BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Crème brûlée – kai galva tuščia

Galva tuščia būna tada, kai pilnas pilvas. Tik badaujantis poetas rašo gražiausius sonetus, o alkstantis dailininkas tapo neįkainojamus šedevrus. Na ir, sako, gražiausios manekenės – tos kur vemia užvalgiusios. Bet čia gal greičiau išimtis iš taisyklės, visi vyrai man pritars. Manekenės patinka tik gėjams dizaineriams, nes jas jie gali barškinti (juk jų kaulai barška, ar aš klystu?), įsivaizduojant, kad tai – siauraklubiai berniukai.

Vienok, nuklydome į lankas. Kalba eina apie krembriulė. Kai aš buvau vaikas, mano mylimiausi ledai buvo krembriulė, po 17 kapeikų. Tik nežinau, ką bendro tie ledai turėjo su tirkuoju desertu, kurį pagamint neikainuoja jokių pastangų. Jis tinka tada, kai norite nustebinti netikėtus svečius, laiko turi ne marias, o daugiau nieko negalite gudriau sugalvoti. Reikės:

  • 400 ml grietinėlės (neesmė kokios, bet riebesnė – geriau);
  • 6-7 kiaušinių trynių;
  • 2-3 šaukštų vanilinio cukraus;
  • galima truputį tarkuotos citrinos žievelės aromatui.

(oii, išsileido vienas trynys, dovanokit).

Dar prireiks spirito arba va tokio divaiso.

Tai yra mini litavimo lempa. Galima naudoti ir maxi, tą, kuria kiaulės svilinamos.

Pradžioje lėtai užviriname grietinėlę ir paliekame atvėsti truputį. Kol ten ką, kiaušinių trynius maišome su cukrumi. Tik, šiukštu, neplakame, pakanka, kad būtų vienalytė masė.

Tada užkaičiame orkaitę 120ﹾC. Kol įkais, į cukraus-trynių masę pamažu, nuolat maišant šluotele, pilame kiek atvėsintą, bet dar karštą grietinėlę.

Išpilstome šią masę į formeles, statome į aukštą skardą, į skardą pilame karštą, bet ne verdantį vandenį, kad apsemtų bent pusę indelio aukščio.

Skardą pašauname į orkaitę 30-40 minučių. Patikrinti, ar gatava, galima stalo peiliu smeigus į kremą, jei peilis beveik neaplipo kremu, drąsiai galima traukti iš orkaitės (šiaip, rekomenduočiau ir kiek anksčiau).

Atvėsiname kremą iki kambario temperatūros ir dedame į šaldytuvą bent valandai, o geriau kokioms trims.

Tada pabarstome kremo paviršių cukrumi, nedaug, žiupsneliu.

Yra du būdai tą cukrų karamelizuoti. Numero Uno: pašlakstyti spiritu, konjaku ar kokiu kitu stipriu alkoholiu, svarbu degančiu, čirkšt degtuku ir tegul dega.

Šis būdas gana brangus, nes alkoholis dega ne itin aukštoje temperatūroje, cukrus vangiai karamelizuojasi, reikia vis šliūkštelt alkoholio. Tačiau plutelė gaunasi prašmatni.

Darom “tuk-tuk-tuk” šaukšteliu, pralaužiame ją ir… aaaa, kaip skanu!!!

Variantas numero Duo: pasinaudojame aukščiau pavaizduotu įnagiu ir padeginame cukrų gerokai greičiau ir efektyviau.

Irgi super. Gal pabandykite suderiti abu karamelizavimo metodus?

Skanaus.

