BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Švelni sriuba “Juodoji gulbė”

Čaikovskis… Aronofskis… Vien genijai aplink. O aš – toks mažas ir paliegęs, man reikia atgauti jėgas. Gerai, atgausiu, bet apie tai vėliau, o dabar – apie kiną. Taigi, kinas. Nepatikėsite, bet kinas yra tas hobis, kurį susigadinau. Kaip galima susigadinti hobį? paklaus manęs žingeidus skaitytojas. Ogi susirasti darbą, susijusį su hobiu. Atidaviau kinui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, per kuriuos peržiūrėjau neįsivaizduojamą filmų kiekį. Būdavo dienų, kai žiūrėdavau po 8-10 filmų per dieną. 90% jų buvo šiaip sau (blogų filmų nebūna, paprastai žiūrovas būna nepasirengęs). Tačiau likusieji mane begėdiškai išlepino. Išlepino tiek, kad dabar, praėjus bene keturiems metams po to, kai pakeičiau darbą į tolimą nuo kino, vis dar esu išpindėjęs tiek, kad sunkiai berandu gerų, išties gerų filmų. Na, per keletą metų kino meistrai pystelėjo vos vieną kitą šedevrą. Vienas jų – “Juodoji gulbė“, Darreno Aronofskio psichoanalizė apie balerinas, anoreksikes, stresą ir įtampą, lydima Piotro Čaikofskio Čaikovskio baleto “Gulbių ežeras” muzikos. Ne, nesiruošiu čia spoilinti ir perpasakoti turinio ar, juoba, analizuoti šio kūrinio, geriau nueikite į kiną ir patys pažiūrėkite. Kodėl? Todėl, kad aš taip sakau. Ir todėl, kad, mano kuklia nuomone, tai geriausias 2010 metų высер’as. Jei nurodysite geresnį filmą, išleistą pernai – galite pirmas mesti į mane akmenį. Treileris:

Išties, po šio filmo reikia atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Skubam į virtuvę, pasiruošiame produktus lengvai gaivinančiai sriubai:

  • juodosios gulbės krūtinėlę (iš kur ten būt papams, pas tą nabagę Natalie Portman, che che);
  • morką;
  • pora askalotinių česnakų arba mažą raudoną svogūną;
  • imbiero pirštą;
  • truputį Pekino kopūsto;
  • sojos padažo;
  • sultinį, apie kurį jau minėjau.

Sultinį užkaičiame, daržoves sukapojama nelabai smulkiai, tipo taip:

O kopūstą dar stambiau:

Gulbės krūtinėlę supjaustome plonomis juostelėmis ir metam į verdantį sultinį su kapotu imbieru. Po kokių 10 minučių, manau krūtinėlė jau bus išvirusi, bet jei jau bijome salmoneliozės, paverdame dar 5 minutes. Tada dedame morkas, šalotus askalotus (daug kas painioja juos su svogūnėliais, juoba ir skonis artimas svogūnui, bet neapsigaukite, tai – česnakai), pilame keletą šaukštų sojos padažo. Išjungiame viryklę ir uždengiame puodą. Po poros minučių dedame Pekino kopūstą. Uždengiame ir dar palaukiame pora minučių. Patiekiame su trupučiu gero sezamo aliejaus.

Šiaip, sriuba turėtų būti itin švelni, bet nesusilaikiau neįsibėręs žiupsnio maltų čiliakų. Iš arčiau:

Skanaus.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

  1. klevo lapas:

    nesuprantu, tai kaip ta morka? Vien nuo laukimo išverda, ar išjungi visgi vėliau, nei čia rašai?

  2. Morka neturi būti virta, o tik nuplikyta, ji turi likti traški. Tam reikia ją supjaustyti kuo ploniau. Jei jau “zapadlo” valgyti nevirtą morką - galima pavirti 2 minutes, bet jau bus “ne tai”

  3. klevo lapas:

    tik pasitikslinau. Ok, bandysim kuo ploniau.. ;)

  4. Alma:

    Nu blemba, biški nustebau, kad čia tai paemei ir taip garsiai pasakei, kad Aronofskis geriausią praėjusių metų filmą išspaudė. Nu netikiu. Negali būti. Negi ėmė ir sužibėjo? Braižą pakeitė vyriokas? hm..hm…teks ir man pažiūrėt šitą visų giriamą filmą (o jau vien tai nelabai geras ženklas) ir jei ką, tai jau nepyki, jei akmuo atskris į tamstą. Pats prašei ;)

  5. Tu geriau prisimink, kad žadėjai tekėt už manęs. Kas akmenis mėto į jaunikius? A?
    Aronofskiu buvau nusivylęs dar tais laikais, kai iškepė “Versmę”. Kuo toliau, tuo prastesnius filmus statė. Ir še tau.

Rašyti komentarą