį, kur virė kiaušiniai, pilame sojos padažą, suberiame visus prieskonius, druską, cukrų beigi arbatą (mandarino žievelę ir imbierą susmulkinam). Nu tikrai nebus sunku. Beje, sumažiname ugnį iki minimumo.

Kai tik kaiušiniai atvės, traiškome jų lukštus. Nelabai smarkiai, bet ir nelabai gailėdami: kad vidus liktų nepažeistas, o pats lukštas kuo smulkiau sueižėtų. Dabar dedame kiaušinius į verdančią “arbatą”. Uždengiame ir pamirštame porai, o geriau keturioms valandoms. Po keturių valandų išjungiame viryklę, bet kiaušinius puode su “arbata” paliekame per naktį.

Ryte nuovirą nupilame ir turime rezultatą:

Dabar šiuos kiaušinius galima laikyti šaldytuve gana ilgai, na bent iki artimiausios pjankės. Kai ateis draugas, sakvojažu su buteliais nešinas, pasikvieskime jį prie stalo ir pasiūlykime puikios marmurinės užkandos. Prie kiaušinių labai dera daikono šaknis, pašlakstyta ryžiu actu ir lengvu sojos padažu arba paprastas agurkas, pabarstytas čili milteliais.

Skanaus. Manau, kad šie kaiušiniais ne tik papuoš Velykų stalą, bet ir nustebins artimuosius pikantiška kiaušinio, anyžiaus ir puero derme.

Rodyk draugams

Traški saldi žuvis ir keletas patarimų

Jau ne kartą minėjau ir dar minėsiu, kad valgyti žuvį ne tik sveika, bet ir būtina. Bent tris kartus per savaitę. Na gerai, Lietuvoje kertelę galima nuleistis iki karto, bet tada ta žuvis turi būti jūrinė. Deja, nėra viskas taip paprasta: žvejoti ne visi mėgstame, ne visada laiko ir noro prie jūros vykti yra, o turguose ir prekybcentriuose mums begėdiškai siūloma pasenusi  nugaišusių žuvų maita, užšaldyti kubeliai arba pridusę karpiai-kanibalai. Ką daryti žuvies mėgėjams? Keletas patarimų kaip pasirinkti mažesnę blogybę iš krūvos didelių:

  1. Kuo dažniau žvejokime patys.
  2. Pirkime iš brakonierių tik tos pačios dienos laimikį.
  3. Nepirkime “ferminių” žuvų: karpių, norvegiškų lašišų.
  4. Jei jau perkame šaldytą, rinkimės jūrines žuvis: grenadierius, hekus, Argentinos lydekas (ar kaip jos ten). Venkime gėlavandenių: pangasijų, skorpionžuvių, plekšnių, tilapijų (nors šitos man patinka). Kodėl taip rinktis? Dėl taršos, hormonų, parazitų – viso to jūrinėse žuvyse mažiau.
  5. Venkime užterštuose vandenyse pagautų žuvų: Baltijos, Šiaurės, Viduržemio, Pietų Kinijos jūrų, Afrikos ežerų ar Mekongo deltos.
  6. Nepiktnaudžiaukime plėšriomis žuvimis – jose kaupiasi sunkieji metalai: skumbrės, unguriai, o ir menkės bei jų kepenys jau net šviečia nuo sunkiųjų metalų.
  7. Mano kuklia nuomone, maistui geriausiai tinka Šiaurės Atlante arba prie Argentinos sužvejotos žuvys – ten mažiausiai taršos.

O štai aš, nepagalvojęs nusipirkau skorpionžuvę, tokią šamo giminaitę iš Pietryčių Azijos. Be to, ji turi kitą artimą giminaitę – pangasiją. Ir abi, pasirodo – tikras šlamštas. Kol ieškojau internete receptų kaip skaniai kinietiškai paruošti tą sumautą skorpionžuvę, sužinojau daug baisių dalykų apie ją: auginamos klaikiuose telkiniuose Mekongo deltoje baisiau nei karpiai, maitinamos genetiškai modifikuotų tapiokų miltais bei nugaišusių kitų žuvų miltais, šaldomos tiesiog parazitų knibždančiame ir labiausiai pasaulyje užterštame Mekongo vandenyje, į Europą gabenamos keletą mėnesių (tai iki Lietuvos važiuoja keletą metų, che che). O aš jau buvau tą žuvį nusipirkęs. Nu negi išmest? Pagalvojau, kad žžostkai ją pamarinuosiu, termiškai apdorosiu, gal nenumirsiu suvalgęs.