Rodyk draugams

Velykinis širšių medus su estišku akcentu

Skirtingai nei “Aukso veršio” personažas Koreika, nemėgstu aš virtų kiaušinių. Ypač minkštai virtų. Ir, mano galva, yra daugybė geresnių būdų kaip suvartoti kiaušinius. Ir Velykos man čia ne rodiklis. Vienas jų – taip vadinamas širšių medus. Kaip visi prisimename iš biologijos pamokų, širšės ir vapsvos neša patį skaniausią medų pasaulyje, ne tai kad kokios ten bitės. Tik svarbu tinkamai tas širšes penėti: kad neštų gerą medų, jos turi gerti šviežius vištų kiaušinius, saldintą tirštintą pieną, lesti cukraus pudrą, maukti gryną spiritą. Ar aš paminėjau spiritą? Va, čia ir prasideda bėdos: Lietuvos Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos širšės nenusipelnė gerti kokybišką 96% stiprumo spiritą. Taigi, norėdami kopinėti širšių medų, susiduriame su rimta kliūtimi: Lietuvoje legaliai įsigyti spirito neįmanoma. O štai kitose Europos sąjungos šalyse jo galima įsigyti net prekybos centruose. Taigi, mano tikslą pamelžti širšes, išgelbėjo Spamui kelionė į Saaremą. Ačiū, mažuli.

Taigi, reikalingus produktus išvardinau, papildomai pridedu šlakelį Vana Tallinno, kad aromatas būtų švelnesnis.

Na gerai, ne spiritas tai, bet gėrimas 80% irgi gerai.

Atskiriame kiaušinių baltymus nuo trynių. Baltymus atidedame iki kito recepto, o 4-5 trynius triname su keletu šaukštų cukraus pudra. Tada maišome skardinę tirštinto pieno. Tada pilame 100 ml spirito ir 10 ml Vana Tallinno.

Pilstom į nedidelius stiklainėlius, statom juos į šaldytuvą, išlenkiam taurę su Kiškiu Piškiu.

Ilgai svarsčiau ką man su tuo medum daryt – ne mano tai pramoga. Pabandžiau apdročinti juo prašmatnius saldymedžio ledus – nieko gero.

Išdalinau moterims – gal gausiu kokių bonusų.

Rodyk draugams

(Čili) pipirai su sūriu – kodėl aš esu alkoholikas

Sveiki, aš Igelis, aš esu alkoholikas.

Ne, aš  dar ne degradas, bet sistemingai einu link to, kad juo tapčiau. Ne, visai nesąmoningai ir netikslingai. Bet būkime realistai: ilgainiui aš prasigersiu. Kaip ir daugelis iš mūsų – nedaugelis iš mūsų negeria. Kodėl taip yra? Man atrodo, kad susideda daugybė faktorių: mūsų sistemos suluošinti tėvai, valdžia, kurią išsirinkome, mokykla – niekas žmoniškai nepaaiškino, kad gerti yra mirtinai pavojinga. Ir dabartinė, kitokia, bet vis dėlto sistema, mus sėkmingai luošina. Aš jau nebesipriešinu, nors ir suvokiu einąs į pražūtį, nes gerti – gera. Daugelis mano pažįstamų nežino ar nenori žinot, kad jie – alchašai. Aš viliuosi, kad kažkas iš Jūsų dar turi jėgų ir noro mesti gerti.

Ir štai, Jūsų dėmesiui, patiekalas, kurio nedera valgyti be alaus. Tarp kitko, begamindamas šį patiekalą patyriau milžinišką stresą, ko pasekoje prisigėriau labiau nei bet kada. Kodėl? Pamatytumėte kaip Maximoje pjausto pančetą: kaip Zbišeko ir Malgožatos vestuvėms Kalesninkų kaime. Į prašymą, kad supjaustytų ploniau, gaunu atsakymą, kad sugedo pjaustyklė, ir man teks pačiam susipjautyti. Ką gi, teks. Be kita ko, nusivariau nuo kojų Vilniuje ieškodamas šviežių chalapenių. Spėkite ar radau. Belieka interpretuoti, xule. Imam:

  • 10 chalapenių. Ablomas, tad, sukandę dantis, keičiam paprastais čiliakais arba žaliąja paprika;
  • 300-400 g brinzos, fetos ar kokio kreminio sūrio a la Philadelphia;
  • labai plonai pjaustytos pančetos ar šiaip vytintos šoninės (grieždami dantimis ir keikdami Maximą imam delno storumo gabalėlius);
  • papildomai, bet nebūtinai – truputį čorizo ar kitos aštrios rūkytos dėšros, jei naudojam saldžias paprikas.

Viskas, daugiau nieko. Valom čiliakų sėklas, stengdamiesi kuo mažiau juos pažeisti. Jei naudojam paprikas – pjaunam per pusę arba, dar geriau – ketvirčiuojam.

Kemšam į pipirus pamaigytą sūrį.

Ir įvyniojame, jei pavyks, į šoninę. Jei šoninė plona – problemų nebus.

Aš, kaip matote, problemų turiu. Be to, panaudoju čorizo dešros truputį, dėl aštrumo. Dedam pipirus į įkaitintą iki 180ﹾC orkaitę (ar pastebėjote, kad vietoj laipsnio simbolio naudoju kažkokį arabišką ženklą?) 20-30 minučių. Nors, chalapenius, manau, būtų galima išimti anksčiau.

O ja,  das ist fantastisch! Prie alaus geresnio zakusono nebūna.

Su saldžiom paprikom šiaip sau, dar be to, jos storapadės, tad manau, jas reikėjo prieš kemšant sūriu dar palaikyti ant grilio 15 minučių.

Susinervinęs dėl to, kad Lietuva yra pasaulio šiknaskylė, užsisakiau iš internetų chalapenių sėklų. Bandysiu auginti ant palangės. O jei atsiras geraširdžių lietuvių Tex-Mex regione – maldauju, siųskite chalapenius ir čipotlius man. Ačiū.

Negerkite, broliai ir seserys. Geriau mylėkitės.

Rodyk draugams

Visinten… Visinkur? Visinčia! (Skiriu Aloyzui Každailiui)

Augau rydamas knygas. O kas beliko homo sovieticus otpryskui? Ir buvo tik trys knygos, kurias aš skaičiau n kartų. Dviejų neminėsiu. Trečia – Aloyzo Každailio “Laivai ir jūrininkai”.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą knygą jaučiau lengvą vakarį brizą, jūros druską ant delnų ir veido, sprangų, triume supelijusių džiūvėsių skonį. Svajojau apie Sargaso jūrą, žiaurius korsarus, tolimų uostų juodaplaukių gražuolių lūpas (sic!). Apie greičiausią visų laikų burlaivį. Ar pamenat? Kliperį Cutty Sark. Jis vis dar stovi kažkuriame Anglijos uoste. Taip jau išėjo, kad netapau jūrininku. Tik latentiniu girtuokliu.

Atsiprašau už patosą. Bet aš tapau pasyviu baidarininku. Kokia paguoda, ar ne?! Sausumos vandenų flibustjeras, hehe. Papasakosiu apie savo mylimiausią Lietuvos upę. Teka ji kažkur pietryčių Lietuvos užkampyje. Retas vandenininkas ryžtasi merkti irklą joje, juoba, kad prieš keletą metų itin paslaptingomis aplinkybėmis ten žuvo baidarininkas. Taip, tai Visinčia, per miškus tekantis Šalčios intakas.

Plaukėme kaip visada dviese. Prasidėjo nuo to, kad “du gaideliai du gaideliai taimeniuką lopė…”

Čia mes iš dviejų Taimenių surinkome vieną, užgerdami pošlykščiu austrišku rožiniu:

Važiavome link Visinčios su lengva baime priemiestiniu autobusu, prisigrūdusiu lenkų ūkininkų. Atvykome į Gudelių kaimą Šalčininkų rajone, kur mus netruko užpulti maitvanagiai.

Išgyvenom. Surinkome baidarę, atsižymėjome.

Plaukiam iki sutemų. Jokių užvartų, keletas seklumų. Apsistojame nakvynei kažkokioje keistoje biržėje. Pabundame su Anzelmute pašonėje.

Plaukiame per gūdžią girią. Vietomis upė kilpuoja 180° posūkiais, kitur – susiaurėja iki pusmetrio arba užvečia kelią nugaišusiais bebrais.

Bet svarbiausia – jokių civilizacijos pėdsakų. Per dvi paras matėme tik vieną negyvenamą sodybą. Ir šiaip, užvartų ne itin daug, upė nelabai srauni.