Marinavau sojos padaže su baltais pipirais gal pusę dienos. Tada pasiėmiau:

  • salierą;
  • imbierą;
  • česnaką;
  • kiaušinio baltymą + šaukštą krakmolo;
  • cukraus, acto, aliejaus.

Išplakiau baltymą su krakmolu. Keptuvėje maksimaliai įkaitinau ketvirtį stiklinės aliejaus. Mirkiau žuvies gabalėlius plakinyje ir dėjau į keptuvę. Apkepiau po keletą minučių abi puses, kol gabalėliai pasidarė traškūs. Išėmiau.

Skaniai atrodo, bet nusprendžiau dar nevalgyti, o tuose pačiuose riebaluose, sumažinęs ugnį, pakepinau imbierą bei anyžių su cukrum ir actu.

Kai tik pradėjo formuotis karamelė, sudėjau šiaudeliais supjaustytą saliero šaknį, patroškinau kol suminkštėjo. Tada grąžinau žuvies gabalėlius ir, atsargiai sumaišęs su padažu, patroškinau dar keletą minučių. Išjungęs viryklę, patiekalą pabarsčiau kapotu česnaku. Valgiau su nežmoniškai skaniu ir aštriu naminiu kimči.

Skanu, nieko neprikiši. Tačiau daugiau šios žuvies aš nebepirksiu. Gal bus geriau karosai ar, bala nematė, Valinsko karpis.

Sėkmės, kruopščiau rinkitės maistą.

Rodyk draugams

“Miau miau miau, bendraukim artimiau”: skanėstas grietinėlėje

Pavasaris jau tvyro ore, kelnėse, puodynėse.

Netruks ir katinai (мартовские коты aka tomcats) išlįsti iš pakampių ir užtraukti širdį draskančias melodijas daugiabučių kiemuose.

Šiandien pirkau katę maiše. Gėriau kavą, pasidėjęs ant stalo priešais, ir sukau makaulę: ir ką aš dabar su ja darysiu?

Pradžiai išėmiau iš maišo. Va ji, fullfrontal:

Tada nupjausčiau riebalus, plėves, sukapojau porcijiniais gabalėliais ir nusprendžiau ištroškinti ją. Pasiruošiau prodkutus:

  • puskilogramį morkų, darant prielaidą, kad katė sveria apie kilą;
  • petražolės šaknį;
  • porą;
  • stiklinę riebios grietinėlės;
  • keletą skiltelių česnako;
  • aliejaus;
  • 100 ml balto vyno (aš neturėjau);

Prieskonių:

  • džiovinto rozmarino (gerai būtų šviežio);
  • pankolio arba anyžių sėklų;
  • juodųjų pipirų, druskos.

Įkaitinau keletą šaukštų aliejaus ir apkepiau mėsą keletą minučių, pabarsčiau druska, pipirais, kapotu česnaku ir įmečiau smulkintą petražolės šaknį.

Kol mėsa skrunda, susipjaustau daržoves.

Kai mėsa skaniai apskrus, galiu jau dėti daržoves bei prieskonius, truputį pasūdau. Galima pilti vyną arba truputį lengvo sultinio.

Tada uždengiu ir laukiu maždaug 40-50 minučių, kad troškintųsi ant vidutinės ugnies. Tuomet sumažinu kaitrą po keptuve (beje, nepaminėjau, tai gali būti ir puodas storu dugnu; troškinti galima orkaitėje), supilu grietinėlę bei išmaišau viską. Vualia, patiekiu su bulvių koše ir raugintais agurkėliais.

Galite mane smerkti, bet “мяу мяу мяу, всё вышло у меняу…”

Beje, tai tipiškas smetoninės Lietuvos laikų buržujų patiekalas. Skanaus.

Rodyk draugams