Manote, pamenu, ką mes valgėme? Kažką nipadiecki aštraus ir riebaus.

Kažkas abejojo tuo, kad Dūkštoje būna metro aukščio bangų? Pupki, trauk savo liniuotę.

Taip ir nepaaiškinau kodėl myliu Visinčią? Pats nežinau. Laukinė upė, turputį sibirietiška, labai tyki, klastinga, bet ir dosni. Jei plauksite ir pasiryšite nakvoti gūdžiame eglyne, neišsigąskite rujojančių elnių maurojimo, gervių klykavimo, šernų kriuksėjimo ar alkanų kranklių kosėjimo.

Nežinau, ar nudžiugino mus Visinčios santaka su Šalčia… O gal norėjome grįžti?..

Rodyk draugams

Musė: pusės metų kelionė

Kaip jau žadėjome, papasakosime apie tai, kaip ne baidarė tave plukdo, o tu ją. Viskas teisinga, pasaulyje turi būti pusiausvyra: anksčiau ar vėliau reikia atsilyginti baidarei už tarnystę. Po sėkmingo plaukimo nuo Bartkuškio iki Musninkų, tikėjomės dar daugiau džiaugsmo ir nuo Musninkų iki Čiobiškio. Pradžia buvo daug žadanti:

O tai buvo 2008 metų ruduo, vandens lygis smarkiai kritęs. Paplaukėme kelis šimtus metrų ir prasidėjo…

braidymas, baidarių stumdymas, tampymas, vėl braidymas.

Tikėjomės lengvo pasivaikščiojimo, bet, dar neišplaukę iš Musninkų, spjovėme į šį reikalą ir atidėjome kelionę iki pavasario.

Grįžome 2009 metų pavasarį kupini vilčių įveikti Musę. Vandens radome daugiau nei rudenį.

Atsižymėję ant Musninkų tilto, puolėme ieškoti nuotykių.

O jų ilgai laukti nereikėjo: ant kranto pamatėme keistą lyno galą, einantį į upės gelmes. Smalsumas nugalėjo atsargumą - ėmėme traukti trosą į krantą. Ir ką, ištraukėme pašvinkusį bebrą spąstuose.

Kitu atveju būtume skubiai pranešę gamtosaugininkams, bet įgimta baidarininko neapykanta bebrams nugalėjo - palikome jį, nesitikėdami, kad atsigaus. Taip taip, kiekvieno baidarininko šūkis - užmušk bebrą, išgelbėsi medį, išvengsi užvartos.

Nuotykiai tuo nesibaigė. Pavakariop pasivijome nepilnametes baidarinininkes plastike. Prisipažino, kad girtos ir, kad priklauso kažkokiai gamtosauginei sektai, a la Žalieji turistai ar panašiai. Juokingiausia buvo tai, kad prie baidarės jos buvo prisirišusios milžinišką kelmą, kuris vilkosi iš paskos ir vis, kliūdamas už užvartų bei taikydamas apversti baidarę ir prigirdyti nevykusias turistes. Mūsų įspėtos apie pavojų gyvybei, nevykėlės įsikėlė kelmą į baidarę, esą “jis pravers ūkyje”.

Palikome paaugles likimo valiai ir nuplaukėme tolyn. Ties Lapelių kaimu buvome priversti nutraukti kelionę, nes reikėjo gelbėti kitą paauglių-sektantų ekipažą. Porelė nuo tėvų pasprukusių vaikų buvo tokie girti, kad įgrūdo savo baidarę po rąstu, spaudžiamu stiprios srovės. Baidarės nei jie, nei mes nesugebėjome ištraukti. Vaikai kiaurai peršlapo, oro temperatūra neviršijo 10 laipsnių. Galiausiai paskolinom jiems savo drabužius ir iškvietėm gelbėtojus. Taigi, iki Čiobiškio mes tą kartą nenupkaukėme. Lauksime geros progos.

Tuomkart, iki naujausių receptų. Ir atminkite: vartodami alkoholį už baidarės irklo, Jūs rizikuojate savo gyvybe, šeimos gerove, aplinkinių nervais.

Rodyk draugams